Vasario 2-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo kiek dronų ir raketų rusija sausio mėnesį paleido į Ukrainą, apie vadinamąsias energetines paliaubas ir kokius civilius taikinius rusai pasirinko smūgiams, kad užblokuotos galimybės panaudoti „Starlink“ rusijos bepiločiuose orlaiviuose ir kaip tai padarė Elonas Muskas, jog Prancūzija pasirengusi perduoti Ukrainai daugiau nei 20 „Mirage 2000-5“ lėktuvų, taip pat apie tai, kokią karinę pagalbą Švedija perduoda Ukrainai.
– Sveikinu visus. Šiandien yra pirmadienis, vasario 2-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas […].
Kiekvieną transliaciją pradedame aptardami situaciją kare. Paskelbta nauja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinė. Taigi, okupantų nuostoliai vakar: minus 850 personalo, minus 2 tankai, minus 1 šarvuota kovos mašina, minus 25 artilerijos sistemos, minus na, tokia, žinot, 1 oro gynybos sistema, betgi minus 1 083 operatyvinio-taktinio lygio dronai. Patikrinkite, informacija jau viešai prieinama.
Prie mūsų pokalbiui jungiasi svečias. Mielieji, mes susisiekėme su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj. Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Na, dabar apibendrinami sausio mėnesio rezultatai. Prezidentas Zelenskis pareiškė, kad rusai sausį į Ukrainą paleido daugiau nei 6 000 dronų ir 158 raketas. Susidarė labai sudėtinga situacija. Tai pajuto absoliučiai visi Ukrainos gyventojai – tuos elektros energijos tiekimo nutraukimus, visišką elektros, vandens, šilumos tiekimo nutraukimą ir pan.
Ir atitinkamai dabar, nepaisant to, jog paskelbtos tam tikros energetinės paliaubos, matome, kad rusai ir toliau smūgiuoja tiek geležinkeliui, tiek kitai infrastruktūrai. Na, ir vakarykštė teroristinė ataka prieš autobusą su „Detek“ darbuotojais – išties tai siaubinga, bet mes tokioje situacijoje gyvename. Ta statistika, na, ir mūsų bandymai, tiksliau, ne mano ir kitų bandymai kažkaip aukoti, bet bandymai apsaugoti mūsų infrastruktūrą ir kažkaip modernizuoti oro gynybą.
Ką galime suprasti iš tos statistikos? Ir ar tiesa, kad pasiteisina prielaidos, jog, pavyzdžiui, rusai vis daugiau dėmesio skiria balistikai ir jau mažiau naudoja, pavyzdžiui, sparnuotųjų raketų?
– Na, tiesą sakant, kol kas taip dar neapibendrinčiau. Jie ir toliau naudoja visą turimą arsenalą. Beje kažkada jie taip ir sukūrė kombinuotų smūgių metodą, kur kiekvienas komponentas, tai yra dronai, greitesnės už dronus sparnuotosios raketos ir, na, greičiausios ir sunkiausiai perimamos balistinės raketoms – kiekvienas iš trijų komponentų – turi savo vaidmenį. Lygiai taip pat jie savo atakas apskritai ir vykdo.
Na, vieninteliai pastarųjų dienų pakeitimai, bet tai vadinamųjų energetinių paliaubų pakeitimai, kurių, orkų požiūriu, iš tikrųjų yra visiškai laikomasi. O, bendrų paliaubų nebuvo, pavyzdžiui, na, sąlyginės oro paliaubos. Kiek laiko trunka energetinės paliaubos? O, jau apie dvi ar tris dienas, ar ne? Maždaug. Na, berods šiandien trečia diena. Praėjo trečia diena. Na, išties grynai formaliai energetikos objektų jie nekliudo jau trečią dieną.
Kaip teisingai pastebėjote, jie sutelkė dėmesį į kitus infrastruktūros objektus. Jei prieš tai, galima sakyti, mūsų energetinė sistema pasirodė besant tikrai nepaprastai stipri, tiesiog atlaikė, na, didžiulį skaičių smūgių ir vis dar veikia, nors ir suluošinta, nors ir labai, sakykim, sunkiai bepatempia, na, bet kol kas tempia.
