Trečiaisiais karo metais Ukrainoje vis daugėja žmonių, kuriuos erzina kariškiai.
Nuvertinimo menas
Pavel Kazarin
„Karys fronte neturi laiko socialiniams tinklams“. „Įtartinai gerai prižiūrėta barzda“. „Per švariai nusiskutęs“.
Būti kariu Ukrainoje yra užduotis, verta žvaigždutės. Nuolat reikia būti špagato pozoje. Viena vertus, esi gynėjas ir herojus. Bendrapiliečių viltis ir šalies ateitis. Labiausiai gerbiamos kastos valstybėje narys. Bet visa tai tik tol, kol tyli.
Tą akimirką, kai kariškis pradeda garsiai kalbėti apie tą pačią mobilizaciją, jis sužino apie save daug naujo. Kad jis išrodąs įtartinai tvarkingas. Kad jis tarnaująs užnugaryje politinio vadovo pavaduotoju. Kad iš vis jo užduotis yra kovoti, o ne aiškinti kitiems, kaip gyventi.
Apskritai visi herojai žuvo. Kas išgyveno, tas ne herojus.
Tokia situacija nestebina. Karas keičia gyvenimo taisykles. Pirmenybę teikia kolektyviniam išgyvenimui. Iškelia bendruomenės interesus iki absoliučių. Būtent karas suteikia valstybei teisę pilietį paimti, aprengti jį kareiviškai ir pasiųsti į apkasus.
Todėl karas uniformuotiems žmonėms suteikia moralinę teisę. Veterano statusas įrašytas į visuomeninį susitarimą. Kariškis asmeninį saugumą iškeičia į visuomenės dėkingumą, ir gaunama moralinė prerogatyva yra panaši į kompensaciją už riziką. Žinoma, karinė uniforma negarantuoja šventumo ir kompetencijos, tačiau jos buvimas sustiprina pasisakymo svorį.
Bėda ta, kad trečiaisiais karo metais mūsų šalyje (Ukrainoje) vis daugiau žmonių, kuriuos kariškiai pradėjo erzinti.
Pagrindinė pastarųjų dvejų metų diskusija sukasi apie mobilizacijos temą. Ginčijamės dėl individo ir kolektyvo santykio. Dėl visuomeninės sutarties ir asmeninės atsakomybės. Šioje diskusijoje uniformuotiems žmonėms lemta užimti tvirtą etinę poziciją. Ir nenuostabu, kad priešininkai iš visų jėgų stengiasi tą poziciją susilpninti.
Užnugaris yra nevienalytis ir susideda iš skirtingų žmonių. Tačiau atskirą vietą jame užima tie, kurie nenori prisidėti prie kolektyvinės ateities. Tie, kurie įprato kalbėti apie teises ir nutylėti pareigas. Jiems patogu gyventi kitų sąskaita – todėl kovoja su bet kuo, kas jiems primena apie atsakomybę. Tuo pačiu stengiasi kalbėti viso užnugario vardu.
Kolektyvinis išsisukinėtojas kovoja ne argumentais, o nuvertinimu. Kaltina oponentus, kad jie yra „štabiniai“, „užnugariniai“ ar „pienburniai“. Jis nepriklauso fronto karių bendruomenei ir todėl bet kurį jam nepatinkantį karį stengiasi pašalinti iš tos bendruomenės. Jo užduotis – ne įrodyti savo teisumą, o atimti iš savo oponento moralinę teisę.
Išsisukinėtojas galėtų prisijungti prie kariuomenės ir pakeisti savo statusą. Tačiau jam patogiau projektuoti savo statusą ant aplinkinių. Jei nuotraukoje karys išrodo šiek tiek tvarkingesnis už valkatą, tai vertėtų ruoštis demaskuotojų komentarų antpuoliui: „Ogi atsiųsk vaizdo įrašą, kaip kariauji!“
Žmonės – padarai ne racionalūs, o racionalizuojantys. Jie pirmiau užima poziciją, o tada pradeda rinkti jai argumentus. Išsisukinėtojo problema yra ta, kad tvirta Ukrainos, kaip invazijos aukos, etinė pozicija jį patį stato į silpną etinę padėtį. Savo nenoro vykdyti konstitucinę pareigą jis neturi kuo paremti. Todėl vienintelę atgaivą tie, kurie stengiasi išvengti kariuomenės, gali pasiekti nuvertindami kariuomenę.
