Vasario 9-osios ryte rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie pirmąjį „Flamingo“ panaudojimą tolimuosiuose smūgiuose ir ataką prieš maksvą, kodėl Ukraina nevykdo masinių smūgių prieš priešo energetiką, kiek ilgai rusai bandys daryti spaudimą ukrainiečiams smogdami kritiniams objektams, taip pat kokios dabar realios priešo galimybės fronte.
– Sveikinu visus. Šiandien yra pirmadienis, vasario 9-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas […].
Paskelbta nauja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo ataskaita. Taigi, okupantų nuostoliai vakar: minus 1 250 personalo (išties dar vienas rodiklis, rodantis, kaip aktyviai rusai bando užimti bent kokį kvadratinį metrą mūsų teritorijos), minus 3 tankai ir minus 3 šarvuotos kovos mašinos, taip pat minus 12 artilerijos sistemų, minus 413 operatyviniai-taktiniai dronai, na, ir dar keletas minusų. Kas nori, gali susipažinti. Informacija jau yra viešai prieinama.
Prie mūsų pokalbiui jungiasi svečias. Mielieji, mes susisiekėme su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Taigi, informaciją jau skelbia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas. Smogta Kapustin Jar‘ui. Tai bandymų poligonas Astrachanės regione, iš kur į mus buvo leidžiami tie „Kedr“ ar „Orešnik“. Patvirtinama, jog pažeistos vidutinio nuotolio balistinių raketų aptarnavimo, surinkimo pastatų bei materialinio techninio aprūpinimo sandėlio atraminės konstrukcijos. Dabar aiškinamasi priešo nuostoliai ir padarytos žalos mastas. Tai tokia oficiali informacija. Prisikasėm iki Astrachanės regiono ir iki tokio objekto, iš kurio į mus skrenda „Orešnik“ai. Man atrodo, kad tai taip pat gana unikalus dalykas. Kaip jums tai atrodo?
– Išties tai pirmasis „Flamingo“ raketos panaudojimas pagal paskirtį. Ne, na, tiesą sakant, jos pagrindinis tikslas – naikinti priešą. Tam ji buvo naudojama ir anksčiau, betgi prieš tai tokiose, na, šiek tiek erzinančiose distancijose.
Na, išties tai aparatas labai tolimam nuotoliui. Skrydžio nuotolis yra kone 3 000 km. Aišku nereikėtų iš karto piešti žemėlapyje tokio 3 000 km spindulio apskritimo. Na, o sparnuotųjų raketų keltąsos visada ne tiesi linija, o pakankamai sudėtinga trajektorija, kad būtų apeita priešo oro gynyba. Na, bet, grubiai tariant, mintyse galite piešti 1 000 km, 1 200 km ir net 1 500 km spindulio apskritimą.
Taigi, įrankis, galintis pataikyti į bet kurį taikinį tokiame rate, anksčiau buvo labai ribotai naudojamas. Daugiausia okupuotose mūsų pačių teritorijose – rusijos objektuose Kryme, rusijos objekte Donecke. Pirmą kartą rusijoje „Flamingo“ palyginti neseniai skrido virš Belgorodo srities. Na, tai tik pasienio kraštas. Tai buvo šiek tiek keista. Ir kodėl?
Na, matyt, vis dar galime sakyti, kad bandėme, kaip tai veikia. Visiškai tikrai nauja priemonė. Taigi. Ir galiausiai, ji pirmą kartą buvo panaudota tiksliai taip, kaip nuo pradžių ir buvo sukurta – tolimojo nuotolio smūgiui su didele griaunamąja galia. Ir tam nuo pirmojo smūgio iki galutinio patvirtinimo prireikė daug laiko.
Ir faktas yra tas, kad yra esminis skirtumas tarp raketų ir dronų. Mes nuolat gauname vaizdus iš drono. Operatorius mato, kaip dronas priartėja. Operatorius mato taikinį, mes gauname tiesioginį vaizdą iki smūgio. Na, aš tai šiek tiek supaprastinu – ne iš visos trajektorijos, bet svarbiausia, kad iš esmės yra toks vaizdo kanalas. Na, o sparnuotosios ir balistinės raketos iš esmės neturi jokio vaizdo kanalo.
Taigi, mes nematome tos raketos akimis, mes nematome, ką mato „Flamingo“. Todėl, griežtai tariant, mes nematome jos atvykimo momento ir tik vėliau, arba iš vietinių agentų, jei jų yra, arba tik iš vėliau gautų palydovinių nuotraukų galime sužinoti, ar pataikėme, ar nepataikėme ir kokį poveikį tai turėjo, jei pataikėme.
