Liepos 15 d. Apostroph TV eteryje kalbėjo karinis analitikas Evgen Dykyj.
–Fronte kitoks gyvenimas. Ten visą laiką reikia galvoti, pirmiausia, kaip išgyventi, o antra, kaip sunaikinti priešą. Ir jei staiga po to stoja kažkokia pauzė, kažkoks laiko tarpas, tai greičiausiai jį tiesiog pamiegosi ir bandysi šiek tiek atsigauti, o negalvosi apie tai, kokios politinės intrigos vyksta Kyjive ir kodėl jie staiga keičia premjerą.
– Taip, čia aš pritariu jūsų nuomonei ir būtent link to jus ir vedžiau. Noriu detaliau pakalbėti apie šį rusijos ir Ukrainos karo etapą. Kai kurie kariniai analitikai teigia, kad tai yra šios vasaros rusijos kampanijos, jų puolamosios operacijos, pikas. Kažkas sako, kad priešingai, jie ruošia savo rezervus, juos pritraukinėja, vykdo rotacijas ir gali smogti rudenį, rudens pradžioje. Na, kuo kvėpuojama dabar mūšio lauke?
– Mirtimi kvėpuojama, kaip visada. Na, kvėpuojama tuo, kad apskritai tai visai ne tas karas, kokiame aš kovojau. Tai absoliučiai siaubingas karas, vykstantis dvidešimties kilometrų ruože nuo tos dabar jau sąlyginės linijos. Mes jau išgyvenome apkasų karo etapą. Na, ne, tiksliau, apkasai liko, bet dabar Surovikino tranšėjų linija jau tai taip pat praeityje.
Dabar ten faktiškai iš abiejų pusių rausiami urvai. Įsirausinėja ir žmonės, ir technika. Prisigyvenome iki situacijos, kai, kaip bebūtų keista, velkama patranka veikia geriau nei savaeigė. Tai atrodė absurdiškai, nes lygtai tokiame kare svarbiausia greitai atvažiuoti, greitai atšaudyti ir pabėgti. Ne, dabar jau nesuspėsi pabėgti. Todėl dabar užduotis yra priešinga – prieš šaudant įsikasti, kad tavęs negalėtų pasiekti. O tam geriau tinka velkamas pabūklas nei savaeigis.
Taigi, viskas taip keičiasi kiekvieną dieną. Ir nuo tos sąlyginės linijos į abi puses yra apie 20 kilometrų, na, faktiškai negyva zona, kurioje netgi krustelėjimas yra didžiulė problema. Ir dėl to, ką ruošia rusai…
rusai kol kas mūsų niekuo nenustebino, turiu omenyje frontą. Jie mus labai nustebino oro antskrydžiais užnugaryje, bet tai visiškai kita tema. Tai gynybos pramonės darbo klausimas. Bet mes pasirodėme nepasiruošę tam, kad jie tokiu mastu padidintų dronų gamybą. Ir buvome užklupti netikėtai.
Beje, neatmetu, kad iš tikrųjų tai ne todėl, kad kažką blogai prognozavome, o todėl, kad neatsižvelgėme į tai, kokie geri yra rusijos draugai.
Jei atvirai, jei jau palietėme šią temą, jei turime tam porą minučių, žinote, aš šiek tiek nesuprantu aritmetikos. „Jelabuga“ pagamina, net ir pagal pačius bravūriškiausius jų pranešimus, 3 000 dronų per mėnesį. Tai yra 100 per dieną. Tikrai daug. Betgi atleiskit, juk per dieną į mus atskrenda 400, 600, 500. Na, iš kur tas skirtumas? „Jelabuga“ pagamina 100, o atskrenda 500. Ir, tiesą sakant, na, nieko kito, be Kinijos, ta kryptimi nematyti.
Išties, kuo toliau, tuo labiau manau, kad tikriausiai nemaža dalis to, kas dabar į mus skraido, tik etiketė rusiška. Na, galbūt dėl tvarkos, paskutinė veržlė išties priveržiama raškoje, bet, sprendžiant iš visko, tai būtent didelio masto kiniškų gaminių gamyba.
Ir taip, mes to neįvertinome, pasirodėme tam nepasiruošę, todėl dabar tenka skubiai vytis, ieškoti sprendimo, ieškoti apsaugos. Bet visa tai susiję su smūgiais į užnugarį.
