Kovo 14 d. Ivano Frankivske buvo atverta paroda „Ukraina Antarktidoje: tyrimai ir nesunaikinamumas“, skirta Akademiko Vernadskio stoties 30-mečiui. Inovacijų centre „Promprilad“ atidaryta daugiau nei 60 nuotraukų, atspindinčių Ukrainos tyrimų istoriją žemyne, ekspozicija.
Galka.if.ua žurnalistė Ira Blaženko kalbėjosi su parodą atvėrusiu Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktoriumi Evgenu Dykyj – apie mokslą, karą, tarptautinį bendradarbiavimą ir Ukrainos ateitį Antarktidoje.
– Beveik 10 metų vadovaujate Nacionaliniam Antarktidos mokslo centrui. Kokiais globaliais ir lokaliais pasiekimais šiose pareigose didžiuojatės?
– Kažkada, pirmą kartą per 20 metų, padidinome išmokas mūsų poliarininkams Vernadskio stotyje. Ir tai tikriausiai toks lokalus, bet reikšmingas pasiekimas. Įdomu tai, kad vėliau teko inicijuoti jų mažinimą.
Bet ne absoliučia išraiška. Tai gana komiška istorija. Reikalas tas, kad išmokos poliarininkams reguliuojamos ne dydžiu, o pagal dienpinigius Ukrainoje, padaugintus iš tam tikro koeficiento. Mes tik ką buvome „išsimušę“ tikrai adekvatų tų išmokų dydį, ir staiga dienpinigių suma Ukrainoje padidinama penkis kartus.
Taigi, pagal įstatymo raidę tapo, kad turėtume mokėti absoliučiai nerealias astronomines sumas. Todėl teko savarankiškai inicijuoti grįžimą prie dydžio, kurį pradžioj ir buvom įvedę. Na, tai komiška istorija, bet tikriausiai ją galima laikyti pasiekimu – bent jau Ukrainos auditorijai. Po dvidešimties metų draudimo grąžinome Ukrainą į Antarktidą.
Plačiau pasaulyje tuo girtis negalėčiau. Nes sakyti, kad nuo 2018 m. leidžiame moterims vykti į Antarktidą, yra maždaug tas pat, kas suaugusiam žmogui girtis, jog išmoko valytis dantis būdamas 50-ies. Tai yra, mes tiesiog grįžome į normalų gyvenimą. Tačiau Ukrainoje 20 metų buvo patologija, kai moterys į ten nebuvo leidžiamos. Tai buvo mano neišsipildęs noras: norėjau atšaukti šį įsakymą pirmąją savo direktoriavimo dieną.
Paaiškėjo, kad jokio raštiško įsakymo nebuvo. Tiesiog visi žinojo: moterimis negalima. Taškas. Tai nebuvo užfiksuota jokiame dokumente. Mes sugriovėme tai, kas vadinama skaidria siena.
Iš globalių strateginių pasiekimų turbūt svarbiausias mano – mūsų ledlaužis „Noosfera“. Tai daugiau nei ledlaužis, tai okeanografinis laivas, faktiškai visas institutas. Jam atsiradus Ukraina pirmą kartą po 20 metų pertraukos sugrįžo į pasaulio vandenyną. Mes faktiškai nuo nulio atkuriame didžiulę žinių šaką – okeanografiją, kuri kadaise buvo sukurta Ukrainoje, o vėliau nusmuko beveik iki nulinio lygio.
Mums pavyko inicijuoti tą istoriją ir ją prastumti – tai globalaus masto pasiekimas. Be to, mes dar ir procesą optimizavome: Tiesiog išstūmėme savo laivą iš Odesos prieš prasidedant didelio masto įvykiams. Tų metų sausio 28 d. laivas išplaukė į pirmąją kelionę su Ukrainos vėliava, su nauju pavadinimu, su ukrainietiška įgula, visiškai perregistruotas. Tai padarėme per penkis mėnesius, kas mano Vakarų kolegoms atrodo neįtikėtina. Palyginimui, bulgarai tais pačiais metais įsigijo seną konfiskuotą Maskvos laivą, ir jis į pirmąją kelionę išplaukė po dvejų metų ir kelių mėnesių.