Manyčiau, kad vietinių agentų tokio objekto, kaip Kapustin Jar branduolinių bandymų poligonas, rajone net ir mūsų tarnybos nelabai turi. Na, tai nėra gyvenvietė, kur 100 procentų kažką užverbuotum. Tai karinis poligonas su didžiule teritorija. Paprasti civiliai gyventojai kažkur toli nuo jo. Todėl įsitikinimui teko palaukti duomenų iš palydovų.
Ji nuskrido tiksliai ten, kur buvo skraidinama. Ir 1 toną sveriančios kovinės galvutės poveikis pasirodė būtent toks, koks ir turėtų būti nuo 1 tonos kovinės galvutės. Tai yra, iš esmės daug didesnis, nei bet kokių dronų. Viena ar dvi raketos, na, išties sunaikino visą objektą.
Tai pagaliau pradžia, tai absoliučiai tikrai kitas žingsnis mūsų kare su rusija. Mūsų giluminių smūgio kampanija įgyja, sakykim, visiškai kitokią jėgą tiek nuotoliu, tiek kovine galia.
– Taip. Na, tiesą sakant, yra prezidento pareiškimas susitikime su Kyjivo aviacijos instituto studentais ir dėstytojais. Taigi, ką jis pasakė? Šalies agresorės energetikos sektorius mums yra teisėtas taikinys. Tačiau kol kas mūsų valstybė neturi galimybės atsakyti tokia pat jėga, kokią rusijos federacija užgulė Ukrainos energetikos sektorių.
Prisišaudant su tomis „Flamingo“ ar tikitės, kad kažkokiu momentu, pora tokių gaminių… Nes du kartus viešojoje erdvėje matėme vaizdo įrašus kaip jie paleidžiami. Kiekvienu iš tų atvejų buvo, jei neklystu, du paleidimo įrenginiai ir kelių sekundžių intervalu iš dviejų paleidimo įrenginių tie produktai pakilo, buvo paleisti. Na, o vėliau mes sužinome, kas nutiko, na, pavyzdžiui, tame pačiame Kapustin Jar‘e.
Taigi, ar galime tikėtis, kada nors išvysti sprogimvietes arčiau Maskvos, nes Belgorodo ir Briansko srityse pastotes ir šilumines elektrines ir taip daužomos. O toliau tiesiog nepasiekiame…
– O, ne, galvoju, kodėl jūs pamatėte tokį atstumą tik dabar. Na, čia reikėtų suprasti kai kuriuos, sakykim, tokius, mažiau savigyros dalykus. Esmė, kiek tų įspūdžio priemonių turime.
Beje, į jūsų klausimą, „ar kada nors pamatysime“, esu visiškai įsitikinęs, kad kada nors išvysime „Flamingo“ ne tik kažkur arčiau Maskvos. Esu įsitikinęs, kad vieną dieną išvysime, kaip „Flamingo“ skrenda į Maskvą. Visiškai esu įsitikinęs, kad vis tik išvysime, kaip rožinis paukštis kerta tiesiog kremliui. Tačiau dar reikia nueiti tam tikrą kelią. Dabar klausimas yra tik dėl kiekio.
Taip, mes jau turime tas „Flamingo“ ir jau matėme, kaip jos veikia.
Beje Kapustin Jar pasirinkimas yra labai simboliškas. Tai būtent ta vieta, iš kur, pasak vieno iš nedaugelio gerų rusų – Feigeno, putinas demonstruoja savo branduolinį falą visai Europai. Taigi, išties dabar viskas, daugiau nebedemonstruos. Labai puikus Kapustin Jar pasirinkimas, toks puikus politinis gestas pirmą kartą panaudojant „Flamingo“ dideliu atstumu, labai gražus. Taigi.
Tačiau toliau bus labai pragmatiški išskaičiavimai. Esmė tame, kad raškoje elektros pastočių daug. Na, mes vis dar nepagaminame tiek daug „Flamingo“, kad galėtume jas eikvoti pastotėms.
Taigi, suprantu, kad mes visi labai norėtume, kad maskoliams taip pat būtų tamsu ir šalta, bet renkantis tarp karinės gamyklos, kurią būtų galima sunaikinti tomis dviem raketomis, ir tokiu būdu, pavyzdžiui, mėnesiui sustabdyti jų raketų programą, renkantis, pavyzdžiui, tarp rusijos vyriausiosios raketų-artilerijos valdybos arsenalo, kuriame saugoma amunicija visiems karo metams, ir vienos iš pastočių, kad maskoliai tiesiog pašaltų, na, manau, visiškai aišku, kaip mes numatysime prioritetus tikslams.
