Lietuvos žmonės nėra paruošti, kaip elgtis, jei prasidėtų karas

Iki šiol Vyriausybė dar nepatvirtino Pilietinio pasipriešinimo strategijos įgyvendinimo plano, kurį KAM turėjo parengti iki 2022 m. rugsėjo. Seimo NSGK pirmininkas sako, viskas vyksta per lėtai.

Tokios ir panašios antraštės pasipylė Lietuvos žiniasklaidoje po balandžio 12 d. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdžio (NSGK), kuriame užtikrinant parlamentinę kontrolę buvo svarstomas klausimas dėl Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijos įgyvendinimo:

• Pilietinio pasipriešinimo rengimas: plano nėra, per metus kursą išklausė vos 3 tūkst. žmonių (BNS);
• Malinionis: neorganizuotas pilietis kaip neorganizuotas ginklas – duoda mažai pridėtinės vertės (LRT „Svarbi valanda“),
• Siūlo organizuoti visuotinius pasipriešinimo mokymus: pirmais metais susimautume, bet vėliau įvyktų proveržis (tv3.lt „Dėmesio centre“).

NSGK posėdžio išvakarėse jo dienotvarkę anonsavo portalas delfi: Ką daryti eiliniams lietuviams, jei kiltų karas: iškėlė ambicingą tikslą.

Nuotoliniame NSGK posėdyje taip pat dalyvavo ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos valdybos pirmininkas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Saulius Pečeliūnas.

Seimo NSGK 2023 m. balandžio 12 d. posėdžio įrašas

Kas buvo kalbama NSGK posėdyje aptariant kas (ne)nuveikta karo komendantūrų kryptyje (pagal dienotvarkės klausimą Dėl Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijos įgyvendinimo)
nuo 51″45″ iki 1:21’30”

L. Kasčiūnas. Štai mes natūraliai išėjome į komendantūrų klausimą. Iš esmės tai yra ta institucija, struktūra, platforma, kurioje galima išbandyti visuomenės įsitraukimą į gynybą. Ir šioje vietoje suteikiu žodį Nepriklausomybės akto signatarui Sauliui Pečeliūnui, kuris nuoširdžiai jau kelis metus dirba prie šitų temų. Mes jį girdim komitete ir daug dalykų darom su jo pagalba. Gerbiamas Sauliau, kas jūsų požiūriu privalo būti padaryta?

