Kodėl karą „įšaldyti“,– tai pakenkti Ukrainai.
Evgenas Dykyj
„Būkite realistai – reikalaukite neįmanomo!“ – šis 1968-ųjų studentų revoliucijos šūkis geriausiai atspindi tikrąjį, nors iki šiol ir neišsakytą, Ukrainos visuomenės poreikį ketvirtaisiais didžiojo karo metais.
Esmė ta, kad kai kare tikslu iškeliama yra ne pergalė prieš priešą, o „karo užbaigimas kompromisu“ [susitariant] tai ne tik pergalė, bet ir pati svajonė dėl kompromiso tampa visiškai neįmanoma.
Pavargusi Ukrainos visuomenė po emocinių sūpynių, kurios tai leidosi iki „mus visus dabar užmuš“, tai kilo iki kavos Jaltoje aromato, po ilgo mums nesėkmingo karo veiksmų (nors nelabai sėkmingų ir priešui) periodo, nustojo tikėti pergalės galimybe, nors objektyviai ji vis dar išlieka gana arti.
Paliaubos palei dabartinę fronto liniją, de facto pripažįstant okupuotų teritorijų praradimą, taip apdovanojant priešą už agresiją, o ne nubaudžiant už nusikaltimą, ir be jokių reparacijų galimybių, pradėjo matytis ne baisiu scenarijum (kaip yra iš tikrųjų), bet vieniems kaip mažesnis įmanomas blogis, o kitiems – vos ne svajone, savotišku pergalės pakaitalu.
Galėčiau ilgai aiškinti, kodėl šis scenarijus niekad nebus „mažesniu blogiu“, juo labiau ne tai, ko turėtume siekti. Bet tai ne esmė.
Net jei įsivaizduotume, kad greitas karo „įšaldymas“ palei dabartinę fronto liniją – iš tikrųjų tai, ko mums reikia (kas išties yra priešingai – blogai), pagrindinė šio scenarijaus problema yra ta, kad toks tikslų išsikėlimas yra akivaizdžiai nerealus, o tikslas „sustabdyti karą“ yra ne tik gėdingas ir neišmintingas, bet visų pirma neįmanomas.
Kare yra dvi pusės. Ir kai abi pusės siekia pergalės – tikros, galutinės, kai priešas nugalėtas, o nugalėtojas diktuoja kapituliacijos sąlygas – kartais abiem pusėms iškyla nemalonus aplinkybių verčiamas kompromisinės taikos poreikis.
Jei viena iš šalių siekia pergalės ir visiško priešo sunaikinimo, o kita akivaizdžiai net nesiekia pergalės ir stato sau maksimaliu tikslu pasiekti kompromisą su priešu bei laiko pergale įtikinti priešą sustoti ties tuo, kas jau pasiekta, tada kompromisas tampa neįmanomas. Nes pirmajai šaliai akivaizdžiai to nereikia ir nežada jokios naudos.
Kokia motyvacija galėtų priversti pu sustoti? Tik viena – grėsmė, kad rytoj jis pralaimės karą (kurį jis pats apibrėžė kaip egzistencinį), todėl sustoti ties tuo, kas pasiekta, ir derėtis dėl gana palankių taikos sąlygų būtų vienintelė galimybė išvengti gėdingo pralaimėjimo ir bausmės.
Ar dabar jis turi panašią motyvaciją? Žinoma, ne.
Priešingai, Vakarų ir jais sekančios Ukrainos pozicija, kuria siekiama „sustabdyti karą“, skatina ir skatina tęsti puolimą fronte ir Ukrainos užnugario naikinimą.
Nes jam tiesiogiai duodama suprasti, kad niekas neplanuoja jo nugalėti ir bausti. Viskas, ko iš jo norima, kad jis sustotų ir liautųsi žudyti.