Mes vis tiek pirmiausia rinksimės tuos taikinius, kurie labiausiai įtakoja priešo gebėjimą mus žudyti. Ir tik tada, pagal likutinį principą, mes taip pat perduosime rusams tą labai paprastą žinią, kad kiekvienas turi būti atsakingas už savo caro veiksmus. Kad tai ne vladimiro putino karas, kad tai karas kiekvieno ruso, kuris nieko nepadarė, kad tą karą sustabdytų. Mes tai padarysime, bet vis tik tai darysime su dronais.
Na, ir kai kalbame konkrečiai apie Maskvą, neturime pamiršti dar vieno dalyko. rusijos oro gynyba egzistuoja, rusijos oro gynyba veikia, ji labai stengiasi. Beje, jos rezultatai, yra daug menkesni nei mūsų oro gynybos, tačiau vis tiek jie toli gražu nėra nuliniai, o didžioji dalis jų oro gynybos yra sutelkta aplink sostinę. Todėl vėlgi, tai yra grynai pragmatiška. Užuot eikvojus didžiules pinigų sumas prasiveržimui pro sostinės oro gynybos žiedą dabar, daug racionaliau daužyti ir naikinti tai, kas yra už to sostinės oro gynybos žiedo ribų ir, atitinkamai, daug silpniau apsaugota.
– O taip, karinės gamyklos… Kažkas, kas galėtų sustabdyti rusiškų ginklų gamybą, akivaizdu, kad turėtų turėti didesnį prioritetą.
Na, o apie rusijos masines atakas vos per savaitę, nuo vasario pradžios. Jau yra statistika, daugiau nei 2 000 atakos dronų, 1 200 valdomų aviacinių bombų, 116 įvairių tipų raketų. Va tai apibendrino Zelenskis, ką rusai paleido į mus nuo 2026-ųjų vasario pradžios.
Ar sutinkate su nuomone, kad rusai dabar labai skuba? Va tos vakar kelios balistinės raketos iš Briansko srities. Na, greitai paskelbta apie oro antpuolį, ir labai greitai tyla, raketa kažkur dingo. Na, aš tokius signalus gavau į savo telefoną. Ar tiesa, kad rusai taip skuba?
– Jie stengiasi, kad mes kuo greičiau kapituliuotume. Sakykime taip, na, jie yra gana savaip racionalūs.
Ačiū Dievui, kaip visada, kad mus nuvertina. Jie tikisi priversti mus pasiduoti, kol jiems padeda jų amžinas sąjungininkas generolas šaltis. Na, jie turi dar maždaug mėnesį, kad galėtų versti mūsų civilius gyventojus jaustis labai, labai nejaukiai. Vėliau tiesiog savaime bus žymiai šilčiau, ir net tokio paties intensyvumo smūgiai jau turės daug mažesnį poveikį.
Ir dabar, kai jie fronte suvokia, jog šį mėnesį nieko nepagriebs. Jie supranta, kad šį mėnesį jie neturės nė vienos ryškios pergalės, ne vieno proveržio, o tik nuostolius, nuostolius, nuostolius. Na, faktiškai, ta savo civilių gyventojų terorizavimo smūgiuojant per energetikos sektorių kampanija, jie iš tikrųjų pripažino, kad jų kariuomenė nesugeba įvykdyti persilaužimo kare.
Tai jau matėme praėjusiais metais, kai jie šliauždami per visus sunkių kovų metus teįstengė išspausti 1 proc. mūsų teritorijos. Tai jų maksimumas. Dabar jie iš tikrųjų tai pripažįsta. Bet dabar visas viltis liūliuoja dėl mūsų [t. y. užnugario].
Jie mano, kad gerai, mes Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nenugalėjome (tiesą sakant, jie tai jau pripažino patys), betgi yra civiliai gyventojai. O civiliai gyventojai – potencialiai silpniausia grandis. O Ukraina yra demokratinė. Į civilius gyventojus žiūrima rimtai – į jų nuotaikas socialiniuose tinkluose ir gyventojų šauksmus reaguojama rimtai. Palaužkime civilius gyventojus, kad jie pradėtų reikalauti taikos bet kokia kaina.