Tai buvo būtinybė: vadovavausi tuo, kad netrukus kils karas, todėl mūsų pareiga buvo padaryti viską, ką galima, kol jis neprasidėjo. Ir mes suspėjome.
– Dėl moterų – įdomu, kodėl joms nebuvo leista dalyvauti ekspedicijose?
– Visi manęs to klausia, o aš negaliu atsakyti, nes to tikrai neturėjo būti. Iš kur man žinoti, ką galvojo tie žmones, kurie to neleido? Jokio adekvataus paaiškinimo per tą laikotarpį taip ir neišgirdome.
– O kodėl tada pradėjote dirbti centre? Ar tas tikslas dabar pasikeitė? Ar savo vaidmenį matote kitaip nei tada?
– Tiesą sakant, centre dirbti pradėjau ne iš gero gyvenimo. Mane skubiai pakvietė vadovauti centrui, faktiškai, kaip krizių vadybininką, nes ten buvo rimtų bėdų. Atėjau kaip tik gelbėti situacijos.
Žinoma, mano bendra vizija po daugelį darbo metų įgytos patirties pasipildė ir daug geriau susiformavo. Globaliai ji nepasikeitė: vis dar turiu neįgyvendintą programą maksimum. Ji jau pradėjo transformuotis iš svajonės į konkrečius planus.
Kalbant apie mūsų poliarinę programą: pradžioje turėjome tik stotį – ir tai buvo svarbiausia. Atėjus man ir pradėjus dirbti mūsų komandai, dar gavome didelį naujos klasės okeanografinį laivą. Tai visiškai kitas lygis.
Norėčiau, kad Ukraina pasiektų kitą lygį – visavertę bipolinę programą. Tai yra, apimančią ne tik Antarktidą, bet ir Arktį. Ideali poliarinė programa mūsų šaliai – tai ne mano paties fantazija; analogiškos programos egzistuoja Pietų Korėjoje ir kitose šalyse.
Kalbant apie modernizaciją: modernizavome Vernadskio stotį, bet turime galvoti apie „Vernadskiį 2.0“ – praktiškai naują stotį. Po mūsų modernizacijos stotis veiks dar apie 20 metų, bet atidėlioti negalima. Kai tik baigiame vieną, būtina planuoti kitą – maždaug 10–15 metų į priekį.
Vernadskis išliks mūsų pagrindine baze. Norint vykdyti išsamią poliarinę programą, mums reikia bent jau vasaros sezoninės stoties Rytų Antarktidoje, nes Vakarų ir Rytų Antarktida yra tokios skirtingos, jog tai beveik skirtingi žemynai. Klimatologams, biologams ir ekologams įdomesnė Vakarų Antarktida, o atmosferos ir kosmoso fizikai – Rytų Antarktida. Ten sąlygos atšiaurios: -40°C vasarą, -80°C žiemą, absoliutus sausumas. Vakaruose pas mus gana šilta, bet daug drėgmės, kritulių ir stipraus vėjo. Abu regionai savaip sudėtingi ir įdomūs.
Dėl Arkties: ten nėra niekieno žemės – viskas priklauso konkrečioms šalims. Svalbardo salynas priklauso Norvegijai, tačiau jis turi ypatingą statusą, o kitos šalys gali statyti stotis pagal sutartis. Matau tokį trikampį: Vernadskis, stotis Svalbarde ir stotis Rytų Antarktidoje, kurias aptarnauja vienas laivas. Laivas dirba Arktyje, kai pas mus vasara, Antarktidoje – kai pas mus žiema, ir atvirkščiai.
– Koks artimiausias tikslas?
– Kol vyksta plataus masto karas, viskas sustabdyta. Ieškome galimybių lango. Pavyzdžiui, bendradarbiaujame su britais, naudojamės tarptautiniais projektais ir finansavimu, kol valstybės biudžetas ribotas.
