Iš dešimties puolančių rusijos karių šiandien išgyvena vienas, bet kremlius neatsižvelgia į nuostolius – spalio 27 d., TV kanalo FREEDOM eteryje kalbėjo buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj.
Šiandien kalbamės su buvusiu bataliono „Aidar“ būrio vadu Evgenu Dykyj.
Evgenai, sveiki. Malonu jus matyti. Laba diena, šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė.
– Taigi, mano kolegos pabrėžė, kad šiandien Selidovo [miestas] yra, na, sakykim, kontrolės punktas, bet kartu ir gyvenvietė, kuri dabar stabdo rusų okupantą. Betgi manyčiau, kad čia yra ir nemažai kitų aspektų, kurie nepaisant ypač įnirtingų mūšių visoje Donecko srityje palei fronto liniją ir pan., ne tik Selidovo klausimas, kaip suprantu, šiandien yra dar daug kitų aspektų, na, gal ir klystu, dabar mane pataisykit, bet kažkaip lėtinančių tuos veiksmus, kuriuos rusų okupantai norėtų šia kryptimi įgyvendinti?
– Tuos rusų okupantų veiksmus pristabdo tik vienas dalykas – mūsų gynėjų, vyrų ir moterų, veiksmai, tik tiek. Ir tai daug ką lemia. Tai yra, daug ką lemia tai, kad mums tiesiog nepakanka gynėjų prieš tą okupantų kiekį, kuris šiuo metu į mus veržiasi. Labai sunku išlaikyti gynybą, kai priešas turi penkis ar septynis kartus didesnį gyvosios jėgos pranašumą. Pasitaiko, jog atskiruose sektoriuose, kur jie kiek įmanoma daugiau sutelkia savo pajėgų, jų kartais būna net dešimteriopai daugiau. Ir šiaip, na sakykim, kare su bent šiek tiek normalesniu priešu tokį priešo pranašumą būtų galima kompensuoti, jei tu, paprasčiausiai tų priešų daug sunaikintum. Mūsų gynėjai ir gynėjos daug tų priešų sunaikina, bet rusų vadovybės požiūris į tai yra visiškai kitoks, nei bet kurios kitos pasaulio armijos…Ne, gerai, dar nematėme, kaip kariauja Kinijos armija. Betgi, sakykime, nei taip, nei kitaip, nei jokia normali pasaulio armija, rusijos vadovybė ir pati pripažino, kad dabartiniame etape jie gali sau leisti, na, beveik bet kokius nuostolius.Ir dabar, turėdami keliskart didesnį pranašumą skaičiumi, jie gali sau leisti, kad iš dešimties sąlyginių kareivių mūsų pozicijas pasiektų vienas, o devyni atgultų pakeliui. Tai yra, jokia kita armija taip nekariauja. Taigi, kariauti su priešu, kuris šiuo metu mano, kad gali sau tai leisti, yra labai sunku.
– Taip, tai labai sunku, bet tai įmanoma, nepaisant visų sunkumų…
– Atsiprašau, pertrauksiu. Tai įmanoma tol, kol yra, kas tai daro. Tiesiog sakau, kad kai kurių dalykų negalima kompensuoti niekaip kitaip, kaip tik surenkant naujokus. O būtent dėl to šiuo metu turime didžiausių problemų.
– Jūs pasakėte, jog niekad nematėme, kaip kariauja Kinijos armija, tiesa? Na, gal kas apie tai paskaitė kokiose nors knygose, ar galėjot pamatyti filmuose. Bet ką jūs manote? Nes „Bloomberg“ jau skelbia, jog artimiausiu metu turėtų atvykti jau antroji Šiaurės Korėjos karių partija ir sudalyvauti kažkokiuose konkrečiuose veiksmuose. Kaip manote, ar tai išvysime? Na, ne mes, o mūsų kariškiai, mūsų Ukrainos gynybos pajėgos greitai? Bet ar į tas kryptis, kurias šiandien įvardinome…? Kaip manote, ar jie bus permesti į tas kryptis, kuriose šiandien vyksta labai aktyvūs karo veiksmai?
