|
— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“— |
Trečioji kariuomenės kūrėjų savanorių karta. Nuo Sąjūdžio žaliaraiščių iki SKAT įkūrimo
Vytautas Voveris
1988 m. birželio 3 d. susikūrė Sąjūdis, kuris pradžioje turėjo visai nekaltą, okupaciniam režimui ir komunistų partijai priimtiną pavadinimą — Demokratinis sąjūdis persitvarkymui remti. Rudenį įvyko Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas. Jame dar nedaug buvo politinių kalinių, tremtinių, rezistentų atstovų, todėl, o taip pat ir dėl atsargumo, garsiai ir atvirai apie nepriklausomybę stengtasi nekalbėti, tačiau pačio suvažiavimo esmę tiksliausiai apibūdino vyriausias amžiumi dalyvis, architektas, 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoris karininkas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis: „Esame čia nepriklausomai Lietuvai atkurti”. Anot Sąjūdžio tarybos pirmininko prof. Vytauto Landsbergio, „tai nebuvo „reformų“ Sąjūdis, nors vartojom šį pavadinimą kaip manevrą. Veikėm legališkai — esame įstatymų ribose, – tačiau galutinis tikslas buvo ne Sovietijos taisymas, o Lietuvos įstatymai. […] Taigi Sąjūdžio taktika buvo rastis ir ištverti. Labai smarkiai nepulti, esant sunaikinimo rizikai, tačiau būti visą laiką aktyviems, nes priešo ataka nebeturėjo arba neteko aktyvumo”.
Aktyviausiai ir atvirai okupacinį režimą puolė Antano Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga, o Sąjūdis, „smarkiai nepuldamas”, išplėtė savo veiklą visoje šalyje, kūrė struktūras, organizavo mitingus, renginius, kėlė tautą nepriklausomybės žygiui ir tapo galingiausia politine jėga Lietuvoje, nustumdamas nuošalėn komunistų partiją.
Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų 1989 m. rugsėjo 23 d. surengtas Baltijos kelias — protestas prieš Molotovo-Ribentropo sandėrį, tiek Maskvai, tiek ir visam pasauliui parodė, kad Baltijos šalių išsivadavimas iš sovietinės vergijos yra tik laiko klausimas. Baltijos kelyje dalyvavo apie 500 tūkst. lietuvių, apie 250 tūkst. latvių ir apie 200 tūkst. estų.
Silpstant komunistinei cenzūrai, laisvėjo spauda, o Sąjūdis leido savo leidinius, kurie kėlė aktualiausius gyvenamojo momento klausimus, daug dėmesio skyrė tikrajai Lietuvos istorijai, demaskavo oficialiosios sovietinės istorijos klastotes. Tereikėjo žurnalui „Kultūros barai” pradėti spausdinti Antano Šapokos „Lietuvos istoriją” ir leidinio tiražas pašoko iki 100 tūkstančių. Galingu balsu suskambo Bernardo Brazdžionio žodis. ]o eilėraštis „Šaukiu aš tautą”, dainuojamas Vytauto Kernagio, reiškė daugiau nei sovietų tankų pulkai.
Vilnietis savanoris kūrėjas Virginijus Petkevičius pasakoja: „Iki Atgimimo aš buvau lojalus, tai yra viskam abejingas, sovietinis pilietis. Varė į demonstracijas, ėjau, liepė balsuoti, kėliau ranką arba kišau biuletenį į urną, net nepasižiūrėjęs, kas jame parašyta, nes rezultatas vis tiek aiškus: vienbalsiai arba 99,99. Į pirmuosius Sąjūdžio mitingus nuvedė smalsumas. Po to eilės prie spaudos kioskų, laikraščiai. Atsivėrė akys. Tai štai kokia „revoliucija” vyko Lietuvoje 1940-aisiais! Štai kaip mes „įstojome į broliškų respublikų sąjungą”! Štai kokius „liaudies priešus” vežė į Sibirą — kūdikius ir senelius! Apėmė toks pasiutimas, noras kuo greičiau juos, tuos „išvaduotojus” ir „vyresniuosius brolius” vyti iš Lietuvos”.