Žinoma, daugybę projektų ir plėtros planų teko atidėti iki pergalės. Kai kurie darbai dabar vykdomi tarptautinių partnerių lėšomis. Šiuo metu valstybės biudžetas negali jų visiškai finansuoti, nes tai rizikinga.
– Kaip plataus masto karas paveikė Antarktidos tyrimų finansavimą? Ar tenka už ką nors konkretaus ypatingai pakovoti?
– Valstybės biudžete dabar jau ir be to numatomas garantuotas minimumas. Tai labai svarbu. Esame priklausomi nuo tarptautinių projektų, ypač mokslo srityje, bet infrastruktūra palaikoma garantuotai.
Pilnai veikianti stotis, jos gyvybinių funkcijų užtikrinimas ir visi dešimtmečius nenutrūkstamai atliekami matavimai yra finansuojami valstybės. Juose negali būti jokių „spragų“ – šią atsakomybę prisiėmė valstybė. O per karą, manyčiau, tai yra maksimumas.
Turbūt esu vienintelis šalies mokslo įstaigos direktorius, kuris reiškia padėką tiek Mokslo ir švietimo, tiek Finansų ministerijai, o ne kritiką. Tai tikrai valstybinis požiūris: nieko nereikalingo, nes tai karas, bet valstybė garantuoja visą būtiną minimumą.
Beje, grįžtant prie ankstesnio klausimo apie lokalius pasiekimus: lokalus, bet labai svarbus pasiekimas – pamainų pakeitimas pirmaisiais plataus masto karo metais. Kaip bebūtų keista, tai buvo sunkiausia. Pamainų pakeitimas COVID ir karo metu – tikras pasiekimas, kuriuo labai didžiuojuosi.
Tuomet dangus virš Ukrainos buvo tiesiog „užvožtas“, skrydžiai buvo atšaukinėjami kas valandą, daug turtingesnės už mus šalys konservavo savo stotis. Mums toks variantas netiko, nes stotis medinė, aštuntojo dešimtmečio, bet ji vis dar tarnauja – kol ją šildome ir tiekiame elektrą. Jei paliktume ją be darbo vienai žiemai, ji tiesiog užšaltų. O tada tektų ją nugriauti ir statyti iš naujo.
Mes netgi svarstėme konservavimą kaip atsarginį planą, bet galiausiai nusprendėme: ekspedicija turi užbaigti metus. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kinija, savo dalyviams tiesiog iškėlė svarbiausią klausimą: „Jūs liekate antriems metams.“ Mes tai aptarėme su savo ekspedicija, suteikėme jiems galimybę pasilikti metus nepaprastomis sąlygomis ir niekas kategoriškai neprotestavo.
Žmonių pristatymas – reali grėsmė. Mūsų ekspedicija netgi ne kartą buvo priversta keisti maršrutą. Iš pradžių jie išskrido į Stambulą, bet persėdimas neįvyko dėl uždarytų sienų. Iš Stambulo jie grįžo evakuaciniu skrydžiu, dvi savaites praleido karantine ir tik po to mums pavyko juos sėkmingai pristatyti per užsakomuosius verslo skrydžius.
– Kuo ukrainiečiai gali didžiuotis Antarktidos kontekste? Ką mes ten veikiame, apie ką mažai žinoma Ukrainoje?
– Pradėkime nuo neįdomaus. Neįdomios, bet nepaprastai vertingos – tai kaip tik tos daugiametės stebėjimų serijos, kuriose nėra nė vienos skylės. Pavyzdžiui, klimato matavimai nuo 1947-ųjų. Juos pradėjo Didžioji Britanija, o pastaruosius 30 metų juos atliekame jau mes. Žemės magnetinių laukų matavimai nuolat vykdomi nuo septintojo dešimtmečio.
Ozono skylę atrado mūsų stotyje. Taip, dar prieš ukrainiečius, bet net ir dabar, pagal mūsų duomenis pasaulis faktiškai nustato, ar pasiteisino tos didžiulės investicijos į ozono sluoksnio apsaugą. Spoileris: pasiteisino. Ir nors mes nepradėjome tų stebėjimų, labai svarbu, kad juos tęstume.