Taigi, tiesą sakant, jai kliuvo beveik visos atsargos to, ką rusai spėjo pagaminti. Ir priminsiu, kad dabar sausis labai aiškiai parodė, jog jie ant mūsų paleidžia viską, ką suspėja pagaminti. Apie kažkokių atsargų kaupimą dabar nėra jokios kalbos. Ir sausio mėnesį į mus skrido raketos, pagamintos sausio mėnesį. Taigi, stačiai nuo surinkimo linijos. Vadinasi, mūsų energetikos sistemai faktiškai kliuvo viskas, ką pagamino visa jų gynybos pramonė. Taigi.
O dabar dėl energetinių paliaubų. Visiškai neaišku, kiek ilgai. Taigi, berods Trampulis paskelbė savaitę, bet jeigu, na, gerai, sakykime taip, nėra nė vieno pasirašyto dokumento, nėra aiškumo, bet matome, kad to laikomasi jau dvi dienas, ir atitinkamai jiems atsilaisvino pajėgos ir priemonės, kurios visos anksčiau buvo sutelktos į mūsų energetiką. Ir dabar jie pradėjo jas naudoti kitiems tikslams. Ir kad ir kaip keistai netgi paradoksaliai tai atrodytų, jie net nebandė jų panaudoti kariniais tikslais.
Kaip ir anksčiau, jų tikslas būtent civilių gyventojų teroras. Ir dabar jie atsiima tai, ką laikė pagrindiniu įrankiu, tai yra energetinį terorą. Ir ką jie daro? Jie imasi terorizuoti transportą. Jie pradeda medžioti autobusus. Jie pradeda medžioti keleivinius traukinius. Todėl, kad niekas nepaskelbė infrastruktūros ar transporto paliaubų. Buvo paskelbtos tik energetikos paliaubos. Na, vietoj energetikos jie sutelkė dėmesį į kitas mūsų gyvenimo sritis, bet vis vien į civilių gyventojų gyvenimo sritis.
Taigi, bendra strategija visiškai nepasikeitė. Tai genocidinis karas, kuriame jie visus civilius gyventojus laiko savo taikiniu. Tai, beje, turėtume suprasti ir visi mes, vis dar turintys iliuzijų dėl šio karo prigimties, dėl mūsų priešo prigimties apskritai ir dėl to, kokį tikslą šis priešas kelia ir atitinkamai dėl to, kas mums būtų, jei padarytume nuolaidų šiam priešui ir jis vienaip ar kitaip laimėtų šį karą.
rusai jau labai aiškiai parodė, kad jie jau seniai nebėra kažkokio jų sugalvoto abstraktaus Kyjivo režimo priešas. Jie kiekvieną dieną aiškiai primena, kad bet kuris ukrainietis dabar jiems yra priešas. Gimei ukrainiečiu, vadinasi esi jų karinis taikinys. Ir energetinių paliaubų dienos tai dar kartą labai aiškiai parodė. Taigi.
Na, aišku, kad tai ilgai trukti negali. Neturėčiau iliuzijų, ar jie apie tai paskelbs, ar ne. Tačiau jie grįš į mūsų energetikos sektorių, nes tai vis dar skaudžiausias dalykas, ką jiems pavyko padaryti mūsų civilių gyventojų atžvilgiu. Juk nemesi tiek raketų vaikytis traukinius, kad sakykim, ir mūsų geležinkelių transportas atsidurtų tokioje pat sunkioje būklėje kaip ir mūsų energetikos sektorius. Reikėtų pagaminti keleriopai daugiau įspūdžio priemonių, o jų gynybos pramonė ir taip vos-vos patempia. Tuoj pat, kai tik pagaminama, tuoj pat ir panaudojama.
Todėl manau, kad jie grįš prie energetikos. Na, ar jie pralauks savaitę iki vadinamųjų energetinių paliaubų pabaigos, ar ne, tuoj pamatysime. Na, gal šią savaitę dar ir ne, bet vienaip ar kitaip jie prie to sugrįš, nes visa kita yra mažiau veiksminga. Tačiau kol kas jie nesiruošia mūsų palikti ramybėje. Išties tai vėlgi yra tam, kad niekas neturėtų iliuzijų, kad energetinės paliaubos apskritai prilygsta oro paliauboms. Ne, laikinai atsisakyta tik vienos kategorijos taikinių. Jie keletą dienų neatakuos energetikos sektoriaus.
