Kovo 23-osios rytą „Radio NV“ eteryje rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj kalbėjo apie daugybę sprogimų rusijoje, apie priešo oro gynybos perkėlimą ir naikinimą, apie Generalinio štabo atsisakymą dalyvauti užsienio karinėse pratybose, o taip pat apie rusų pavasario-vasaros puolimą fronte.
– Sveiki visi. Pirmadienis, kovo 23 d. Pradedame rytinę „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavelas Novikovas […].
Na, išties šiandien kažkas degė labai ryškiai. Ir tai buvo matoma net iš palydovų. NASA palydovai fiksuoja daug gaisro židinių Primorsko uosto teritorijoje. Na, o kita įdomi istorija, kad atnaujintoje informacijoje aiškiai matyti, jog dega ir lengvųjų naftos produktų perkrovimo terminalas. Tai svarbu, nes tai ne žalia nafta, o jau rafinuota nafta, tai yra benzinas, dyzelinas, aviacinis benzinas, dujos ir taip toliau. Taigi, toks šiek tiek brangesnis nuostolis rusams.
Užmezgėme ryšį pokalbiui su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė ir labą rytą.
– Taigi, švenčiausiasis angliavandenilis vėl liepsnoja. Šįkart Sankt Peterburge. Norėčiau pradėti žinot nuo ko? Prieš dieną pasirodė labai įdomi OSINT analizė. Taigi osinteris AC22 remdamasis palydovinėmis nuotraukomis paskaičiavo, kad rusija nuo plataus masto invazijos pradžios perdislokavo apie 60 savaeigių paleidimo įrenginių ir radarų S-300 bei S-400 batalionų. Na, atitinkamai, kai kuriose rajonuose sumažėjimas buvo netgi pražūtingas. Centrinė karinė apygarda neteko 80 proc. savo sistemų. Rytų – apie 70 proc. vidinių padalinių buvo visiškai išvalyta. Leningrado karinė apygarda, tai iš tikrųjų įdomu, prarado apie 3/4 savo pajėgumų prieš aviaciją. Murmansko-Sverodvinsko pajėgumai anksčiau buvo laikomi vietoje, bet dabar šiek tiek arčiau fronto linijos. Ir tik Maskva ir Kaliningradas liko nepaliesti. Na, o Pietų karinė apygarda atitinkamai buvo pagrindinis donoras, tai yra, būtent ten pajėgumai buvo perkelti arčiau fronto linijos, na, į laikinai okupuotą Krymą. Kaip suprantu, ši istorija su Primorsku Leningrado srityje ir tai, kad Leningrado karinė apygarda prarado 76 proc. savo oro gynybos, yra maždaug palyginami dalykai. Ir tai atitinka bendrą logiką. Kaip jūs tai matote?
– Tai absoliučiai tarpusavyje susiję dalykai. Mes jau daug kartų palietėme šią temą, tačiau ji nepraranda savo aktualumo. Veikiau priešingai. Beje, aš skaičiau tą japonų osinterio tyrimą. Na, ten yra tam tikrų niuansų. Pavyzdžiui, na, rusai neskirsto S-300, S-400 batalionais, todėl ne visai aišku, ką jis turi omeny. Na betgi gerai, galbūt tai vertimo niuansai. Tačiau skaičiai tikrai įtikina. Tikrai įdomu.
Tiesą sakant, pateikiamas aiškus vaizdas, kaip S-300 ir S-400 palaipsniui pumpuojami iš visos didžiulės imperijos. Na, jis teisingai rašo, kad arčiau fronto. Tiesą sakant, aš tai struktūruočiau tiksliau, aiškiau. Tai yra, išilgai fronto linijos išties yra karo veiksmų zona. Labai arti fronto yra šventasis Krymo pusiasalis. Ir, žinoma, motina rusija. Pfiu, atsiprašau, maksva. Motinėlė maksva. maksva baltaakmenė.