Be to, pridėjome naujų sričių, kurių iki mūsų nebuvo. Tai viršutinės atmosferos fizika, aukštųjų atmosferos sluoksnių – vadinamosios jonosferos – ir kosminių orų prognozės. Kai ukrainiečiai pradėjo tuo užsiiminėti maždaug prieš 20 metų, tai buvo visiška egzotika. Tai buvo laikoma giluminiu mokslu arba „mėlynojo dangaus mokslu“. O dabar tai jau pragmatiškas mokslas, praktiškas ir būtinas.
Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija kasdien prašo kosminių orų prognozių, nes į jas atsižvelgia planuodama transatlantinius skrydžius. Ir visos tos prognozės daugiausia remiasi būtent Vernadskio matavimais. Tai iš pirmo žvilgsnio taip pat neįdomu, nes tai ne koks nors atskiras atradimas, o rutininis darbas, kurį reikia dirbti kiekvieną dieną.
O dabar apie įdomų ir šviesų dalyką. Pavyzdžiui, atmosferinių upių atradimas yra visiškai naujas atradimas klimatologijos srityje. Tai vienas iš globalaus atšilimo mechanizmų, kuris iki šiol nebuvo žinomas. Antarktidos ledynai tirpsta greičiau, nei prognozavo bet kokie modeliai. Ir nors apskritai oras ten šyla, to nepakako paaiškinti tirpimo greitį.
Per 30 metų, kai stotis priklauso Ukrainai, vidutinė metinė temperatūra padidėjo 3 °C. Tai didelis pokytis: jei įsivaizduosite, kad vidutinė temperatūra padidėjo 3 °C, tai maždaug toks pat skirtumas tarp Ukrainos ir Suomijos ar Norvegijos. Tai yra, per vieną žmonijos kartą Suomija ar Norvegija sušilo kone tiek, koks yra Ukrainos klimatas. O pokyčių tempas čia toks didelis, kad jis ypač pastebimas Vernadskio stotyje.
Tačiau net ir toks spartus atšilimas nepaaiškino spartaus ledynų tirpimo. Buvo akivaizdu, kad egzistuoja dar vienas „X faktorius“. Ir jis pagaliau buvo rastas – tai vadinamosios atmosferos upės.
Atmosferos upės planetos pusiaujo regionuose susidaro kaip didelė šilta ir drėgna oro masė, kuri, regis, „teka“ per visą pasaulį. Tai tarsi lašas, kuris susikaupia, o paskui staiga atitrūksta, nuteka ir toliau vėl sausa. Tai kaip upės dykumoje: kartą per metus teka srovė, o paskui vėl sausa, ir net negalima pasakyti, kad ten buvo upė. Štai kodėl jos taip ilgai nebuvo pagaunamos: jos neveikia nuolat, bet kartkartėmis paplūsta.
2024–2025 metais žurnale „Nature“ buvo paskelbti du straipsniai apie tas atmosferos upes. Mokslininkui patekti į „Nature“ yra maždaug tas pat, kas verslininkui patekti į „Forbes“. Tai išties pasaulinio lygio atradimas.
Tarp šio atradimo bendraautorių yra dvi ukrainietės: Svitlana Krakovska, dalyvavusi pirmosiose Ukrainos ekspedicijose dešimtajame dešimtmetyje, prieš tą 20 metų draudimą, ir jos magistrantė Anastasija Čygareva, kuri šiuo metu Vernadskio stotyje leidžia radiozondus. Būtent radiozondų dėka mums pavyko „pagauti“ atmosferos upes.
Šis darbas skirtas ne tik mūsų mokslininkams – tai tarptautinė komanda. Eksperimentui atlikti reikėjo specialios kampanijos: vienu metu sinchroninio radijo zondavimo dešimtyje skirtingų Antarktidos stočių.
– Ar pasikeitė pasaulio požiūris į Ukrainos mokslininkus po 2022-ųjų?