Ir mes žinome, kokią kainą nustatė rusija. Jų taikos kaina yra ta, kad mes paprasčiausiai imtume ir savanoriškai be kovos patektume į rusų pasaulį. Tokia yra jų taikos kaina. Taigi jie rimtai tikisi, kad mes to sieksime, kad būtent mes pradėsime reikalauti iš mūsų valdžios pasirašyti tuos žinomus 28 punktus, na, arba šiek tiek pakeistas jų modifikacijas. Taigi, išties bet ką, kad tik tai būtų sustabdyta. Ir todėl būtent jie labai, labai skuba.
– Taip. Na, išties, buvo Kyjivo saugumo forumas ir ten kalbėjo Deep State bendraįkūrėjai. Na, daug kas kiekvieną rytą žiūri į jų žemėlapius, kur rusai pasistūmė, kur pilkoji zona, kur žalia, kur raudona zona ir taip toliau. Tačiau pagal juos, kad visiškai užimtų Donecko srities teritoriją, rusams reikėtų mažiausiai dvejų metų. Tokia yra jų prognozė. Suprantu, kad dabar tas dalykas nelabai tinka prognozėms, nes, viena vertus, neapskaičiuosi, kur būtent rusai bandys spausti, nors jie negali visos Donecko srities…
– Kaip tik galima teisingai apskaičiuoti. Greičiau ne visada apskaičiuosi, kokias pajėgas jie sugebės surinkti, kokias pajėgas mes sugebėsime surinkti. Tai sunkiau apskaičiuoti. Dėl krypčių didelio pasirinkimo nėra, objektyviai žiūrint.
Betgi, na, žinoma, ta Deep State prognozė neturėtų būti suvokiama kaip išsami kitų dvejų metų karo veiksmų prognozė. Žinoma, taip nėra. Dveji metai šiame kare yra didžiulis laikotarpis. Per dvejus metus technologinės, politinės ir ekonominės sąlygos daug kartų pasikeis tiek ir abiejose kariaujančiose šalyse, tiek ir daugelyje šalių, kurios dabar dalyvauja šiame procese iš skirtingų pusių. Tačiau, kaip rusijos kariuomenės galimybių charakteristika, tai gana tiksli analizė.
Taigi, tai nėra prognozė, kad dvejus metus nuolat kovosime dėl Kramatorsko, Družkivkos, Slovjansko, Kostiantynivkos aglomeracijos. Bet faktinis pjūvis yra labai aiškus. Ką rusijos kariuomenė geba dabartinėje būsenoje? Bet ar ji įstengtų išspausti tuos keturis miestus iš mūsų per dvejus kovos metus? Tai išties yra tikras įvertinimas to, iki ko dabar prieita.
– O, taip. Na, ir Konstantinas Mašovecas iš Informacinio pasipriešinimo grupės, kurį nuolat skaičiau, prieš porą dienų rašė, kad apskritai rusų vadovybė dabar pradeda taupyti rezervus, nes, kaip jis paaiškino, dabar jie turi dilemą. Ten, kur jie pasiekė bent šiek tiek pažangos, tą pažangą siekia stiprinti. O praranda jie tikrai daug. Mūsiškiai juos išmušinėja ir dronais, ir visu kitu. Na, ir atitinkamai, arba jie turi ką nors sukaupti kitai pavasario-vasaros puolimo kampanijai, kam jie norėtų susikoncentruoti. Na, bent jau tai, kaip jis rašo, pirmajai užduočiai. Jei Donecko srityje, tai, žinoma, Družkivkai ir Kostiantynivkai. Ir jie planuoja plačiai aprėpti ten vėl, betgi net ir dabar…
– O, atsiprašau, kad pertrauksiu. Tai jau darosi šiek tiek juokinga, nes paskutinį kartą jie plačiai aprėpti įstengė prieš kelerius metus, bet jie vis dar tai planuoja.
– Taip, atrodo, kad galėtų kuo giliau į flangus prasiskverbti. Na ir dabar jiems kaip tik kyla dilema, arba kaupti atsargas, kad galėtų aktyviai šturmuoti, arba sudeginti tuos ateinančius rezervus tiesiog dabartiniuose mūšiuose, kad bent jau išlaikytų tempą ir bandytų stumtis į priekį.
Ar ta rezervų problema mums kažką duoda?
– Žinoma, mums naudinga. Na, tiesą sakant, mes apie tai jau daug kartų kalbėjome, kad dėl mūsų problemų neturėtume susidaryti klaidingo įspūdžio, jog jie neturį labai panašių, sakyčiau, kartais net veidrodinių problemų. Tiesiog kai kurios problemos aštresnės pas mus, kai kurios – labiau aštresnės pas juos.
