„Novynarnia“ laikinoji redaktorė Lesya Šovkun 2025-ųjų gruodžio pabaigoje su karinės politikos analitiku ir antiteroristinės operacijos veteranu Evgenu Dykyj kalbėjosi apie 2025-ųjų rezultatus ir lūkesčius 2026-aisiais.
Padėtis fronte: atsiimtas Kupjanskas, prarastas Siverskas, „prisižaista“ Huliajpolėje – kuo tai gresia?
Ar įmanoma išspręsti žmonių trūkumo Ukrainos kariuomenėje (taip pat ir savavališkų pasišalinimų iš tarnybos vietos) problemą?
Ir svarbiausia: kiek verta laukti taikos 2026-aisiais? Arba bent jau „konflikto užšaldymo“ ?
Ar Ukrainai reikia tokių „paliaubų“, apie kurias galbūt kalbama?
Ar Europa ruošiasi karui ir ar putinas apskritai ketina ją pulti?
Jei rusų nepavyks sustabdyti Huliapolėje, mūšiai dėl Zaporižės taps gana realūs
– Evgenai, šįkart pradėkime nuo tavo komentaro apie situaciją fronte.
– Strateginė situaciją fronte iš esmės nepasikeitė. Taip, viename taške situacija pasikeitė į gerąją pusę (buvo išlaisvintas Kupjanskas), likusiame fronte – į blogąją pusę. Tačiau to negalima pavadinti kokiais nors esminiais pokyčiais, kurie galėtų reikšmingai paveikti bendrą situaciją.
rusai taip pat spaudžia vyraujančia gyvąja jėga, kuri didžiuliais kiekiais nustoja būti gyva. Jokia kita pasaulio kariuomene net iš tolo nelaikytų tokių nuostolių priimtinais. Problema ta, kad mes nekariaujame su jokia kita pasaulio kariuomene, o būtent su rusais. O jie laiko realiai priimtina, kai vienas iš dešimties jų kareivių pasiekia priešo (t. y. mūsų) pozicijas. Juos tai tenkina.
Ir kadangi jie turi beveik tokį patį pranašumą personalo atžvilgiu, jie tęsia puolimą. Nes jie gerai supranta ir kad mes labai gerai kovojame, ir kad neturime kam kovoti.
Atitinkamai, jei mūsų kariuomenei kažkokioje kryptyje pavyksta juos sustabdyti, tai reiškia, jog teko paimti žmones iš kitos krypties. Ir jie puikiai žino, kad užnugaryje neturime jokių rezervų.
Taip, Kupjanske mūsų kariai juos aplamdė absoliučiai konkrečiai – tai puikus gerai suplanuotos ir įvykdytos operacijos pavyzdys. Beje, tai ir atsakymas į klausimą, ar šiuo metu esame pajėgūs tik gynybą išlaikyti: jei turime bent šiek tiek pajėgų ir priemonių, tai esame pajėgūs ir visai kitiems dalykams.
Tačiau kol išstūminėjome juos iš Kupjansko, prisižaidėme Huliajpolėje. Ankstesnio mūsų pokalbio metu spalį Huliajpolė nors buvo ir arti fronto, bet vis dar buvo santykinai gana ramus miestas. Taip, į jį jau buvo atskrendama, bet nieko daugiau.
O dabar mūšiai vyksta pačiame miesto centre, ir didelė jo dalis jau nebe mūsų…
Labai skaudu, kad tam leidome nutikti. Bet jei juos pavyktų ten sustabdyti, tai dar pusė bėdos.
Jei rusų nepavyktų sustabdyti Huliajpolėje, mūšiai dėl Zaporižės, dėl regiono centro, taptų labai realia perspektyva.
Tuo tarpu jie vėl buvo daugiau ar mažiau sustabdyti Pokrovske ir Myrnograde, nors ten padėtis išlieka itin sudėtinga. Svarbiausia, kad visą laiką stačiai balansuojama ties riba. O jie toliau daužo. Ir štai jie jau prasiveržė Sumų srityje (kalbama apie rusijos karių įsiveržimą į pasienio Grabovskės kaimą, iš kur į rusijos federacijos teritoriją jie išvežė apie penkiasdešimt civilių gyventojų– „Novynarnia“ ).
– Šiame kontekste plačiau paminėčiau Siversko praradimą. Jau dvi savaites iš karių toje kryptyje ateidinėjo pranešimai, kad Siverskas prarastas, apie tai socialiniuose tinkluose rašė taip pat ir žurnalistai, tačiau bendrojoje informacinėje erdvėje tai kažkodėl liko nepastebėta, kol praradimo oficialiai nepripažino Generalinis štabas…
– Taip, beje. Tuo pačiu metu, kai antrą kartą išvadavome Kupianską (kurio tiesiog nebuvo galima vėl prarasti), praradome miestą, kurį išlaikėme dar 2022-aisiais! Tada mūšiuose dėl Siversko žuvo vienas artimiausių mano draugų. Tačiau savo gyvybių kaina mūsų kariai užtikrino, kad Siverskas dar trejus metus liktų užnugario miestu. Ir štai dabar jis ne tik ne užnugaryje, bet ir visiškai orkų rankose.
Tiksliau tai, kas iš jo liko. Nes turime pagirti savo gynėjus: jie nepalieka jokio miesto, kol priešas stačiai nesulygina jo su žeme.
Valdžios požiūris į mobilizaciją tai kažkoks beviltiškas „šašlykų sindromas“
Ar situacija fronte galėtų pastebimai pasikeisti mūsų naudai? Na, čia, deja, grįžtame prie baisaus žodžio, prasidedančio „m“ raide, kuris visus taip erzina ir gąsdina. Mobilizacija. Kurios kaip nebuvo, taip ir nėra – tokios, kokia turėtų būti.
– Nes valdžia nenori suerzinti potencialių rinkėjų…
– Aš netgi atskirčiau, apie kokią valdžią kalbama. Kiek galiu spręsti iš savo šaltinių, vykdomoji valdžia, kuri realiai arti informacijos iš fronto ir kontroliuoja situaciją, nebeturi jokių iliuzijų apie greitą „konflikto užšaldymą“, jau nekalbant apie tai, kad karas tuoj baigsis (todėl svarbiausia neprarasti rinkėjų simpatijų, nes „rinkimai rytoj“). Šių iliuzijų jie vis dar turėjo kažkada vasarą. Bet nebėra, nuo to jau „išsigydyta“.
Tačiau įstatymų leidžiamoji valdžia dar neišsigydė. Ir jei dabar būtų pabandyta Aukščiausiojoje Radoje įvesti ką nors susijusio su mobilizacija, absoliučiai nulinė tikimybė, kad už tai būtų balsuojama.
– Kalbi apie vyriausybę, jos valdžios bloką ir parlamentą. Bet mes taip pat turime prezidentą, kuris yra ir Aukščiausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Tai yra, jis turėtų būti tiesiogiai suinteresuotas, kad Ukraina nepralaimėtų šio karo.
– Taip, mes vis dar turime prezidentą, kuris, kiek suprantu, puikiai žino ir supranta situaciją. Tačiau dėl kažkokių priežasčių jis nėra pasirengęs imtis užduoties smarkiai paspausti Radą.
Nepaisant to, kad jis vis dar turi tokią galimybę – nors ir daug mažesnę nei, pavyzdžiui, prieš pusmetį, prieš skandalą dėl Nacionalinio antikorupcijos biuro ir specializuotos antikorupcinės prokuratūros įstatymo. Betgi vis tiek Bankova dar galėtų surinkti lemiamų balsų netgi tokiu problemišku klausimu.
Apskritai, jei du vadai – Aukščiausiasis vadas ir vyriausiasis vadas – kartu ateitų į Radą ir paskelbtų tikruosius skaičius (žinoma, uždarame posėdyje), tai deputatai neturėtų kur dėtis ir turėtų nubalsuoti. Tačiau dėl kažkokių priežasčių vadai to nedaro.
O jokie kiti metodai neveikia. Kas dedasi tų žmonių galvose, jei liaudies deputatas iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto man prisipažino: „Mes taip ir kalbam, kad mūsų komitetas, regis, gyvena kitoje šalyje nei likęs parlamentas“?
Kiti dėl kažkokių priežasčių vis dar įsitikinę, kad karas greitai baigsis – todėl tereikia jį tiesiog iškęsti, pabaigti kariauti su žmonėmis, kurie ten kovoja nuo 2022-ųjų, 2023-ųjų ir taip toliau. Nes, neduok Dieve, suerzinti rinkėjus!
Tai kažkoks beviltiškas „šašlykų sindromas“.
Tuo pat metu tą pirmąjį „šašlykų sindromą“ galima kažkaip paaiškinti (bet ne pateisinti) – bebaimiškumu. Bet iš kur atsiranda bebaimiškumas 2025 metų pabaigoje? Man asmeniškai tai yra kažkoks nesuprantamas psichiatrinis reiškinys.