–Pasikeitė, bet ne taip, kaip norėtųsi. Atsirado daug, norinčių priimti ir priglausti Ukrainos mokslininkus. Ir daug mažiau norinčių padėti tiems Ukrainos mokslininkams, kurie neišvyksta, atlieka savo tyrimus čia ir neketina niekur išvykti.
Va nemažai Vakarų universitetų pasirengę priimti mūsų mokslininkus. Ir, beje, jie labai mielai naudojasi mechanizmu, leidžiančiu pirmiausia juos priimti kaip pabėgėlius, o tik tada įforminti darbui.
Daug fondų teikia specialią finansinę paramą, bet vėlgi, tiems, kurie išvyko, o ne tiems, kurie liko ir dirba čia. Todėl mums ši tema šiek tiek liūdnoka. O mes daugiausia dirbame su tais, kurie liko, nors yra ir išimčių. Kai kurie mūsų kolegos fiziškai išvyko į užsienį, bet toliau dirba bendrose programose su mumis.
– Ar Ukraina teoriškai vis dar galėtų pabandyti atgauti kelias stotis, kurias rusijos federacija „paveldėjo iš ssrs“?
– Mums to jokiu atveju nereikia. Anuomet jos nebuvo labai kokybiškos, sovietinės. Kai gavome britų stotį, galėjome palyginti – ir tai, žinote, kaip diena ir naktis. Tai skirtumas tarp žiguliuko ir Mercedes-Benz, suprantat?
Bet žiguliuko, kuris po to dar prastovėjo 30 metų, mums tikrai nereikia. Tai yra, tai senas, senas ,‚sovokinis“ gremėzdas, lai maskoliai patys toliau jį ir tempia. Tai buvo aktualu anuomet, 1992–1993-aisiais, kai nieko neturėjome.
O jau nuo 1995-ųjų, kai pasirašėme susitarimą su Britanija, nebeliko prasmės prašyti sovietinių stočių. O prašyti jų XXI amžiuje išvis juokinga. Ne, to nereikia.
Taigi, iš 12-os šešios dirba, o šešios – ne. Tai yra, maskoliai, kaip visada, elgiasi kaip šuo ant šieno: jie fiziškai ,,nepaveža‘‘ visų stočių finansavimo, bet ir niekam neatiduoda.
Jie netgi išnuomojo vieną stotį baltarusiams – ir tik po to, kai tie pasirašė sąjunginės valstybės sutartį. Tai yra, net ir tos lukašenkinės istorijos kontekste – jie ne atidavė, ne perleido, o išnuomojo.
Kitas dalykas – baltarusiai patyliukais, per daug nepritraukdami nereikalingo dėmesio, tos nuomojamos infrastruktūros pagrindu per 10 metų „nuo nulio“ pasistatė visiškai naują savo stotį. Bet tai jau kita istorija.
– O kaip dėl mokslinio istorinio teisingumo atkūrimo – dėl ukrainiečių dalyvavimo Antarktidos tyrimuose?
– Ukrainiečių ten buvo daug. Ukrainiečiai Antarktidoje gyvena ne 30 metų, o 200 metų, faktiškai nuo pat žemyno atradimo.
Tarp pirmųjų atradėjų buvo, pavyzdžiui, Ivanas Zavadovskis. Bajorų chartijoje juodu rašalu rusiškai parašyta: „kazokų giminės iš Haličo miesto“. Taigi, apie ką mes kalbame? Tai yra, mes buvome ten nuo pat pradžių kaip bendraatradėjai.
Toliau sekė Antonas Omelčenka, legendinės Roberto Scotto ekspedicijos į Pietų ašigalį dalyvis. Mokykloje visi mokosi apie Scottą, o tai, kad jo ekspedicijoje buvo ukrainietis, kažkodėl net mūsų mokyklose nepasakojama.
Tai Antonas Omelčenko iš Batkų kaimo Poltavos srityje.
O vėliau buvo sovietinė, sakykim taip, Antarktida, kurioje ukrainiečiai vaidino labai svarbų vaidmenį. Bet viskas prasidėjo ne nuo mokslo, o nuo banginių medžioklės.
