Rugsėjo 15-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar” kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius, Evgenas Dykyj kalbėjo apie Sikorskio pareiškimus, apie Ukrainos kariuomenės pajėgumus, Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiąją operaciją rusijos geležinkeliuose, kodėl tai yra kritiškai svarbi istorija priešui, ar rusai susiję su sprogimu geležinkelyje netoli Bojarkos, kas vyksta rusijos naftos perdirbimo įmonėse, kokie Ukrainos planai metų pabaigoje, kaip vyksta priešo puolimas, kokia šiaip situacija fronte prie Kostiantynivkos, kokias operacijas planuoja priešas, kodėl nekalbama, kad situacija kritiška, ir kaip pakeisti karo suvokimą užnugaryje. Vedantysis – Pavlo Novikov.
– Sveikiname visus. Prasideda nauja savaitė. Šiandien pirmadienis, rugsėjo 15-oji. Pradedame specialią laidą per Radio NV. Esu Pavlas Novikov. […]
Kiekvieną transliaciją, žinoma, pradedame nuo situacijos kare analizės. Jau yra nauja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinė. Taigi, okupantų nuostoliai vakar. minus 910 personalo, minus 2 šarvuotos kovos mašinos, minus 35 artilerijos sistemos, minus 1 daugkartinio paleidimo raketų sistema, minus 0 tankų. rusai dabar tankų netenka itin retai, nes jie ir itin retai naudojami. Na, bent jau taip aš galvoju.
Prie mūsų jungiasi svečias. Kalbėsimės su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu „Aidar“ bataliono kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Ecgen Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Didžiausia diskusija pastarosiomis dienomis, kas ką mokys? Taip, Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis interviu „The Guardian“ pareiškė, kad Lenkijos kovos su bepiločiais orlaiviais komandas apmokys Ukrainos specialistai. Toliau citata: „Ukrainiečiai turi geriausią techniką kovai su rusijosdronais ir jų patirtis pasipriešinant rusijos kariuomenei yra žymiai gilesnė ir modernesnė“.
Tos kalbos, kurias plėtojame nuo plataus masto karo pradžios, kad dabar, na, toks yra karo tempas ir toks mastas, kad Ukrainos kariams teks apmokyti NATO šalių kariuomenes, na, dabar tampa jau taip realiomis, kad apie tai kalba oficialūs Amerikos asmenys, aukščiausi pareigūnai, Lenkijos aukščiausi pareigūnai. Kaip mums reikėtų tai vertinti?
– Na, Radoslawas Sikorskis išties tai apibendrino. Jis pradėjo būtent nuo dronų, bet citatos pabaiga absoliučiai sutampa su tuo, ką sakote. Radoslawas Sikorskis, na, išties vienas iš taip sakant adekvačių, pragmatiškų politikų šiuolaikiniame pasaulyje. Na, jis labai aiškiai formuluoja, kad mes visi, jis kreipiasi į europiečius, ne tik į lenkus, jis sako, kad jis kreipiasi į europiečius, kad mes visi, europiečiai, būtent turėtume visiškai pakeisti paradigmą ir laikas pripažinti, kad būtent ukrainiečiai turėtų mus mokyti priešintis rusijai, o ne atvirkščiai. Jis tiesiog labai aiškiai tai suformulavo.
Na, tam tikra prasme tai logiška, tai akivaizdu. Na, kaip sakoma, prie vežimo priėjo ožka [pakramsnoti gardaus šieno. – Red.]. Būtų šiek tiek keista, jei po beveik ketverių metų didelio karo, jau nekalbant apie dar aštuonerius metus trukusio mažo karo, kažkas kitas turėtų geresnę patirtį priešinimosi tai orda nei mes.
Toje žinutėje svarbu ne tai, ką jie pripažino instruktoriais. Mano nuomone, daug svarbiau, kad jie pagaliau pripažįsta, jog jiems reikia iš to pasimokyti, nes jie labai ilgai gyvena pasaulėlyje… Na, aš pagal mūsų analogiją vadinu tai gegužinių šašlykų pasauliu. Na, ir apskritai, jie vis dar jame gyvena. Sikorskis greičiau teigiama išimtis.