S. Pečeliūnas. Apie neginkluotą pasipriešinimą. Prisiminkite Chersoną. Išėjo su vėliavom (rodė per televiziją), o kas buvo po to? Rusai visus išgaudė ir sušaudė. Tad su neginkluotu pasipriešinimu reikėtų atsargiau. Ir kai kurie kursai, kai kuriuos teko matyti, tiesiog veda į savižudybę.
Lietuvos prirašyta daug visokių popierių, atleiskit už nekultūringą išsireiškimą, pradedant Karo padėties įstatymu, baigiant strategijom ir kitokiais dokumentais bei jų įgyvendinimo planais, kurie tarpusavyje ir realiai šiandien tėra popieriai stalčiuje.
Karo komendantūros nesukurtos, keli pareigūnai paskirti, patalpų nėra, struktūros nėra. Nežinoma, ar jie išsigryninę sau užduotis, ar žino savo resursus. Kai visa tai žinosime, tada galėsim organizuoti kursus ir žiūrėti žmones, kas ką gali, ko reikia vienoje, kitoje, trečioje savivaldybėje. Sutinku su Lietuvos šaulių sąjungos vadu L. Idzeliu – pirmiausia reikia paruošti instruktorius, o paskui tik daryti kursus, bet ir prieš rengiant instruktorius reikia žinoti užduotis. Kiekvienoje vietoje jos nėra vienodos.
Labai suneramino vienas dalykas Krizių valdymo centro vado pasisakyme. Ar kas gali pasakyti ir man ir kitiems koks yra santykis tarp KVC ir karo komendantūrų? Kas bus viršininkas įvedus karo padėtį? Kokie yra valdymo reikalai visame tame?
Įgyvendinimo plane, turbūt jo projektą matė ir NSGK pirmininkas ir kiti, yra daug dalykų prirašyta, kalbu tik apie ginkluoto pasipriešinimo dalį, nes kol vaikus paruošim…, o turim ruoštis, kad užpuolimas, kaip sakė Valdas Rakutis, bus po dviejų metų, ne po dvidešimties, ne po dviejų šimtų o po dviejų ir gal net greičiau. Ir už tą atsakinga visa valstybė. Ir nereikia stumdyti vienam ant kito. Didžiausia atsakomybė už ginkluotą pasipriešinimą tenka Krašto apsaugos ministerijai ir kariuomenei. Šiandien nusiteikimo bent iš šių dviejų institucijų paruošti visuomenę padėti kariuomenei priešintis ir patiems organizuotai, tvarkingai, profesionaliai priešintis tikrai nesimato. O jau ne vieni metai bendraujam. Viską tenka, kaip sakoma, „su pagaliu įmušinėti į galvas“. Rezultatų kol kas beveik neturim, išskyrus keletą dokumentų.
Galima būtų kiekvienoje srityje labai detaliai aiškinti, ką reikėtų padaryti ir kas yra nepadaryta, nes beveik nieko ir nėra padaryta. O padaryti reikėtų daug ką. Negaišinant komiteto narių primenu, jog beveik prieš mėnesį išsiuntėme raštą Vyriausybei dėl įgyvendinimo plano projekto. Jokio atsakymo negavome. Niekam neįdomu. Visi galvoja, kaip parašyti popierių, padėti į stalčių, pasidėti pliusiuką ir tikėtis, kad niekam nieko nereikės. O kai ateis ta valanda ar diena „d“, kaip sakė NSGK pirmininkas, tai tada pradėsime ieškoti kaltų. Bet gal geriau dabar viską suorganizuoti, kad paskui turėtume veikiančius asmenis ir struktūras, o ne kaltų paieškas.
Atsiprašau, bet tikrai skauda širdį ir labai liūdna, kad sugaišom jau labai daug laiko, o rezultatą turim beveik neapčiuopiamą. Gal ir per daug sutirštintai viską vertinu, betgi realiai tai taip ir yra. Jeigu karas prasidėtų rytoj, būtų didžiulis chaosas, begalės aukų, kaip kad pradžioje buvo Ukrainoje, kai netgi šaudėsi vieni į kitus, organizacijos jokios. Šiandien turim, ką turim. Norim, kad būtų kitaip, bet tų norinčių yra labai nedaug. Realiai tarp norinčių matau Seimo komitetą, Šaulių sąjunga su nauju vadu, atrodo, potencijos turi, ir kelios visuomeninės organizacijos. Tai to yra per maža.

L. Kasčiūnas. Ačiū už tokias griežtas mintis, bet kartais to ir reikia.
Žilvinai, kaip dėl to nusiteikimo? Gal įrodom, jog jis yra?