Taigi, įdomu, kad jo tyrimas parodo, jog Maskva nebuvo sustiprinta, jog Maskva tiesiog nebuvo paliesta, jog ji buvo palikta tokia, kokia buvo. Tai beje, man netikėta. Maniau, kad į ten taip pat buvo pumpuojama. Na, zenitiniai raketiniai kompleksai, sakykim, artimesniam veikimo diapazonui. Čia mes tikrai žinome, kad jie kaip tik buvo suvežti į Maskvą. Atvežti net iš Arkties, iš Naujosios Žemės. Tačiau dėl S-300, S-400, galingesnių, vadinasi nusprendė, jog Maskvai pakaks to, kas yra. Ir neduok Dieve, kad kas tai paliestų.
O iš likusios imperijos vyksta toks jau laipsniškas perkėlimas į frontą ir į Krymą. Ir jis eina gradientu iš rytų į vakarus. Tai yra, jie pirmiausia išvalė Tolimuosius Rytus, tada pasiekė centrinius regionus, tik tada šiaurę, įskaitant Sankt Peterburgą. Ir atrodo, kad tai buvo labai rimta jų klaida.
Tačiau jie neturi kur dėtis, nes tame pačiame osinterio tyrime parodoma ne tik tai, kaip viskas iš visur pamažu šliaužia arčiau fronto, bet ir kaip eikvojasi. Ir nurodoma, kad iš viso to, kas buvo perkelta, ir mes dar kartą kartojame, iš vienų regionų perkelta 80 proc., iš kitų 70 proc. dar iš kitų 60 proc., taigi, iš visur daugiau nei pusė.
Vadinasi, iš viso to, kas perkelta, ketvirtadalis jau visiškai sunaikinta be galimybės atkurti. Visų pirma, radarai. O kam tada betinka paleidimo įrenginiai be radarų? Be radaro iš paleidimo įrenginio belieka tik leisti balistines raketas miestams košmarinti. Be radaro oro gynybos iš principo neužtikrinsi.
Betgi ketvirtadalis radarų jau visiškai sunaikinta. Tuo pačiu metu rusija dabar net neturi galimybių taisyti sugadintus radarus, jau nekalbant apie naujų gamybą. O, importo pakeitimas ten buvo toks gilus, jog be vakarietiškų atsarginių dalių rusija radarų net neremontuoja, jau nekalbant apie naujų gamybą. Kinija dar šios nišos pakankamai neaprėpia. Ačiū Dievui.
Taigi, stebime procesą, kaip rusija pamažu netenka tolimojo nuotolio oro gynybos. Vadinasi, S-300, S-400 (tai jums ne „Pancir“), vienintelės veikiančios 100 ir virš 100 km spinduliu. Ir dabar ketvirtadalis jų nebėra tinkami kovai.
Priminsiu, kad iš tikrųjų sistemingai naikinti jų oro gynybos sistemas mes pradėjome ne taip seniai, berods pernai. Prieš tai, žinoma, buvo puikių sėkmingų operacijų. Tas oro gynybos sistemas jie pradėjo praradinėti nuo 2022-ųjų. Tačiau 2022 –20023-iaisiais ir netgi 2024-aisiais kiekvieną kartą tai buvo atskira, labai ilgai ruošta ir apgalvota operacija. Sunaikinti S-300, S400, na, tai buvo didžiulis pasiekimas.
Per 2025-uosius tai virto rutina, tiesiog tokiais absoliučiai darbiniais momentais. Ir išties ketvirtadalis jau neutralizuota. O mes juos neutralizuojame tais pačiais tolimojo veikimo dronais. Na, pafrontės zonoje kartais panaudojami ir vidutinio nuotolio dronai, veikiantys iki 200 km nuotoliu. Iš esmės tai yra tie patys dronai, kurie naudojami tiek naftos perdirbimo gamykloms, tiek kariniams sandėliams „pasveikinti“. Jie taip pat siunčiami ir prieš oro gynybos sistemas.
Taigi, primenu, kad jų gamyba mūsų šalyje auga kiekvieną mėnesį, kiekvieną mėnesį pagaminama vis daugiau. Vadinasi, jei pernai iš tikrųjų buvo sunaikintas ketvirtadalis jų radarų, na, galima gana drąsiai prognozuoti, kad šiemet ne tik prisidės dar vienas ketvirtadalis, bet greičiausiai tas skaičius, na, pavyzdžiui, padvigubės.
