Rugsėjo 23-osios vakarą karo analitikas Evgen Dykyj televizijos kanalo KYIV24 eteryje aptarė Moldovos prezidentės Maia Sandu pareiškimą, kad jei laimės prorusiškos jėgos, Moldova gali tapti tramplinu rusijos kariuomenei įsiveržti į Ukrainą.
Rugsėjo 22-ąją Moldovos prezdentė kreipėsi į piliečius:
„Šiandien visiškai atsakingai jums pareiškiu, jog mūsų šalies suverenitetui, nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir europinei ateičiai iškilo pavojus. kremlius išleidžia šimtus milijonų eurų, kad nupirktų šimtus tūkstančių balsų abiejuose Dniestro krantuose ir užsienyje.
Jei rusija perimtų Moldovos kontrolę, pasekmės būtų greitos ir keltų grėsmę mūsų šaliai ir visam regionui. Nukentėtų visi moldavai, nepriklausomai nuo to, už ką jie balsavo. Europa liktų už Moldovos sienų. Baigtųsi judėjimo laisvė, o mūsų žeme galėtų būti pasinaudota kaip placdarmu įsiveržimui į Odesos sritį. Padniestrės regionas būtų destabilizuotas. Tai jų planai, ir jie tai atvirai skelbia.“
– Kalbamės su ponu Evgenu Dykyj. Dar kartą labą vakarą. Tikimės, kad šį kartą jau pavyko užmegzti ryšį. Ir mes su…
– Taip, tarsi viskas jau gerai. Beje, didžiąją laiko dalį aš jus mačiau ir girdėjau, todėl iškart pradedu atsakinėti. Gal pradėsiu nuo situacijos. Dabar rusai neturi jokių galimybių ką nors permesti į Moldovą. Ir todėl, kad pati Moldova to neleis, ir kad į Moldovą taip pat reikia kažkaip nuskristi – arba per Rumunijos oro erdvę, arba per Ukrainos oro erdvę. Štai kodėl dabar tai visiškai neįmanoma.
Ir dabar Padniestrėje esančių pajėgų nepakanka mus užpulti. Ten, sakykim taip, tos pajėgos nuolatiniam išgąsty, kad kažkada neateitume ir jų neišvalytume. Ir jie puikiai žino, kad jiems nėra jokių šansų net pasipriešinti. Ir, atvirai kalbant, labai apgailestauju, kad mes iki šiol dar nenuėjome ir neišvalėme.
Betgi taip yra ne todėl, kad darome kažką ne taip, o todėl, kad pripažįstame tą teritoriją vienareikšmiškai Moldovos. O Moldovos valdžia neprašė mūsų, taip sakant, įsikišti, bet, kiek žinau, priešingai, Moldovos valdžia labai aiškiai paprašė mūsų neiti ten jėga. Jie turi savo viziją, kaip jie nori, sakykim, taikiai integruoti šalį, kaip jie nori taikiai iš ten išstumti rusiją. Tiesą sakant, aš tuo nelabai tikiu, bet mes pripažįstame Moldovos suverenitetą. Jų suvereni valstybė, kuri yra mūsų sąjungininkė, prašo mūsų nelįsti, todėl mes nelendame.
Nors techniškai, sakykim taip, galėtume tai padaryti labai lengvai. Tai būtų viena iš lengviausių mūsų operacijų šiame kare. Ir mes galėtume tai padaryti, bet mes to nedarome. Beje, kodėl aš tiek daug tam skyriau dėmesio?
Faktas tas, kad dabar Moldovoje yra proukrainietiška, provakarietiška, absoliučiai demokratiška, teisėta valdžia. Bet tai tikrai gali pasikeisti labai greit. Prorusiško perversmo scenarijus, deja, yra labai realus. Ir aš, žinoma, mes, kaip sakoma, laikome kumščius. Labai tikimės, kad Moldovos valdžia sugebės kažkaip užkirsti kelią tokiam scenarijui, kad ji sugebės užkirsti kelią rusijos perversmui, tačiau tokios garantijos visiškai nėra.
Taigi, atvirai kalbant, jei tai, neduok Dieve, įvyktų, tuomet labai norėčiau, kad mūsų generalinis štabas turėtų grynai operatyvinį planą mums nueiti ir išvalyti Padniestrę, ir kad atitinkamai, jeigu, neduok Dieve, Kišiniove įvyktų prorusiškas perversmas, kad tokiu atveju būtų politinė valia duoti nurodymą įgyvendinti tą veiklos planą.