„Jei visi, kurie savavališkai pasišalino iš tarnybos vietos, grįžtų, situacija jau persilaužtų Ukrainos naudai“
– Prieš pereinant prie tolesnių svarstymų apie tą „bebaimiškumą“, prisiminkime dar vieną aspektą, susijusį su galimu kariuomenės papildymu: grįžimą po savavališko pasišalinimo iš tarnybos vietos. Savavališkas pasišalinimas – labai didelė problema. Ne veltui Generalinio prokuroro biuras neseniai uždraudė skelbti statistiką apie su savavališku pasišalinimu iš tarnybos vietos ir dezertyravimu susijusių nusikaltimų skaičių.
– Tai išties didžiulė problema. Nežinau dabartinių skaičių, bet prieš mėnesį buvo daugiau nei 300 000 savavališkų pasišalinimų iš tarnybos vietos atvejų . Tai yra, jei įsivaizduotume fantastišką situaciją, jog visi tie 300 000 dabar grįžtų į frontą, tai realiai jau šią žiemą situaciją tikrai pakreiptų Ukrainos naudai. Tačiau akivaizdu, kad tai tėra fantazija.
Realiame gyvenime bent 10% jų grąžinimas jau yra milžiniška užduotis. Vienu metu pats aktyviai siekiau, kad būtų priimtas įstatymas dėl amnestijos tiems, kurie savavališkai pasišalino iš tarnybos vietos . Ir tuo metu jo priėmimas buvo tikrai būtinas. Tik tada didžiąją dalį savavališkai pasišalinusiųjų sudarė dvi žmonių kategorijos. Pirmoji – tai žmonės, kurie pirmajame mūšyje labai išsigando, o šalia nebuvo kam padėti susidoroti su ta baime.
O antra kategorija – tai tie, kuriems iš tikrųjų įgriso konkretus vadas su konkrečiais, absoliučiai kvailais įsakymais. Ir tie žmonės iš principo būtų ir toliau kariavę, bet esant normaliam vadovavimui. O juk persikelti kitur faktiškai neįmanoma.
Na ir čia, į tą pačią kategoriją, priskirčiau žmones, kurie jau nebenori kovoti. Bet pirmiausia todėl, kad jiems atsibodo, jog užnugaris nemobilizuojamas ir nieko neatsiunčiama jų pakeisti. Ir su tokiais žmonėmis taip pat galima dirbti, nes jie yra patriotai – juos tiesiog „užkniso“ mūsų kiauliškas užnugaris ir jo gyvuliškas požiūris į mūsų gynėjus ir gynėjas.
Tačiau nuo to laiko situacija labai pasikeitė. Dabar, be šių dviejų kategorijų, yra ir visiškai kitokių. Labai daug – galbūt net daugiau nei pusė – bėga net nekariavę. Jie bėga tiesiai iš mokymo centrų arba pakeliui iš mokymo centro į dalinį. O patys protingiausi – atvyksta į dalinį ir iš karto pabėga, nes taip iš tikrųjų lengviausia.
Todėl manau, kad savavališkai pasišalinusiųjų iš tarnybos vietos amnestijos įstatyme reikėtų skubiai padaryti du pakeitimus.
Pirmasis – aiškiai atskirti juridinę teisę į amnestiją tiems, kurie savavališkai pasišalino iš tarnybos vietos jau pakariavę. Ir atimti šią teisę iš tų, kurie niekada nepasiekė fronto.
Dabar jie juridiškai yra tokioje pačioje teisinėje padėtyje, o taip neturėtų būti.
Suprantu, kodėl Rada nenori daryti tokių pakeitimų: nes priimti griežtus įstatymus prieš tuos, kurie jau dėvi uniformas, nepriimant griežtų įstatymų prieš tuos, kurie išvis išsisukinėja nuo tarnybos, yra nelogiška ir neteisinga.
Bet tuos, kurie formaliai jau apsivilko uniformas ir davė priesaiką, bet taip ir nepasiekė fronto, prilyginčiau kaip tik tiems, kurie užnugaryje išsisukinėja nuo karo tarnybos.
– Bet jie į tai turi atsakymą: „busifikacija“, teritorinių komplektavimo centrų nusikaltimai“ ir kt.
– Na, gerai: tau nepatinka „busifikacija“ – bus „zekizacija“ (įkalinimas). Pabėgai iš autobusiuko – toliau važiuosi „voronoku“ (automobiliu sulaikytiesiems gabenti). Beje iš karto į dešimtuką.
Karys, kuris mus gina – tai kita istorija. Tokie kariai vienareikšmiškai nusipelno amnestijos. Tačiau net ir kariams turėtų būti nustatytas laiko limitas.
