Sausio 5 d. rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie dešimčių dronų ataką prieš gamyklą „Energija“ ir su atakomis susidoroti neįstengiančią rusijos oro gynybos sistemą, apie didžiulės rusijos teritorijos veiksnį, kuris pradėjo veikti prieš ją, ir apie oro gynybos sistemų plėtros dinamiką Ukrainoje ir rusijoje, apie rusiškas oro gynybos sistemas Venesueloje, ir kodėl jos nesuveikė, apie nesąmones apie Amerikos kampaniją Venesueloje tauškiančius rusijos karo korespondentus, apie vienintelę Trumpo pretenziją putinui ir tašką klausime, kurią pusę jis iš tikrųjų palaiko Ukrainos kare, taip pat apie naujas okupantų keliamas grėsmes ir ką reiškia valdomi „šachedai“ su nešiojamais zenitinių raketų kompleksais.
– Sveiki visi. Pirmadienis, sausio 5-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas. […] Jau yra nauja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinė. Žinoma, kiekvieną rytą pradedame analizuodami karo padėtį.
Štai, prašom, informacija. Karinės oro pajėgos numušė ir sunaikino arba nuslopino 137 priešo dronus. Iš viso tą naktį priešas panaudojo 174 atakos iš oro priemones. O apie okupantų nuostolius byloja Generalinis štabas. Per vakar dieną minus 990 karių, minus 8 tankai, minus 2 šarvuočiai, minus 29 artilerijos sistemos, minus 2 reaktyvinės salvinės ugnies sistemos ir minus 704 operaciniai-taktiniai dronai. Taigi, tokia praeitos paros apžvalga.
rusijos agresijos ministerija pranešė, kad vakar ir šiąnakt jie numušė daugiau nei 200 bepiločių. Daug numušta virš Briansko srities, daugiau nei 80. Įdomiausia, kad jie skrido, pirmiausia, Maskvos link ir gana didelė grupe. Ten vėl uždarinėjo oro uostus pagal planą „Kovior“. Aš taip ir matau, kaip prie Maskvos pamažu artėja dronai. O gal idėja yra, kad neduok Dieve, rusai iš ten neatitrauktų kokios nors oro gynybos sistemos?
Na ir Jelecas Lipecko srityje, gamykla „Energija“. Šią vasarą ten jau kilo nedidelis gaisras, o dar vienas praėjusią naktį. Gaisrai fiksuojami, vietos gyventojai nufilmavo sprogimus. Tuo pokalbį ir pradėsime.
Jau užmezgėme ryšį su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Šlovė didvyriams! Labas rytas!
„Taigi, „Energija“ Jeleco mieste. Dar kartą priminsiu: vasarą, liepą ten jau kažkas nuskrido, na o šiandien nuskrido pakankamai daug. Taigi, vietiniai girdėjo dešimtis sprogimų, daug ką nufilmavo. O dabar internete aiškiai identifikuota, kad iš tiesų pataikyta į gamyklą „Energija“. Ta gamykla gamina baterijas, taip pat ir raketoms, universaliems planavimo ir korekciniams moduliams ir pan.
Tai ką, gavo, buvo prigriebti, nesugebėjo apsiginti – ar kaip turėtume tai vertinti iš jūsų perspektyvos?
– Na, mes jau daug kartų tai aptarėme. rusijos oro gynyba realiai nesusidoroja. Na, mes patys matome, kaip sunku mūsų oro gynybai.
Taigi, jūs kaip tik įžangoje pradėjote nuo Generalinio štabo duomenų, kad štai šiandien į mus skrido apie 170, sakykim, įvairių objektų, ir iš jų mums pavyko perimti apie 130, tai yra daugiau nei 40, maždaug pusšimtis atskrido.
Dabar palyginkite Ukrainos plotą netgi su europinės rusijos dalies plotu. Taigi, tai kažkada istoriškai buvo jų pranašumas – didžiulės erdvės, – bet kai joms prireikia oro priedangos, tai nustoja būti pranašumu ir tampa dideliu trūkumu. Jų oro gynyba realiai nesusidoroja.
Be to, čia, kaip bebūtų keista, turime aiškų pranašumą ne tik dėl mažesnio mūsų ploto. Reikalas tas, kad mums taip pat labai trūksta oro gynybos, bet ji pas mus pamažu stiprėja. Mano nuomone, sąjungininkai mums vis, kaip pasakytų rusai, tuščius aruodus pagramdo, bet mūsų sąjungininkai pamažu išties prigramdo. Ir pas mus pamažu, lėtai atsiranda vis daugiau oro gynybos sistemų.