Ž. Tomkus. Norėjau padėkoti gerbiamam Sauliui. Visą laiką būna toks „pasimatavimas“ kur mes esame. Norime pasakyti, kad dalykai visada yra daromi tik padarymo būdu. Reikia juos daryti. Popieriai, dokumentai neduos rezultatų, jeigu mes nedarysime. Norėjau padėkoti už tuos siūlymus, kuriuos išgirdome ir mums verta pasižiūrėti, kur mes einame, ar teisingai einame, ar turėtume ką pakeisti. Ir iš karto čia pasižymėjau keletą minčių ir idėjų dėl kursų sinchronizavimo, dėl susižiūrėjimo, ką mes darome. Tik atkreipsiu dėmesį, jog Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas organizuoja neginkluoto pasipriešinimo kursus […], planuojame kursus su Šaulių sąjunga. Čia labai aukštos ambicijos ir reikia dirbti. Gal būt reikėtų pamodifikuoti programas. Paruoštų instruktorių dabar neturime, bet svarbu peržiūrėti programas, o instruktoriai galėtų būti tiek iš Šaulių sąjungos, tiek iš atsargos karininkijos, ką visą laiką turėjome, ar iš atsargos karių. Tik visada norisi akcentuoti vieną momentą, ką visada pabrėžiame – ginkluotam pasipriešinimui visų pirma ruošiamės tarnaudami kariuomenėje ir įgydami bazinius įgūdžius. Norėčiau pasinaudoti proga ir pažymėti, kad kiek mes sėkmingai pašaukėme kiekvienais metais į nuolatinę privalomąją tarnybą, kiek pašaukėme į savanorius, tiek ir paauga ta visuomenės dalis, kuri jau žino kaip reikėtų gintis su ginklu.
Dėl komendantūrų instituto priminsiu gerbiamam Sauliui, nuo ko mes pradėjome prieš du metus. Praktiškai nuo nulio. Ir tas pasistūmėjimas, kuris yra dabar, kokį dabar turime tą pokytį, nors rezultatas ir netenkina, nes nesame visko padarę, bet per du metus turime ženklų postūmį į priekį. Ir toliau įsiveiklinant ir matant ne tik šaulius, ne tik atsargos karininkus, kuriuos dedam į komendantūras, bet ir ginkluotas atskiras organizacijas (dalyvavimo pratybose prasme) jau didelis postūmis ir tikiuosi kad toliau per tą bendradarbiavimą, per užduočių formulavimą, per kalbėjimąsi mes pasieksim rezultatą.

S. Pečeliūnas. Viena trumpa replika. Viskas tvarkoj, ką Žilvinas sakė. Reikalai šiek tiek pasistūmėję, bet tik popieriniam lygyje. Praktiniame – mažai. Karo padėties įstatymas, jau turbūt penki metai kaip priimtas, yra popierius stalčiuje. Jis niekaip neveikia. Nė vienas jo paragrafas praktiškai nėra veikiantis, nes visa kita įstatyminė bazė per penkis metus nė kiek nepasistūmėjo, nei kodeksai, nei kiti dalykai. Apie tą šnekam, rodom skaidres, visiems čia jas davėm papunkčiui surašę, ką reikėtų padaryti. Koks rezultatas? Jokio.

L. Kasčiūnas. Pora dalykų. Kur, Žilvinai, būtų galima padaryti greitus sprendimus.
Atkreipkim dėmesį, į tai, ką ir Šaulių sąjungos vadas kalba ir ką Saulius kalba, kad ta komendantūrų struktūra yra labai gera platforma visuomenei įsitraukti, tiek ginkluotai, tiek neginkluotai […] civilinės gynybos prasme išnaudojant kitus privalumus, kuriuos žmogus turi, ne tik [gintis] ginklu. Pabandykime pagalvoti, kad tas pratybas, kurios planuojamos rudenį viename ar kitame regione, vienoje ar kitoje savivaldybėje padarytume platesnes ir pabandytume pasižiūrėti, kaip atrodo tame ar kitame mieste, regione žmonės, kurie užtikrintų užnugarį, kaip pasiskirstytų funkcijom. Tai būtų labai geras didžiulis pratimas. Manyčiau, kad reikėtų įtraukti ne vieną savivaldybę, o apimti plačiau. Ir tada matysim, kur esam. Ką dar reikėtų pasitobulinti, nes, kaip Saulius sako, skirtingose savivaldybėse skirtinga specifika.
Antras dalykas. Tiek karo padėties įstatyme, tiek pilietinio pasipriešinimo strategijoje yra labai aiškios nuostatos, kaip įtraukti tuos žmones, kurie nėra Šaulių sąjungos nariai, nėra ginkluotųjų pajėgų nariai, bet, pavyzdžiui, turi ginklą ir nori prisidėti, nori rasti savo vietą. Tai vėlgi komendantūros yra ta gera vieta, pvz. medžiotojų būriams, kurie galėtų tapti koviniais būriais. Strategijoje įrašyta, kad turi būti atranka, kažkoks apmokymas ir t.t. Pabandykime išvesti kažkokią praktinę formulę ir kur nors suformuoti [bent] vieną tokį būrį, [pamatykime praktiškai] kaip tai veikia ar neveikia, kokie privalumai ar trūkumai. Turbūt Saulius apie tai ir kalba ir nuolat pirštu baksnoja, ką būtų galima padaryti. Čia gi nėra taip sudėtinga.
Tad siūlyčiau pagalvoti šitomis dvejomis kryptimis.