Nes to įstatymo klaida yra ta, kad jis aiškiai nenustato maksimalaus laikotarpio, per kurį galima grįžti po savavališko pasišalinimo iš tarnybos vietos be papildomų sankcijų. Jei galima grįžti „bet kuriuo metu“ – tai didžiulė pagunda gyvam žmogui. Ir tai visiškai natūralu. Jei žinai, kad iš principo gali grįžti bet kuriuo metu, tai kodėl gi to momento neatidėjus? Kodėl gi bent šiek tiek nepagyvenus to užnugario gyvenimo, kokį šalia gyvena krūva žmonių, kurie, kitaip nei tu, nešildė tų apkasų, nesislapstė tarp kažkada pasodintų medžių?
Jei būtų nurodytas terminas, pavyzdžiui, vienas mėnuo, viskas veiktų kitaip.
Na ir, žinoma, išlieka itin svarbi sąlyga, kuri yra ta pati tiek kad grįžtų dezertyrai, tiek kad būtų lengviau užverbuoti jiems pamainą: maksimalaus tarnybos laiko klausimas . Žmogui būtų daug lengviau įveikti savo baimes ir silpnybes, jei jis žinotų, kad po tam tikro laiko jį pakeis kitas ir jis teisėtai grįš į užnugarį visam laikui.
Nes kare kaip tik visi supranta, kad šis karas truks ilgai. Kažkokia tai greito užšaldymo iliuzija – grynai užnugaryje pasireiškianti liga. Fronte ja nesergama.
Apskritai aš visiškai palaikau Ihorio Lucenkos, kariaujančio nuo 2022-ųjų ir atitinkamai žinančio, apie ką kalba, idėją. Jis siūlo suteikti visiems, ištarnavusiems dvejus metus (beje, aš šį laikotarpį sutrumpinčiau iki vienerių metų, ypač koviniuose daliniuose), galimybę būti automatiškai perkeltiems. Kad jeigu ateitum su dokumentu, jog kitas dalinys yra pasirengęs tave priimti, tavo vadas neturėtų teisės tavęs nepaleisti.
Vietoj to, šiandien net ir eilinio kareivio perkėlimas yra ginkluotųjų pajėgų šakos vado lygmens. O perkėlimas į kitą ginkluotųjų pajėgų šaką gali būti atliekamas tik per vyriausiąjį vadą. Įsivaizduokime Syrskį, kuris turi pasirašyti kiekvieno kareivio perkėlimą. Tai krūvos popierių!
O jei būtų suteikta galimybę po metų tarnybos būti perkeltam „automatiškai“, būtų visai kitas reikalas.
Taip, suprantu, kaip aršiai karininkų korpusas, ypač karjeros karininkai, priešinsis šiai normai. Nes faktiškai įvyktų tam tikra Darvino natūrali atranka: kai kurie batalionai ir brigados taip „sulystų“, jog po mėnesio, dviejų ar po pusmečio juos tiesiog prireiktų išformuoti. Ir tektų ieškoti, kur padėti tuos vadus, kurie tai lėmė.
O kitos brigados labai greitai išaugtų į korpusus. Ir tai tiesa.
– Užuot tai padarius, vadovybė priima priešingą sprendimą: dėl sugrįžimo po savavališko pasišalinimo iš tarnybos išimtinai per rezervo batalionus ir tik į prioritetinio komplektavimo dalinius. Ir, matyt, mano, kad tokiu būdu išspręs problemą – nes žmonės nustos savavališkai šalintis iš tarnybos vietos…
– Nors iš tikrųjų jie nustos sugrįžinėti!
– Bet, matyt, sprendimus priimančiųjų lygmenyje visiškai nėra supratimo, kad tokiu būdu jie tik pablogina situaciją.
– Nes tokius sprendimus priimantys žmonės, ko gero, tiesiog niekada nėra buvę tų kovotojų vietoje, nėra šturmavę želdynų, nėra išgyvenę po ugnimi. Tada jiems būtų daug lengviau suprasti tokius iš tikrųjų labai paprastus ir akivaizdžius psichologinius dalykus.
„Užšaldymas“ Ukrainai mirtinai pavojingas
– Sakei, kad kariai, kitaip nei esantys užnugaryje, nesitiki greitos karo pabaigos, nes fronte akivaizdu, kad nei taikos, nei „užšaldymo“ neverta laukti. Tačiau, mano asmeniniais pastebėjimais, tai nėra visiškai tiesa. Kaip žurnalistų, būtent kariai iš fronto dažnai mūsų klausia, ar turėtume tikėtis kokių nors „taikos susitarimų“ ir Trumpo, dar kažko… Tai ne tikėjimas – tai viltis. Tačiau tas pats Trumpas ir kompanija nuolat ją kursto savo pareiškimais apie „dvi ar tris savaites“, „iki Padėkos dienos“, „iki Kalėdų“, o dabar ir „iki Naujųjų Metų“.