Tai yra, mes kariavome, europiečiai į tai žiūrėjo, kažkas žavėjosi, kažkas ne, ir viskas. Bet svarbiausia, kad niekas to nebandė prisimatuoti sau. Niekas rimtai nepagalvojo, kad jie bus kiti ir jiems prireiks tos patirties. Net dauguma tų, kurie viešai skelbė, kad taip gali nutikti, iš tikrųjų tuo netikėjo. Būtent taip mes kalbėjome prieš prasidedant didžiajai invazijai, kad invazija gali būti, bet ji neįvyks. Taigi, toks jų gegužinių šašlykų pasaulėlis. Ir jis pradėjo byrėti tik tada, kai bepiločiai orlaiviai „apsilankė“ Lenkijoje. Ir dabar Sikorskis vis dar nėra daugumos balsas, tačiau tokie balsai, kaip jo, jau bent girdisi visu rimtumu.
Taigi, jie turi keletą politikų, kurie tikrai supranta, kad karas su rusija, jei ne neišvengiamas, tai tikrai labai tikėtinas ir kad jie nėra tam pasirengę, ir būtina skubiai periminėti mūsų patirtį.
– Na, išties, kiek skaitau apmąstymus ir analizes žmonių, kurie susigaudo, taip pat ir kariniuose reikaluose, jie užduoda sau klausimą: „Kodėl mūsų Vakarų kaimynai, mūsų Vakarų partneriai, mano, kad putinas palauks, kol jie pasirengs atremti agresiją? Kodėl jam to reikia?
Jei reikia net tokių, atleiskit, žvalgybinių provokacijų, jei reikia kažkokių ribotų, diversinių veiksmų NATO šalių teritorijoje, tai kodėl jų nepadarius dabar?
Du kartus per pastaruosius kelerius metus Vokietijos geležinkelių „Deutsche Bahn“ veikla buvo paralyžiuota. Šį kartą kitoje vietoje ir kitoje žemėje. Ten vėl buvo padegta signalų spinta, sugriautas traukinių tvarkaraštis. Na, skundai dėl „Deutsche Bahn“ darbo Vokietijoje, tai, sakykim, toks stabilus dalykas. Visi tuo skundžiasi, bet šiuo atveju akivaizdu, kad net „Deutsche Bahn“ vadovybė ir ekspertai yra linkę manyti, kad tai, taip sakant, buvo vandalizmo aktas. Man atrodo, kad tokie kažkokie ardomieji dalykai, žinote, orientuoti visuomenės skaldymui.
– Bet atkreipkite dėmesį, pone Pavlo, net į tai, kaip jie tai vadina, jie yra pasirengę tai pavadinti vandalizmo aktu, o ne sabotažo aktu. O tai yra iš esmės kitokia klausimo formuluotė. Tai yra, jie negali nekonstatuoti, kad skirstomosios spintelės savaime nedega, kad būtina, jog kas nors padėtų joms užsidegti. Tačiau jie nėra pasirengę tiesiogiai pasakyti, kad už to stovi užsienio valstybė ir kad tai iš tikrųjų yra agresijos aktas per diversiją. Ne, jiems bus paprasčiau kurį laiką apsikasti galvas bėgių sankasoje ir teigti, kad tai nėra diversija, galbūt chuliganizmas, atsiprašau, vandalizmas. Pažiūrėkime, kokie dar kitokie terminai bus sugalvoti kol galiausiai kas nors to neapkaltins tuo paprastu žodžiu „sabotažas“. Nors mums visiškai akivaizdu, kad taip ir yra.
– Gerai, dabar pakalbėkime apie kitą veiklos pusę, nes kai kuriuos, sakykim, įdomius dalykus geležinkelyje rusijos teritorijoje taip pat daro nežinomi žmonės. Oriolo – Kursko linijoje buvo labai rimta operacija, išvedusi ją iš rikiuotės.