Tačiau tolesnę eigą reikšmingai paveikti galėtų ši ką tik prasidėjusi „Starlink“ istorija. Na, „Starlink“ istorija galėtų turėti labai didelę įtaką, nes rusai, galima sakyti, jau atsipalaidavo. Jie jau labai įprato prie to, kad nemaža dalis jų tolimojo nuotolio dronų naudoja „Starlink“. Jie rado būdą, kaip apeiti sankcijas. Jie išsiaiškino, kaip tuos „Starlink“ neteisėtai atboginti į rusiją, ne po vieną, o tokiu aiškiai organizuotu srautu. Ir atitinkamai jie nustojo kariauti dronais be „Starlink“.
Ir štai netikėta pasala. Fedorovas ėmė ir susitarė su Musku.
Būtent šis faktorius gali turėti įtakos tolesniam rusijos smūgių organizavimui. Nes čia, na, sakykime taip, vienas iš trijų tų kombinuotų smūgių komponentų buvo labai stipriai paveiktas.
Jiems dabar reikia ieškoti alternatyvaus sprendimo arba, galima sakyti, grįžti į metų senumo praeitį, kai „Starlink“ jiems dar buvo egzotika.
Pažiūrėsim, kiek laiko tai užtruks, bet aišku, kad jų technikai jau sėdi ir ieško šios problemos sprendimo. Bet kiek laiko užtruks ją rasti ir koks bus sprendimas? Na, aš čia nespėliosiu. Faktas yra tas, kad kol kas kuriam laikui gyvenimą jiems apsunkinom. Na, kiek dabar mačiau viešojoje erdvėje, na, pirmas sprendimas buvo tiesiog apriboti būtent judančių „Starlink“ veiklą. Judančių. Kalbu kaip tik apie greičio apribojimus.
– Taip. Na, tikriausiai bus istorija apie kažkokius baltuosius sąrašus ir tam tikrus registracijos ypatumus Ukrainos pusėje. Flešas, jis gi Serhijus Bezkrestnov, taip pat gynybos ministro patarėjas, parašė, kad jau buvo bandoma surinkti informaciją apie „Space X“ vartotojus kariuomenėje į vieną sistemą. Bet ką jis rašo? Daugelis kareivių, naudojančių savanorių „Starlink“ ar asmeninius „Starlink“, tiesiog nenorėjo pateikti informacijos vadovybei, kad vadas jų neatimtų arba netikėtai nebeduotų naujų, ar dar kažkas kito nenutiktų. Kaip suprantu, dabar veiks tokia sistema, o okupantams ji tapo labai nemaloni. Aš mačiau keletą kai kurių jų „technikučių“ įrašų socialiniuose tinkluose. Jie rašo, kad ne, ne, ne, per kokį mėnesį, net per du ar tris, rusai, ukrainiečiai (na, jie nesako „ukrainiečiai“, jie vadina kitu žodžiu) kažkaip sutvarkys, bet tai užtruks mėnesius ir taip toliau. Ir dabar jie ieškos būdų, kaip apeiti tas problemas.
Ir ar tai išties įmanoma, jei, jūsų požiūriu, taip, yra baltasis sąrašas ir naudojasi tik tie, kuriems leidžiama?
– Na, tiesą sakant, teoriškai įmanoma. Praktiškai jūs pats apibūdinote, su kuo tai susiduria. Ne, man atrodo, kad ši problema su sąrašais vargu ar bus išspręsta.
Na, beje, yra niuansas, kuris, pasakykime taip, mano nuomone, mums yra labai svarbus. Jūs suprantate, kad tais apribojimas taikomas bet kuriam „Starlink“, judančiam didesniu nei 90 km/h greičiu. Tai reiškia, kad kuriam laikui mes taip pat netekome galimybės leisti „Starlink“ valdomus mūsų tolimojo nuotolio dronus. Ir ne paslaptis, kad išties dauguma mūsų modelių yra valdomi per „Starlink“.