Na, raketų dinamika kiek kitokia, banguota. Tai jų atveža, tai vėl pauzė, tai vėl atveža ir po kurio laiko jos baigiasi, bet tada mes išsikalėdojame dar vieną partiją.
rusų reikaliukai kitokie. Reikalas tas, kad jų patikima sąjungininkė Šiaurės Korėja neturi tokio lygio technologijų, jog galėtų aprūpinti rusus oro gynybos sistemomis. Jie negamina nieko, kas galėtų tinkamai ką nors numušti. Tai ne artilerijos sviediniai, kuriuos galima gaminti staklėmis, kurias Stalinas jiems atvežė 1940-aisiais kartu su technologija. Ir taip iki šiol juos ir tapšnoja. Šiaip ne taip, bet kažkaip padaro. Tačiau zenitinių raketų technologijų neturi. Zenitinių raketų „draugo“ Stalino laikais tiesiog dar nebuvo.
Taigi, matote, pasirodo, kad Korėja čia niekuo nepadės. Visos kitos rusijos sąjungininkės, na, jos tiekia komponentus, tiekia įrangą, bet ne gatavą produkciją.
Taigi, oro gynybos sektoriuje rusija yra visiškai priklausoma nuo savo pačios atsargų ir pramonės. Ir tos atsargos sparčiai senka. Dar prieš metus ar dvejus jos oro gynybos pakako tik fronto linijai, Maskvos miestui ir Krymo pusiasaliui. Likusi teritorija praktiškai jau nebebuvo dengiama.
Na, o nuo to laiko situacija pasikeitė. Ji pasikeitė ta prasme, kad mes jau sunaikinome ne vieną dešimtį jų oro gynybos sistemų tiek fronto linijoje, tiek Kryme. Ir taip, jiems pamažu baigiasi kad ir zenitinės raketinės sistemos, kurių sandėliuose nebuvo tiek, kiek sovietų sąjunga paliko tankų ar šarvuotų kovos mašinų. Na, beveik visos jos jau buvo naudojamos. Taigi, iš sandėlių jau nelabai ką beiškonservuosi. Beje, viskas, kas ten buvo, jau ištraukta.
Tai yra, iš esmės nėra jokių rezervų. Išmušinėjama toliau. Dar daugiau, kuo toliau, tuo tas išmušinėjimas vis intensyvesnis. Ir, žinoma, labiausiai kenčia „Pantsir“. Na, taip yra tiesiog todėl, kad jų yra daugiausia. Ir apskritai, mes gana, taip, proporcingai bendram skaičiui sunaikiname ir „Pantsir“, ir S-300. Gi S-400 jau sunaikinti. Įdomu, kad S-500 pagaminta vos tik apie tuziną, bet ir tų bent viena jau sunaikinta.
Taigi, vadinasi, praktiškai per kiekvieną, beje, mūsų masinį oro antskrydį, be taikinių rusijos gilumoje, taip pat sunaikinama bent viena oro gynybos sistema, dažniausiai daugiau nei viena. Taigi, kiekvieną kartą mes sau prasiskiname kelią, prasikertame langą jų oro gynyboje, o tada pro tuos langus skrieja didelės mūsų bepiločių bangos. Taigi, beveik kiekvieną kartą, objektyviai kalbant, viskas prasideda, kad medžiojamos rusų oro gynybos sistemos. O tada paleidžiama banga bepiločių tenaikos į rusijos gilumą.
Na, o su raketomis rusų padėtis, kaip bebūtų keista, yra dar blogesnė nei mūsų. Raketos vis vien baigiasi tiek jiems, tiek mums. Na, bet aš juk sakiau, mes kiekvieną kartą vis išsikalėdojame iš sąjungininkų kitą partiją O visus mūsų sąjungininkus kartu paėmus, tai jie vis dar turi, ką mums pateikti. Taip, išties zenitinių raketų labai trūksta, ir jos mums tiesiogine prasme kiekviena itin brangi. Tačiau vis tiek vis tik kažkaip nuolat atnaujinamos, o jie atnaujinti negali. Jų atsargos baigiasi, o zenitinių raketų gamyba dar tie neįsibėgėjo, kaip sparnuotųjų raketų gamyba.
Jie susitelkę, kaip padidinti balistinių raketų gamybą. Tai yra, jie susitelkė į „įspūdžio darymo“ priemones ir nesitikėjo, kad teks išties rimtai gintis. Na, dar vienas priešo neįvertinimas. Taigi, jie realiai neįvertino mūsų tolimųjų smūgių. Ir jie per pastaruosius dvejus metus „neįsuko“ savo pramonės, kad būtent aprūpintų raketomis zenitines raketų sistemas.
Ir dabar jie labai smarkiai jaučia tą deficitą. Na, dabar pats laikas prisiminti vieną iš jų mėgstamiausių posakių: „O mes iš tikrųjų dar nepradėjome?“ Mes tikrai pradėjome, bet masinių tolimųjų kombinuotų smūgių iš tikrųjų nepradėjome. Tai iš tiesų tęsiasi tik apie šešis mėnesius. Ir kiekvieną iš tų šešių mėnesių mes paleidžiame vis daugiau dronų ir atakuojame vis daugiau taikinių. Nėra jokios priežasties manyti, kad dinamika pasikeitė atėjus Naujiesiems metais. Priešingai, sausį jų tikrai bus daugiau nei gruodį ir taip toliau.
Tai yra, mūsų giluminių smūgių procesas kaip tik kyla ir kyla. Na, o jų oro gynyba, priešingai, objektyviai smunka žemyn. Ne todėl, kad jie nesistengia, o todėl, kad jie iš esmės mūsų neįvertino. O turimos zenitinių raketų sistemų ir raketų joms atsargos akivaizdžiai nebuvo paskaičiuotos būtent tokiam mūsų kampanijos intensyvumui.
– Taip. Na ir būtent apie rusijos oro gynybos efektyvumą. Ta Jungtinių Amerikos Valstijų operacija Venesueloje, kuri praėjo be jokių nuostolių. Ir tai tapo savotišku šokiruojančiu įvykiu rusijos karo korespondentams ir blogeriams (tinklaraštininkams). Pavyzdžiui: „O kaip gi taip?“
O kodėl, beje, jie parašė, kad Amerikos specialiosios pajėgos kopijuoja tą taktiką, kurią naudojo rusijos oro desanto pajėgos Hostomelyje? Skirtumas tik tas, kad Amerikos specialiosioms pajėgoms kažkaip pavyko tai padaryti, o oro gynyba jų nesustabdė. Betgi Hostomelyje jie buvo smarkiai patvarkyti. Ir kokia galėjo būti to priežastis? Nes, na, rusai ten pristatė ir S-300, ir Buk M2 ir nešiojamus zenitinius raketų kompleksus, bet kažkodėl tai jiems nepadėjo.
– Tų dviejų istorijų palyginimas mums dabar išties yra labai svarbus. Taigi, kodėl Venesuelos oro gynyba nesuveikė, man yra didžiulė paslaptis. Manau, kad po kurio laiko sužinosime tikslius sunaikintų oro gynybos sistemų skaičius. Tai, sakykim, kažką paaiškins. Tai yra, amerikiečiai vienareikšmiškai kažkokią Venesuelos oro gynybos dalį tiesiog sunaikino. […] Kažkokia Venesuelos oro gynybos dalis buvo tiesiog sunaikinta amerikiečių operacijos pradžioje. Jie ją numalšino, bet, tiesą sakant, abejoju, ar sunaikino visą. O gal ji kažkodėl visiškai nesuveikė? Dėl to man kyla daug klausimų.
Tai yra, na, žinote, toli gražu ne viską ir ne visada galima išspręsti ginklais. Daug kas priklauso nuo to, ar yra ryžto panaudoti tuos ginklus. Taigi, pamatysim.
Na, jei iš tiesų paaiškėtų, kad amerikiečiai visiškai sunaikino būtent Venesuelos oro gynybos sistemą, kuri pagal priklausomybę nebuvo venesuelietiška, sakykim, bet technologiškai tai buvo visiškai rusiška oro gynyba. Ten nebuvo nė vienos nerusiškos ar nesovietinės sistemos. Jei paaiškėtų, kad amerikiečiai operacijos pradžioje iš tiesų visa tai visiškai numalšino, tai tiesiog paliudytų didžiulį technologinį JAV atotrūkį per visą [gamybos raidos] kartą nuo rusijos. Tai faktiškai būtų nuosprendis rusijos technologijoms iš viso, ir galutinai nulemtų jų vietą šiuolaikiniame pasaulyje.
Bet, tiesą sakant, vis tiek turiu tam tikrų abejonių. Manau, jog paaiškės, kad ne visa oro gynyba buvo nuslopinta ir sunaikinta, o nemaža Venesuelos oro gynybos dalis tiesiog nusprendė prie to neprisidėti. Jie tiesiog nusprendė, kad jiems diktatorius tiek nereikalingas, kad už jį mirtų. Taigi.
Ir tai, mano nuomone, bent jau geriau paaiškintų tą, na, praktiškai visišką pasipriešinimo nebuvimą. Vienas pamuštas amerikiečių sraigtasparnis, ir tas pats pamuštas būtent iš nešiojamo zenitinio raketinio komplekso turbūt kokio pėstininko iš prezidento apsaugos. Na ir tas beje nebuvo sunaikintas, o tik apgadintas.
Na, niekas nematė nė vienos raketos, pakilusios pasitikti amerikiečių aviacijos, o juk vien tik (jeigu jau apie tai pasisuko kalba) pačių nešiojamųjų zenitinių raketinių kompleksų „Igla“ rusai užvežė kiek daugiau nei 5 000 vienetų, iš kurių iššovė vienas ar du.
Na, manau, kad vis tik nulėmė ne technologinis pranašumas, o ryžtas priešintis arba nenoras priešintis.
Ir visiškai kitokia buvo mūsų istorija, kai, taip… Aš taip pat palaikau jūsų susižavėjimą. Na, tiesą sakant, mane tiesiog žavi įžūlumas, hebrajų kalba vadinamas „chutzpah“, rusų karo korespondentų, visiškai rimtai kalbėjusių, kad tai amerikiečiai iš jų išmoko ir prisiminusių tą patį seniai afganų stiliumi tų rusų bardų apdainuotą Hostomelio desantą.
Tai jie taip vadina. Išties savo sumanymu jis buvo labai artimas tam, ką nuveikė amerikiečiai. Tačiau yra tik vienas niuansas. Amerikiečiai ėmė ir padarė, o Hostomelio [ruskyno] desantą dabar kaip tik jų bardai apibūdina kaip pasiaukojančios žūties pavyzdį. Būtent todėl, kad jie visi ten buvo tiesiog sutrupinti.
Na, išties sutrupino tai ne priešlėktuvinė gynyba. Mes numušėme tik du rusijos sraigtasparnius iš maždaug 100, kurie dalyvavo operacijoje. Bet jau ant žemės jie buvo sutikti tinkamai. Visiškai ne taip, kaip Amerikos specialiosios pajėgos buvo sutiktos Venesueloje.
Mūsų oro gynyba tuo metu faktiškai slėpėsi. Ir tai buvo labai svarbu, nes, turint omenyje rusų pranašumą aviacijoje, buvo labai teisinga iš mūsų pusės ne tiek panaudoti tą oro gynybą, kiek greitai ją užkasti. Padarėme tai, ko Maduro oro gynyba tikrai nepadarė. Na, neleidome savo oro gynybai būti sunaikintai pirmosiomis rusijos invazijos valandomis.
O nuo to viskas prasidėjo. Visur, kur buvo mūsų oro gynyba, prieš „specialiosios karinės operacijos“ pradžią į visas vietas tada atskriejo ir sparnuotosios, ir balistinės raketos. Tai iš esmės buvo pirmasis smūgis. Tačiau skirtumas tas, kad jie tose vietose mūsų oro gynybos tiesiog neužtiko. Ji visa buvo perdislokuota tuo metu, kol raketos buvo ore. Taigi.
Na, ir išvis, bet apskritai pagrindinis skirtumas yra kitoks. Pagrindinis skirtumas yra ne tiek technologinis. Pagrindinis skirtumas yra būtent pasiryžime priešintis.
Ir čia, beje, verta atkreipti dėmesį į tos operacijos Venesueloje, kuri teisiniu požiūriu iš tikrųjų niekuo nesiskiria nuo rusijos „specialiosios karinės operacijos“, organizatoriaus, 47-ojo JAV prezidento Donaldo Trumpo neseniai pasakytą kalbą.
Manau, visi puikiai suprantame, kad Trumpas turėjo lygiai tokį patį teisinį pagrindą nuversti Maduro, kaip ir putinas – nuversti Zelenskį. Lygiai tokį patį, ne daugiau. Ir tai, kad Maduro diktatorius ir kad buvo labai abejotini rinkimai ir panašiai, jokiu būdu nepateisina užsienio valstybės invazijos.
Taigi, taip operacijai pasibaigus, Donaldas Trumpas pasakė (na, praleidžiam krūvą ditirambų jo kariuomenei apie tai, kaip šauniai ji suveikė). ir tada jis galiausiai tiesiai šviesiai prisipažino, kad vienintelė jo pretenzija putinui (taip, būtent vienintelė) yra ne tai, kad jis įsiveržė į Ukrainą, o tai, kad jis įsiveržė nesėkmingai, kad jis nesugebėjo įvykdyti tokios puikios operacijos, neįstengė įvykdyti „specialiosios karinės operacijos“ per kelias valandas ar kelias dienas, o įstrigo ketveriems metams.
Ir tai vienintelis dalykas, kuriuo Trumpas yra nepatenkintas putino veiksmuose. Jis tiesiai šviesiai pasakė, kad, „jeigu ten būtų veikusi mūsų kariuomenė rusų vietoje, įsivaizduokite, jeigu mūsų kariuomenė ten būtų veikusi, tai tas karas nebūtų trukęs ilgiau nei kelias valandas“. Ir ką gi, viskas puiku toje jo kalboje. Tame jo pasisakyme visų pirma, visi taškai ant „i“ absoliučiai aiškiai sudėlioti ir aišku, kieno pusėje jis yra.
Taigi, ir po viso to, atleiskit, jis nepatenkintas tik tuo, kad putinas pradėjo ir nesusidorojo, o ne tuo, ką jis pradėjo. Ir jis įsivaizduoja save ir savo kariuomenę putino ir rusų, o ne mūsų vietoje. Jis tai absoliučiai atvirai pripažino.
Ir jeigu kas nors dar turi iliuzijų dėl to, ir jeigu kas nors, atitinkamai, turi iliuzijų dėl to, kieno poziciją Donaldas Trumpas užima derybose su Ukraina ir rusija, na, jis tiesiai šviesiai pasakė, kad kalbėdamas su rusais, jis, žinoma, yra nepatenkintas jų elgesiu, bet iš esmės jis yra jų pusėje ir prieš mus. Taigi.
Na, ši kalba taip pat rodo, kad Donaldas Trumpas supranta ukrainiečių psichologiją ne geriau nei vladimiras putinas. Jis realiai mano, kad jei būtų veikusi jo kariuomenė, jai būtų pasisekę.
Taigi jis tiesiog, na, jis tiesiog nesupranta, kad jei jo kariuomenė taip pasielgtų, na, tai vietoj Mi-38, na, taip pat degtų „Apache“ ir „Chinook“ Na. Ir atitinkamai, vietoj „Proryv“ degtų „Abrams“ ir taip toliau.
Ir net jei įsivaizduotume, kad kažkokiu stebuklu būtent jo specialiosios pajėgos būtų veikę taip, kaip Karakase, ir pagrobę mūsų teisėtą prezidentą, na, mums tai nereikštų, kad dabar ištiesiame letenėles ir nekovojame. Ne, mes kovotume, kovotų visa kas gyva ir galėtų pasiekti ginklą. Taigi.
Taip. Geriau kovoti su teisėtu prezidentu nei be jo. Bet manau, kad gerai prisimenate tuos laikus. Na, sutikit, kad jei, neduok Dieve, rusai būtų palikę mus be aukščiausiojo vado, tai tikrai nebūtų buvęs signalas pasiduoti.
Tiesiog pasipriešinimas būtų mažiau centralizuotas, labiau partizaninis, bet ne mažiau totalinis ir ne mažiau masinis. Ir būtent to vienodai nesuprato nei Trumpas, nei putinas.
– Gerai, dabar pakalbėkime apie naujas iš rusų kylančias grėsmes. Serhijus Bezkrestnov (blogeris „Fleš“) parašė ir jau paskelbė (yra net vaizdo įrašas) apie naujas „šachedų“ versijas. Dabar naujoje versijoje ant „šachedo“ sumontuotas nešiojamas zenitinis raketų kompleksas. Iš esmės tai yra iš rusijos teritorijos valdomas „šachedas“, kuris gali medžioti, pavyzdžiui, ukrainietiškus sraigtasparnius.
Taigi, kaip vertinti tokius dalykus? Ar tai kažkoks tarpinis, nežinau, eksperimentinis ruošinys, ar priešingai, juk rusai sugeba greitai išplėsti gamybą? Na, ir tada kažkas pasikeistų.
– Tai pavyzdys, kaip rusai vėl mokosi iš mūsų. Mes savo laiku įrengėme zenitinį raketinį kompleksą ant jūrinių dronų ir tai labai pakeitė situaciją virš Juodosios jūros, kai jų orlaiviai vietoj mūsų dronų medžiotojų virto taikiniais ir aukomis. Jie nusprendė tai perkelti į dangų, o tai techniškai yra daug sudėtingiau.
Kolei kas kalbame ne apie paprastą eksperimentą, o stačiai vienetinį eksperimentą. Taip, taip, kalbame, bet neduok Dieve, jei tas egzempliorius parodytų savo efektyvumą. Ką jau ką, bet tiražuoti rusai moka.
Ir, beje, mūsų dideliam apgailestavimui, ir čia neapsieita be Jungtinių Valstijų. Na, nors šiuo atveju, sakykim, ne aktyviais veiksmais, o neveiklumu. Reikalas tas, kad tokį „šachedą“ su zenitiniu raketiniu kompleksu galima valdyti tik per „Starlink“. Dar kartą matome kaip rusija naudojasi sankcijų režimo spragomis.
Jie kažkur jo gauna, taip sakant, prisikalėdoja „Starlink“ų, kurių formaliai negali turėti. Oficialiai jie rusijos teritorijoje neparduodami. Bet neoficialiai po to matome per „Starlink“ą valdomą „šachedą“.
Jokia kita ryšio sistema negali suteikti operatoriui tokio būtent operatyvaus ryšio su „šachedu“, kad dar būtų galima valdyti ir zenitinį raketų kompleksą. Kiek tai bus pavojinga mūsų aviacijai? Na, tiesą sakant, nelaikau savęs pakankamu ekspertu, kad galėčiau tai įvertinti.
Manau, kad po kurio laiko mūsų oro pajėgos pakomentuos, kiek sudėtingesnis ar ne, tapo jų darbas.
– Na, viena yra ką nors pastatyti ir pabandyti. rusai nuolat su tuo eksperimentuoja. Na, tik pastarąją savaitę pirmiausia pasirodė „šachedai“ su infraraudonųjų spindulių prožektoriais uodegoje, na, tiksliau, nukreiptais atgal, prieš judėjimą. Tačiau iš principo jie gali apakinti, potencialiai apakinti priešlėktuvinius dronus.
Dabar jau nešiojamas zenitinis raketų kompleksas integruotas į „šachedą“. Na, suprantu, kad jie iš „šachedo“ nori padaryti kažkokią LEGO platformą, galima taip pavadinti, kad vieni tiesiog turėtų kovinę galvutę, kiti būtų kaip masalas, o dar kiti – valdomi.
– Taip, taip. Ir aš taip sakau. Ir jie to išmoko iš mūsų. Mes tai darėme su „Maguras“ ir „Sibebi“, su jūriniais dronais. Dabar tai universalios platformos, ant kurių, priklausomai nuo misijos, montuojami skirtingi kroviniai. O jie bando tai perkelti į dangų. Na, perkelti tai į dangų yra daug sunkiau.
Na, jie eksperimentuoja. Ir tuos eksperimentus reikia labai atidžiai stebėti, nes technologinės lenktynės, sakykim, šiame kare vyksta labai greitai.
Na, iki tokio lygio, kad stačiai per du ar tris mėnesius atsiranda kažkokia visiškai nauja kažkokio ginklo karta, prie kurios, regis, visi mes prisitaikome, jau žinome taktines technines charakteristikas. Beje, turiu omeny abi puses. Taigi, taip nutinka, kad kas du ar tris mėnesius iš abiejų pusių atsiranda visiškai nauja grėsmė.
– Gerai, gerai. Labai ačiū už pokalbį, labai ačiū, kad prisijungėte prie transliacijos.
Auditorijai primenu, jog su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Na, mielieji, išanalizavome ir rusų naktinę operaciją, didžiulį antskrydį, kaip suveikė Ukrainos oro gynybos sistema, na ir atitinkamai tolimus smūgius į daugybę rusijos regionų.
Jei rusijos gynybos ministerija pagal vakardienos vakaro duomenis, regis, pranešė apie daugiau nei 200 dronų, kuriuos jie numušė virš rusijos teritorijos, iš jų 84 vien virš Briansko srities, tai, kaip sakė ponas Evgenas, mūsų tolimojo nuotolių dronų gamybos ir plėtros didinimo tempai yra augimo stadijoje.
Parengė LL, redagavo VK.