Nusikaltėlio požiūriu toks „dosnus pasiūlymas“ ne tik neskatina liautis darius nusikaltimus, o atvirkščiai, skatina tęsti kuo ilgiau. Galų gale, kada jis besustotų, jam vis tiek nieko nebus už tai, ką padarė – o jei taip, kokia motyvacija sustoti „čia ir dabar“?
kremliui visiškai logiška tęsti agresyvų karą būtent iki tol, kol pakanka išteklių (o jų vis dar šiek tiek yra netgi realiame gyvenime, bet kremliaus vaizduotėje jie greičiausiai yra begaliniai – o iš tikrųjų taip nėra, bet tai jau kita tema). Ir tik tada, kai (arba jeigu) jų nepakanka, tada (bet kuriuo metu) grįžti prie dosnaus pasiūlymo „įšaldyti“ konfliktą.
Pagal kremliui gerą scenarijų karas turėtų tęstis iki mūsų pralaimėjimo – fronto žlugimo (o tai ne taip jau nerealu, turint omenyje mūsų nepavykusią mobilizacijos politiką), rusų išėjimo prie Dniepro ir mūsų kapituliacijos tokiomis sąlygomis, palyginti su kuriomis Stambulo susitarimas atrodytų kaip draugystės ir savitarpio pagalbos paktas.
Pagal blogą scenarijų pu sutiktų „įšaldyti“ konfliktą su sąlyga, kad jam būtų atleista ir panaikintos sankcijos. Bet ne dabar, o tik tada, kai jo kariuomenė galutinai praras galimybę stumtis pirmyn ir užimti naujas teritorijas, o jo lėktuvų ir raketų pajėgos dėl kažkokių priežasčių jau nebegalės griauti mūsų miestų. Kada ateitų toks momentas – po pusės metų, po metų, dvejų ar trejų – kad ir kaip susiklostytų, puilui nerūpi.
Svarbiausia, kad abiem atvejais jis niekuo nerizikuoja, ir tas rizikos nebuvimas kyla iš strategiškai neteisingo tikslo nustatymo – iš kvailo noro susitaikyti su priešu, o ne jį nugalėti.
Net jei širdyje susitaikėme su apmaudaus skausmingo kompromiso poreikiu, tačiau, kad tai įvyktų, – lieka dar vienas „niekutis“: priversti priešingą pusę susitaikyti su kompromiso būtinumo idėja.
Ir kad ir kaip besisuktume, vienintelis būdas tam nutikti yra išsikelti tikslą visiškai nugalėti okupacinę kariuomenę, siekti akivaizdaus karinio rusijos federacijos pralaimėjimo kare, išlaisvinti okupuotas teritorijas ir suveikti taip, kad rusijos kariuomenė visiškai prarastų kovinį pajėgumą, o rusijos valstybė atsidurtų teritorijos ir gyventojų kontrolės praradimo grėsmės būsenoje.
Toks turėtų būti nustatytas mūsų tikslas, ir būtent tam turėtume kurti strategiją ir taktiką visais lygmenimis.
Ir būtent šiam tikslui turėtų būti apskaičiuotas tiek karo trukmės laikas, tiek ir reikalinga parama ištekliais.
Grafikas išties labai paprastas ir vienareikšmiškas.
Jei geisime „nepasiekiamos“ Pergalės, tai ja ir džiaugsimės (ir taip, tai įmanoma!) arba, blogiausiu atveju, priverstinį skausmingą, bet kažkaip priimtiną kompromisą teks ,,praryti‘‘.
Jei ieškosime kompromiso, sulauksime neišvengiamo skaudaus pralaimėjimo.
Klaidingas tikslų nustatymas veda į pralaimėjimą, ir dabar mes tai matome.
Todėl dirbkime dėl Pergalės, kiek galime, ir būtent to reikalaukime iš mūsų valdžios institucijų.
Būkime realistai – reikalaukime „neįmanomo“. Ne tik „kavos Jaltoje“, bet ir Pergalės parado Raudonojoje aikštėje kremliaus griuvėsių fone.
Ir ne, tai ne nesąmonė – tai vienintelis realus būdas užbaigti šį karą.
Sustabdymas palei dabartinę fronto liniją, palei 1991-ųjų sienas ar palei Volgą ir Uralą – kaip jau pavyks. Bet tikrai ne palei Dnieprą, Zbručą ar Vakarų Bugą.
Juk mes jau ne kartą padarėme „neįmanomą“ įmanomu. Turime tai daryti dar kartą, kad ir kiek bebūtume pavargę.
Šlovė Ukrainai.
Pagal prm.ua parengė LL, redagavo VK.