Lietuvos laisvės armijai 75 metai
Tą šerkšnotą 1941 metų gruodžio 13 d. ankstyvą ryto metą, kai Vilniaus miestą dar gaubė nakties šešėliai, dvylika patriotiškai nusiteikusių jaunų karininkų su atsargos vyr. leitenantu Kaziu Veverskiu įkopė legendomis apgaubtą kalną. Gedimino pilyje prisiekė, tardami rūsčius priesaikos žodžius. Visų jausmai buvo pakylėti, nes jie stovėjo toje pačioje vietoje, kur kadaise DLK Gediminas medžioklės naktį susapnavo staugiantį geležinį vilką. Tai buvo Lietuvos laisvės armijos įkūrimo pradžia. Nuo pat įkūrimo dienos Lietuvos laisvės armija buvo slapta, politinė, karinė organizacija, teikianti prioritetą ginkluotai kovai siekiant tautos nepriklausomybės. Tai pat buvo Lietuvos kariuomenės teisių perėmėja, vėliau – partizaninio karo pradininkė ir tęsėja. Lietuvos laisvės armijos įkūrimo pradžia ir tolimesnė jos veikla buvo sunki, nes daugelis bijojo gestapo. Reikėjo prisilaikyti slaptumo. Prieš vokiečius Lietuvos laisvės armija ginklo nekėlė, tačiau agitavo jaunimą netarnauti vokiečių kariuomenėje, slėptis nuo Reicho darbo tarnybos. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, Lietuvos laisvės armija tapo masiškiausia pasipriešinimo okupacijoms organizacija, palikusi ryškų pėdsaką pokario rezistencijoje ir padėjusi pagrindus 1949 metų Vasario 16 – osios įkurtam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui.
1944 metų pavasarį Lietuvos laisvės armija turėjo apie dešimt tūkstančių narių. Jos tinklas apėmė visą Lietuvos teritoriją. Į šią organizaciją masiškai stojo nariai iš kitų rezistencinių organizacijų. 1944 metų vasarą, kai frontas Lietuvą padalijo į dvi dalis, Žemaitijoje, Platelių miškuose, organizacijos įkūrėjas K. Veverskis su bendražygiais suformavo LLA karinius dalinius, vadinamus „Vanagais“. Buvo surengti karinių dalykų bei partizanų taktikos mokymai. Lietuvos laisvės armijos sukurtais pagrindais, įstatais, kovos tradicijomis, buvo veikiama iki ginkluoto partizaninio karo pabaigos. Daug Lietuvos laisvės armijos narių tapo partizaninio karo įžymiais organizatoriais ir vadais.
Kazys Veverskis buvo Lietuvos laisvės armijos oficialus įkūrėjas ir jos nepavargstantis vadovas. Jis rūpinosi ir spauda, ypač karinei vadovybei skirto leidinio „Karinės ir politinės žinios“, spausdinimu bei platinimu.
1944 metų gruodžio 28 d. Kazys Veverskis vežė iš Veliuonos į Kauną nelegalią antisovietinę spaudą ir pakeliui atsitiktinai ant tilto per Nevėžį ties Raudondvariu pateko į stribų ir enkagėbistų spąstus. Nors spauda buvo tvarkingai paslėpta vežimo dugne, tačiau okupanto tarnai pasirausę atrado. K. Veverskis supratęs, jog iškilo pavojaus grėsmė, bandė bėgti, nes su savimi neturėjo ginklo apsigynimui. Bėgant jį pasivijo atsitiktinė kulka ir mirtinai sužeidė.
Apie šią karinę organizaciją pusę amžiaus nebuvo užsiminama: nei kalbama, nei rašoma. Šis Lietuvos istorijos puslapis turėjo būti nesugrąžinamai išplėštas iš Tautos atminties. Tai pavyko saviems ir svetimiems priešams. Tai dabar prisiminkime ano meto mūsų šaunių karių pėdas, įmintas Lietuvos kovų vieškeliuose. Praėjus penkiolikai nepriklausomybės metų Lietuvos laisvės armija atsikūrė. 2005 m. balandžio 9 d. Kauno įgulos karininkų ramovėje įvyko istorinė konferencija ‚ „Lietuvos laisvės armija – lietuvių tautinė pasipriešinimo organizacija“. Po konferencijos vyko atkuriamasis susirinkimas. Nutarta atkurti visuomeninę organizaciją Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungą. Tikslas – įteisinti Lietuvos laisvės armijos vardą Laisvės kovų ir Lietuvos istorijoje, įamžinti Lietuvos laisvės armijos atminimų paminklais, rinkti medžiagą apie Lietuvos laisvės armiją ir jos kovotojus, vykdyti švietėjišką veiklą. Jau dešimt metų veikia atkurtoji organizacija, įamžinanti Lietuvos laisvės armijos vardą, įvykdanti daugybę projektų.
Siūlome paskaityti 2013 m. žurnale „Karys” publikuotą A. Bubnio ir D.Žygelio straipsnį „Lietuvos laisvės armija: Už priesaikos sulaužymą baudžiama mirtimi”
2016-12-18 papildyta: