Priešo nuvertinimas ir pervertinimas – du būdai pralaimėti karą

Evgen Dykyj: Va, rašai, rašai, bet vis tiek toliau klausinėja vieno ir to paties. Ir tenka komentuoti daugmaž tą patį. Tad, šį kartą „Ukrinform“ prašymu atsiradę paaiškinimai, kas akivaizdu „nuleidžiant ant žemės“ kai kuriuos pernelyg emocingus (į abi puses – apokaliptinius ir euforiškus) ekspertus. (iš E. Dykyj 2022-09-29 įrašo jo facebook sienoje)

---

ukrinform.ua 2022-09-29 20:54

Po puikios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operacijos rytuose dalis ukrainiečių puolė į „Charkivo euforijos“ būseną. Taip nevertėtų elgtis. Kaip ir pasiduoti pesimizmui. Ukrainos visuomenėje dabar pastebimas tam tikras atsipalaidavimas ir nusiraminimas, ypač vertinant priešą, kuris vis dar pakankamai stiprus ir neketina pasiduoti. Žinoma, juokelių apie „paskelbtą dalinį utilizavimą – mogilizavimą“, „orgijas Ščekavicoje“ ir pan., krizių metu tikrai reikia. Pirmiausia reikia civiliams. Tačiau, kaip sako lenkų (ir lietuvių) patarlė: „Kas per daug, tas nesveika!” Ne, Ukraina jokiu būdu nepralaimės, bet mūsų Pergalė nebus greita. Daugelis ekspertų pažymi, kad turėtume pasiruošti sunkesniems ir sudėtingesniems laikams. Pavyzdžiui, kovotoja Marija Berlinskaja savo blog‘e „Kaip nuosekliai ir greitai pralaimėti karą“, pastarosiomis dienomis sulaukusio didelio atgarsio, septyniais punktais perspėja apie euforijos netinkamumą ir ragina kuo greičiau išeiti iš tos būsenos. Pagrindinė Berlinskajos žinia – pralaimi tas, kuris neįvertina priešo. Trumpai pacituosime: „rusijos federacijoje planuojama mobilizuoti daugiau nei milijoną žmonių. Ir net jei tik vienas iš penkių bus pasirengęs kovai, tai iš vieno milijono 200 – 250 tūkstančių galės būti nukreipti prieš Ukrainą. Esant dideliam kiekiui, susidaro efektas, kai kiekybė virsta kokybe. Net ir kalbant apie Rusijos kariuomenę. (…) Kaip teisingai pralaimėti karą? Tikėti begalės ekspertų raminančia analitika, žiūrėti malonius ir juokingus memus apie silpnaprotę priešo patrankų mėsą. Tikėti, kad rusijos federacija yra silpna ir greitai žlugs. Tikėti, kad 1,5 milijono armija nieko nepasieks, o branduolinių smūgių nebus. Ir toliau gyventi pasyviai, tikintis, kad greitai viskas pagerės.“ Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, mokslininkas, publicistas Evgen Dykyj su tuo ne visiškai sutinka. Komentare Ukrinform jis teigė, kad, viena vertus, pulti į euforiją tikrai pavojinga, tačiau, kita vertus, nereikėtų pervertinti ir priešo. Toliau – jo pasisakymas.

Taip, yra du būdai pralaimėti karą

Pirmas būdas – neįvertinti priešo ir tikėtis jį kepurėmis užmėtyti.  Antrasis, priešingai – pervertinti ir iš baimės nustoti priešintis. Mūsų priešų liūdna patirtis jau parodė, kas atsitinka visiškai neįvertinus: Kyjivo užėmimas per 3 dienas sumušė jų ankstesnį rekordą grandiozinių nesėkmių reitinge, kai jie su 2 batalionais per 2 valandas užėminėjo Grozną. Taigi, žinoma, neturėtume kartoti jų klaidų ir mestis į euforiją nuo „stebuklo prie Charkivo“. Juk, kaip ir bet koks stebuklas, tai greičiausiai nepasikartos. Be to, priešas mokosi iš klaidų ir vargu ar dar kartą „atsipalaiduos“ tiek, kiek leido sau Slobožanščinoje (Slabadų Ukrainoje). Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje matėme du mūsiškių puolimus: Chersono ir Charkivo. Ir abu vyko ne visai taip, kaip planuota. Kare taip būna visada – kiekviena pusė turi savo planus, stengiasi juos įgyvendinti ir galiausiai matome rezultatą, kuris labai skiriasi nuo abiejų priešiškų pusių štabų planų. Chersono puolimas… Priešai jo laukė ir buvo gerai pasiruošę. Pralaužėme jų pirmąją gynybos liniją, bet už jos buvo dar dvi. Ir apskritai 25 tūkstančiai orkų dešiniajame Dniepro krante – labai daug, o kare kiekybė daug ką reiškia Sudaužyti tiltai apsunkino priešų logistiką, bet nesukūrė visiškos apsupties: naktimis baržos su sviediniais vargais negalais persigauna per upę, su nuostoliais, visai ne tokiu srautu, kaip prieš mėnesį, bet vis tiek pakankamai, kad jų artilerija toliau atsikirtinėtų besiveržiantiems Ukrainos ginkluotųjų pajėgų daliniams ir juos retintų. Taip, puolimas ten tęsiasi, bet tęsiasi maždaug tokiu pat tempu, kaip vasarą priešai atakavo Donbase – lėtai ir sunkiais mūšiais dėl kiekvienos gatvės kiekviename kaime. Tai visai ne ta šventė, kurios tikėjosi užnugario „sirgaliai“, savo virtualių tapatybių vardu „postindami“ arbūzus. Tai nepaprastai sunkus darbas, kurį kasdien pietuose dirba Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kovotojai, ir labai brangi kaina, kurią turime mokėti ten už kiekvieną pirmyn pasistūmėtą metrą. Charkivo srityje priešas pasirodė silpnesnis, nei iš jo tikėtasi, nes daug kovai paruoštų dalinių permetė prie Chersono, atidengdamas užnugarį Slobožanščinoje. O tai, kas liko, pasirodė, švelniai tariant, nemotyvuoti nei didvyriškumui, nei pasiaukojimui. Todėl visiems netikėtai ten Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimas virto žaibišku karu, pergalingu žygiu per didžiulę teritoriją. Mažai tikėtina, kad priešo vadovybė vėl leistų tokio masto nesėkmę. Tačiau taip pat abejotina, ar jiems pavyks sukurti ešelonuotą  gynybą visame fronte, panašią į Chersono. Greičiausiai kituose fronto sektoriuose bus kažkas tarp Chersono ir Charkivo variantų.