1990 m. vasario 24 d. Aukščiausiosios Tarybos (AT) rinkimus užtikrintai laimėjo Sąjūdis. Iš 90 išrinktų deputatų Sąjūdžiui atstovavo 72, o komunistų partijai tik 9. Kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba, kurios pirmininku tapo V. Landsbergis, paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Maskvoje tai sukėlė sprogusios bombos įspūdį. Kovo 11-oji reiškė ne tik lemtingą posūkį lietuvių tautos istorijoje, bet ir tapo akivaizdžiu pavyzdžiu kitoms pavergtosioms tautoms, siekiančioms laisvės ir nepriklausomybės bei prisidėjo prie greitesnio Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
Atsikuriančios Lietuvos valstybės karinių struktūrų užuomazga reikia laikyti Sąjūdžio saugos būrius, vadinamus žaliaraiščiais. Jie atsirado siekiant palaikyti Viešąją tvarką Sąjūdžio mitingų ir renginių metu ir užtikrinti bent jau minimalią apsaugą, nes sovietinė milicija, ypač Vilniaus milicija, suformuota beveik vien iš nelietuvių, jokio pasitikėjimo nekėlė. Saugos būriai formavosi savanoriškumo principu, jų pagrindą sudarė patys Sąjūdžio aktyvistai. Vilniuje žaliaraiščius organizavo Andrius Kubilius, Tautvydas Lideikis, Raimondas Mickūnas, Gediminas Treideris, Artūras Merkys, Kaune — Algirdas Patackas, Romas Zykus, Virginijus Vilkelis ir kiti.
Svarbiausi kriterijai atrenkant žmones į žaliaraiščius buvo ne jų fizinis ar kovinis pasirengimas, bet pažiūros, patriotizmas.
Iš žaliaraiščių, po Nepriklausomybės atkūrimo išaugo ir pirmoji įteisinta struktūra — Aukščiausiosios Tarybos apsaugos tarnyba, kuri oficialiai įkurta 1990 m. kovo 20 d. Ši tarnyba turėjo saugoti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką V. Landsbergį, kitus valstybės vadovus, taip pat vykdė operatyvinį darbą, konvojavimą, saugojo kai kuriuos valstybės objektus. Apsaugos tarnyba buvo įsikūrusi AT rūmuose, jai vadovavo Artūras Skučas, Vienas iš Vilniaus žaliaraiščių vadų.
Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) atkūrimo iniciatyvinės grupės pirmasis pasitarimas įvyko Kaune 1989 m. gegužės mėnesį. Tų pačių metų rugsėjo 25 d. ši grupė Kelmėje, prie Šaulių sąjungos įkūrėjo ir ideologo Vlado Putvinskio kapo, davė šaulio priesaiką ir sudarė Šaulių sąjungos laikinąją tarybą, kurios pirmininku tapo R. Zykus. Ši diena ir laikoma oficialia LŠS atkūrimo data. Šaulių sąjunga augo ir stiprėjo, tačiau net ir po Nepriklausomybės atkūrimo buvo jaučiamos tam tikros dvejonės, nepasitikėjimas neblogai struktūriškai sutvarkyta, uniformuota organizacija.
1990 m. vasarą šaulių susirinkimuose buvo svarstoma pavaldumo ir statuso klausimai. Naujojo LŠS štabo viršininko Jono Gečo iniciatyva, sąjungos dalinių atstovų susirinkimas priėmė sprendimą integruotis į krašto apsaugos sistemą ir tapti pavaldžia Krašto apsaugos departamentui (KAD), tačiau jau kitoje konferencijoje priimamas priešingas sprendimas, kuriame sakoma, kad „Lietuvos šaulių sąjunga nutaria būti nepavaldi Krašto apsaugos departamentui, kitoms vyriausybinėms instancijoms ir likti laisvanoriška visuomeninė kultūrinė organizacija”. Šis, LŠS Centro valdybos pirmininko pareigas ėjusio Gedimino Jankaus iniciatyva atsiradęs sprendimas, užkirto galimybę Šaulių sąjungai tapti krašto apsaugos sistemos dalimi ir pasmerkė ne vienerius metus užsitęsusiam varganam egzistavimui, buvo žalingas ir patiems šauliams, ir krašto apsaugai.
1989 m. lapkričio 18 d. atkurta Lietuvos atsargos karininkų sąjunga (LAKS), taip pat atgaivintas 1925-1940 m. leistas karininkų žurnalas „Kardas”.[1] LAKS pirmininku tapo sovietinės armijos (SA) ats. plk. Algirdas Kairys, „Kardo” redaktoriumi — SA ats. kpt. Antanas Martinionis. Sąjungoje susibūrė nemažai lietuvių tautybės sovietinių atsargos karininkų, taip pat dalis Pirmosios Respublikos karininkų, tačiau būdinga tai, kad joje niekada nebuvo nė vieno laisvės kovų dalyvio, partizanų karininko.
Krašto apsaugos atkūrime aktyviai dalyvavo LAKS nariai: SA pulkininkai Alfonsas Bajoras, Algimantas Vaitkaitis, papulkininkiai Antanas Dulevičius, Cirilis Norkus, Vytautas Kadžys, Justinas Noreika, Zigfridas Orentas, Jonas Paužolis, Zigmas Vičys, Jonas Žylė, majorai Antanas Gasparas, Romas Malinauskas, Petras Maštavičius, Kazimieras Skrinska, vyr. ltn. Vytautas Smagurauskas ir kiti.
1990 m. kovo 23 d. Aukščiausiojoje Taryboje tvirtinant Lietuvos Vyriausybės sudėtį, krašto apsaugos ministru buvo siūloma paskirti Vidmantą Povilionį, tačiau nemažai deputatų siūlymą sutiko priešiškai. Pirmasis pasipriešino Egidijus Bičkauskas, manęs, kad Lietuvai užteks vienos vidaus reikalų ministerijos. Jam pritarė Jonas Tamulis, Nijolė Oželytė, Vidmantas Žiemelis, Albinas Januška ir kiti, įrodinėję, kad Lietuva turi būti ne tik neutrali, bet ir demilitarizuota. Pasikartojo situacija, panaši kaip 1918 metais, kai ministras pirmininkas (ir krašto apsaugos ministras!) Augustinas Voldemaras Lietuvos Valstybės Taryboje aiškino, kad „karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų — Vokiečių, Lenkų, Ukrainų, Rusų ir Latvių neturi pamato ant mūsų užpuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks”. Po mėnesio Rusijos raudonoji armija jau buvo Vilniuje! AT deputatė N. Oželytė, kaip ir A. Voldemaras prieš septynis dešimtmečius, įrodinėjo, kad kariuomenės Lietuvai nereikia, tik pasieniečių dalinių. Nedidelių „spėkų”…
Susiklosčius tokiai situacijai Aukščiausiojoje Taryboje, Vyriausybė nusprendė įkurti Krašto apsaugos departamentą, kas ir buvo padaryta 1990 m. balandžio 25 d. Departamentui iškeltas uždavinys formuoti ir įgyvendinti krašto apsaugos koncepciją, sukurti krašto apsaugos sistemą.
Gegužę Vilniuje įsteigiamas Karinis — techninis sporto klubas, kurio viršininku paskirtas Česlovas ]ezerskas – karininkas, triskart pasaulio savigynos imtynių čempionas, gerai žinomas ir populiarus jaunimo tarpe (vėliau vadovavo Geležinio Vilko brigadai, šiuo metu — KAM generalinis inspektorius, brigados generolas). Pavadinimas „sporto klubas” tebuvo tik priedanga, kuria prisidengus pradėta rengti vyrus profesionaliai karo tarnybai. Birželį, daugiausiai iš buvusių Sąjūdžio žaliaraiščių, suformuojamas Atskirasis apsaugos būrys (vadas Rimantas Baltušis), vėliau išaugęs į kuopą. Beveik tuo pačiu metu pradedama formuoti Garbės sargybos kuopa.
Steigiami KAD zonų skyriai Kaune (viršininkas Vytautas Baranauskas), Klaipėdoje (Cirilis Norkus), Šiauliuose (Zigfridas Orentas), Panevėžyje (Antanas Dulevičius), Alytuje (Liubartas Ragelis) ir Marijampolėje (Vytautas Kadžys).
Spalio mėnesį Virginijus Česnulevičius paskiriamas KAD Pasienio apsaugos skyriaus viršininku, o lapkričio 8 d. Aukščiausioji Taryba priėmė laikinąjį Pasienio apsaugos įstatymą. Užkardų pagrindą sudarė Sąjūdžio būstinėse užsiregistravę savanoriai. Metų pabaigoje Pasienio apsaugos tarnyboje jau buvo arti 2000 žmonių.
1990 m. pabaigoje Kaune įsteigti Lietuvos Respublikos karininkų kursai, kurių viršininku paskirtas Bronislovas Vizbaras.[2] Mokymo trukmė numatyta tik keturi mėnesiai, nes pradžioje planuota į kursus priimti tik turinčius aukštąjį išsilavinimą ir sovietinį atsargos karininko laipsnį. Reali situacija susiklostė kitokia; labai trūkstant jaunesniųjų karininkų, krašto apsaugos tarnybos ir daliniai į kursus siuntė ir neturinčius aukštojo išsilavinimo (dažniausiai kaip tik dėl to ir siuntė), daugiau žiūrėta ar žmogus gali vadovauti, ar ne, turi karininkui tinkamų savybių ar neturi.
Iškart po Kovo 11—osios Sąjūdžio būstinėse prasidėjo savanorių registracija. Aukščiausiosios Tarybos deputatas Zigmas Vaišvila kreipėsi į žmones, ragindamas organizuoti savanorius ir uždaryti valstybės sienas, nes iš Lietuvos nevaržomai išvežami šalies turtai. Pirmieji savanoriais registravosi žaliaraiščiai, Sąjūdžio aktyvistai ir šiaip patriotiškai nusiteikę žmonės. Vilniuje savanorių registracijos iniciatoriumi buvo A. Kubilius, Kaune — Saulius Rudžionis ir V. Vilkelis, Klaipėdoje — C. Norkus, Algirdas Grublys. Miestuose ir rajonuose pradėjo formuotis kuopos, o Kaune, Klaipėdoje — rinktinės.
1990 m. lapkričio 23 d. Kaune, prie Karo muziejaus, vykusiame parade ir priesaikos ceremonijoje jau dalyvavo ir savanoriai, pirmą kartą apsirengę lietuviškomis uniformomis.
Klaipėdos savanorių rinktinė (vadas C. Norkus, štabo viršininkas A. Grublys), tarsi atsiliepdama į Z. Vaišvilos raginimą uždaryti Lietuvos sienas, dar kovo mėnesį suformavo pasienio apsaugos būrį, kuris rugsėjį Šilutės rajone vykdė rekognoskuotę, ėmė žymėti valstybės sieną ir įrenginėti pasienio postus. Suprantama, kad tai buvo daugiau demonstracija, o ne realūs veiksmai.
Dauguma Sąjūdžio būstinėse užsiregistravusių savanorių buvo pasiryžę ginti savo Tėvynės nepriklausomybę, o taip pat tikėjo, kad būtent savanorių pagrindu prasidės Lietuvos kariuomenės atkūrimas.
Ekonominė blokada, kurios pagalba bandyta palaužti lietuvių tautos valią ir antilietuviška propaganda nedavė rezultatų, kokių Maskva norėjo.[3] Nepavykus lietuvių tautos suskaldyti, buvo nuspręsta griebtis jėgos, juo labiau, kad didžiosios Vakarų šalys neskubėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Gruodžio mėnesį slaptu Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ir gynybos ministrų įsakymu, Lietuvos miestuose prasidėjo karinis patruliavimas, o daliniuose įvesta karinė parengtis.
1991 m. sausio mėn. prasidėjo atvira karinė agresija, kuriai signalą davė pats Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas, apkaltinęs Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą buržuazinės santvarkos atkūrimu ir pareikalavęs panaikinti „antikonstitucinius aktus”. Agresijos laikas parinktas ne atsitiktinis, – tuo metu Persų įlankos rajone JAV kartu su sąjungininkėmis, siekdamos išlaisvinti Irako užgrobtą Kuveitą, pradėjo operaciją „Audra dykumoje”, ir Maskva, matyt, tikėjosi, jog pasaulio dėmesys bus nukreiptas į Artimuosius Rytus, o kas ten Lietuvoje vyks – mažai kam rūpės.
Vilniuje atsirado KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa” — žmogžudžiai profesionalai, o iš Rusijos jau skrido lėktuvai su oro desanto pajėgų daliniais, tarsi Lietuvoje būtų buvę dar per mažai tų desantininkų ir kitų okupacinės armijos dalinių.[4]
Sausio 8 d. „Jedinstvo” ir komunistėliai prie Aukščiausiosios Tarybos surengė triukšmingą mitingą ir pabandė įsiveržti į AT rūmų vidų. „Jedinstvo”- tai rusų šovinisto Valerijaus Ivanovo suburta „kariauna”: okupantai, kolonistai ir jų palikuonys, „mongoliški, vaiduokliški, šėtoniški veidai”, anot Bernardo Brazdžionio.
Sausio 11 d. sovietinės armijos Vilniaus įgulos viršininkas gen. mjr. Vladimiras Uschopčikas paskelbė apie neva Vilniuje prasidedančius „manevrus”. „Manevruodami”, sovietai užgrobė KAD pastatus Viršuliškėse ir T.Kosciuškos gatvėje, Spaudos rūmus, Vilniaus geležinkelio stotį. Spaudos rūmų šturmo metu sovietų smogikai sužeidė krašto apsaugos karį Vytą Lukšį. Taip pat užimtos krašto apsaugos patalpos Alytuje, Šiauliuose, TV retransliacijos centras Nemenčinėje, karininkų kursai Kaune, o Vilniaus oro uoste dirbantys vadinamieji rusakalbiai paskelbė streiką.
Sausio 12-osios naktį užpulta Policijos akademija.
Sausio 13-osios naktį sovietų tankai, šarvuočiai ir pėstininkai apsupo televizijos bokštą, radijo ir televizijos pastatus ir atidengė ugnį į ten susirinkusius žmones. Tą naktį, gindami Lietuvos nepriklausomybę, žuvo 13 beginklių civilių: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Apie 700 buvo sužeisti. Vasario 18 d. nuo šautinių žaizdų mirė Vytautas Koncevičius.[5]
Užgrobdami radiją ir televiziją, okupantai tikėjosi užblokuoti informacijos apie įvykius Lietuvoje sklaidą. Manė, kad pasaulis nieko nesužinos kas ten vyksta, tačiau apsiskaičiavo, prašovė pro šalį. Nutrūkus transliacijoms iš Vilniaus, iškart pradėjo veikti kad ir nedidelio galingumo stotis Sitkūnuose, netoli Kauno. Informacija sklido ir kitais keliais.
Vilniaus radijo komponentų gamyklos radijo sporto mėgėjų komandos narys Valdas Šležas: „Svarstėme, ką mums daryti: ar eiti prie Parlamento, kur jau susirinko tūkstančiai žmonių, ar daryti tai, ką geriausiai mokame ir išmanome. Pasirinkome antrąjį variantą. Aukščiausiojoje Taryboje veikė radijo stotis, kurios antenos, kaip mes, radistai, sakome, buvo „virvinės”, užsienyje vos vos girdėjo. Mūsiškė stotis daug galingesnė, turinti kryptines antenas. Užmezgėme ir nuolat palaikėme ryšį su užsienio lietuviais trumpabangininkais. Visus pranešimus, V. Landsbergio kreipimąsi per AT radijo stotį mes retransliavome į užsienį.