Kitas dalykas, kad mums dabar tai nėra taip, sakykime, problematiška. Mes vis tiek sutikome su tom vadinamom energetinėm paliaubom. O mums, sakykim, svarbiausi taikiniai kaip tik buvo rusijos naftos pramonė. Taigi, mes vis tiek nešaudėm ir negalėjome leisti tų tolimojo nuotolio dronų dėl energetinių paliaubų. Iš per šitą pauzę taip pat turime ieškoti sprendimo, ką daryti su savo tolimojo nuotolio dronais, kurie būtent valdomi per „Starlink“.
Kaip suprantu, mūsų technikai taip pat dėl to laužo galvas. Mums vis tiek reikės atnaujinti giluminių smūgių kampaniją, kai tik tai bus įmanoma.
Taigi, šiandien ši istorija su greičio apribojimu mums naudingesnė nei rusams. Dėl kelių priežasčių. Svarbiausia iš jų – energetikos paliaubos, bet ne tik. Mums tai taip pat naudingiau, nes, kad ir ką besakytume, kol kas jie gamina daugiau tolimojo nuotolio dronų nei mes. Tai yra, su sąlyga, kad tiek mūsų, tiek jų idealūs dronai prarado „Starlink“. Na, todėl sakau, kad mes prarandame mažiau nei jie. Bet mes taip pat dėl to tikrai kažką prarandame.
Tai yra, apskritai mes taip pat dabar ieškome ir kaip galėtume toliau valdyti savo tolimojo nuotolio dronus, jei apribojimas išlieka. Taigi, tai tikrai rimta problema, bet bent jau grubiai tariant, tai yra viena iš tų istorijų apie mažesnį blogį.
Ši istorija su „Starlink“ apribojimu smogia į abi puses, bet rusams ji smogia daug labiau nei mums. Todėl toks sprendimas tinka kaip mažesnis blogis, kaip laikinas kompromisas. Na, bet tas sprendimas yra akivaizdžiai laikinas ir tarpinis.
– Na, Flešas tai apibūdina kaip laikiną arba neatidėliotiną, bet vėliau susidėlios kažkoks matymas, tikriausiai bus rasta kažkokia schema. Beje, kai kurie rusų stebėtojai jau rašo, kad galbūt šis energetinių paliaubų klausimas yra ne vien diplomatiškas ar ne tiek diplomatiškas, kiek išsėmęs viską, ką buvo galima masiškai padaryti. Na, tai buvo tik rekordas, pavyzdžiui, panaudojant visą balistiką per visą plataus masto karo laikotarpį pagal prieš mus panaudotų balistinių raketų skaičių.
Galbūt jie tiesiog šovė į sausą baką [bergždžiai]?
– Na, pasakykime taip, viena vertus, jie pastaruosius metus visą laiką važinėjo su beveik tuščiu baku. Taigi, reikėtų suprasti, kad jie neturi jokių atsargų. Na, mes jau šiandien užsiminėme, kad sausio mėnesį buvome atakuoti raketomis, pažymėtomis, kad jos buvo pagamintos pirmąjį ketvirtį. Na, sausis – pirmame ketvirtyje. Taigi, tiesiai nuo surinkimo linijos viskas tik mūšiui.
Tačiau, kita vertus, tas konvejeris pagamina ne tiek jau mažai. Tie skaičiai, kuriuos paskelbėte sausio mėnesį, kad į mus skrido 6 000 dronų. Ir kiek raketų įvardinote, tiesa? Taigi, iš tikrųjų tai yra rusijos gynybos pramonės apyvartos skaičiai.
Štai kiek jie pagamina per mėnesį abiem prasmėmis. Ir pagamina, ir iš karto paleidžia į mus. Taip, jau nebėra jokio skirtumo. Viską, ką sukniedija, iškart ir išeikvoja. Bet, deja, jie kniedija tokiu tempu, kokį įvardinote.
– Na, taip, per sausį vien tik 91 balistinė raketa. Dabar šiek tiek pakalbėkime apie perspektyvas.
– O, taip. Maždaug šimtą per mėnesį pagamina.
– Na, išties kovoja. Buhalterija kovoja.
Taigi, šviežiausi pareiškimai. Paryžius jau oficialiai patvirtino savo pasirengimą iki 2026-ųjų pabaigos perduoti penktos versijos „Mirage 2000“ lėktuvų. Jie patys pereina prie „Rafale“. Atitinkamai, tai gali realiai ateiti pas mus. Be to, dabar jie derasi su Graikija dėl dar 24 vienetų išpirkimo. Graikai, kaip rašo Roninas, dar žinomas kaip Kirilas Danilčenko, tradiciškai derasi, tačiau spaudžiant JAV ir Prancūzijai, procesas juda.