Savaime suprantama, jog net neverta ir kalbėti apie užnugarį, kur tokios nuotaikos daug stipresnės. Tad, tavo nuomone, ar verta tikėtis kažkokios „karo pabaigos“ 2026-aisiais?
– Tokie Trumpo pareiškimai iš tiesų yra siaubingai demoralizuojantys. Ir, žinoma, kariaujantis žmogus turi visišką teisę turėti tokių vilčių – ir ne kažkokių vilčių, o elementarų norą išgyventi! Žinoma, jie puikiai mato ir supranta, kad neverta tuo pasikliauti ir teks toliau orkus kaip žemčiūgus šlifuoti. Bet protas yra viena, emocijos – kita.
Niekada neslėpiau, kaip palengvėjo, kai buvo pasirašyti pirmieji Minsko susitarimai. Ir dėl to nesigėdiju, nes tai normali emocija. Tuo metu gulėjau ligoninėje ir laukiau operacijos, kuri turėjo nulemti, ar išvis išgyvensiu. Bet net ir tokiu momentu supratimas, kad jei išgyvensi, tau jau nebereikės ten grįžti, buvo didžiulis palengvėjimas.
Todėl kiekvienas žmogus, kuris kažkur apkasuose svajoja net apie tiesiog „užšaldymą“ bet kokiomis sąlygomis, turi visas teises apie tai svajoti.
Kitaip nei mūsų, atleiskite, supuvęs užnugaris, kuris kažkodėl įsisvajojo apie Ukrainos kapituliaciją.
– Manau, mažai tikėtina, kad dauguma tų, kurie iš tikrųjų tikisi, kad bus pasirašyti kažkokie „taikos susitarimai“, juos laiko kapituliacija. Daugelis galbūt netgi tikisi, kad Ukraina „konflikto užšaldymo“ metu sustiprės ir rusija nebedrįs pulti, arba dar kažkokių kitų optimistinių scenarijų.
– Na, kas apie ką besvajotų, dabar aš pabūsiu savotiškas svajonių žudikas, nes esu priverstas nužudyti tą svajonę. Man lengviau tai padaryti, nes, tiesą sakant, aš ja nelabai žaviuosi. Dar daugiau: manau, kad užšaldymas mums mirtinai pavojingas.
Tai būtų labai trumpa pauzė, po kurios rezultatas būtų daug baisesnis.
Nes po to jie sugrįžtų, bet mes jau neturėtume jokių šansų.
Dabar mes tai turime.
O dabar bus optimistiškas pareiškimas, kuris daugelį nustebins. Taigi: manau, kad po to, kai dėl įvairių priežasčių praleidome bent dvi galimybes pergalingai Ukrainai užbaigti šį karą, vladimiras vladimirovičius dabar suteikia mums trečią šansą. Nors jis yra daug mažesnis nei du ankstesni, tačiau tai vis tiek šansas.
putinas suteikia Ukrainai trečią šansą pergalingai užbaigti karą
– Kas būtent tave atvedė prie tokių išvadų? putino pareiškimai jo didelėse spaudos konferencijose?
– Ypač tai. Nes viso šių derybų mėšlo, Trumpo dvejonių, JAV perėjimo į agresoriaus pusę ir panašiai fone putinas yra vienintelis, kuris yra absoliučiai nuspėjamas, absoliučiai patikimas ir niekada nenuvylė.
Būtent putinas neleis mums kapituliuoti. Ir jis tai absoliučiai aiškiai pareiškė. Juk mes dar tiek nedegradavome, kad visiškai kapituliuotume jo sąlygomis – tai yra, kad faktiškai padarytume tą patį, kas būtų nutikę, jei 2022-aisiais tiesiog būtume pasidavę be kovos. Ir tai po visko.
Tačiau jis aiškiai leido suprasti, kad mažiau jo netenkintų. Net ir tie 28 punktai, kuriuos jie ir pakišo – ir tai didelis klausimas, ar jis pasirašytų. O kažkas mažiau iš viso nesvarstoma.
Nes tuose 28 punktuose buvo absoliučiai tvirtos, gelžbetoninės garantijos, kad per metus jie mus sunaikins. Ir tikrai ne ilgiau – o gal net greičiau. Ir bet koks variantas be tokios garantijos jo nedomina.
Taigi, iš tikrųjų nesvarbu, kiek punktų ten dabar yra – 20, 15 ar 25 – ir kas juose rašoma. putinas jų nepasirinks.
rusai žino, kokia bloga mūsų padėtis fronte, ir tai savaime skatina juos tęsti karą. Ir mūsų partnerių pozicija taip pat stimuliuoja. Ne sąjungininkų, o būtent partnerių – nes tai rusija turi sąjungininkų, Šiaurės Korėją ir Iraną. Netgi Kinijos sąjungininke vienareikšmiškai nepavadinsi.
– Nes sąjungininkai – tai tie, kurie siunčia savo ginklus ir karius?
– Taip, tai vadinama sąjungininkais. Ir, kaip paaiškėjo, mes neturime nė vieno sąjungininko – bet turime partnerių, sakykim, kurių ryžtas įvairus.
O buvusi finansiškai ir techniškai didžiausia partnerė dabar yra rusijos partnerė apskritai. Jei kas nors vis dar turi iliuzijų, paprasčiausiai tepažiūri kaip buvo balsuojama už paskutinę Ukrainos rezoliuciją JT Generalinėje Asamblėjoje. Prieš ją balsavo rusija, Iranas, Šiaurės Korėja, Baltarusija, Nikaragva ir… Jungtinės Amerikos Valstijos. Taigi! Uždanga. Ir tuo jie aiškiai parodė, kurioje stovykloje yra. Net Kinija susilaikė.
Bet grįžkime prie to, kodėl, mano manymu, tai yra mūsų šansas.
Dabar mes buvome pasiruošę išties pasirašyti daug ką. Ir „mes“ šiuo atveju pirmiausia reiškia Ukrainos visuomenę. Ukrainos užnugario visuomenė dabar realiai pasirengusi pasirašyti kapituliaciją, kuri būtų bent šiek tiek pridengta ir užmaskuota bent vizualiai „garbinga“.
Ir su kai kuriomis išties absoliučiai absurdiškomis, bet gražiai išrašytomis nepuolimo garantijomis tam, kas iš mūsų liko. Jei tos garantijos būtų rimtos, galbūt net būtų prasminga diskutuoti – kad galbūt ta kapituliacija gelbstinti. Kaip, mano nuomone, gelbstintys buvo ir pirmieji Minsko susitarimai.
Betgi ne.
Tai, ką dabar pasiryžę pasirašyti dauguma mūsų visuomenės narių – tai tikrai mirties nuosprendis, atidėtas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.
Tačiau putinas nesuteikia mums tokio atidėjimo, o tuo pačiu priešingai – suteikia mums galimybę laimėti šį karą.
– Net ir esant tokiai situacijai fronte ir kariuomenėje?
– Pradėkime nuo to, kad kokia bloga bebūtų reali padėtis fronte mums, putino galvoje ji yra visai kitokia. Daug blogesnė (mums), nei yra iš tikrųjų.
Apskritai buvo labai įdomu stebėti jo kasmetinį šou. Ne tik, kad sužinotum pagrindines žinutes, bet buvo įdomu išgirsti ir tai, kas mūsų tiesiogiai ir nejaudina.
Tose putino „tiesioginėse linijose“ yra judanti eilutė, į kuria eilinis maskolius gali prasimušti su savo prašymais. Šiais metais ši eilutė tapo komiškomis varžybomis tarp mūsų ir jų informacinių psichologinių specialiųjų operacijų dalyvių. Pavyzdžiui, pasirodo užrašas: „vladimirai vladimirovičiau, jums rašome iš Dniepropetrovsko. Kada vėl „orešnik“ [raketomis] smogsite gamykloms? Mes tik „už“, bet įspėkite gyventojus, kada slėptis“.
Nesakau, kad Dniepro mieste nėra vadinamųjų „laukėkų“ (slapta belaukiančių rusijos kariuomenės), bet nė vienas iš jų neapsimestų esąs toks kvailas.
Ir kai po to, po poros minučių, pasirodo pranešimas: „Mus čia, Kupjianske, chocholai **sa, kodėl jūs meluojate?“ Na, irgi akivaizdu, iš kur tai buvo parašyta.
Betgi be tų informacinių psichologinių specialiųjų operacijų dalyvių varžybų, vis tiek ten prisibeldė ir rusijos žmonės. Ir štai kas įdomu. Pirma, absoliuti dauguma klausimų – apie tai, kada baigsis karas. Prieš metus tokių klausimų nebuvo arba beveik nebuvo.
Antroje vietoje – krūva skundų apie tai, koks blogas ir sunkus tapo gyvenimas eiliniam maskoliui. Anksčiau tokio tipo žinutės pirmiausia apsiribodavo skundais dėl vietinių piktnaudžiavimo, kad „tėvelis-caras“ pagrūmotų pirštu vietiniam „bojarinui“ ir problema būtų išspręsta.
Įdomu tai, kad ta schema iki šiol veikė puikiai. Tai buvo savotiška loterija, kurią laimėdavo išgalvoto Gadiukino kaimo gyventojas, pranešęs, kad jo vamzdis sprogęs jau prieš šešis mėnesius. Caras tėvelis putinas apie tai pranešdavo atitinkamam gubernatoriui, ir Gadiukino problema būdavo išspręsta, pradžiuginant Gadiukino gyventojus.
Tačiau šį kartą buvo kitaip. Dabar caras besiskundžiantiems aiškino, kad jie tiesiog nesuprantą, kaip gerai iš tikrųjų gyvena.
Kai jam skundžiamasi, kad dėl karo tikslais padidintų mokesčių verslai pradeda užsidarinėti, jis pradeda pasakoti, kad tie verslai tiesiog nesupranta, jog ekonomika iš tikrųjų kyla, tik tą kilimą reikėjo sąmoningai ir labai išmintingai sulėtinti.
Tai yra, jo visata jau visiškai atsiskyrė nuo tikrosios visatos. Ir net jei kas nors pabandytų jam perduoti kokią nors kitokią informaciją, jis manytų, kad tas asmuo bent jau klysta. Arba išvis yra „užsienio agentas“.
Tai jau viskas. Tai jau finalinis, galutinis diktatoriško režimo etapas. Kai diktatorius tiki savo paties visatos modeliu, o jei faktai prieštarauja tam jo modeliui, tuo blogiau faktams.
Visi šią fazę pasiekę diktatoriai baigia blogai.
rusijoje situacija geresnė tik kalbant apie personalo skaičių. Visa kita – blogiau
– Bet, kaip šiame kontekste rašo kai kurie užsienio leidiniai , kadangi putinas nuoširdžiai tikįs, kad jie jau tuoj-tuoj laimės, o jų ekonomikoje, ir juo labiau fronte, viskas puiku, tai dėl šio jo įsitikinimo rusija kariaus dar keletą metų, net jei jų ekonomika smuks .
– Čia norėčiau pažymėti, kad jie vis tiek kovos, bet ne tiek, kiek norės, o tiek, kiek įstengs.
Ir vien dėl to, kad mūsų padėtis išties bloga, dar nereiškia, kad raškai sekasi geriau. Jiems geriau sekasi tik vienoje srityje – personalo fronte skaičiuje.
O su visa kita jiems – priešingai, dar blogiau. Ir tokio intensyvumo karo nei jų kariuomenė, nei jų ekonomika ilgiau nei metus neatlaikys. Jie jau pardavinėja savo aukso atsargas Kinijai ir tokiais kiekiais, kokių jau šimtą metų nebuvo. Tai padeda jiems išsilaikyti, bet tuo tarpu mūsų „naftos sankcijos“ vis stipriau ir stipriau smogia jų ekonomikai.
Taigi, jei jau kam reikia prognozių, tai turiu dvi.
Pirmoji prognozė – pesimistams, jau praradusiems viltį dėl mūsų pergalės ir dabar besvajojantiems tik apie užšaldymą. Taigi, jiems nuvilianti prognozė.
Pirma, tas užšaldymas įmanomas ne anksčiau kaip po metų, pusantrų.
Ir tai yra esant dviem tam tikroms sąlygoms.
Pirmoji sąlyga: prieš tą užšaldymą frontas turėtų bent pusę metų visiškai nejudėti. Tai yra, mes jį turėtume tiek stabilizuoti, jog rusai, kad ir kaip besistengdami, negalėtų jo pajudinti.
Tuo tarpu antroji sąlyga: savo giluminiais smūgiais mes taip turėtume apnaikinti jų naftos pramonę, kad ji sumažėtų bent iki pusės prieškario apimties.
Tik tokiomis sąlygomis jie galėtų pradėti derėtis dėl užšaldymo, nors net ir tada tai nebūtų garantuota.
Tačiau išties, jei mums pavyktų įvykdyti šias dvi sąlygas (o iš tikrųjų mes turime visas tam reikalingas galimybes, mums trūksta tik strategijos ir politinės valios), tai užšaldymas mums iš viso nebūtų priimtinas pasirinkimas.
Nes jei mes dar metus ar pusantrų išsilaikytume, sustabdytume juos visame fronte ir sunaikintume juos giluminiais smūgiais, tai galėtų įvykti persilaužimas, po kurio, priešingai – pabirtų jie. Ir tada jau mes diktuotume savo 28 punktus.
