Praeitą savaitgalį Lietuva pagaliau nusilenkė savo didvyriui Laisvės kovų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Tai buvo teisingumo triumfas. Enkavėdistų žiauriai nužudyto, ilgai ieškoti ir Našlaičių kapinėse rasti pokario partizanų vado palaikai daugiau kaip po 60-ies metų palaidoti Valstybės vadovų panteone Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Varpai Katedros aikštėje, skambinantys ne pavojų, o pagarbą, ir minios žmonių, plojimais atsisveikinančių su mūsų istorijos ir pasiaukojimo laisvės simboliu, sukėlė Kremliaus tulžį. Oficialūs asmenys ir propagandos ruporai trimitavo pasipiktinimą „perrašoma istorija“.
Už tai, kad galime klausytis tik tiradų, bet nebūti trypiami okupanto batų, kad galime pagerbti savo didvyrius, atiduoti paskutinę pagarbą žmonėms, kurie niekada neprarado vilties, kad tokie kalbėtojai griaudės ne iš mūsų valstybės tribūnų, o tik už jos sienų, mes turime dėkoti ir amžinai gerbti tokius žmones, koks buvo Adolfas Ramanauskas-Vanagas – žmogus, ištvėręs siaubingas, inkvizicijos laikus primenančias egzekucijas, pasityčiojimą, protu sunkiai suvokiamas kančias, bet taip ir niekada neprabilęs išdavystės žodžiais.
Laisvė kovų sąjūdžio 1949-ųjų vasario 16-osios deklaracijos signataro kelias nuo Dzūkijos miškų iki Antakalnio kapinių nutaškytas išdavyste ir krauju. Ir dabar jau mūsų rūpestis, kad jauni ir seni, vaikai ir jų tėvai eitų prie kapo žmogaus, kuris atidavė save už Tėvynės laisvę. Dabar jau mūsų rūpestis, kad jaunieji perskaitytų Vanago prisiminimus ir suvoktų, kokia buvo laisvės kaina. Dabar jau mūsų rūpestis, kad laisvė nebūtų paminta, o jos didvyrių kapai nebūtų išniekinti.
Ilsėkis, ramybę atradęs, Generole
Šiais žodžiais spalio 7 d. LRT laidą „Savaitė“ pradėjo jos vedėja Nemira Pumprickaitė