Žmogaus užimama vieta kario gyvenime priklauso nuo to, ar kario atostogų grafike atsirado laiko tam žmogui.
Pavlo Kazarin
Jūsų užimama vieta kario gyvenime priklauso nuo to, ar jo atostogų grafike yra laiko jums.
Darbdavys užnugaryje nuperka aštuonias valandas jūsų darbo laiko. Kariuomenė nuperka visas dvidešimt keturias. Atostogos tampa langu į ikikarinę laisvę: penkiolika privalomų dienų per metus plius dvi kelionei. Vietos ir žmonės, kur ir su kuriais jas praleidžiate, yra svarbiausi jūsų gyvenime.
Kariuomenė atima iš žmogaus laisvę ir todėl moko ją vertinti. Atostogos grąžina labiausiai deficitinius dalykus: teisę pasirinkti savo vietą, dienotvarkę ir aplinką. Net maistas ir miegas per atostogas tampa nepriklausomybės forma: tu atgauni savęs kontrolę, ir tai, kaip ja naudojiesi, apie tave pasako daug daugiau nei bet kokia kariuomenės anketa.
Kariuomenės atostogos – tai tiesiog 360 valandų laisvės. Penkiolika pusryčių, pietų ir vakarienių. Penkiolika saulėtekių ir penkiolika saulėlydžių. Jei viena jų siūloma jums, reiškia, kad užimate svarbią vietą kario gyvenime. Jei jums siūlomos kelios, vadinasi, kad esate artimas jo draugas.
Be to, dėvintis maskuojamąją uniformą atostogas patiria visiškai kitaip nei civilis. Karas iš kareivio atima gerokai daugiau. Vienintelis dalykas, kuris tave palaiko – tai jausmas, kad esi teisingoje istorijos ir etikos pusėje. Kad žmonės užnugaryje vertina tavo auką. Kad anksčiau ar vėliau tavo pastangos duos simbolinių dividendų. Todėl blogiausias dalykas, kurį kareivis gali išgirsti atostogų metu – tai pasiūlymas atidėti susitikimą kitam kartui.
Ir ne tik todėl, kad jam iki kito karto pirmiausia reikėtų išgyventi. Dar ir todėl, kad mobilizacija – tai tam tikra socialinės mirties atmaina. Tau belieka tik žvilgčioti į užnugarį per socialinius tinklus [kaip per kokią rakto skylutę]. Kiekvienos atostogos tampa trumpu atokvėpiu su svarbiausiais ir svarbiausiems dalykams. O jei su tavim atsisakoma susitikti – vadinasi jūsų prioritetų hierarchija nėra abipusė.
Mūsų kariuomenę sudaro vakarykščiai civiliai. Kiekvienas besvajojąs susigrąžinti savo gyvenimą ir sulaukti garbingos demobilizacijos. Kiekvieną kartą, kai jūsų darbas, grafikas ar nuotaika neleidžia jums susitikti su žmogumi maskuojančioje uniformoje, jis tai pajaučia kaip nuvertinimą. Greičiausiai, kitą kartą jūsų jau nebepakvies.
Be to, užnugaris ir frontas vienas kitą apibendrina. Civiliams kiekvienas bedėvintis maskuojamąją uniformą tampa Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veidu. O kariškiui kiekvienas susitikimas su civiliais tampa jo geriausių ar blogiausių įtarimų patvirtinimu. Kažkas baiminasi, kad užnugaryje jam nebeliko vietos. Kažkas baiminasi, kad nebebus kur grįžti. Bet kokia per atostogas sutikta nepagarba žudo motyvaciją, o ketvirtųjų invazijos metų pabaigoje jos jau ir taip trūksta.
Būkime atviri. Kariuomenė gali tau patenkinti praktiškai visus poreikius iš Maslow hierarchijos piramidės. Čia nėra problemų dėl maitinimo, sočiai socializacijos ir su kaupu komandinio darbo. Jei pasiseks dėl komandos, pelnysi bendražygių pripažinimą ir pagarbą. Jei įvaldysi profesiją, turėsi šansą savęs aktualizavimui. Vienintelis dalykas, kurio kariuomenė tau nesuteiks – tai saugumas.
Būtent to ir ieškosi atostogose. Ir netrukus suprasi, kad jo lygis užnugaryje matuojamas tavo aplinkumos žmonių kokybe. Nes minas ir užkardas gali pakeisti kažkieno abejingumas ir cinizmas. Iš atostogų gali sugrįžti perdegęs ir nusivylęs. Kitų žmonių abejingumas yra pavojingiau nei maudytis vienam.
Juo labiau, kad iš pradžių tu lengvai ir mielai viskuo susierzinsi. Pirmųjų dienų kontrastas per ryškus, kad jį ignoruotumei. Tau reikės apibendrinimų, ir kiekviena bendravimo patirtis atrodys kaip empatijos testas. Nuo tavęs priklausys tik tai, pagal ką visus vertinsi – ar pagal tuos, kurie tą testą išlaikys, ar pagal tuos, kurie neišlaikys.
Iš visų dalykų, kuriuos tau suteikia kariuomenė, svarbiausia – tai teisė nesigėdyti savęs paties. Susitikimas su teritorinio komplektavimo centro patruliu šiuo atžvilgiu įgauna savotiško žavesio: neįmanoma bijoti jau įvykusių pokyčių. Uniforma suteikia teisę į savigarbą ir didžiausia rizika – tai susidurti su tais, kurie imsis nuvertinti tavo pasirinkimą, kad pateisintų savąjį.
Nes žmones keičia ne tik uniformos dėvėjimas. Žmones keičia dar ir jos nedėvėjimas. Tai reikalauja save pateisinti ir save paaiškinti. Jei žmonės nemeluoja patys sau, tai tu rizikuoji pokalbiuose su jais patirti vien nejaukių tuštumų ir pauzių. Jei jie ginsis puolimu – tai išgirsi samprotavimus apie ekonominį frontą. Jie įsitikinę, kad karas pakeitė tave, o tu suprasi, kad karas pakeitė dar ir juos.
Štai kodėl dažnai saugiausiai jausies su tais, kurie, kaip ir tu, atvyko ieškoti saugumo į užnugarį. Su tais, kuriems nereikia aiškintis. Su tais, su kuriais gali juokauti nebijodamas būti nesuprastas. Atstumas nuo visų kitų rizikuoja pasirodyti per didelis. Tu išėjai laimėti jiems laiko, kuriuo jie nepasinaudojo. Jie gyvena tavo sąskaita – o dažnai yra įsitikinę, kad tai tu gyveni jų sąskaita.
Negalima tiesiog ilsėtis – galima ilsėtis tik nuo to, nuo ko pavargai. O jei važiuoji namo ieškoti prieškario realybės, rizikuoji jos nerasti. Pasikeitei ne tik tu, bet ir tie, kurie pasirinko nesikeisti. Jūsų nutolimas gali būti abipusis ir skirtingomis kryptimis. Vienatvė – nuostabus jausmas: ji vienija milijonus.
Taigi, taip. Žmogaus užimama vieta kario gyvenime priklauso nuo to, ar atsirado jam laiko jūsų atostogų grafike.
Pagal Українська правда parengė LL, redagavo VK.