Kurso tikslas – suteikti tokias žinias, įgūdžius ir požiūrius, kad dalyvis ekstremalioje situacijoje gebėtų efektyviai panaudoti standartines pramonines priemones. Kurso temos apėmė tokias sritis kaip apranga ir ekipuotė, orientavimasis vietovėje, nukentėjusiojo apsauga nuo šilumos praradimo, mazgų rišimas, ugnies išgavimas automobilyje esančiomis priemonėmis, ugnies išgavimas ekipuotėje esančiomis priemonėmis, individualus susišildymas, individualus būstas, maisto gamyba, vandens išgavimas šalto ir karšto oro sąlygomis, vandens parengimas vartojimui.
Šis kursas yra gera proga esamiems ir buvusiems kariams kariuomenės kūrėjams atnaujinti ir patobulinti savo įgūdžius, o taip pat pasitarnauja kaip puiki galimybė perteikti praktinę patirtį ir vertybinius dalykus jaunajai kartai.
Šiais metais planuojama organizuoti ne tik išgyvenimo, bet ir žvalgo-stebėtojo bei ginkluotės ir šaudymo įgūdžio atnaujinimo kursus.
Informaciją parengė A. Daugirdas.
Daugiau nuotraukų galite pamatyti fotogalerijoje.
Vytautas Račkauskas
Tik ką grįžau iš Alberto Daugirdo organizuojamo 24 val. „Išgyvenimo kurso Nr. 1″ (2014-04-27). Nusikalęs kaip šuva… bet palindau po dušu, žmoną karštų sumuštinių iškepė su „šlapia dešra“ ir gyvenimas vėl pašviesėjo. Bet galvoje tiek informacijos apie išgyvenimą duzgia, kad dar koks mėnesis praeis kol viskas „po lentynėles suguls“. Atrodo viskas minėtam kurse paprasta, nesudėtinga, fiziškai nesunku, bet viena patirtis veja kitą ir supranti, kad dar daug ko nemoki ar nežinai, nors esi kalnus su žygeiviais išmaišęs (pvz. žygis apie Elbrusą 4 km aukštyje per ledynus) ir upes su upeiviais perplaukęs (pvz. Širvintos upė su 10 km kalnų upės atkarpa per pavasarinį potvynį). Po pamokančios teorijos ir lengvos praktikos norėtusi rasti laiko ir „Išgyvenimo kursui Nr.2, ir Nr.3 ir t.t. „Mokslo ant pečių nenešiosi“ – taip sako senobinė lietuvių tautos patarlė, o gyventi, ir išgyventi mokėti reikia. Ačiū Albertai už puikų ir turiningą savaitgalį.(Atsiprašau, atsipalaidavau po „Išgyvenimo mokslų” ir komentarą buvau patalpinęs po žinia apie Kęstutėnų žygį – komentarą kartoju po reikiama žinia).
Vytautas Račkauskas
Tik ką grįžau iš Alberto Daugirdo organizuojamo 24 val. „Išgyvenimo kurso Nr. 1″ (2014-04-27). Nusikalęs kaip šuva… bet palindau po dušu, žmoną karštų sumuštinių iškepė su „šlapia dešra“ ir gyvenimas vėl pašviesėjo. Bet galvoje tiek informacijos apie išgyvenimą duzgia, kad dar koks mėnesis praeis kol viskas „po lentynėles suguls“. Atrodo viskas minėtam kurse paprasta, nesudėtinga, fiziškai nesunku, bet viena patirtis veja kitą ir supranti, kad dar daug ko nemoki ar nežinai, nors esi kalnus su žygeiviais išmaišęs (pvz. žygis apie Elbrusą 4 km aukštyje per ledynus) ir upes su upeiviais perplaukęs (pvz. Širvintos upė su 10 km kalnų upės atkarpa per pavasarinį potvynį). Po pamokančios teorijos ir lengvos praktikos norėtusi rasti laiko ir „Išgyvenimo kursui Nr.2, ir Nr.3 ir t.t. „Mokslo ant pečių nenešiosi“ – taip sako senobinė lietuvių tautos patarlė, o gyventi, ir išgyventi mokėti reikia. Ačiū Albertai už puikų ir turiningą savaitgalį.(Atsiprašau, ne ten buvau įdėjęs komentarą, t.y. po „Kęstytėnų žygiu”)
Albertas
Aš taip pat noriu pasidžiaugti puikiu dalyvių sąstatu – entuziastingi, besidalinantys savo patirtimi, žingeidūs, kantrūs ir…savi:) Spaudžiu visiems dar kartelį dešinę!