Fronte jie jau seniai mūsų nenustebino ir vis dar nenustebina. Fronte jų taktika vis dar visiškai buka ir tokia pat. Neseniai, berods, „The Economist“ užsiėmė įdomiąja aritmetika. Jie tiesiog paėmė rusijos per pastaruosius metus okupuotą plotą ir padalijo jį iš nuostolių kiekio, netgi ne sanitarinių o tik žuvusiųjų. Buvo skaičiuojami tik žuvusieji, be suluošintųjų, be sužeistųjų, beje, tik žuvusieji, remiantis jų vidiniais šaltiniais raškoje. Taigi ir pasirodė labai iškalbingas skaičius. Vienas nukautas rusas už 380 m² ploto. Taigi, tai poros butų plotas, žinot. Išeitų, jog jie užkariauja Ukrainą tempu po žmogų už butą.
Na, jie kovoja vis dar taip. Jie niekuo mūsų nenustebino, bet panašu, kad jie tikrai kažką ruošia. Čia yra labai įdomus aspektas. Mes ką tik kalbėjome, kad ištisinės tranšėjų linijos jau nebėra. Yra urvai. Taigi, iš principo, tarp urvų gali prasmukti tik tuo atveju, jei esi daug greitesnis už droną. Ir šia prasme aš labai, sakykim, atidžiai stebiu rusijos kiniškų motociklų pirkimus.
Tai lygtai civilinė produkcija, tačiau dėl kažkokių priežasčių tą civilinę produkciją valstybė perka organizuotai ir tūkstantiniais kiekiais, kurie šiuo metu siekia tūkstančius, bet panašu, kad kalbama apie sutartis dešimtims tūkstančių. Greičiausiai rusija ruošia mums siurprizą – savotišką masinių kavalerijos atakų XXI amžiaus sąlygomis atkartojimą. Ir mums reikia skubėti…
– Nes taip greitai, nes taip gana pigiai galima aprūpinti savo pėstininkus.
– Ir atsižvelgiant į tai, kad tai raška, juos pilnai patenkins, jei iš dešimties motociklininkų tik vienas prasibraus o devyni kris. Juos tai visiškai patenkintų. Jie įpratę prie tokių nuostolių. Štai kodėl mums jau būtina tam ruoštis.
Na, pirmiausia tai minos, minų laukai ir panašiai. Taip yra todėl, kad vaikytis dronais kiekvieną motociklininką yra, na, tikrai nerealu. Taigi, čia reikėtų greičiau paruošti kažkokias juostas, kurios būtų tiesiog absoliučiai nepraeinamos, ir mums reikia apie tai galvoti. Tai apie tai, kas susiję su frontu.
Na, o dėl datos, vladimiras vladimirovičius „ryški saulelė“ pareiškė jau, kad jam reikia 60 dienų, kad okupuotų visus keturis regionus, kuriuos jie įrašė į savo konstituciją. Iš tų 60 dienų septynios – aštuonios, jei neklystu, jau praėjo. Ir būtent kaip ne keista, darniai tam išstoja Trampulis.
Taigi, lygiai po to, kai vladimiras vladimirovičius pareiškia, kad jam reikia 60 dienų, praeina maždaug savaitė ir Trumpas jam duoda 50 dienų. Taigi. Na, kaip sakoma ten pas juos už „porebriko“ – sutapimas? Nemanyčiau.
– Tad kas galėtų nutikti per šias 50 dienų pasiruošimo kontekste? Nes Kinija taip pat sureagavo ir sako, kad neleis rusijai pralaimėti. Akivaizdu, kad kažkur reaguojant į Trumpo pareiškimus, tie jo retorikos pokyčiai…
– Taip, beje, dėl Kinijos ir neleidimo rusijai pralaimėti, tai mums labai svarbi tema, iš tikrųjų gyvybiškai svarbi ir įdomi tema. Na, pradėkime nuo to, kad neseniai Kinijos užsienio reikalų ministras draugas Wang Yi būgtai išsakė panašius dalykus. Kadangi susitikimas buvo neoficialus, deja, mes nežinome, kas tiesiogiai ten buvo kalbama. Tai mes žinome iš Europos Sąjungos diplomatijos vadovės Kalas perpasakojimo. Bet esmė neva buvo tokia, manau, kad ponia Kalas nemeluoja, jog Kinija atidžiai stebi situaciją ir neleis rusijai pralaimėti.