V. Rakutis. Norėčiau sureaguoti į NVO atstovės pasisakymą. Kaip ji sakė, kiekviena organizacija turi savo privalumų, savo gebėjimų, savo specializacijų ir sudėtingiausia vieta yra požiūris į visuomenines organizacijas Krašto apsaugos ministerijoje, kariuomenėje. Dabar tas požiūris yra gan įdomus. Organizacijoms yra skirstomi pinigai, dideli pinigai, viskas lyg ir tvarkoj, bet jie labai retai susiejami su užduotimis, kurias tos organizacijos galėtų padaryti. T.y. organizacijos siūlo, o ministerija skirsto [lėšas]. Iš tikrųjų reikėtų pažinti tas organizacijas, ką jos gali realiai, koks jų paruošimas. Turi būti žmonės, kurie įsigilintų į tą reikalą. Reikėtų pagal tai formuoti sutartis su tom organizacijom ir pagal tai, kiek jos prisideda prie krašto gynybos, turėtų būti suteikiama joms tam tikros paramos, ne būtinai finansinės, gal patalpom ar kaip nors, bet parama turėtų būti susieta su užduotimis ir jų įgyvendinimu. Kada atsiras šita sistema (žinau, kad jos nėra, gerai žinau, nes dirbau kariuomenės vado pašonėje ir mačiau, kaip tie dalykai darosi), tada pradės veikti. Nes kai organizacija gauna konkrečią užduotį ką ji turi padaryti – ar dalyvauti pilietinio pasipriešinimo koncepcijos…, ar tiesiog ruošti žmones tam tikriems gebėjimams – pamatytume, kaip sužydėtų NVO sektorius. Dabar gi toks jausmas, kad jie patys sau yra reikalingi. Valstybėje jie neturi konkrečios užduoties, todėl neveikia sistema. Yra tų galimybių. Buvo laikai, kai daugelis tų organizacijų karininkų ramovėse turėjo kažkokias patalpas. Buvo pasakyta, kad jos nieko per daug neveikia ir dauguma buvo išmesta. Gal ir gerai. Bet esmė, ne tame, kad jos nieko neveikė, bet tame, kad jos negaudavo jokių užduočių. O negaudomos jokių aiškių užduočių, jos ir nežino, ką jos turi padaryti. Va čia yra ta vieta, kur galima pasiekti didžiulį proveržį. Bet tam reikėtų į KAM padalinius priimti žmogų, ne biurokratą, o žmogų iš NVO sektoriaus, kuris žino, kas tai yra visuomeninė organizacija, kuris pats yra tai praėjęs. Tada jie tarpusavyje susišnekės ir pasieks ypatingai efektyvų bendradarbiavimo modelį, koks buvo prieš karą, kai gal ne visas organizacijas valstybė rėmė, bet toms, kurias rėmė, davė konkrečias užduotis, ir jos yra daug ką nuveikusios. Gal apie tai reikėtų pašnekėti atskirai. Bet taip mes įgalintume didelę dalį mūsų visuomenės. Net be ypatingos organizacijos galima pasiekti didžiulį proveržį.