– Taip. Na, kokia įdomi istorija. Kaip rašo Kyrylo Danilčenko, jis taip pat Roninas, kovo mėnesį pagal tolimojo nuotolio smogiamųjų dronų skaičių ne tik pasivijome rusiją, bet ir pradėjome juos lenkti. Na, iš tiesų yra statistikos, ypač po smūgių į „Kremnij El“ (mikroelektronikos gamykla Brianske). Ir galbūt po Izraelio smūgių tai išrodo netgi labai šauniai, nors ukrainiečiai ir pirmieji nuskrido iki Kaspijos jūros, betgi izraeliečiai smogė Irano uostui Kaspijos jūroje. Ir atrodė, kad Iranas dar ir rusijai siunčia dronus. Arba rusija galėjo siųsti dronus Iranui. Ir dabar kažkaip taip nebėr.
– Ir, jei leisite, pone Pavlo, tuoj pat paaiškinsiu. Antra, rusija ir Iranas pasirodė besą tikrai geri sąjungininkai. Na, kad mes tokus turėtume. Na, Iranas savo laiku išties rusijai pastatė visą naują „šached“ tipo tolimojo nuotolio dronų gamyklą, ko patys rusai nieko panašaus neturėjo. Na, tai realiai tapo žaidimo keitikliu. Tai tapo viena iš rusijos supergalių šiame kare. Bet tai buvo seniai.
Per tą laiką rusija realiai sugebėjo labai stipriai pakeisti „šachedus“. Jie jau tikrai yra „Geranj“. Jie jau iš esmės yra rusiški. Nors jei Iranas pirmiausia nebūtų pastatęs jiems tos surinkimo linijos Jelabugoje, ir jei jie nebūtų pradėję, sakykim, nuo stambių Irano mazgų surinkimo, jie tiesiog nieko neturėtų. Tačiau per tą laiką jie tikrai labai daug ką rusifikavo.
Ir dabar, kai Iranas atsidūrė ne kokioj padėty, kai Izraelis ir Jungtinės Valstijos smogė Iranui, prasidėjo atvirkštinis tiekimas, prasidėjo tų masinių serijinių „Geranj“ tiekimas iš rusijos į Iraną. Ir tai jau buvo visiškai įrodyta, nes keliose arabų šalyse, žinoma, jau buvo atlikti atitinkami identifikavimo darbai su numuštų taigi ne „šahedų“, o „Geranj“ nuolaužomis. Jie aiškiai atskleidžia rusiškus ženklus, rusiškas detales. Vadinasi, šįkart rusija bandė išgelbėti savo sąjungininkę, o ne atvirkščiai, kaip buvo 2022–2023-aisiais.
– O, taip. Na, išties tai reiškia, kad rusai dalį savo produkcijos nepaleidžia į Ukrainą, o permeta Iranui. Ir būtent su tuo susijusi statistika, kad mes kažkada bijojome ir sakėme, kad bus 1 000 „šachedų“ per naktį. Pasirodo, jie pagamina iki 1 700 –1 800 per savaitę. 150 vienu ypu, na, tiksliau 150 per vieną parą. Dabar, na, taip, atakos vyksta nebe kiekvieną naktį, bet [kai vyksta, paleidžiama] apie šimtą.
– Tikrai taip. Ir kol kas nėra informacijos, kad jie kažkur kauptųsi. Na ir, beje, pastaruoju metu mes atakavome kai kuriuos tarpinio kaupimo taškus. Tai, beje, taip pat yra vienas iš šios dinamikos veiksnių, nes buvo smogta keliems dideliems „šachedų“ sandėliams pafrontės zonoje.
Nesgi „šachedas“, nors ir yra tolimojo nuotolio dronas, bet vis tik paleisti iš rusijos gilumos susidaro tokia [gana komplikuota] istorija. Pirma, tam jis turi praskristi per visą jų oro gynybą ir, sakykim, per daug motulės nesunervinti. Taigi. Bet jei ir tas klausimas išsprendžiamas, kuo iš toliau jis paleidžiamas, tuo mažiau jis begali manevruoti Ukrainos teritorijoje.
Todėl jie dronus paleidinėja iš savo regionų, besiribojančių su Ukraina, ar net iš okupuotų Ukrainos teritorijų. O tam reikalingi tarpiniai sandėliai. Ir pastaruoju metu labai gražiai atskrendame į tuos tarpinius sandėlius. Taigi, sakykim, tas tarpines atsargas tarp gamyklos Jelabugoje ir to, ką turėtų numušti mūsų oro gynyba, mes praretinome.