– Manyčiau, kad kol kas juos išbandys Kursko srityje. Ir neatsitiktinai tai sutampa kaip du viename. Viena vertus, tai yra viena iš rusams itin svarbių krypčių, bet kita vertus, tai vis tiek yra jų legali teritorija ir jie bandys kažkaip tuo prisidengti, jog, na, po galais, koks kieno reikalas, kas mus, atseit, gina teisėtoje mūsų teritorijoje. Taigi, pradžiai jie nebus metami į Ukrainą, pirmiausia jie bus išbandyti.
Manyčiau, kad tas skaičius, apie kurį dabar kalbame, Pietų Korėjos žvalgybos įvardinti 12 000, yra kaip bandinys. Tai yra, su jais bus atlikti bandymai, kaip Korėjos kariai apskritai elgtųsi šiame kare. Nes rezultatas gali būti visoks. Pradedant nuo to, kad jie labai gerai pasirodytų dėl to, kad jie paprastai yra labai nepretenzingi. Jie gali išgyventi ir vienu dubenėliu ryžių. Jie labai drausmingi. Jie įpratę vykdyti įsakymus ir todėl, kad jų smegenys išplautos propagandos, ir pirmiausia todėl, jog namie liko jų šeimos ir jie puikiai žino, kas nutiktų šeimomis jų šalyje, jei, pavyzdžiui, pradėtų masiškai pasidavinėti. Tai yra, tai tarsi viena pusė. Kita vertus, jie apmokyti pagal 1940-ųjų statutus. Nuo to laiko ten niekas nepasikeitė. Jie ne tik nematė tikro drono, bet net neįsivaizduoja, kas tai iš principo yra. Taigi, kaip jiems seksis pasirodyti mūsų karo tikrovėje, dabar bus išbandoma Kursko srityje. Ir jei jie gerai pasirodys, tada greičiausiai draugas pu užsisakys daugiau partijų iš draugo Uno, kurios jau būtų žymiai skaitlingesnės.
Juk Šiaurės Korėjos armijoje taikos metu yra 1 300 000 žmonių. Tai dar be mobilizacijos, tai būtent taikos meto kariuomenė. Todėl iš principo draugui Unui pateikti 100 000 patrankų mėsos – ne problema. Betgi, manyčiau, su dideliais skaičiais nebus skubama, kol tas bandinys vienaip ar kitaip nepademonstruos savo galimybių.
Beje, kol kas yra įdomus pirmasis signalas, kad gal ir nereikėtų jų labai bijoti. Faktas yra tas, kad rusijos karininkai, pačiupinėję juos Tolimųjų Rytų poligonuose, kažkodėl jiems pravedinėja jaunojo kario kursą.T. y., rusijos karininkų požiūriu, pasirodo, jog jie neturi net minimaliausio bazinio pėstininkų pasirengimo. Taip pat įdomi detalė, kad, greičiausiai, namuose tie kariai iš esmės buvo naudojami kaip nemokama darbo jėga, o ne kaip tikri kariai. Tačiau nėra prasmės ilgai fantazuoti. Labai greitai pamatysime juos mūšyje ir tada daug kas stosis į vietas.
– Taip, ačiū už tai. Įdomu, kad toks didžiulis jų skaičius, kurį jūs įvardinote kaip oficialų jų armijos kiekį. Ir tai, kad jiems po atitinkamų, sakykim, patikrinimų, dar reikia pravesti ir praktinį instruktažą…
– Taip, ne šiaip instruktažą, o būtent jaunojo kario kursą. Tai yra, patį pagrindinį kursą, nuo kurio pradeda kiekvienas naujokas. Taigi, tai labai įdomu, tiesą sakant, pats to nesitikėjau…
– Taip, tai ta šalis, kuri nuolat kelia grėsmę Pietų Korėjai. Taigi, ačiū už tai, ką pasakėte. Priminsiu mūsų žiūrovams, kad prieš porą dienų rusijos valstybės dūma ratifikavo susitarimą dėl visapusės strateginės partnerystės su Šiaurės Korėja.Tame dokumente yra punktas dėl savitarpio karinės pagalbos teikimo užpuolus vieną iš šalių. Kaip tik „The Wall Street Journal“ rašo, kad tame susitarime yra ir toks slaptas punktas dėl Šiaurės Korėjos karių siuntimo į karą prieš Ukrainą. Štai tokia istorija. bet mes tai stebime. Ačiū ir už šį komentarą. Tikrai labai svarbu.
Aš dar norėčiau jūsų, Evgenai, paklausti: tai iš ties sudėtinga tema ir labai sunku ją komentuoti, ne jums, apskritai sunku, bet tai nuolat kylanti tema apie galimą Pokrovsko puolimą ir Pokrovsko kryptį. Ar šiandien yra rizika, kad ten gali įvykti rusų okupantų prasiveržimas ir būtų pralaužtas frontas?
– Kalbėti reikėtų ne apie prasiveržimą, o apie tokį lėtą, bet labai atkaklų stūmimąsi. Rusai jau ne vieną mėnesį stumia mūsų frontą. Ir jie absoliučiai nedviprasmiškai nustatė Pokrovską kaip pagrindinį artimiausio karo laikotarpio taikinį. ir ten metami didžiausi jų ištekliai.
Beje, labai įdomūs skaičiai. Savo santraukoje pateikėte labai įdomius vieno iš mano kolegų skaičius apie tai, kad jie ten, Pokrovsko kryptimi, sutelkė 70 000 gyvosios jėgos. Betgi, tuo pačiu, kiek tankų jie ten turi? Aprūpinimas tik pusinis ar netgi mažesnis. Aprūpinimas šarvuotąja technika – tik ketvirtadalis standartinio normatyvo. Taigi tai labai svarbi informacija.
Faktas yra tas, kad Pokrovsko kryptimi jie metė daugiau įrangos nei bet kur kitur. Tai yra, jei net Pokrovsko kryptimi jiems tenka tik ketvirtadalis standartinio šarvuočių skaičiaus ir mažiau nei pusė tankų normatyvo, tai tik įsivaizduokite, kokia padėtis kitose kryptyse? Tai yra, jiems iš esmės baigiasi geležis. Tai mums labai svarbi informacija, kuri leidžia, sakykim, kažką planuoti ir iš viso – suprasti, ko iš jų tikėtis.
Tai yra, esant tokio intensyvumo mūšiams, atrodo, kad net ne po metų, kaip neseniai prognozavau, o galbūt net po pusmečio jiems visiškai baigsis geležis. Žmonės iki tol nesibaigs, betgi vėl, taip, kaip jie dabar juos naudoja, na, poreikis pritraukti korėjiečius atsirado ne šiaip sau. Ne iš gero gyvenimo, t. y., matyt, jie jau supranta, kad mobilizacija… mobilizacinis rezervas jų šalyje beveik išnaudotas. Taip, dar ne visiškai išnaudotas, bet tai, atrodo, yra ateinančių mėnesių perspektyva. Ir dabar jie jau karštligiškai ieško, kaip išvengti labai nepopuliarios mobilizacijos. Na, o kol kas problemą bandoma išspręsti perkant patrankų mėsą.
Bet tai reiškia, kad, viena vertus, jie metė didžiausias pajėgas link Pokrovsko, ir tai tikrai labai didelės pajėgos. Kita vertus, turime suprasti, kad tai beveik paskutinės jų pajėgos.