Ir manau, kad tai visiškai realus scenarijus. Žinoma, jei neapsimetinėsime, kad mums tereikia palaukti užšaldymo. Tuomet šis karas tikrai gali labai greitai baigtis. Bet jis baigtųsi mūsų visišku pralaimėjimu.
Jei nustosime apsimetinėti, kad viskas normalu ir tereikia pralaukti, o vėl susitelksime ir pradėsime didelę mobilizaciją, nukreipsime finansus gynybos pramonei ir padarysime viską, apie ką jau ne kartą kalbėta, tai karo pabaiga bus atidėta… Bet tada jis taps visiškai kitoks.
Ir tada nebebūtų kalbama apie mūsų pralaimėjimą, o apie tai, ar pati rusija išsisuktų nuo visiško pralaimėjimo. Ir ar jiems pavyktų rasti kokį nors sąlyginį kompromisą, ar jiems viskas pabirtų ir baigtųsi režimo žlugimu ar netgi valstybės griūtimi.
O atsižvelgiant į putino atitrūkimą nuo realybės, toks variantas yra visiškai įmanomas. Kadaise Stalinas, kuriuo putinas taip žavisi, pasiūlė labai palankias taikos sąlygas. Tai buvo 1942-ųjų vasarį, kai pirmą kartą pavyko sustabdyto vokiečius po triuškinamųjų 1941-ųjų, kažkur prie Maskvos. Stalinas buvo pasirengęs atiduoti vokiečiams visą Kareliją, Baltijos šalis, Baltarusiją, Ukrainą.
Tačiau Hitlerio tai netenkino – jis norėjo užbaigti karą Urale ir buvo įsitikinęs, kad jam pavyks.
O galiausiai jis baigė taip, kaip baigė. Ir man atrodo, kad putinas su šiomis derybomis dabar daro tą pačią klaidą. Ir nors jis pats sakė, kad Puškinas yra „jų viskas“, bet atrodo, kad pasakos apie auksinę žuvelę jis neskaitė. Tik jo mastu suskilusia gelda gali tapti suskilusi rusija.
– O kaip dėl pavojaus, kad nesutarus dėl „taikos plano“ sąlygų, JAV galėtų visiškai nutraukti karinį tiekimą Ukrainai, ir ypač žvalgybinės informacijos teikimą?
– Pirma, JAV taip jau buvo pasielgusi. Taip, žvalgybos duomenų jie visiškai neužblokavo, bet taip pat labai apribojo. Ir dabar, beje, norėdami atakuoti visus taikinius, esančius toliau nei 300 kilometrų nuo kontaktinės linijos ir ypač giliai rusijoje, turime kiekvieną taikinį suderinti su jais, jei naudojamės jų žvalgybos duomenimis.
Šia prasme vienintelis dalykas, kur mums pasisekė su Trumpu, yra tai, kad nors jis dievina putiną ir nori jo pergalės, bet pasaulinėje rinkoje rusiškos naftos jam nereikia. Tai vienintelis dalykas, kur mūsų ir jo interesai sutampa, ir todėl jis sutiko leisti mums daužyti rusijos naftos pramonę.
Nors dabar ir esame labai priklausomi nuo Jungtinių Valstijų [žvalgybinių duomenų], protingi žmonės jau seniai dirba, kad ta priklausomybė būtų kuo mažesnė. Ir, tikiuosi, jog jau netolimoje ateityje mums nebereikės su niekuo derintis, ir mūsų smūgius apspręs tik vienas dalykas: ką galime pasiekti, o ko ne.
Beje šia prasme šie metai mums buvo labai gydantys. Jei anksčiau stengėmės būti šventesni net už Romos popiežių, laikytis visko, ko galima laikytis, ir, neduok Dieve, nešokiruoti savo sąjungininkų su baltais paltais ir rožiniais poniais, tai dabar taip nebėra. Kai paaiškėjo, kad pagrindinis strateginis partneris gali tiesiog imti ir pereiti į priešo pusę, tai labai gydo. Ir nebėra jokio didaus pagarbumo sąjungininkams, kurie šoka aplink tą partnerį visaip save žemindami. Čia ta tema, kad taip galima gauti ir pažeminimą, ir karą.
Jūs draudžiate mums daužyti priešo energijos šaltinius, likviduoti jų generolus kažkur Maskvoje ir panašiai? Atleiskit, bet kai rusai plieks į jūsų ligonines, tada jūs ir spręsite, kas jums gerai, o kas ne.
Pagal novynarnia.com parengė LL, redagavo VK.