Tai labai tamsus puslapis, sunki karma. Dvi sovietinės banginių medžioklės flotilės – viena vadinosi „Slava“, o kita, beje, „Sovietinė Ukraina“. Ir tos dvi flotilės išmušė daugiau banginių nei visos kitos pasaulio šalys kartu sudėjus.
Tai buvo siaubingas brakonieriavimas. Ir ne tik negailestingas, bet ir absoliučiai kvailas, kaip ir viskas, kas sovietiška. Jie vykdė planą.
Nebuvo tinkamos perdirbimo infrastruktūros, logistikos. Daugiau nei pusė buvo tiesiog išmesta atgal į jūrą, nes ėmė pūti ir dvokti. Bet apie ką jie atsiskaitydavo? Ne apie produkciją, o apie užmuštų banginių skaičių. Ir kiekvieną penkmetį reikėjo vis daugiau.
Tai absoliučiai siaubingas beprasmio brakonieriavimo aktas. Deja, tai taip pat ukrainiečiai. Nes abi flotilės buvo dislokuotos Odesoje, o apie 90 % įgulų buvo iš Odesos ir Mykolajivo. Taigi, tai taip pat mūsų istorija, nors sovietinė, ir imperinė.
Lygiagrečiai veikė ir mokslas. Nuo 1956 iki 1992 metų veikė sovietinė Antarkties ekspedicija. Ir toje ekspedicijoje kas trečias asmuo buvo ukrainietis. Tai yra, 30 % komandos sudarė mūsiškiai.
Maža to, kad kas trečias buvo mūsiškis, buvo ir krypčių, kurios rėmėsi vien tik ukrainiečiais.
Pavyzdžiui, aviacija: daugiau nei 20 metų, nuo septintojo dešimtmečio iki devintojo dešimtmečio pabaigos, Antonovo konstruktorių biuro lėktuvai skraidė į Antarktidą. Ir skraidė ne paprasti pilotai, o lakūnai-bandytojai. Taigi, faktiškai kyjiviečiai į Antarktidą skraidė ketvirtį amžiaus.
O tuo metu Antarktidos ledo skydu, kur vasarą buvo -40, o žiemą -80, važinėjo charkiviečiai. Nes vienintelė įmonė visoje ssrs, galėjusi sukurti įrangą, galinčią veikti prie -80, buvo Malyševo konstruktorių biuras.
Jie padarė unikalią transporto priemonę – tanko ir namo hibridą – „Charkivianką“. Gyventa joje savaites, kartais mėnesius, keliaujant tūkstančius kilometrų tarp stočių Antarktidos centre.
Ir, žinoma, jas taip pat pilotavo Malyševo konstruktorių biuro bandytojai. Taigi, tai buvo vien tik charkiviečių įgulos.
Tai iš esmės technika, veikianti esant -80 laipsnių Celsijaus – tai realiai kosminis technologijos lygis. Ir visoje sovietų sąjungoje tik mes įstengėme tai padaryti. Ir tai taip pat verta prisiminti.
– Ar įmanoma izoliuoti rusiją mokslo bendruomenėje?
– Mokslo bendruomenėje laimėjimai išties didesni nei sporte, bet jie taip pat toli gražu ne tokie, kokių norėtume.
Prasidėjus plataus masto karui daugelis tarptautinių mokslinių organizacijų, pirmiausia susijusių su Europos Sąjunga, priėmė daugybę sprendimų „užbaninti“ rusus moksle. rusai dabar negali dalyvauti jokiuose dotacijų projektuose. Tai yra, iš principo daugiau jiems Vakarų pinigai „nebešviečia“. Dabar negalima publikuotis kartu su rusais.
Tačiau būtent šį draudimą Vakaruose kažkas nuolat pažeidinėja. Taigi, oficiali linija – visiškai neįsileisti rusų. Tačiau tuo tarpu pakankamai didelės, rimtos leidyklos reguliariai bando į tai užmerkti akis. Ir vis tik žaidžia tą maskolišką žaidimą „moksle nėra politikos“.
Mes nuolat bandome jas gaudyti tai darant, mušti per pirštus. Rezultatai įvairūs, kaip ir sporte.