Betgi taip, berods prisidėjo dar keli veiksniai ir smūgis „Kremnij El“ – vienintelei gamyklai rusijoje, dar kartą pabrėžiu, vienintelei, kuri gamina valdymo plokštes. O taip, primenu, kad ir į pačią Jelabugą taip pat buvo nuskrista. Nors kol kas dar ne taip, kad ta gamyklą būtų sunaikinta, bet gamybos ciklui poveikis padarytas.
Na, iš ties, tam tikras nuotėkis į Iraną taip pat mums naudingas. Nors čia, žinot, sakyčiau, kad tai, jog raketos „Patriot“ nepasiekia mūsų dėl karo Irane, yra rimtesnė problema nei tai, kad iki mūsų neatskris tam tikras skaičius maskolių „Geranj“, kurias paėmė Iranas. Taigi. Na, bent jau minimali kompensacija.
– Gerai. Na, vakarykščiai įvykiai yra įdomūs. Taigi, kovo 22-osios naktį nepilotuojamų sistemų pajėgos. Beje, tas pats [nepilotuojamų sistemų] pulkas „Reid“ rašė, kad tik vienos operacijos metu jie sugebėjo sumedžioti du „Buk“-us: oro gynybos sistemą „Buk-M3“ ir paleidimo įrenginį „Buk-M2“. Visa tai vyko Briansko srityje, tai yra vidutinio nuotolio dronų veikimo aprėptyje. Jie netgi rašo, koks dronas viską sunaikino. Na, Donecko srityje liko dar viena svarbi radiolokacinė stotis. O iš S-400 komplekso, na ir…
– …kuris dar nespėjo patekti į to japono osinterio analizę. Tiesiog tęsiant seriją, kad jis skaičiavo…
– Taip, ir kovo mėnesį bepiločių sistemų pajėgos jau yra sumedžiojusios 26 rusijos zenitinės gynybos elementus. Man atrodo, kad šis tempas greitės.
Dabar kita istorija labai svarbi. Generalinis štabas pareiškė, kad atsisakys Ukrainos karių pratybų užsienyje. Visas karinis rengimas – Ukrainos teritorijoje. Na, tai pasakė Generalinio štabo Vyriausiosios doktrinų ir mokymo valdybos viršininko pavaduotojas Evgenas Meževikin. Ukrainos didvyris – taip pat Adam. Jis tankistas. Jis kariauja nuo 2014-ųjų. 2015-aisiais jis gavo Ukrainos didvyrio vardą.
Ar tai logiška jūsų požiūriu? Ar ne per vėlu ar kaip tai vertinti?
– Žinote, na, pirma, tai logiška ir manau, kad čia yra daug veiksnių. Pradėsiu nuo nemaloniausio.
Vis dėlto tam tikras procentas karių iš tų pratybų vis negrįždavo. Taigi vertinant žmogiškai, realybė tokia, kad labai mažai karių negrįždavo, ir tikrai labai mažai, mes neskelbiame tos statistikos, bet galiu pasakyti, kad tai, na, tikrai mažas procentas. Na, tai labiau susiję su mūsų kovotojų moraliniu atsparumu, nes, žinoma pagunda likti ne tik ne kare, bet pagunda likti sočioje, absoliučiai taikioje Europoje, kur tau garantuojamas pabėgėlio statusas, ir kad ir kaip juokingai tai skambėtų, bet net ir iš mokymų pabėgusiems kariams ten garantuojamas pabėgėlio statusas. Toks pernelyg liberalių Europos teisės aktų paradoksas. Taigi.
Na, tai didžiulė pagunda. Ir tai, kad šiai pagundai vis tik pasidavė tik po kelis iš kiekvieno dalinio, sakykim, vienetai, tai ir kaip tik byloja apie moralinį atsparumą. Taigi. Bet vis tiek, vienaip ar kitaip, šis procentas kiekvieną kartą buvo ir tai lėmė tam tikrus, sakykim, nuostolius mūsų įvaizdžiui. Bet nemanyčiau, kad tai buvo pagrindinė priežastis.