Mūsų pagrindinė problema – žmonių trūkumas, personalo trūkumas, tačiau ši problema ir jiems jau išryškėja kaip pagrindinė. Tai yra, jie jau praėjo etapą, kai personalo kokybė jau tiek nukrito, na, tikriausiai iki žemiausio lygio. Taigi, surinkti bepavyks tik dar prastesnę žmogiškąją medžiagą, nei renka dabar. Tiesą sakant, man sunku tai įsivaizduoti.
Tačiau dabar iškilo ne tik kokybės, bet ir kiekybės problema. Ji [kiekybė] nebeatsistato. Vis tik dabar ryškėja aiškus minusas. Tai tiksliai atitinka bendrą kiekvieno mėnesio balansą. To prieš pusę metų dar nebuvo.
Prieš pusę metų buvo labai prastos kokybės žmogiškoji medžiaga, bet vis tiek jos buvo prirenkama tiek pat, kiek anksčiau. Prieš metus jie pririnkinėdavo su kaupu, nors vėlgi kokybė buvo labai prasta. O dabar jau ir kiekybės, ir kokybės aritmetika jiems nebesutampa. Jie jau nebespėja pilnai ir netgi formaliai papildyti patirtų nuostolių.
Na, o tai išties pagrindinis dalykas kare – ne tai, kas kur nustūmė fronto liniją. Svarbiausia kare ne nuspalvintas lopinėlis Deep State žemėlapyje. Svarbiausia kare – tai, atleiskit, tai baisu, baisu, bet visada, kas kiek nužudė. Tai yra karo esmė.
– Taip. Na, tiesą sakant, apie kitą istoriją, kurią aptarinėjame jau savaitę. Tačiau įdomus posūkis vėliau, kad rusai, po to, kai Starlink‘ai jiems virto plytomis, nes jie nebus įtraukti į baltuosius sąrašus, dabar bando kažką prisukti, tempti šviesolaidį. Yra, vadinasi, „Defense Express“ portalas. Netgi analizavo, kokias sistemas patys rusai turi. Yra kažkokia sistema „Gazprom Yamal“, tačiau ji nėra tokia lanksti. Jos palydovai kabo aukščiau tiesiai virš linijos, na, virš žemės, taip, virš Žemės ir atitinkamai vėlavimai yra didesni. Kanalo storis, tiksliau, pralaidumas, yra daug mažesnis, tačiau jie turi keletą sistemų.
Taigi, aktyviai ėmė plisti istorijos, jog reikalingi Ukrainos piliečiai, kurie nueitų į administracinių paslaugų centrą ir užregistruotų Starlink‘ą. Kaip suprantu, tam tikrą skaičių tokių „laukėkų“ arba naudingų idiotų jie ras. Nors viešojoje erdvėje jau buvo netgi įspėjimas: „Gerbiamieji, jei kas nors staiga nutiktų, jei taip pasielgtumėt, netgi skelbiama, jog būtų 400 dolerių sumokėta, kad būtų nueita į administracinių paslaugų centrą. Na, tie 400 dolerių gali tokiam asmeniui „uždirbti“ 15 metų su turto konfiskavimu ar net iki gyvos galvos, jei bus įrodyta, kad kažkas mirė dėl to Stralink‘o“. Tačiau nepaisant to, rusai vis tiek dirbs ta linkme.
– Betgi, tarp kitko, kažko mūsų teisėsaugos sistemoje nesuprantu. Jeigu jau bus įrodyta, kad žmogus karo metu kažkuo už 400 dolerių pasitarnavo rusijos kariuomenei, atsiprašau, tai jau turėtų automatiškai būti iki gyvos galvos. Valstybės išdavimas buvo įvykdytas plataus masto karo metu.
Čia priešingai, čia reikėtų duoti galbūt mažiau nei iki gyvos galvos tik tam tikrais ypatingais atvejais, esant atskiroms, labai lengvinančioms aplinkybėms. Na, pavyzdžiui, žmogų šantažavo, nes jo giminaitis buvo nelaisvėje. Na, deja, tai taip pat nutinka. Yra ir toks verbavimo būdas.
Taigi, kartais reikėtų bausmę sušvelninti, bet savaime suprantamai, kaip sakoma, pasak apibrėžimo, na, turėtų būti skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė už karo metu įvykdytą valstybės išdavimą. Ir tai grynas 111 straipsnis.