– Bet esate patenkinti šiuo metu vykstančiu procesu?
– Nesame patenkinti, nes tas klausimas nebaigtas. Tai yra, visiška izoliacija nesigavo. Tačiau šiaip rusijos mokslininkų izoliacijos laipsnis moksle yra didesnis ir to negalima ignoruoti.
Ir čia net Trumpas jų neišgelbėjo, nes Vakarų mokslo bendruomenės yra gana autonomiškos nuo politikos, nuo tiesioginės vykdomosios valdžios prievartos. O universitetų bendruomenė Jungtinėse Valstijose yra absoliučiai prieš Trumpą. O tai, kad Trumpas žaidžia su kremliumi, priešingai, tik sustiprina jų žvalumą, taip sakant.
Jie bando kovoti su viskuo, kas susiję su Trumpu, ir atitinkamai tai tik įkvepia juos dar labiau izoliuoti rusus. Taigi, kol kas viskas tvarkoj.
– Strateginiu požiūriu: kas Ukrainai svarbiau – tiesiog išsaugoti Akademiko Vernadskio stotį ar padidinti savo buvimą Antarktidoje?
– Minimum – išsaugoti tai, ką turime. Bet, žinote, sakyčiau, kad net ir šį minimumą mes jau sutvarkėme. Tai jau išspręsta. Mes jau didiname.
Mes tiesiog didiname nedidindami Ukrainos išlaidų. Didiname arba laimėdami tarptautinius projektus, arba dėl to, kad mūsų laivas aptarnauja užsienio ekspedicijas, o iš to uždirbtus pinigus investuojame į savo plėtrą.
Yra netgi toks komiškas momentas, kuris išties yra pripažinimas. Maždaug prieš šešis mėnesius gavome laišką iš Antarkties sutarties sekretoriato.
Esmė ta, kad pagal Antarkties sutartį visos šalys moka įnašus, tačiau įnašų dydis skiriasi. Ir iki šiol mes mokėjome minimaliu mastu – sakykim, už kuklias mažas Antarkties programas. Taigi, gavome laišką tokia tema: „Ukraina, jūs jau seniai nustojote būti maža Antarkties programa, turite didelę, galingą, išvystytą Antarkties programą.“ Taigi, mums faktiškai buvo pasiūlyta mokėti įnašus ne lygiai kaip JAV ar Kinija, o Prancūzijos, Italijos, Vokietijos lygyje.
Ir taip, tai realiai pripažinimas. Parašėme labai mandagų atsakomąjį laišką, kuriame pasakėme, kad pasibaigus didelio masto karui, gavę rusijos reparacijas, prie šio klausimo sugrįšime. Betgi, išties netgi šiek tiek ciniška – siūlyti kariaujančiai šaliai mokėti daugiau. Tačiau pats faktas yra tikrai išskirtinis.
– Daug kalbate apie naudingų iškasenų neišgavimo sutartį, kuri baigsis 2048-aisiais. Ar tikimybė, kad ji bus pratęsta, labai maža?
– Išties mes nežinome, koks bus pasaulis 2048-aisiais. Pati matote, koks dabar chaosas, kaip greitai pasaulis keičiasi tiesiog mūsų akyse.
Bet vis tik bijau, kad jis keičiasi ne į gerąją pusę. Ir jei, pavyzdžiui, dabar būtų klausimas, pratęsti protokolą, ar ne, putinas 100 % garantuotų, kad nebūtų pratęstas.
Yra kažkokių šansų, kad pasaulis iki 2048-ųjų taps geresnis, bet bijau, kad mažokai. Bijau, kad ta tendencija, kurią aiškiai išreiškė 47-asis Jungtinių Valstijų prezidentas – „gręžk, mažuti, gręžk“ – įsivyraus.
Kad protokolas būtų pratęstas, reikalingas visų 29 šalių konsensusas. Jei tai vyktų dabar, galiu su 100 % užtikrintumu pasakyti, kad bent jau rusija, Kinija ir JAV tikrai nesutiktų su pratęsimu. O tokiu atveju visų kitų pozicijos nebesvarbios. Be to, net viena šalis gali jį blokuoti – tai veto teisė, konsensuso sistema.
