1990 m. po kovo 11-osios, kai spaudoje perskaičiau, kad kviečiami savanoriai saugoti valstybinius objektus, nuvykau į Profsąjungų komiteto pastatą (dabar Seimo 3-ieji rūmai) ir užsiregistravau į savanorius.
Buvau jaunas, tik po tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Teko budėti įvairiuose objektuose – Televizijos bokšte, Ministrų Taryboje, Spaudos rūmuose. Dažniausiai budėdavau su Antanu Aleksandravičiumi (deja jau miręs), kuris buvo gerokai vyresnis ir vis rūpindavosi manimi – ir sumuštiniu dalindavosi, ir cigarete pavaišindavo (cigaretės buvo už talonus), ir mane, miegantį ant kėdžių, savo švarku užklodavo. Vėliau jis mane rekomendavo ir į Šaulių sąjungą, tačiau šioje organizacijoje aš neužsibuvau, nes po keleto mėnesių nusprendžiau, kad tai daugiau „pensininkų“ organizacija, o man juk buvo tik 21-eri. Saugant Televizijos bokštą teko budėti su įdomiais žmonėmis: konservatorijos choro dainininku Algiu Lunskiu, architektu – restauratoriumi (deja nepamenu vardo), vėliau Krašto apsaugos sistemoje, Pasienio apsaugoje tarnavusiu Petru Slavinsku. Savanorių pamainoje, kuriai priklausiau ir aš, buvo Valdas Andrijauskas (vėliau tarnavo Aukčiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje), Algis Mateika (vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje), Bronius (pravarde „Čigonas“) ir daug kitų, kurių pavardžių ir vardu nepamenu. Tarp mūsų buvo vienas vaikinukas, netarnavęs sovietinėje kariuomenėje, kurį kartais pravardžiuodavome „Klipsu“ (dėl auskaro ausyje). Vėliau šis vaikinukas tarnavo Viešojo saugumo tarnyboje.
Įstrigo vienas iš paskutiniųjų budėjimų kartu su Audriumi Kazėnu Spaudos rūmuose. Tuo metu aš mokiausi Vilniaus Pedagoginiame institute (vėliau – Pedagoginis universitetas, Lietuvos Edukologijos universitetas) ir man kitą dieną reikėjo laikyti pedagogikos egzaminą. Budėjimas išpuolė egzamino išvakarėse. Spaudos rūmuose apie tai pasakiau Antanui, jis paskambino į rūmų apsaugos štabą ir paprašė, kad mane priimtų, nes ten ramiau ir aš galėsiu pavartyti vadovėlius ir pasimokyti. Pakilęs į štabą, susipažinau su Audriumi Kazėnu. Galvojau, kad pavyks pasimokyti, bet jis mane įkalbėjo šiek tiek pažaisti kortomis ir tas „šiek tiek“ nusitęsė iki ryto. Po tokio „mokymosi“, nemiegojęs ir kaip reikiant nepasiruošęs nuvykau į egzaminą ir… išlaikiau jį ketvertui (penkiabalėje sistemoje). Visai nedaug trūko iki penketo.
Tuos budėjimus Spaudos rūmuose prisimenu su šypsena. Neturėjome ginklų, bet ryžtas buvo geležinis.
Gegužės pabaigoje pasakiau savanorių vadovybei, kad kažkurį laiką negalėsiu dalyvauti budėjimuose. Vyko egzaminų sesija, nenorėjau rizikuoti, tad trejetą budėjimų praleidau. Kai vėliau vėl prisistačiau, man pasakė, kad kuriamas Krašto apsaugos departamentas ir Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius. Norėjau į Apsaugos skyrių, bet ten visi numatyti etatai jau buvo užimti ir man patarė nuvažiuoti į šalia M.K.Čiurlionio meno mokyklos esantį pastatą (ten dabar ambasada), kur kuriasi Krašto apsaugos departamentas. Ten nuvykęs ir paklausęs kur čia priima į Krašto apsaugą, išgirdau, jog ten esantys žmonės nieko negalį pasakyti, teksią palaukti, kol atvažiuos kažkoks vadas. „Pasitryniau“ pusantros valandos ir supratau, kad čia aš irgi nereikalingas. Grįžau namo. Tądien mano, kaip savanorio, veikla ir baigėsi.
LKKSS VAS narys, ltn. Arturas Čiras