O pradėkime nuo to, kad… Priminsiu, jog Valstijose ir Europoje mažai kas tiki, kad rusija gali pralaimėti. Na, ten apskritai nepaprastai manoma, kad raška vos ne laimi. O tada staiga Kinija pareiškia, kad atidžiai stebi ir neleis jai pralaimėti. Tai yra, jie raškos pralaimėjimo scenarijų laiko labai realiu ir mano, kad be jų pagalbos raška pralaimėtų.
O dabar užduokime tikrai juokingą klausimą. Kas, jūsų manymu, geriau žino tikrąją padėtį raškoje? Amerikiečiai ir europiečiai ar kinai?
Man atrodo, kad atsakymas yra daugiau nei akivaizdus, jog Kinija, kuri labai gerai gaudosi realioje situacijoje ir dėl ekonomikos, ir dėl rusijos kariuomenės, ir per „Baronprom“, kuris yra taip glaudžiai susijęs su Kinija, kad tie smulkiai žino kiekvieną gamyklą. Ir va jie kažkodėl mano, kad raška šį karą pralaimi.
Kažkodėl jie mano, kad rusijos pralaimėjimo scenarijus yra ne tik realus, bet ir kad be Kinijos pagalbos būtent tai ir nutiktų. Ir tada, taip, ir tada jie užima maždaug tokią pačią poziciją rusijos atžvilgiu, kokios Jungtinės Valstijos laikėsi Ukrainos atžvilgiu vadovaujant Bideno administracijai iki Trumpo. Pamenate, kaip mus tuomet siutino Bideno pozicija, kai jis aiškiai sakė, kad neleis putinui laimėti, bet nė karto nepasakė, kad padės nugalėti putiną. Kinija raškos atžvilgiu laikosi tokios pačios pozicijos, kaip Bidenas mūsų atžvilgiu. Kinija nesuinteresuota raškos pergale, bet tuo pačiu metu bijo jos visiško pralaimėjimo.
Kinijai ideali situacija būtų ta, kad sąlyginiai 2025-ieji metai truktų dar bent penkerius metus. Tai yra, Kinijai ideali situacija yra tiesiog į šį karą įklimpusi raška, kuri su kiekviena karo diena vis labiau priklauso nuo Pekino. Taigi Kinijai idealu, kad tai taip ir tęstųsi.
Na, kraštutiniu atveju, juos tenkintų kažkokia tokia sąlyginė trumpiška taika, tai yra, fronto linijos įšaldymas, kuris konflikto neišspręstų, kuris abi puses verstų ruoštis tam, kad šis karas netrukus turėtų būti atnaujintas ir tęsiamas. Na, jiems tai irgi tiktų.
O kaip dėl visiškos kremliaus pergalės scenarijaus, o kaip dėl priešingo scenarijaus – visiško pralaimėjimo ir visiškai logiško kremliaus režimo žlugimo? Nei vienas iš šių scenarijų Pekinui neįdomus. Štai kodėl jie dozuoja savo pagalbą rusijai. Būtent tiek, kad būtų neleista rusijai pralaimėti šiame kare.
Beje, mums labai svarbu tai suprasti prognozavimo požiūriu. Ko turėtume tikėtis, kuo būtų padedama raškai, kuo ne. Kad situacija būtų dar paprastesnė, dabar galime, sakykim, į santykius tarp Xi ir Pu ekstrapoliuoti savo santykius su Bideno administracija. Nepainioti su Trumpu.
Na, ir mums taip pat labai svarbu atsižvelgti į tą faktorių, kad, atkreipkite dėmesį, jog Kinija, kuri žino situaciją, kažkodėl mano, kad rusija pralaimi šį karą ir bet kokiu atveju be jų pralaimėtų.
Tai visiems mūsų skeptikams, besvarstantiems „ar mes apskritai galime laimėti? ar didžiausia mūsų pergalė būtų, jei Trumpas įtikintų putiną užšaldyti?“, Kinija duoda atsakymą: ne.
Pasirodo, iš tikrųjų šis karas lėtai, bet užtikrintai artėja prie rusijos pralaimėjimo.
Parengė LL