Na, taip, ten įdomi detalė, kad kažkokie rusijos geležinkelininkai, nežinau, ar kažkokie bėgių darbininkai, ar kažkas, ar remontininkai, greičiausia, aptiko nepažįstamą ir akivaizdžiai pavojingą objektą. Buvo iškviesti rusijos gvardijos išminuotojai. Jie taip gerai išminavo, kad dviem žuvusiesiems nuplėštos kojos. Na, tiksliau, būtų teisinga pasakyti, kad susprogusi mina amputavo abi apatines galūnes. Na, taip būtų tiksliau įvardinti medicininiu požiūriu. Na, praėjus daugiau nei parai, jie atnaujino eismą viena linija. Traukiniai dabar leidžiami atbuline tvarka.
Toliau, prie Sankt Peterburgo kažkokia bėda ištiko rusijos geležinkelius. Na, man įdomiausia yra tik pabandyti suprasti, kodėl taip yra.
Kažkodėl kažkur pas juos užsidegė krovininis vagonas, vežęs malkas. Jie jį atkabino, bet paskui pusę dienos tampė, vadinasi po visą Maskvos sritį. Yra jau keletas vaizdo įrašų, kuriuose lokomotyvas tiesiog jį tempia tiesiai į kažkokio priemiesčio stotį, na, prasilenkia su elektriniais traukiniais, o, vadinasi, lokomotyvas dega, o už jo dega jo tempiamas vagonas. Man tai įdomus dalykas.
Tačiau veikla rusijos geležinkeliuose dabar yra šiek tiek toliau nuo sienos. Jei prieš mėnesį matėme aktyvią veiklą geležinkelyje Krasnodaro krašte, visoje Pietų Kaukazo atkarpoje, tai dabar ji pasislinko toliau į šiaurę.
Kiek įsipaišytų į bendrą rusijos pasiekimų pristabdymo paveikslą?
– Na, mes jau daug kartų kėlėme šią temą. Faktas yra tas, kad rusijos karinė logistika yra labai priklausoma nuo geležinkelių. Na, pastaruoju metu jiems nepakanka nei transporto priemonių, nei degalų. Tai taip pat yra mūsų Ukrainos sankcijų rezultatas. Nepainiokite su Vakarų sankcijomis. Tai jau nebe senelio Baideno, o Budanovo sankcijos. Taigi, jie neturi nei ratinio transporto, nei degalų, jie neturi net 10 procentų to, ko reikia karinei logistikai. Todėl visa strateginė logistika visiškai susieta su geležinkeliu. Ir tik paskutinėje pristatymo atkarpoje traukiniai iškraunami, o dabar atvežama bėgiais.
Todėl bet koks rimtas, sakykim, kai Ukraina rusijos geležinkelių veiklą pristabdo tose kryptyse, kurios vienaip ar kitaip veda arba į frontą, arba į didelius logistikos centrus už fronto linijos, visa tai jiems yra labai svarbu, visa tai jiems labai skausminga.
Kaip tos priklausomybės nuo geležinkelio pavyzdį galima įvardinti tą geležinkelį, kurį jie rizikavo nutiesti tarp Krymo ir Rostovo vykstant karo veiksmams. Štai tas geležinkelis, einantis per mūsų Azovo regioną, na, jie gi mato, kur eina fronto linija. Žinoma, jie puikiai žinojo, kad artimiausiu metu fronto linijos nenustums, bet vis tiek nutiesė geležinkelį šalia fronto linijos, na, žinodami, kad ten atskrenda mūsų dronai. Ir jie nuolatos atskrenda, ir ten nepaliauja degti ešelonai, dažnai detonuojamos vagonų virtinės. Betgi vis tiek net tokia rizikinga, bet geležinkelių logistika jiems yra kritiškai svarbi. Štai jie, na, tiesiogiai Ukrainos nuolat apšaudomi. Tarp smūgių, smūgių, smūgių jie iki šiol vis tempia ten tuos traukinius. Paprasčiausiai todėl, kad tokių logistikos apimčių ratiniu transportu neįmanoma pervežti.