Taigi, tikimybei, kad protokolas 2048-aisiais bus pratęstas – duočiau 99,9 %, kad taip nebus. Taigi, Antarktida atsivers kasybai.
– Bet taip pat norėjau iškelti klausimą apie jūsų, kaip biologo, požiūrį į kišimąsi į tą ekosistemą.
– Mano požiūris, žinoma, yra kategoriškai neigiamas. Jei tai priklausytų nuo manęs, protokolas būtų pratęstas ir taptų nuolatiniu. Tačiau dabar kalbu ne kaip aplinkosaugininkas, o kaip realistas, suprantantis, kad, deja, to nebus.
Atitinkamai, kadangi negalime to paveikti, turime pagalvoti apie savo pragmatinius interesus toje naujoje istorijoje.
– Pragmatiškas mąstymas – tai apie galimybę ten ką nors išgauti?
– Taip. Jei Antarktida nustos būti rezervatu ir ten pradės kasti, tai atleiskite – kodėl be mūsų?
– Kodėl apskritai pasisuko kalba apie tą kasybą? Tai labai neištirta teritorija.
– Taip, bet tai sudaro 10 % planetos ploto. Grynai statistiškai tai sudaro apie 10 % visų mineralų. Ir tai yra tie 10 %, kurių niekas niekada neiškasė. Tai iš tikrųjų yra pasaulio „atsargos“.
Ir tų pačių angliavandenilių, kurie, beje, sugadino mūsų klimatą. Bet taip pat ir retųjų žemės elementų, dėl kurių dabar prasideda nauji karai. Visa tai ten yra.
Beje, ten yra dar vienas unikalus išteklius, apie kurį mažai kalbama: 80 % planetos gėlo vandens yra Antarktidoje.
Ir tai ne visai susiję su mineralais. Nesakyčiau, kad dabar tai utopija – pavyzdžiui, pagauti ledkalnį, atgabenti jį į uostą ir naudoti kaip geriamąjį vandenį. Atsižvelgiant į klimato kaitą ir planetos sausėjimą, manau, kad tai netolimos ateities reikalas.
Kol kas problema ne teisinė, o technologinė. Niekas dar neįstengia nutempti didelį ledkalnį, pavyzdžiui, į Afriką, o maži yra ekonomiškai nenaudingi. Tačiau tai grynai techninė problema. Manau, kad sprendimas bus rastas per 10 metų.
– Prieš interviu kalbėjomės apie ukrainiečius Antarktidoje, prisiminiau Markianą Prochaską, kuris gyveno stotyje ir parašė knygą. Ar negalvojama apie turizmo plėtrą Antarktidos kontekste?
– Tai privatus verslas.
Jei verslininkas nori tai daryti, mes patarsime. Tačiau iki šiol buvo vienas atvejis, ir, deja, nelabai geras: Ukrainos įmonė pažeidė taisykles ir pateko į juodąjį sąrašą. Tai pakenkė valstybės reputacijai.
O atvykti tiesiog kaip turistui nėra problema. Nusiperki ekskursiją ir atvyksti į stotį kelioms valandoms. Bet gyventi ten sunkiau, stotis ne guminė.
– Kiek ten gali būti žmonių?
– Oficialiai yra 24 vietos. Tačiau vasarą jų būna daug daugiau – iki 39. Pavyzdžiui, aš pats nakvojau sporto salėje. Tai pažeidžia taisykles, bet visi nori kuo geriau išnaudoti trumpą vasarą.
– Ir pabaigai, ką norėtumėte, kad būtų kalbama apie mūsų dalyvavimą po daugelio metų?
– Labai tikiuosi, kad tai taps norma. Kad Ukraina yra Antarktidoje, Arktyje, Pasaulio vandenyne – ir tai ne egzotika, o kasdienybė. O štai kažkas panašaus į „statome stotį Mėnulyje“ – tai būtų oho.
Pagal galka.if.ua parengė LL, redagavo VK.