Taip, dar kartą, ne valdant dabartinei demokratinei Moldovos vyriausybei, kol ji to neprašė, bet jei būtų pastatyta rusiška marionetė, tada, atvirai kalbant, visiškai nereikėtų to gėdytis. Na, mes galime daryti tai, ko mums reikia, ir tokiu atveju tektų išvalyti tą puvinį, kad jo neliktų už mūsų nugaros.
Nes jei įvyktų perversmas ir mes neitume ir neišsivalytume, po kurio laiko Maja Sandu aprašytas scenarijus galėtų tapti realybe.
Tai vis tiek būtų labai sunku padaryti, nes vėlgi, į Moldovą iki šiol galima skristi tik per Rumuniją arba per Ukrainą. Ir jei, žinoma, nė viena iš šių dviejų šalių nepraleistų karinio transporto, net jei pačios naujosios Moldovos valdžia pareikštų, kad džiaugtųsi tais svečiais. Na ką gi, jūs džiaukitės, bet tiems svečiams tranzito vis tiek nėra. Tačiau yra daugybė įvairių hibridinių variantų. Skraidytų visiškai civiliniai kažkokių sąlygiškai, pavyzdžiui, turkiškų oro linijų lėktuvai. Vyktų neuniformuoti, be ginklų kiekviename lėktuve po 300 stiprių sportinių turistų. Tiesą sakant, jei kurį laiką Kišiniove būtų prorusiška valdžia, pripumpuoti Padniestrę papildomomis rusijos pajėgomis būtų galima ir vėliau.
– Na, pone Evgenai, jūs ne pirmas apie tai kalbantis, bet gerai, na, fizinė jėga, o kas toliau, ir ką, išties, jie atsivežtų, jei atvyktų tik plikomis rankomis, tai ką jie galėtų nuveikti?
– O tokiu atveju juos aprūpintų Moldovos kariuomenė, nes kalbame kas nutiktų, jei Kišiniove būtų prorusiška vyriausybė. Tai yra, jie gautų ginklus ir techniką vietoje, pirktų iš karinių prekeivių. Pamenate, kaip tai skamba rusams? Taigi. Ir tai nereiškia, kad ten galima permesti ištisą kariuomenę ir pradėti ten galingą puolimą.
– Klausykite, gal toks yra tikrasis putino statymas? Na, taip, žinote, aš spaudžiau, spaudžiau, traiškiau tą smulkmę. Na, ir galiausiai ta Padniestrė užkonservuota, supakuota dešimtmečiams. Galiausiai, matote, kaip sakoma, jie dabar sako savo rusijos federacijos užsienio žvalgybai, kad NATO nori daryti spaudimą Moldovai per Rumuniją. Galbūt tai dabar irgi bandymas? Na, taip atsakykime Rumunijai. O dabar, Lenkija, atsakykime rumunams.
– Sakau, kai rusija kalba apie kažką, kam ji grasina, išties tai reiškia labai realią grėsmę, kad rusija vienokia ar kitokia forma užpuls tą šalį. Jie niekada nepuola šiaip sau. Jie puola tik tuos, kurie jiems kelią grėsmę. Ir dabar paaiškėja, kad Rumunija jau kelia potencialią grėsmę. Tai yra esmė. Tai yra, aš neatmesčiau jokių scenarijų rusijos atžvilgiu. Nepamirškime, kad jie, kadangi nesugebėjo mūsų iš karto praryti 2022-aisiais metais, tikslo mus praryti ir sunaikinti niekada nebuvo išbraukę iš darbotvarkės nė vienai dienai.
Taigi, atitinkamai, yra ir etapinis planas, sakykim taip, kaip dalinis pasijodinėjimas drambliu. Yra laipsniško Ukrainos naikinimo planas. Ir tame laipsniško naikinimo plane mūsų atkirtimas nuo Juodosios jūros yra vienas iš pirmųjų ir svarbiausių punktų. Tiesą sakant, tai, kad 2022-aisiais mums pavyko išlaikyti Odesos srities, Odesos, iš esmės uostų, kontrolę, iš tikrųjų yra labai blogai rusijai. O kai mes dronais suvarėme jų laivyną į uostus ir be jų sutikimo vėl atkūrėme sau grūdų koridorių, na, nuo to jiems paprasčiausiai suskaudo kepenys.
Todėl neatmesčiau jokių provokacijų prieš Odesą ir Odesos sritį, jei tik jos taptų fiziškai įmanomos. Kol kas tai fiziškai neįmanoma, nes bet kokia Padniestrėje esančių pajėgų provokacija lengvai pasmerktų Padniestrę labai greitam išvalymui, nes, žinoma, jei bent vienas rusijos karys ką nors padarytų toje pusėje, mes nebesiraustume savo kišenėse atsakymo, ką su tuo daryti. Todėl kol kas ten galime būti ramūs, tačiau pasikeitus valdžiai Moldovoje, tvarkaraštis gali pasikeisti.