Realus skaičius, kurio oro pajėgos galėtų tikėtis iki 2026 metų pabaigos, 2027 metų pradžios, būtų apie 40 –50 vienetų. Taigi, dvi pilnavertės aviacijos brigados.
Na, ir šešių mėnesių labai sutrumpintas mokymo kursas. Vadinasi, du mėnesiai bendros adaptacijos ir teorijos, keturi mėnesiai kovinio naudojimo ir darbo su prancūziškais ginklais.
Taigi, jis rašo, kad F-16 mums tapo tokiais labai darbingais ir pažįstamais arkliukais. Tačiau „Mirage“ – būtent su „Scalp“ [sparnuotomis raketomis] labiau tikslesnėms operacijoms.
Ką turėtume suprasti apie šias perspektyvas, jei jau paskelbta, kad iki šių metų pabaigos potencialiai bus iki 40 – 50 vienetų „Mirage“?
– Na, bus kuo skraidyti. Ką čia suprasti? Na, beje, dar ne visi F-16 mus pasiekė, kaip mums buvo pažadėta. Tai reiškia, kad šiais metais juos taip pat turėtų pristatyti mūsų Europos sąjungininkai.
Taigi, mūsų oro pajėgos gauna, sakykim, būtiną minimumą priemonių mūsų dangaus valdymui. Vis tik, na, supraskime, kad nei „Mirage“, nei F-16, sakykim, nepateikiami mums tokioje konfigūracijoje ir, svarbiausia, nėra aprūpinti tomis „oras-oras“ raketomis, kad rizikuotų stoti į oro mūšį su rusijos aviacija. Taigi.
Ir ką jie daro? Pirmiausia, dabar visa aviacija dalyvauja kaip oro gynybos aviacija. Ir mes vis dar esame priversti, na, tam tikru mastu, sakykim, kalti vinis mikroskopu. Esame priversti savo aviacija, ypač F-16, vaikytis sparnuotąsias raketas ir „šachedus“. Tačiau būtent aviacija didžiąją jų dalį ir numuša. Ir tik tai, kas bando pasislėpti nuo aviacijos itin mažame aukštyje, tik tai jau atitenka antžeminėms mobiliosioms grupėms. Taigi. Na, pirmiausia, žinoma, mes turime aviaciją oro gynybai.
Na, bet taip pat mūsų aviacija naudojama ir fronte, kad paremtų mūsų sausumos pajėgas. Tai, sakykim, tikslūs bombų smūgiai, kuriuos mes retkarčiais surengiame. Ir čia vis dar yra daug niuansų, kuriuose nelabai gaudausi, nes nesu aviacijos specialistas, bet apskritai žinoma, kad ne kiekvieno tipo bombos ar raketos yra integruotos su visų tipų lėktuvais. Tai yra, ne viską galima pakeisti kuo nors kitu.
Kai ko pakeisti neįmanoma. Ir būtent raketų ir bombų smūgiams pagrindiniu darbiniu arkliuku vis dar yra sovietinis Su-27. Ir mums jų jau labai mažai liko. Na, kiekvienas pavienečiui suskaitliuotas, kaip sakoma, kiekvienas pavienečiui – tai reikšminga būtent mūsų oro smūgių pajėgumų dalis.
Ir šia prasme, kiek suprantu, prancūziški „Mirage“ labai skiriasi nuo F-16 tuo, ką į juos galima integruoti, ką iš jų galima paleisti. Taigi, iš tikrųjų, kada jų bus pakankamai daug, tai… Nes šiandien, jei neklystu, mūsų kariuomenėje kol kas eksploatuojami penki ar šeši vienetai. Tai yra, galima sakyti, kad kol kas yra tik bandomoji eksploatacija.