Taigi, rusijos geležinkelių tinklas nėra toks tankus kaip Ukrainoje. O tai, kas iš tikrųjų yra toliau į rusijos europinės dalies gelmes, vis dar yra maždaug taip pat, kaip ir mūsų šalyje.Tačiau kuo toliau link Uralo ir ypač už Uralo, tuo retesnis tas geležinkelių tinklas ir atitinkamai kiekvienos atšakos nutraukimą sunkiau pakeisti aplinkkeliais. Na, tai yra tai, kur mes darbuojamės.
Na, beje, tai didžiąja dalimi taikoma ir mums. Todėl pamatysime, ką duos tyrimo rezultatai. Bet aš, pavyzdžiui, toli gražu nesu tikras, kad ta vagono su šaudmenimis avarija prie Bojarkos, prie Kyjivo, kad tyrimo eigoje paaiškės, kad tai tik nelaimingas atsitikimas. Neatmesčiau, kad kaip tik tai, na, tiesą sakant, jų tarnybos taip pat veikia.
Jūs pats ką tik sakėte, kad jų ilga ranka driekiasi iki pat „Deutsche Bahn“o. Na, „Deutsche Bahn“o prasme, kaip sakoma, jie daug nepasieks, bent jau dėl to, kad geležinkelių tankis Vidurio ir Vakarų Europoje yra labai tankus. Visada yra būdas apeiti. Todėl ir ten, ir ten, sakykim, efektas galbūt bus daugiau moralinis ir psichologinis. Bet šiaip, pagal gradientą, kuo toliau į rytus, tuo kiekvienos geležinkelio linijos nutraukimas kritiškesnis, tuo mažiau ji dubliuojama.
– Tai svarbu.
Dabar apie Ukrainos giluminius smūgius. Atitinkamai, prieš dieną buvo smogta naftos perpumpavimo terminalui, tiksliau, net dviem krantinėms ir trims tanklaiviams. Ne, nė vienas iš jų nenuskendo ir nė vienas iš jų nebuvo visiškai sunaikintas. Ta informacija jau yra ir ją patvirtino Juodosios jūros studijų institutas. Nepaisant visko, ten vis tek buvo patekta. Ir kas įdomiausia, dabar bent pusė tų krantinių, kuriose tanklaiviai buvo pildomi nafta ir naftos produktais, na, bent kol kas dar neveikia. Tam tikru momentu, žinoma, rusai bandys tai atkurti ir greičiausiai atkurs. Na, bet smogiama jau ir Leningrado srity.
Beje, įdomią istoriją prieš dieną aprašė Sergejus Flešas. Jis reguliariai rašo apie įvairius elektroninius prietaisus šiame kare. Taip pat rašo apie tam tikras kameras, kurias rusai montuoja ant savo „geranijų“, „šhachedų“, „gerberų“ ir pan. Taip pat rašo apie skirtingus būdus aptikti tą ir tą. Na ir visokius pasakojimus.
Taigi, jis kažkaip atsipalaidavo ir parašė: „Kad nemanytumėte, jog lengva nuskristi iki rusijos objektų. Tos atakos pavyksta didelėmis pastangomis. rusija taip pat turi oro gynybą ir turi pakankamai radijo-elektroninės kovos priemonių. Ir visos tos atakos yra didelio darbo ieškant objektų ir planuojant maršrutus link jų rezultatas.
Bet kodėl atakuojama būtent naftos perdirbimo gamykla? Na, įsivaizduokite scenarijų, kai, pavyzdžiui, iš 20 bepiločių priskrenda du bepiločiai orlaiviai su dešimčių kilogramų užtaisu. Na, po žeme įtvirtintiems kariniams objektams ar įmonėms daug žalos padaryti jie tiesiog nesugeba. Tačiau naftos perdirbimo gamyklos yra dideli ir svarbūs elementai, kurie yra paviršiuje ir kurių negalima perkelti ar uždaryti. Ir tada, atitinkamai, galima bandyti juos atakuoti. Aišku, rusai taip pat tikrai aktyviai bando neutralizuoti mūsų dronus. Mes nežinome, kiek procentų virš rusijos teritorijos skrendančių dronų yra numušama, bet matome, kad nuo rugpjūčio pradžios jau buvo smogta pusantro tuzino naftos perdirbimo gamyklų ir įvairių kitų objektų. Kai kurie iš jų yra atakuoti du kartus, o vienas iš jų net tris kartus. Tai jų naikintuvų ir oro gynybos kova prieš mūsų masinius smūgius.