– Na, praėjusią žiemą irgi buvo bandymų mus išprovokuoti savotiškam valymui, išprovokuoti viltį, neva, kad įšaldydama Padniestrę rusija, ačiū Dievui, kažkaip ją išgelbėjo.
Bet apie Juodąją jūrą, kurią taip pat paminėjote, šiame kontekste, taip pat derinant iki šiol sąlygines grėsmes Odesai ir situaciją Juodojoje jūroje, „Defense Express“ taip pat atkreipia mūsų dėmesį į mūsų veiklą numušant ir sunaikinant įvairias priemones, kurias ten turi rusai. Būtent žuvėdros rodo kur pataikyta, jų teigimu, preliminariai valant laikinai okupuotą Krymo teritoriją prieš galingesnius smūgius. Mums užsimenama, kad Krymo tiltui dar liko kelios dienos, savaitės.
–Nebūtinai. Na, pirma, tai nebūtinai Krymo tiltas. Ir kas sakė, kad tai mums svarbiausia? Na, kas pasakė? Žurnalistai sakė. Sakyčiau, kad kariniu požiūriu mums nereikia jo dabar naikinti. Suprantu, kad rusams jis turi sakralinę reikšmę, todėl jo sunaikinimas taip pat turėtų sakralinę prasmę. Tačiau karas, be sakralinės dimensijos, turi ir labai praktinių. Ir praktiškai dabar mes turime daugiau naudos iš to Krymo tilto nei rusai.
Šiuo metu tą Krymo tiltą naudojame kaip masalą, nes paskaičiuokim, kiek zenitinių raketų sistemų prie to tilto jau sudegė. Mes nuolat ten atakuojame. Mes sunaikinome, berods, septynis tuos S-300x. Tada buvo atvežti du S400. Viskas, jų taip pat nebėr. Neseniai buvo pranešta apie pirmąjį sunaikintą S500. Apskritai jų pagaminta tik keli vienetai. Ir svarbiausia, mes žinome, kad nesvarbu, kiek oro gynybos sistemų ten sunaikinsime, jie būtina atveš ten naujų, nes tai šventas objektas. Na, tai puiku. Tai tokia, galima sakyti, specialiai parengta Černobajevka specialiai rusijos oro gynybai.
Mano nuomone, dabar mes turime daug daugiau naudos iš to, kad mes ten naikiname jų oro gynybą, nei iš to, kad mes vieną kartą sunaikintume tą tiltą. Sudaužyti tą tiltą bus labai svarbu tuo metu, atleiskite, kai mes ketinsime ateiti per Perekopo sąsmauką. Va, kai užsiimsime Krymo išlaisvinimu, tiltas bus mums užstatu. Bet, gerai, būkime realistai. Šiuo metu esame labai toli nuo situacijos, kad ruoštumės į Perekopą.
Ir šiuo atveju tiltas nėra vienintelis. Čia yra labai įdomus aspektas. Neseniai buvo sunaikinti du Be-12 lėktuvai. Be-12 yra lėktuvas-amfibija. Kaip senas Albatroso prototipas virš jūros. Bet tie lėktuvai skraido, jei neklystu, nuo 1960-ųjų ar 1970-ųjų Ir per visą šį laiką nė vienas nebuvo numuštas. Tačiau per pastarąsias dienas sunaikinti net du vienetai. Beje, jie taip pat nebuvo numušti. Jie buvo sunaikinti tiesiai aerodrome. Juos sunaikino dronai.
Betgi tai labai svarbu, kodėl mes pradėjome eikvoti tolimojo nuotolio dronus dėl Be-12. Tai absoliučiai seni lėktuvai. Lėktuvai, kurie patys savaime nėra koviniai. Jie KAB-ų (aviacinė, tikslaus nutaikymo bomba) ant mūsų nemėto. O faktas yra tas, kad vietoj KAB-ų jie mėto kai ką kitą. Jie į vandenį numeta hidrofonus. Tas Be-12 yra specialus priešpovandeninis lėktuvas. Jo užduotis yra būtent aptikti povandeninius laivus.
Gali kilti klausimas: „Taigi, Ukrainoje nėra povandeninių laivų“. O kas laikoma povandeniniu laivu? Taip, mes neturime povandeninių laivų su įgulomis, bet pasirodo povandeniniai dronai. Ir jie tik pasirodo. Jie tiesiogine prasme buvo sukurti prieš metus, dabar prasideda jų serijinė gamyba. Kelių skirtingų modelių. Na, kalbu tik tiek, kiek galima rasti atviruose šaltiniuose. Ir aš aiškiai susiečiau tai, kad mes pradėjome specializuotą priešpovandeninių lėktuvų medžioklę. Be to, medžioklė yra labai sėkminga. Juodojoje jūroje iš viso buvo šeši tokie orlaiviai, dabar liko keturi. Tai yra, dar du tokie antskrydžiai, kaip tas anądien, ir jų paprasčiausiai neliks.