L. Kasčiūnas. Tikri taip, Valdai. Pirmiausia reikia ir ugnelės judėti šita kryptim, suvokti, kad tai yra prioritetas, Kai mes tai suvoksim, tai viskas gali ir kitaip atrodyti.

V. Vitkauskas. Jaučiu pareigą sureaguoti į gerbiamo signataro klausimą dėl NKVC vietos mobilizaciniame procese. Norėčiau tik priminti kad mobilizaciniame procese NKVC tampa VMOC (Valstybės mobilizacijos operacijos centro) dalimi. VMOC‘ui, kaip žinia, vadovauja vyriausybės kancleris ir numatyta, kad NKVC vadas bus kanclerio pavaduotojas kartu su MPPD direktoriumi. Šitoje vietoje ta sąveika pakankamai aiški ir mechanizmas yra gana paprastas. Bet sąveikoje su komendantūromis tai labai svarbus dalykas, nes VMOC‘o pagrindinė užduotis – užtikrinti, kad gyvybiškai svarbios valstybės funkcijos funkcionuotų ir pati primoji, kaip žinia, yra valstybės gynyba. Tad VMOC‘o užduotis yra remti kariuomenę visai resursais, kurias valstybė disponuoja, bet konkrečiai prioretizuojant, ką reikėtų konkrečiai savivaldybei, konkrečiai komendantūrai, tai komendantas ir yra tas tarpininkas tarp kariuomenės ir viso mūsų mobilizacinio pajėgumo, kuris yra civiliniame sektoriuje. Tad, mano galva, struktūriškai yra aišku, paprasta ir procesiškai viskas turėtų puikiai funkcionuoti.

Ž. Tomkus. Norėjau sureaguoti į dvi pastabas.
Pirmiausiai dėl komendantūrų (tą klausimą iškėlė signataras). Vakar ministerijoje turėjome diskusiją ir buvo man iškeltas klausimas dėl visuomenės dalies, kurie nėra karo prievolininkai, dalyvavimo. Čia mes turime tam tikrą dilemą. Karo prievolininkai, tiek aktyviojo rezervo, tiek parengtojo rezervo, realiai turi prievolę dalyvauti struktūrose, kurias mes pasiūlome. Kita visuomenės dalis, kurie nėra prievolininkai, gali savo noru prisijungti ar neprisijungti. Aišku, mūsų interesas yra parengti kuo didesnę visuomenės dalį, tačiau nėra tvirto tikro atsakymo, ar valandą „x“ ta visuomenės dalis ateis ir dalyvaus pasipriešinime, ginkluotame ar neginkluotame. Reikėtų pagalvoti ir padiskutuoti, kaip turėti tą tvirtą tikrumą. Kaip suprantate, kariuomenėje visada norima aiškumo, tikrumo, tam tikrų svertų, įstatyminės galios ir instrumentų atitinkamos visuomenės dalies panaudojimui.
Dėl visuomeninių organizacijų. Su visuomeninėm organizacijom bandom kuo atviriau kalbėtis ir jas pažinti. Interesas toks: mes keliam tam tikras užduotis ir lūkesčius, bet visą laiką tikimės, kad visuomeninės organizacijos ateis su tam tikromis idėjomis ir kūrybinėmis idėjomis kaip jos gali prisidėti prie valstybės gynybos, daugiausia ne ginklu. Per 20 metų jau turime sąrašą organizacijų, su kuriomis tas bendradarbiavimas yra nuoseklus ir nuolatinis. Tik dar kartą noriu atkreipti dėmesį, kad svarbus ne tik mūsų užduočių formulavimas, ne tik mūsų, kaip institucijos, pasakymas „iš viršaus“, bet siekiame, kad ir pačios organizacijos matytų savo vaidmenį. Atviri pakalbėjimai ir pasidalijimai patirtim su turinčiais kitą požiūrį tik [praturtina] tas patirtis.