Kaip įvertinti, kur esame dabar?
– Deja, mes dar nepasiekėme pariteto su savo priešu. Turiu omenyje masinius kombinuotus smūgius „šachedais“, sparnuotosiomis raketomis ir balistika. Ypač mums trūksta balistinio komponento, o sparnuotųjų raketų elementas mūsų šalyje atsirado tik neseniai. Tačiau dabar jis labai sparčiai plečiasi. Manau, kad augant nuostabių paukščių „flamingų“ populiacijai, mes, tarkim, sparčiai artėjame prie pariteto su priešu pagal tolimų giluminių smūgių pajėgumus, bet mes dar nepasivijome. Manau, kad šį rudenį, išskyrus balistiką, jau pasivysime. Balistika – tai jau kitas žingsnis, bet manau, kad tai jau kitais metais.
Taip, bet mes ir visiškai kitaip renkamės taikinius. Jei rusai… Na, kur mes sutampame, žinoma, mes dirbame, kur tik galime su kariniais objektais, jie taip pat dirba, kur gali su mūsų. Tačiau požiūriai į infrastruktūrą labai skirtingi. rusai pirmiausia bando sunaikinti mūsų energetikos sistemą. Mes pirmiausia bandome sužlugdyti jų pačių naftos perdirbimą. Tai visiškai logiška.
Tai absoliučiai, sakykim, teisingas pasirinkimas iš mūsų pusės. Nes, na, iš viso, prieš ką mes kariaujame? Mes kariaujame su visiškai išprotėjusia degaline. Ten, rusijoje, viskas susieta su nafta, nafta, tik nafta. Pradedant nuo viso šio karo biudžeto, kuris yra visiškai priklausomas nuo naftos eksporto, ir baigiant pačiu kuru rusijos karo mašinai. Taigi.
Be to, atrodo, kad pirmą kartą per visą šį laiką padarėme, kad vidutinis rusas pradėjo kažkaip savimi jausti karą. Na, galbūt tai pasireiškia suglumimu, ko anksčiau nesijuto. O žinote, bet pasirodo, kad būtent skausmingiausia, baisiausia visoms normalioms tautoms yra laidotuvės. Ir būtent tai, ką daro rusai. Laidotuvės jiems yra normalu. Bet kai ištisuose regionuose nustota pardavinėti benziną paprastiems automobilininkams, nes benzino pakanka išimtinai tik viešajam transportui, tai buvo pirmas dalykas, kurį jie išties pajuto ir pradėjo klausinėti: „O, kas nutiko?“
Taip, tai skamba, na, skamba kaip iš kažkokios kreivų veidrodžių karalystės, iš kažkokios kitos visatos, betgi taip, jie tikrai rimtai užduoda klausimą: „O kas nutiko, kad dingo benzinas? Kodėl degalinėse pirmiausia susidarė didžiulės eilės, o paskui jos visiškai ištuštėjo, bet įsipilti nėra kur?“ Jie užduoda tik tokius klausimus. Taigi.
Ir, žinoma, turime problemą, tai yra, visais požiūriais turėtume sužlugdyti jų naftos perdirbimą, nes rusiją juk ją taip pat iš dalies eksportuoja, tačiau naftos produktų eksporto marža yra didesnė. Bet svarbiausia, kad vidaus rinkoje, na, be naftos jie niekur nenuvažiuos. Štai kodėl, kuo mažiau dyzelino ir benzino jie turės, tuo geriau mums.