Manyčiau, jog yra daug svarbesnių priežasčių. Pirma, kuo toliau, tuo mažiau jie gali mus išmokyti. Ir kuo toliau, tuo labiau tai tampa tuo, kad mes juos mokome. Ir jei taip, tuomet atleiskit, kam reikia mokytis? Tegu jie vyksta pas mus. Nes tas mokymo procesas iš tikrųjų visą tą laiką buvo tarpusavio mainų procesas. Ir iš esmės tai naudinga visiems. Tai naudinga tiek Ukrainai, tiek mūsų Vakarų partneriams. Taigi. Tačiau procentas to, ko jie mus mokė ir ko mes juos mokėme, pamažu keitėsi.
Ir jei karo pradžioje mums buvo verta daug pasimokyti iš jų, pradedant nuo medicinos praktikos, iš tikrųjų tos „nulinės zonos“ medicinos praktika buvo labai archajiška ir būtent mūsų Vakarų partneriai mums labai padėjo ją patobulinti pirmaisiais karo metais. Reikėjo daug ko išmokti komunikavimo, mūšio valdymo požiūriu. Na, buvo, bet laikai pasikeitė.
Šiandien mūsų kariuomenė ir, deja, mūsų priešai yra dvi labiausiai patyrusios kariuomenės pasaulyje. Tai vienintelės dvi kariuomenės pasaulyje, turinčios realią XXI amžiaus karo patirtį masiškai naudojant visų tipų dronus. To mūsų Vakarų partneriai visiškai neturi. Ir dėl to jie jau atsilieka nuo tų realijų. Ir mūsų karių mokymas ten iš tikrųjų virto, kad mes mokome juos.
Na, jei taip, tada visiškai logiška, kad jie jau čia siųstų savo žmones, net jei išdidžiai vadina juos instruktoriais, nors iš tikrųjų jie atvyks patys mokytis, o ne mokyti.
Beje, buvo keli bendri NATO manevrai, kuriuose dalyvavo Ukrainos daliniai. Taigi ten jau visiškai aiškiai pademonstravome, kad mes kaunamės visiškai kitaip.
Gi jie iš esmės nėra pasirengę tokiam karui. Kiekvieną kartą, kai juos ištinka šokas. Kiekvieną kartą, kai jie atranda kažką sau. Na, tegul jie atranda čia. Dėl to nėra prasmės vežioti mūsų naujokų dalinius su instruktoriais pas juos. Geriau pakviesti juos.
Ir, žinoma, manau, kad yra ir ekonominis aspektas. Vėlgi, net jei mokame už tą malonumą (nesvarbu ar mokame iš savo lėšų, ar net iš partnerių lėšų), tačiau vis tiek daug pelningiau čia pakviesti ribotą skaičių jų specialistų į mūsų mokymo aikšteles, nei atsivežti ištisus padalinius. Tuo pačiu metu reikia koordinuoti skirtingų lygių vienetus.
Buvome nusiritę iki to, kaip pademonstravo apgailėtinas Anos Kyjievietės vardo brigados pavyzdys, jog ištisas brigadas vežiojome, pavyzdžiui, į Prancūziją ir atgal. Na, tiesą sakant, tai prabanga. Tai visiškai savęs nepateisinanti prabanga. Taigi, logiška, kad pagaliau tai supratome.
– Taip. Na, ir išties apie tai, kas vyksta toliau. Tas rusų išreklamuotas vasaros-pavasario-vasaros puolimas. Na, ir rusai vėl prisiminė Kupjanską. Jie verkia, kad galutinai neteko tų, kurie ten sėdėjo, tiksliau, slėpėsi, kaip sakoma, Kupjansko miesto centrinėje rajono ligoninėje. Yra pranešimų, kad vadovybė pašalino kai kuriuos vadovus, brigadų vadus, kurie rusijos vadovybei aiškino, kur už jų bokštelių driekiasi fronto linija, ir ten įnešė šiek tiek realybės. Kaip suprantu, dabar, gerai, kažkas kažkam tapšnoja per kepurę ir atitinkamai bandys dar kartą pakartoti Kupjanską.
Kaip tą raidą matote jūs? Jei pats Ukrainos prezidentas taip išsireiškė, jog rusai sužinojo, kur iš tikrųjų yra fronto linija ir ten prasidėjo personalo pokyčiai.