A. Pocius. Dar viena grandis, kuri galėtų dalyvauti ginkluotame pasipriešinime ir strategiškai svarbių objektų apsaugoje. Mes pamiršome susitikti ir bendrauti su saugos tarnybomis. Lietuvoje jų yra daugybė […]. Ten dirba daugybė žmonių dirbusių vidaus reikalų sistemoje, tarnavusių kariuomenėje, turinčių sertifikatus ir galinčių vykdyti saugos funkcijas su ginklais. Kaip žinome, būtų daug užduočių, kur reikėtų saugoti įvairius objektus. Tai gal mums, NSGK, reikėtų inicijuoti ir pradžioje susitikti su šitų firmų vadovais.[…] Manyčiau, kad ši mintis teritoriniu principu turėtų būti įdomi ir Šaulių sąjungai. Tos firmos yra su savo filialais ir tas bendradarbiavimas tikrai vyktų per komendantūras. Kiek teko su firmų vadovais bendrauti, jie lyg ir nenorėtų tiesioginio pavaldumo Šaulių sąjungai, bet į komendantūras jie ateitų, kaip ir ginklų savininkų organizacija [LiGSA] ir kiti asmenys.
Dėl nevyriausybinių organizacijų aš pritariu, kad reikėtų duoti užduotis. Taip, yra nuostabių puikių žmonių su savanoriškumo idėjomis, bet reikalinga „nuleisti“ užduotis, o tų užduočių vykdymui galbūt būtų galima iš krašto apsaugos ministerijos skirstomų pinigų tas organizacijas atitinkamai paremti.

L. Kasčiūnas. Fiksuoju dėl saugos tarnybų. Be abejo, kviestume ir KAM ir KAS atstovus. Čia gera mintis. Nes resursas rimtas. Būtų rimta jėga, jei būtų įtraukta į mūsų gynybos planus.
Baigiant šitą temą yra fundamentalus reikalas, šioks toks galvosūkis ar dilema . Kai mes kalbam, jog reikia kuo daugiau žmonių paruošti pasipriešinimui, natūralu, kad reikia tą plėsti ir aš tą siūlau. Bet lygiai taip svarbu, ką ir kiti – V. Rakutis, Ž. Tomkus ir kiti – kalbėjo. Kaip tuos parengtus žmones matysim gynybos planuose? Ar juos iš vis matysim planuose, gal jie patys sau ruošis ir įgys bazinių žinių? Na, ir tai būtų gerai, bet būtų geriau, kad jie būtų įraukti į gynybos planus. Todėl ir kalbame apie komendantūras kaip pagrindinę platformą. Ir čia Žilvinas pastebėjo tą prievolininkų-neprievolininkų aspektą, kuris kai kuriais atvejais yra tam tikras kliuvinys trukdantis mums pasižiūrėti plačiau. Įsivaizduoju, kad KAS žiūri paprasčiau, kad būtų aiškiai struktūruota, kompaktiška, gal būt mažiau ir t.t. Bet gal dar reikėtų paieškoti platesnio balanso, kad visuotinėje gynyboje ir neprievolininkas galėtų rasti savo vaidmenį. Suprantu, kad jis gali apsispręsti išvykti iš Lietuvos, nepriklausomai nuo to kiek mes būsime jį jau „priruošę“. Nepaisant to, mes turime rasti algoritmą ir jį įtraukinėti į planus. Be jokios abejonės, vėliau ir įstatymiškai, ką Saulius kalba, būtų galima juos prilyginti karo prievolininkams. Manau tai išsprendžiama, nes negalime likti tame uždarume. Gerai, kuriame komendantūras, bet padarome jas nedideles, kad žinotume kas ten ir kaip. O gal galime plačiau, giliau? Kur tilptų ir šauliai, ir atsargoje esantys kariai, ir koviniai vienetai, ir daug kitų žmonių norinčių ginti. Turi būti paliktos durys norinčiam ginti Lietuvą žmogui rasti savo vietą. Tai aš siūlau taip vadovautis.