Ir mūsų sėkmė šioje srityje yra tikrai labai rimta. Tiesą sakant, mes jau maždaug ketvirtadaliu sumažinome jų naftos perdirbimą. Ir kol kas aišku, kad jie taip pat bando atnaujinti tai, ką suspėja atstatyti, tačiau kol kas faktiškai jų gamyklos dega daug greičiau, nei atsistato. Štai kodėl čia dar reikia daug nuveikti. Jei kažkaip, sakyčiau, bent pusę jų padegtume iki Naujųjų metų, na, pusės jų naftos perdirbimo neliktų ir šita žiema rusams iš esmės skirtųsi nuo visų ankstesnių šio karo žiemų.
– Na, Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklos ir Kazachstano naftos perdirbimo gamyklos tada uždirbtų daugiau. Manau, jie mielai parduotų.
Dabar šiek tiek pakalbėkime apie situaciją vietose. Ryte buvo tokia ilga Kostiantino Mašoveco apžvalga. Jis tiesiog pabandė išanalizuoti pagrindinį rusijos kariuomenės vasaros puolimą arba, kaip pats rašo, operatyvinį-strateginį puolimą visoje rytinėje operacinėje zonoje, kurio svarbus elementas ir komponentas neabejotinai yra vadinamosios Pokrovsko-Myrnohrado puolamosios operacijos planas. Jis išsamiai aprašo, kiek rusai ten pritraukė, kaip pavasarį pradėjo aktyvėti, kaip jie norėjo užimti šią Pokrovsko-Myrnohrado aglomeraciją, kad galėtų eiti toliau, na o tada būtų jau atviras kelias, santykinai kalbant, į Kostiantynivką, na, o paskui į Slovjanską – Kramatorską. Be to, jie ten judėjo iš dviejų pusių, vieni iš šiaurės, atitinkamai planavę į Kupianską, Lymaną, o tada turėję išeiti ta kryptimi. Ir atitinkamai iš rytų iš pietų. Dabar, kaip rašo bent jau Kostiantynas Mašovecas, pagal kai kuriuos veiksmus, ypač tos 51-osios armijos, kuri pabiro 15 km link Dobropillya, jiems ten dabar nėra gerai. Jie renka pastiprinimą, permetinėja ten dar kažkokį greitai suformuotą jūrų pėstininkų korpusą. Na, bet Ukrainos vadovybė aktyviai į tai reaguoja. Ir šis puolimas, kuris buvo suplanuotas kaip strateginis ar operatyvinis-strateginis visai vasarai, pagal rugsėjo 15 d. situaciją, na ir Mašovecas rašo, kad jis nebuvo labai sėkmingas. Tikriausiai jie tiesiog pakeis tuos planus, bet perrašys juos kaip rudens-žiemos puolimą.
Kaip jūs tai matote?
– Na, žinote, tokiame makro lygmenyje aš visiškai sutinku su Mašoveco išvadomis, nors visa rusijos vasaros puolimo kampanija davė minimalius rezultatus. Ir atsižvelgiant į jų bendrą strategiją, bendrą logiką, jie tiesiog neturi kito pasirinkimo, kaip tiesiog tęsti šį puolimą tuo pačiu vėžlio tempu, su tais pačiais visiškai neadekvačiais, siaubingais nuostoliais. Bet kaip yra, taip jį galima pratęsti nuo pavasario ir vasaros iki rudens ir žiemos. Taigi.
Kitas klausimas yra tas, kad karas turi dvi puses ir, nors kol kas jų pasiekimai viena vertus išties yra minimalūs, antra, visiškai nepalyginami su kaina, sumokėta už tuos pasiekimus.
Na, bet būkime atviri, mes taip pat, kad jie taip mažai nuveikė, mes taip pat nepigiai veikėme. Šią vasarą mūsų gynėjams ir gynėjoms buvo labai sunku atsilaikyti. O kas vyksta dabar? Ir toliau, atitinkamai, mūsų gynėjai ir gynėjos turi atlaikyti tą patį absoliučiai beprotišką spaudimą. Taip pat rudenį, taip pat žiemą, tada galbūt pavasarį, o gal kitą vasarą. Ir labai tikėtina, kad taip bus.O jų kaip nepakeitė, kaip nepapildė taip ir nepakeičia ir nepapildo.