Bet kokiu atveju priešų dar daug, frontas didžiulis. Ir net mums palankiausiu grafiku, priešo išstūmimas iš visų okupuotų teritorijų bu sunkus darbas, kuris truks ilgai Nepaisant teisėto džiaugsmo po „Charkivo stebuklo“, nėra pagrindo euforijai ir „orkų užmėtymui kepurėmis“. Priešingai, tiek fronte, tiek užfrontėje reikėtų ruoštis ilgai, sunkiai žiemai. Tačiau tai jokiu būdu nesumenkina Charkivo pergalės svorio ir reikšmės. „Stebuklas prie Charkivo“ iš esmės pakeitė karo eigą. Ne mažiau nei pavasario „stebuklas prie Kyjivo”. Pasaulis ir net pati rusija pagaliau patikėjo karinės Ukrainos pergalės galimybe, kuria anksčiau tikėjome tik mes patys. Antrojo pasaulinio karo terminais mes įžengėme į sąlyginius 1944-uosius, kai galutinė karo baigtis visiems akivaizdi,  bet Reichas vis dar priešinasi, mobilizuoja paskutinius išteklius ir yra gana pajėgus atsikirsti, o kartais net kontratakuoti. Iki sąlyginio 1945-ųjų pavasario ir vėliavos virš Reichstago dar labai ilgas ir sunkus kelias. Bet jau dabar akivaizdu, kad kelias veda būtent į tai ir rašistų reichui nebeliko šansų laimėti. iki žiemos pabaigos branduolinio nusikaltimo nesitikima Tai nevilties gestas, kurio kremlius visais įmanomais būdais stengėsi išvengti, kol visiško kontingento Ukrainoje žlugimo kontūrai netapo artimi ir išraiškingi. Nebūtų rimta neigti, kad milijonas mobilizuotų sudarys mums papildomų problemų. Net ir esant itin žemai tos žmogiškos substancijos kokybei, vien jos kiekis apsunkins okupacinio kontingento utilizavimo užduotį ir pratęs agoniją keliems mėnesiams. Taip pat nėra pagrindo abejoti, kad nepaisant „didžiojo rusų išvykimo“, kariniai komisariatai vis tiek prigaudys deklaruotą milijoną naujų orkų. Jei tūlas, kaip putinas, deda lygybės ženklą tarp milijono mobilizuotųjų ir milijoninės armijos, reiškia jis yra toks pat atitrūkėlis nuo realybės, kaip putinas ir taip pat „adekvačiai“ vertina situaciją. Rusija dabar yra panašioje situacijoje kaip mes 2014-aisiais. Neapmokytoms mobilizuotoms masėms sandėliuose nėra nieko, tik surūdiję „kalašai“, o tūkstančiai popieriuje deklaruotų tankų jau seniai išvogti atsarginėms dalims ir nevažiuoja, ir t.t . Padauginkite šią pragarišką betvarkę, kurią Ukraina išgyveno prieš 8 metus, iš „motinėlės rusijos“ masto, atimkite mobilizuotųjų motyvaciją, pridėkite uždarą sieną ir sankcijų režimą – ir patys įvertinsite perspektyvą greitai paversti milijoninę biomasę kovai pasirengusia milijonine armija, kuri „jau rytoj“ turės imti Charkivą, Odesą ir Kyjivą. Aš jau tyliu apie tai, kad jei niekada nekariavęs, bet prieš dvidešimt metų armijoje tarnavęs mobilizuotasis dar kažkaip sugebės būti eiliniu kareiviu, tai kur visos šitos ordos normalūs seržantai ir jaunesnieji karininkai? O be jų bet koks kiekis – vis tiek ne kas daugiau, nei tik banda. Atrodo, kad rusijos vadovybė tai supranta. Ir net nebando ką tik sugautos biomasės organizuoti į kokią nors naują ordą. Tačiau net be dienos mokymų į Ukrainą jau siunčiami naujokai skylių lopymui kariaujančiuose daliniuose. Tad svarbiausia, kad kremlius iš mobilizacijos iš tikrųjų gali gauti patrankų mėsos resursą greitam okupacinio kontingento nuostolių papildymui. Ir taip, tai mums nemalonu ir gali pratęsti kontingento agoniją bent iki pavasario. Bet tai – jų galimybių maksimumas.