Ir jei jie iš tikrųjų ir toliau bus taip masiškai gaunami kiekiais, kuriuos įvardijote, tai galėtų prilygti visiems F-16, kuriuos turime. Tai yra, „Mirage“ turėtų tapti lygiaverčiais F-16, tokiu, sakykim, darbiniu arkliuku. Na, tada iš principo pamatysime, kokios įspūdžio priemonės yra integruotos į tuos „Mirage“. Tai yra, kuo jais bus galima bombarduoti. Na, kadangi tai prancūziški lėktuvai, tai, tikrai galima sakyti, kad „Scalp“ [tolimojo nuotolio sparnuotosios raketos]…
– Jie [„Mirage“] 2005-aisiais nuo pat pradžių ir buvo kuriami būtent „Scalp“ raketoms. Kas svarbu, jog ta raketa programuojama. Ją galima programuoti tiesiog skrydžio metu. Manoma, kad tai labai šauni istorija,
–Taip. „Scalp“ raketa tai visiškas [britiškos] „Storm Shadow“ atitikmuo. Ir jos pilnai suderinamos su „Hummer“, nes kartu gaminamos. Na, jei prie lėktuvų dar bus pateiktos ir raketos „oras-oras“ „Meteor“, tai galėtų tapti įmanomais ir tiesioginiai oro mūšiai su rusais, tai, ko iki šiol visais įmanomais būdais stengiamės išvengti. Ne dėl, sakykim, lėktuvų ar pilotų, bet kaip tik dėl raketinių ginklų. Na, yra dviejų šimtų kilometrų nuotolio raketų F-16 lėktuvams, tačiau amerikiečiai jų mums niekada nepatiekė. Bet jei europiečiai prie „Mirage“ duotų ir savo „Meteor“, tai jau būtų visiškai kita dėlionė.
– Na, bent jau būtų įmanoma pasiekti rusijos lėktuvus ir nuginti juos toliau nuo fronto linijos.
Na, ir pabaigai. Švedija anonsavo dar vieną pagalbos paketą mums. Ir ten, be kita ko, SAB radarai ir, kaip suprantu, kažkokios trumpojo ir vidutinio spindulio oro gynybos sistemos. Na, įdomiausia tai, kad tai taip pat yra dronai, taip pat ir tolimiems smūgiams. Švedijos iniciatyva ir tam tikra bendra gamyba. Tai perskaičiau Ukrainos gynybos ministerijos pranešime.
Ką matote tame?
– Tai veikla pagal vadinamąjį Danijos modelį. Dabar prie jos prisijungia ir Švedija. Tolimojo nuotolio dronų Švedija nekuria ir negamina. Jie skirs pinigus vienam iš mūsų Ukrainos gamintojų. Ir įdomu, kad kalbama apie bendrą gamybą. Tai yra, ne tik apie tai, kad jie finansuoja gamybą čia, bet ir tai, kad jie aiškiai sudarys galimybę perkelti dalį gamybos, ir kažkokį surinkimą atlikti pas save.
Na, tai nebuvo tiesiogiai pasakyta oficialiame pareiškime, tačiau, kaip rodo ankstesnė Danijos praktika, yra du, sakykim, submodeliai. Vienas dalykas, kai jie tiesiog įlieja pinigus į kokią nors Ukrainos gamyklą, kaip, pavyzdžiui, Bogdano „SAU“, o galutinis gavėjas – tik Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Ir kai jie dislokuoja gamybą savo teritorijoje, kaip su raketomis Danijoje. Tada jau kalbame apie tai, kad tai bus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų poreikiams, bet jie taip pat nori dalį nusipirkti ir įtraukti į savo kariuomenės ginkluotę.
Taigi, jei Švedija nuspręstų lokalizuoti kai kurių mūsų senų dronų gamybą savo teritorijoje, tai reikštų, kad jie taip pat jų pirktų ir sau.
Ir tai taip pat labai daug apie ką bylotų ta prasme, kad tai reikštų, jog jie tikrai ruošiasi dideliam karui, kur jiems reikia ne tik apsiginti, bet ir nedelsiant bandyti kažkuo sugauti priešą.
Na, beje, jų atstumai iki priešo, tiesą sakant, kaip ir mūsų, nedideli. Ypač iki Sankt Peterburgo – vienas spjūvis per Baltiją. Na, bet reikia kažką turėti.
– Labai ačiū už pokalbį, labai ačiū, kad prisijungėte prie eterio.
Auditorijai priminsiu, kad bendravome su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.