Ir netgi pasakysiu, pasinaudodamas tuo, kad esu privatus asmuo, taip pat sakyčiau, tiesą sakant, jei būtų mano valia, jie labai dažnai priešintųsi sulaikomi dėl visko, kas iš to išplaukia. Na, atsiprašau, bet kare, kaip ir kare. Taigi mes turime kovoti su priešo agentais taip, kad iš tikrųjų nekiltų noras rizikuoti už 400 dolerių.
– Klausykite, 400 dolerių ar ne 400, klausimas net ne dėl to, kiek griežta bausmė pagal Ukrainos įstatymus, bet įvairiais skaičiavimais, rusai dabar sandėliuose turi nuo 20 000 iki 40 000 Starlink terminalų, kuriuos buvo ruošiamasi eksploatuoti. Dabar jau daug kas jų juokauja. Mačiau rusų kariškių portaluose, jog kažkas pasidarė staliuką arbatai ar kavai, ar kažkokias kitokias istorijas, kažkas dar kažką padarė. Betgi netikiu, kad atsirastų 20 000 – 40 000 tokių išdavikų.
– Ne, tai, žinoma, nerealu, betgi bet koks atvejis, net ir vienas, turėtų būti labai griežtai užgniaužtas.
–Sutinku. Taip.
Na, išties, apie tai, kas mūsų laukia artimiausiu metu. Jei rusai tiek daug prišaudė tik per pastarąją savaitę, vėl prisiminkime vakarykštę balistiką. Ar tai reiškia, kad artimiausias dienas, na nežinau, jūsų intuicija numato gal šiek tiek ramesnes, bent jau su mažiau balistikos, arba, priešingai, šiomis paskutinėmis šaltomis dienomis rusai dar kažką virš plano paleis?
Ar galima išvis kažkaip tai sau apibūdinti, bent jau dėl kažkokios iliuzijos, kad supranti, na, su kuo tą dieną pragyvensi?
– Taip. Pasakėte esminį žodį „iliuzija“. Taip, tai tikrai viena iš žmogaus psichologijos pagrindų. Mums reikia kontrolės iliuzijos. Mums reikia iliuzijos, kad kontroliuojame situaciją, galime ją nuspėti. Sakau tai, nes tai yra vienas iš pagrindinių mūsų mąstymo pagrindų apskritai.
Na, deja, norint tai iš tikrųjų nuspėti, reikia turėti prieigą prie žvalgybos duomenų. Taigi. Mūsų atitinkamoms tarnyboms tai išties įmanoma, todėl jos galėtų įsitraukti į šį dialogą visiškai kitu lygiu nei mes. Mes neturime tokių duomenų.
Betgi todėl, asmeniškai manyčiau, kad greičiausiai rusai stengsis maksimaliai išnaudoti generolo šalčio pagalbą. Vis tik tas generolas šaltis – jų didžiausias pagalbininkas po Donaldo Trumpo. Taigi. Ir tuo pačiu metu, skirtingai nei Donaldas Trumpas, tas sąjungininkas netrukus juos išduos, nes žiema baigsis, ateis pavasaris. Matot? Štai kodėl manau, kad jie stengsis išspausti maksimumą iš šaltų dienų.
Bet kodėl aš vis tik palaikau tokią prielaidą, nes visada esu už tai, kad mes ruoštumėmės blogiausiam scenarijui ir tada džiaugtumėmės kažkokiu palengvėjimu, o ne atvirkščiai. Kiekvieną kartą, kai vylėmės gero scenarijaus, visada nustebdavome. Tai viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau tokį variantą.
Betgi būkime atviri, čia mes ką tik žaidėme, tik būrėme iš kavos tirščių, nes tikroji informacija apie smūgių rengimą, na, ji vis tik nėra mūsų rankose.
Na, tai priešas mėgsta skelbti, kad visa Ukraina bus visiškai užtvindyta šalčio, visi sušals, liks visai be elektros, ir iš vis be nieko. Ir pagal jų versiją mes visi seniai numirėme.
Pone Pavlo, ko dar nepastebėjote?
– Taip, ir būtent todėl mes visi turime tokį, žinote, kaip juokavo Valerijus Pekar, lankstų darbo grafiką. Jei pabundate ryte ir esate gyvas, tada einate į darbą, o jei nepabundate – vadinasi į darbą neinate.
Ačiū, kad prisijungėte eteryje. Ačiū už jūsų paaiškinimus.
Mielieji, priminsiu, kad su mumis kalbėjo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.