Taigi, man tai atrodo labai įdomu. Matyt, mes tikslingai naikiname Juodosios jūros priešpovandeninę aviaciją, nes ketiname paleisti povandeninius dronus į Juodąją jūrą. Ir nemanau, kad mes juos paleisime vien dėl Krymo tilto. Manau, kad Juodojoje jūroje yra daug kitų įdomių dalykų, skirtų būtent povandeniniams dronams.
– Hmm.. Ir stačiai dar minutę būtina pakalbėti apie Pokrovsko kryptį, Dobropillya kryptį. Juk kad ir buvo mesta daug pajėgų, betgi matome, kad žemėlapis keičiasi. Beje, būsimasis puolimo grupuotės vadovas pažymėjo, kad triušio ausys jau nupjautos, šiek tiek arčiau triušio galvos. Na, bent jau taip atrodo, bet, atseit Generaliniame štabe kalbama, kad ten ne viskas taip ramu ir paprasta. Kaip jūs matote, kaip įvykiai gali vystytis toliau, atsižvelgiant į tai, kas buvo pasiekta ir kas nepasiekta?
– Ten viskas labai sudėtinga. Tikrai itin nepaprasta. Ir svarbiausia, jog būtina suprasti, kad žemėlapis nieko nerodo. Nesakau, kad ten neteisybė. Teisybė. Bet kodėl sakau, kad žemėlapis nieko nerodo, nes žemėlapyje tai vaizduojama kaip kažkokia ištisinė linija, o realiame gyvenime ištisinės linijos nėra.
Realiame gyvenime yra atskiri taškai, atskiri įtvirtinimo punktai, urvai tiesiogine prasme. Ir daug erdvės tarp jų, kur tiesiog neįmanoma išgyventi. Daug erdvės, kur stačiai ore skraido tie dronai, kaip kokie vabalai virš vyšnių, visą laiką zvimbia. Ir praktiškai neįmanoma net galvos pakelti ar kur nors nubėgti, nušliaužti. Tai taikoma abiem pusėms. Ten ne tik priešo bet ir mūsų dronai veikia. Tad toli gražu ne ištisinė linija, kaip pavaizduota žemėlapyje, o taškai, kur išsibarstę žmonės, išgyvenantys po tais dronais ir vienas po kito vienas prieš vieną išspaudinėjantys priešininkus iš atraminių punktų kažkaip bėgte, šliaužte nusigaudami.
Viso to nesimato gražiame piešinyje žemėlapyje, Ir tokioje situacijoje labai svarbu, kiek žmonių ten iš tikrųjų yra. Ir čia, žinot, čia daugelis žmonių dabar cituoja vieną iš naujausių Mašoveco medžiagų, vieno iš tų ekspertų, kuriuos aš tikrai patarčiau, sakyčiau, skaityti, stebėti.
Taigi, Mašovecas ten rašo, kad toje kryptyje ir ne tik, šiaip, aktyviuose fronto sektoriuose, o tai didžioji dalis fronto, priešas išstatė penkis ar šešis batalionus prieš vieną mūsų batalioną. Ir tai jau skamba, kaip suprantate, labai grėsmingai. Bet įsivaizduojant, kad prieš kiekvieną mūsų kareivį yra penki-šeši priešo kareiviai, tai blogai, bet esant gynyboje, vienam prieš penkis galima laikytis. Puolime jau daug sudėtingiau.
O problema tame, kad iš tikrųjų taip nėra. Jei prieš mūsų vieną batalioną eina penki ar šeši priešo batalionai. Tik priešo batalionai sukomplektuoti 70-90 procentų, o mūsiškiai – 30 proc. Tai yra, jei žiūrėsime į tikrus besąlygiškus žmones iš tų sąlyginių batalionų, tai gausime, kad vienam mūsų gynėjui tenka ne penki ir ne šeši orkai, bet, atleiskit, 15. Ir su tokiu santykiu, na, labai sunku ką nors nuveikti, tiek gynyboje, tiek puolime. Ir, atvirai kalbant, tie laimėjimai, kurių pasiekia mūsų gynėjai ir gynėjos, yra kažkas fantastiško. Tiesą sakant, mes vėl matome didvyriškumo stebuklą.
Parengė LL, redagavo VK.