Ir aš tiesiog matau, kad ta situacija jau yra kritinė, kritinė, bet nesu pasirengęs prognozuoti, kada kažkas panašaus įvyks ir kiek katastrofiška tai bus, kad galiausiai paveiktų mūsų užnugarį. Tiesiog nesu pasirengęs pateikti tokios prognozės dabar, nes tai gali įvykti rytoj arba gali įvykti, pavyzdžiui, po trijų mėnesių.
Nežinau. Bet reikalas yra tas, kad mūsų Ukrainos užnugarį kažkaip labai raminančiai veikia ta rusijos puolamosios kampanijos nesėkmė, tarsi tas puolimas jau būtų žlugęs. Išties, čia negaliu nesutikti su Mašovecu. Strategiškai jis tai sako teisingai, tačiau problema ta, kad mūsų Ukrainos užnugaris, stebėdamas visą šią strateginę situaciją nuo sofos, pradeda vis labiau nusiraminti ir nuoširdžiai tiki, kad taip bus ir toliau, bent jau ne blogiau, nei dabar.
O kai turi prieigą prie taktinio lygio, kuriame yra mūsų realūs gynėjai, ir matai, kaip tai atrodo iš jų perspektyvos, tiesiai iš apkaso, tada tas vaizdas išrodo visiškai kitaip. Ir tas signalas, kuris prasimušė, taip sakant, į makro lygmenį, tai yra, kai neįmanoma nepastebėti net nuo sofos, tai dabar vyksta Kupjanske.
Faktas, kad mūšiai iš tikrųjų vyksta pačiame Kupianske. Suprantu, kad internete galima paleisti labai šaunius memus, sakykim, kad visiems rusams, patekusiems į Kupjanską per vamzdį, bus suteiktas kilmingas grafo Trubeckojaus titulas. Viskas labai šaunu, viskas labai juokinga. Na, bet pats faktas, kad jie pateko į Kupjanską ir juos tenka išmušinėti iš miesto gatvių, na, tai tikrai nėra nei šaunu, nei puiku. Ir memais mes čia neatsipirksime.
Ir kai, pavyzdžiui, trys kaimyniniai padaliniai surenka bendrą vieną dronų operatorių ekipažą, nes nė vienas iš padalinių neturi pilno ekipažo. Dronų jie turi, bet surenką bendrą ekipažą iš trijų padalinių, o po to kiekvienas padalinys atsiskaito, kad tai jų įgula atliko darbą. Taigi Gynybos ministerijai atsiskaito trigubai.
Na, kai žinai visa tai, vis tiek kyla klausimas, kada mūsų užnugario nenoro matyti tas kritines personalo problemas taps neįmanoma nepastebėti ir kada vis tik nutiks kažkas, ką mes užnugaryje pagaliau suprasime: „Oi, betgi be mobilizacijos ir papildymo taip toliau tęstis negali.“
– Na, taip pat ir užnugario darbas. Tiesą sakant, tiesiogine to žodžio prasme, pabaigai Alina Mykhailova, bataliono „Vovki de Vinči“ medicinos tarnybos „Ulf“ vadovė. Na, ji tik šiandien paskelbė savo interviu ir pateikia tik vieną pavyzdį. Cituoju: „Į Kramatorską nuvažiavau greitkeliu, kur jau yra stulpai su tinklais nuo FPV. Kreipiausi į miesto valdžią paribyje su klausimu: „Duokite mums tuos tinklus koridoriui, per kurį evakuosime sužeistuosius. Tegul tai būna bent kokia dalis. Tai suteiktų bent šiek tiek apsaugos“. Iki šiol koridoriaus nėra“.
Tai netgi pafrontės bendruomenių darbo klausimas. Vis dėlto kartais matome jog remontuojami šaligatviai, bet nematome, kad būtų įrengiami apsaugos nuo dronų tinklai. Manau, kad tai taip pat yra dalykai, kuriuos būtina stabdyti.
Labai ačiū, kad prisijungėte prie transliacijos. Priminsiu, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.