S. Pečeliūnas. Tikrai mes susidūrėme, ir jūs, pirmininke, tai pamatėte, kad ministerijai ir kariuomenei svarbūs tik tie asmenis, kuriems jie gali įsakyti (vulgariai sakau). Gi kiti asmenys, apie kuriuos mes su jumis kalbame, gali pasirašyti įsipareigojimą kilus tokiam tai situaciniam reikalui atvykti atlikti tą ar aną funkciją.[…] Žmonės gali prisiimti rašytinius įsipareigojimus. Ir jeigu jie turi kompetencijų, dar kai ko pamokyti šitie žmonės ar saugos tarnybose, ar kitur dirbantys, ar turintys ginklą savigynai (daug yra tų žmonių Lietuvoje), tai jie turėtų būti komendantūros resursas. Ir teritoriniu principu reikėtų tuos resursus skaičiuoti, o ne šiaip Lietuvoj. Šaulių 2000 ant visos Lietuvos, atsiprašau, tai yra niekas. O koks nors 100 kokiuose Mažeikiuose jau būtų jėga. Šitaip turėtume skaičiuoti.
Pirmu reikalu reikia karo padėties įstatymą padaryti veikiančiu, o ne gražiu popieriumi stalčiuje. Pratybos Panevėžyje aiškiai parodė – policijos komisaras pasakė – kaip jis veiks komendanto valandos metu. Ką mes jau seniai ir ilgai sakėme, kad taip bus, komisaras patvirtino ir galėjom tiktai šypsotis.
Dėl karo komendantų. Turi kiekvienoje savivaldybėje atsirasti elementarus kabinetas karo komendantui su elementaria laiku suformuota jo komanda, kurie žiūrėtų, kokios užduotys galėtų būti toje savivaldybėje. Taigi kariuomenė, jos karininkai [kad ir atsargoje] žiūrėtų gynybos požiūriu kokius ta savivaldybė turi resursus užduotims, kokios užduotys ten galėtų būti reikalingos. Vėl gi tiesiogiai su kariuomene. Ir tada, kai žinom, kokius turim paruoštus ir neparuoštus resursus, tada ir kursai ir visa kita. Tada žmogus, žinodamas, kad jis Balbieriškyje ar kitoje savivaldybėje, jei kažkas atsitinka, eina ten ir ten, jo vadas tas ir tas, jis užsiima tuo ir tuo. Tai tada ir tie kursai bus veiksmingi. Jis viską dėsis į galvą. O kai dabar bendro pobūdžio, tai paklausėm, viskas gražu, pabendravom, kavos išgėrėm ir išsiskirstėm. Rezultatas nulis. Pliusiukas padėtas, o rezultato tai nėra.

L. Kasčiūnas. Reikalingos pastabos. Daugiau ar mažiau apsitarėme, kad šitoje komendantūrų kryptyje dar daug daug nenuveiktų darbų. Išsakėme idėjas, ką būtų galima padaryti. Norėčiau akcentuoti dar kartą tas pačias rugsėjo mėnesį planuojamas pratybas, kad čia yra geriausia platforma įtraukinėti visuomenę. Beje, norėčiau pasakyti, kad pilietinio pasipriešinimo strategijoje yra visuomeninių patarėjų institutas, pasiūlytas prie komendantūrų, kuris leistų ir NVO labiau centruoti apie komendantūras, kas irgi be galo svarbu. Be abejo, atviras klausimas, kiek yra visuomeninių patarėjų prie kiekvienos komendantūros. Jeigu, Žilvinai, turėsite atsakymą, tai visada galite pasisakyti.