Mūsų šalyje jau įsivyravo dvilypumo erdvė. Viena vertus, pasitikėjimo reitinge kariuomenė tvirtai užima pirmąją vietą. Kita vertus, geru tonu tapo keikti teritorinius komplektavimo centrus, kurie iš esmės tėra tik įėjimo į kariuomenę durys. Abstrakčios herojiškų kariškių nuotraukos sulaukia dešimčių tūkstančių patiktukų. O interviu su apie papildymo būtinybę kalbančiais kariškiais surenka ne mažesnį kritikų kiekį.
Gali būti, kad etikos erozija tęsis dar toliau. Ir tada tapsime kariuomenės, kaip visos institucijos, nuvertinimo liudininkais. „Kariuomenė kariauja „mėsa““. „Šalyje yra diktatūra“. „Visi veteranai yra psichopatai“. Išsisukinėtojas ieškos pagrindo, kuriuo galėtų pasiremti, – ir nebesant etikos, jis pabandys remtis „logika“. Viskas tam, kad pareikštų, jog kariuomenė nenusipelno jo tarnybos, šalis – jo gynybos, o veteranai nenusipelnė būti jo ginklo broliais.
Jei išsisukinėtojas būtų galėjęs, jis jau seniai būtų reikalavęs taikos sutarties. Trečiojo Minsko, konflikto įšaldymo, ugnies nutraukimo. Tai suteiktų jam tvirtą etinę poziciją, kurioje jis savo humanizmą priešpastatytų vanagiškai visų kitų pozicijai. Jo tragedija vien tame, kad maskva viso to nenori. Ta pati, kuri įsitikinusi, kad gali nugalėti Ukrainą mūšio lauke.
Būtent putinas neleidžia Ukrainos išsisukinėtojui įgyti persvaros. Jam tiesiog nėra kur pasireikšti. Jis galėtų kovoti su pagrindine priežastimi, tačiau, užuot tai daręs, nusprendžia kovoti su pasekmėmis. Galėtų priešintis agresoriui, bet yra užsiėmęs nuvertinimu tų, kurie kariauja. Jam tikrai labai norisi pasijusti teisingoje istorijos pusėje – ir dėl to atakuoja tuos, kurie jam primena, kad taip nėra.
Nėra prasmės žadėti „išsisukinėtojui“, kad „kariaus visi“. Šis šūkis ryškus, bet neveikiantis – dauguma vyrų bet kuriame kare lieka užnugaryje. Tačiau ypatumas tas, kad kiekvienas sprendimas neatsiejamas nuo pasekmių. Kiekvienas pasirinkimas turi etinį turinį. Ir jei tau iškrito burtas pragyventi karą užnugaryje, tai tik reiškia, kad tu gyveni skolon.
„Išsisukinėtojo“ tragedija yra ta, kad jis neturi ateities, kurioje jis taptų norma. Jei laimės priešas, jo laukia represijos, žūtis arba mobilizacija į agresoriaus armiją. Jei atsimušime, neišvengiamai formuosis nauja norma apie mūsų karo už Nepriklausomybę kultą.
Toje realybėje ateis laikas grąžinti skolas. Per naują socialinę normą. Visuomenės pagarbą. Aukos nuopelnų ir netolygumo pripažinimą. Gali būti, kad nuvertinimų autoriai bandys perrašyti visuomeninę sutartį – skirdami sau joje atskirą vietą. Tačiau jiems teks tai padaryti iki veteranai grįš namo.
Ir tuo momentu mūsų šalyje pasigirs „garsiausias balsas kambaryje“.