– Taip. Ir tai, beje, mums yra bloga žinia, nes tas jų akių dūmimas [savo vadovybei] mums labai padėjo gyventi. Ir jei jie bando įvesti tvarką ir bent šiek tiek sumažinti tikrovės iškraipymo procentą, kaip tai vyksta pranešimuose iš būrio į batalioną, iš bataliono į brigadą ir galiausiai į Generalinį štabą.
Taigi, jei, na, kuo tikslesnį jie turės vaizdą, tuo blogiau [mums], žinoma. Na, mums labai padeda, kad jie reguliariai tą vaizdą iškraipo. Ir kai tie iškraipymai kiekviename lygmenyje prisideda, tuomet rusijos generalinio štabo lygmenyje gaunamas rezultatas – absoliučiai alternatyvi realybė, neturinti nieko bendra su tuo, kas vyksta ant žemės. Taigi.
Betgi vienaip ar kitaip bet kurioje iš šių realybių reikia suprasti, kad jie neatšaukė savo pavasario-vasaros puolimo plano. Jie jau ir taip jį labai stipriai pastūmė, sakykim, tiksliau ne jie, o mes jiems tą planą nustūmėme laike, nes jie turėjo pulti jau visą kovo mėnesį. Na, juk matome, kas iš tikrųjų vyksta, kad tas puolimas dar net neprasidėjo. Tai yra, mes sutrikdėme jų planus mažiausiai mėnesiui, ir tai jau yra labai rimta. Tačiau reikia suprasti, kad jie jų neatšaukė.
Jie iš visų podėlių prigramdys, tiesą sakant, didžiulėmis pastangomis, bet prigramdys papildymo. Ir reikia suprasti, kad šie metai nebus lengvesni nei ankstesni. Mums vis tik dar būtina atremti tą vasaros puolimą. Ir čia jau yra labai didelė tikimybė, kad tai bus paskutinis kartas, kad šią vasarą jie pagaliau išnaudos savo bent jau puolamąjį potencialą ir karas pereis į visiškai kitokį kitą etapą.
Tačiau tą vasaros puolimą dar reikia atlaikyti, dar reikia atmušti. Sakau, kad šie metai tikrai nebus lengvesni nei ankstesni, bet daug įdomesni ir daug dinamiškesni. Tai bus toli gražu ne taip monotoniška tik akla gynyba. Tai mes jau perlaužėme. Bet, žinoma, mūsų laukia jų bandymas surengti didelį ir galingą puolimą. Na, gerai, mes tai žinome ir laukiame.
– Ir per pastarąsias kelias dienas mes tai matėme. Beje, visiškai naujas pranešimas. rusijos kariuomenė, patyrė didelių nuostolių bandant pulti Lymano kryptimi. Apskritai, nuostoliai maždaug bataliono dydžio. Na, jie rašo, kad 114-osios motorizuotųjų šaulių divizijos vadas pavarde Michailovas visiškai nevertina savo karių gyvybių. Kaip iš vis buvo galima taip kovoti? Ukrainiečiai turi tiek daug dronų. Ir kaip tai nutiko? Bataliono dydžio nuostoliai. Prarasti batalioną per dieną ar dvi. Na, ar tai normalu divizijai?
– Na, tai normalu rusijai. Mano požiūriu, tas Michailovas, paminėtas kaip etniškai priklausantis, na kaip niekaip neišsiskiriantis iš visos didžiulės krūvos kitų Ivanovų, Petrovų ir Sidarovų. Na, jie kaunasi būtent taip, išguldo po batalioną, o tada jie stebisi, kodėl rezultatai šiek tiek kitokie, nei tikėjosi. Taigi.
Betgi net jiems taip praradinėti gyvąją jėgą batalionais jau didžiulė problema nes nebėra iš kur į jų vietą atvesti išskerdimui naujų tokių pat batalionų. Taigi. O kariauti kitaip, toks įspūdis, jie iš principo nesugeba, nes tie, kurie bent teoriškai galėjo kariauti kitaip, buvo utilizuoti dar 2022-aisiais ir 2023-iaisiais, o liko tik tokie Mychailovai.
– Labai ačiū, kad prisijungėte prie transliacijos. Auditorija priminsiu, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj.
Parengė LL