Tiesą sakant, dabar jų strategija yra pralaužti Pokrovską ir tikėtis, kad mes tai suvoksime kaip katastrofą, kad tada išvis sugrius frontas, imsime paniškai trauktis ir atitinkamai mūsų užnugaris užrėks: „Skubiai derėkimės!“
Šituo jie dabar visiškai remiasi. Todėl aišku, kad Pokrovsko gynėjams ir gynėjoms dabar be galo sunku. Betgi frontas ten tikrai nepabirs, nesugrius. Tačiau prislinkti ir pastumti mūsų frontą jie gali.
Priminsiu, kad jie ten stumiasi, galima sakyti, jau metus. Nes iš esmės galime laikyti, kad būtent Pokrovsko kryptis atsirado nuo Avdijivkos puolimo. Avdijivkos šturmas prasidėjo praėjusių metų spalio 10 d. Dabar turime spalio pabaigą. Taigi, praėjo jau daugiau nei metai – metai ir 2 savaitės. Per metus ir 2 savaites šia kryptimi okupantai prasistūmė 38 km. Na, štai, kokiu greičiu jie šliaužia. Bet matote, viena vertus, per metus 38 km, o už tuos 38 km jie paklojo žuvusių ir sužeistų, tiek, kiek sudarytų kelias pilnos sudėties Europos šalių armijas.Tai yra, čia kalbame konkrečiai apie dešimtis tūkstančių žuvusiųjų ir šimtus tūkstančių sužeistųjų. Betgi tuo pat metu mes taip pat negalėjome jų ir sustabdyti, būtent todėl, kad prieš mus ten vienoje kryptyje per metus buvo mesta dešimtys ir šimtai tūkstančių gyvosios jėgos, taigi daug daugiau, nei iš pradžių 2022-aisiais iš vis įsiveržė į Ukrainą. Taigi, dabar vien tik toje kryptyje susiduriame su panašiu kiekiu.Todėl manau, kad iki Pokrovsko jie dar gali prišliaužti. Aišku, ne per vieną ar porą dienų, bet per ateinančias kelias savaites. Jiems aišku dar užtenka jėgų, tiesiog taip, su didžiuliais nuostoliais, metras po metro nušliaužti iki Pokrovsko. Na, o toliau – nušliaužti iki Pokrovsko ir užimti Pokrovską – tai visiškai skirtingi dalykai. Tai jau matėme iš Časiv Jaro pavyzdžio.
Taip, savo laiku, prieš pusę metų, jie pasiekė Časiv Jarą. Ir dabar pusę metų jie kapojasi mieste, pusę metų jie taip ir nesugeba užimti miesto. Vyksta gatvių mūšiai. Dėl kiekvieno kvartalo, dėl kiekvienos laiptinės. Net šešis mėnesius jie negali užimti Časiv Jaro, kuriame prieš karą gyveno 16 000 gyventojų. Pokrovske prieš karą gyveno 70 000, tai daug didesnis miestas, nei Časiv Jaras. Taigi, prieiti iki jo jie tai sugebės.
Betgi tada tik ir prasidės pačios žiauriausios pjautynės. Gatvių mūšiai, kur bus ginamas kiekvienas namas ir kiekvienas kvartalas. Ir jie ten galėtų įstrigti dar pusę metų. Betgi dabar jie tam neturi nei žmonių, nei geležies.
Todėl, sakyčiau taip, laikykime kumščius už mūsų gynėjus ir gynėjas. Mūsų kryptyje, čia, užnugaryje, visų pirma stenkimės užtikrinti, kad ten nuvyktų pastiprinimas. tai yra būtent tai, ko ten kritiškai reikia. Na, apskritai, kad frontas ten atsilaikytų.
– Taip, Evgenai, ačiū jums. Būtinai pasimatysime ir pratęsime mūsų bendravimą.
Su mumis bendravo buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas EvgenDykyj.
Parengė L. L. Redagavo V. K.