O kaip „branduolinė bomba“? Kol kas dar ne jos laikas. Apie branduolinio ginklo panaudojimą kremlius rimtai svarstys tik tada, kai pripažins, kad nei „mobilizec“, nei šalta žiema nedavė norimo efekto – frontas vis tiek griūva, o kontingentas užsilenkinėja. Kitaip būtų nereikėję mobilizacijos, kurios neigiamos pasekmės rusijai kremliui gana akivaizdžios (kitaip jos nebūtų atidėlioję iki paskutiniosios). Jeigu kremlius jau dabar būtų pasiruošęs paspausti „raudoną mygtuką“ be jokios mobilizacijos būtų „rengęs referendumus“ ir paskelbęs „ nuo amžių rusijos žemių“ branduolinę gynybą. Tačiau kremlius nepasirengęs. Ir kaip atidėliojo „mobilizec“, taip dabar atidėlios branduolinį smūgį. Taigi, bent jau iki žiemos pabaigos galime nebandyti išžiūrėti už lango grybo formos debesies. Vėliau branduolinio scenarijaus nelaikyčiau visiškai neįmanomu, todėl „artėjant prie reikalo“ jam taip pat reikės būti pasirengus. Metodiškai ir atkakliai judame link vis dar ne artimos, bet neišvengiamos Pergalės Reikėtų susilaikyti nuo priešo nuvertinimo. Žiema bus ilga ir sunki – tiek fronte, tiek užfrontėje. Tuo pačiu visai neverta pulti į priešingą kraštutinumą ir rėkti „link mūsų slenka milijoninė orkų armija, mes visi mirsime!“ Ir „milijoninė armija“ (vietoj milijoninės biomasės), ir „branduolinė apokalipsė čia ir dabar“, ir „rusija, kurios nekankina sankcijos ir turinti naftos dolerių atsargų be galo ilgam karui“ – visa tai yra stereotipai, specialiai sukurti rusų propagandistų mūsų galvų užšiukšlinimui ir mūsų pasirengimo pasipriešinti sumažinimui. Visi tie stereotipai su tikrove teturi tiek pat bendro, kiek ir „neįveikiamos antrosios pasaulio armijos“ įvaizdis. Visi prisimename, kaip prieš kokius septynis mėnesius net mūsų sąjungininkai mūsų organizuotam pasipriešinimui  davė ne daugiau kaip tris savaites, o vėliau tikėjosi mus išvysti partizanais okupuotuose miškuose. Dar vis kartais vėl išgirstu patarimą „ruoštis partizaniniam karui“. Prieš šešis mėnesius tai dar kažkiek siejosi su realybe. Panašus scenarijus iš tiesų nebuvo visiškai atmestas. Bet juk mes nepatikėjome „gerą linkinčiais“ ir „ekspertais“, nesutikome to pripažinti vieninteliu įmanomu. Ir todėl dabar apie visa tai galiu kalbėti Kyjive savo bute, o ne partizanų slėptuvėje. Tas pats ir su raginimais „visiškai mobilizacijai“. Jos ne tik, kad nereikia, ji kol kas tik pakenktų. Jau mobilizuota septyni šimtai tūkstančių žmonių, ir dabar mūsų sėkmę fronte riboja ne kovotojų kiekis, o sunkiosios ginkluotės, šarvuočių ir transporto priemonių trūkumas esamam personalui. Visai gali būti, kad per žiemą mums teks kompensuoti patirtus nuostolius, ir bus pašaukti rezervistai, priklausantys ketvirtajai, penktajai ir šeštajai mobilizacijos eilei. Bet, pirma, tai vyks laipsniškai, antra, tai visiškai ne masinė ar vos ne visiška (totali) mobilizacija. Laukiantys savo eilės į kariuomenę apie tai žino ir ruošiasi, o likusieji turėtų užsiimti naudingesniais reikalais. Neigimas, kad mobilizacijos paskelbimas iš tikrųjų yra rusijos „profesionalios armijos“ pralaimėjimo pripažinimas ir kremliaus nevilties gestas, yra toks pat žalingas idiotizmas, kaip ir euforiškas lūkestis, kad „Charkivo stebuklas“ pasikartos visame fronte. ir orkai rytoj tiesiogine prasme išnyks „kaip rasa saulėje“. Neigti, kad rusijos ekonomika braška dėl sankcijų, kad mobilizacija žymiai paspartins jos nuosmukį ir kad atsparumo riba imperijoje pasirodė labai toli nuo deklaruotos, yra lygiai taip pat neadekvatu, kaip ir naiviai tikėtis jau rytoj „rusijos maidano“ arba „rūmų maišto prieš pu“. Ir svarbiausia, kad tiek euforiniai, tiek apokaliptiniai scenarijai vis dar atitraukia dėmesį nuo to, ko iš tikrųjų reikia – nuo užfrontės paruošimo sunkiai, šaltai ir tamsiai žiemai su sudaužyta infrastruktūra ir nuo kasdienės savanoriškos pagalbos Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Sėdėti su kukurūzų spragėsiais prie TV dėžės, kartoti kaip mantrą „tikiu Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis“ ir kasdien reikalauti naujų pergalingų pranešimų – žalinga. Lygiai taip pat žalinga su kiekvienu aliarmu dairytis už lango „grybų“ ir nervingai „rinktis skudurus“, kol siaubingas buriatų milijonas per Minską nespėjo pasiekti Kyjivo. Apskritai, emocinės „svarstyklės“ dar niekada niekam nepadėjo laimėti karo. Nesvarbu, ar šios „sūpuoklės“ neša į nepagrįstą optimizmą, ar į priešingą pesimistinę bedugnę. Sveikas protas, ramybė, blaivi situacijos analizė ir stiprūs nervai – tai raktas į pergalę. Ramiai, be panikos ruoškimės gyventi su šildymo, šviesos ir vandens pertrūkiais. Pirkime reikalingus reikmenis ir ruoškime atsargas, o svarbiausia – psichologiškai prisiderinkime prie laikinų nepatogumų, nepalyginamai lengvesnių nei tie, kuriuos fronte kasdien ištveria mūsų gynėjai. Žiema bet kokiu būdu netruks ilgiau nei tris mėnesius. Taigi, kažkaip išgyvenkime. Užtat bus kuo didžiuotis prieš anūkus. Tuo tarpu kasdien aukokime lėšas, gaukime viską, ko reikia frontui, auskime kamufliažinius tinklus, aukokime kraujo sužeistiesiems ir t.t. Ir kaip tik taip, metodiškai ir užsispyrusiai, judėkime link vis dar ne artimos, bet neišvengiamos Pergalės. Kalbėjosi Miroslav Liskovič. Kyjivas