Geriausią radijo stotį turėjo Amerikos lietuvis Vilius Rapšys iš Ilinojaus valstijos. Sausio 13—ąją su juo palaikėme nenutrūkstamą ryšį. Vilius budėjo jau trečią parą. Mums pasirodė, kad galbūt nieko blogo neatsitiks, tad pasiūlėme jam šiek tiek pailsėti. Vos nutraukėme ryšį, prasidėjo televizijos bokšto šturmas. Žaibiškai užmezgėme ryšį. Vilius, ačiū Dievui, dar vietoje. Radijo tiltas tarp Lietuvos ir Amerikos buvo nutiestas. Savaitgalis — pats brangiausias laikas reklamai užsienio televizijose, tačiau nepaisant to, visos laidos buvo nutraukiamos ir perduodama informacija iš Lietuvos. Sovietų tankai pajudėjo Sitkūnų link. Iškart pranešėme. Teroristai dar nebuvo pasiekę Sitkūnų, o užsienio žiniasklaida apie tai jau prabilo visam pasauliui”.
Vėliau V. Šležas tarnavo Savanorių pajėgose, vėliau — Lauko pajėgų štabe. Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Puskarininkis.
Agresoriai suprato, kad savo nusikaltimų nuslėpti nepavyks ir tai sumažino jų įkarštį, tačiau svarbiausioji agresijos žlugimo priežastis buvo Lietuvos žmonių susitelkimas ir vienybė. Išgirdę apie pavojų valstybei, dešimtys tūkstančių vyrų ir moterų, jaunų ir senų, iš visų Lietuvos kampelių skubėjo į Vilnių, kur sprendėsi tautos likimas. Lietuvos priešų pusėje buvo tik ginkluota jėga — armija ir menkos, nereikšmingos organizacijos — „]edinstvo”, Maskvai ištikimos komunistų partijos liekanos (žmonių su pašaipa vadintos naktine partija, platformininkais ir pan.), kažkoks niekam nežinomas „nacionalinio gelbėjimo komitetas”, pasigarsinęs imąs visą valdžią Lietuvoje į savo rankas. Šios organizacijos turėjo įtakos tik sovietų kolonistams ir nemažai daliai lietuviškai nekalbančių Vilniaus bei Šalčininkų rajonų gyventojų.[6] Išdavikų kelią pasirinko Vidaus reikalų ministerijos specialiosios paskirties milicijos būrys (rusiška abreviatūra OMON , todėl ir omonininkai), suformuotas beveik iš vienų svetimtaučių ir vadovaujamas Boleslovo Makutinovičiaus. Šis būrys padarė daug nusikaltimų ir vėliau pabėgo į Rusiją.
Dar sausio 9-osios naktį Aukščiausiosios Tarybos rūmuose vykusiame KAD vadovų pasitarime nuspręsta okupacinės armijos puolimo atveju priešintis ir rūmus ginti. Gynybos organizavimui buvo sudarytas Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos štabas, kurio viršininku tapo J. Gečas.
Sausio 13-osios naktį sovietams šturmuojant radijo ir televizijos pastatą S. Konarskio gatvėje bei televizijos bokštą, AT viduje esantys savanoriai, pasieniečiai, KAD mokomasis junginys, šauliai rengėsi gynybai. Ginkluotė — sportiniai ir medžiokliniai šautuvai, metaliniai strypai, peiliai, benzino buteliai — nė iš tolo negalėjo prilygti priešo ginkluotei, tačiau Parlamento gynėjai turėjo tai, ko stigo agresoriams – tikėjimą savo valstybe, ryžtą ir norą apginti nepriklausomybę, tautos laisvę, jos ateitį. Vienoje pusėje — tiesa ir teisingumas, kitoje – melas ir niekšų grubi fizinė jėga.
Dar sausio 11-d. dvejojantiems ir neapsisprendusiems leista pasirinkti: išeiti ar pasilikti. Vienas kitas išėjo, absoliuti dauguma pasiliko ir prisiekė Lietuvos Respublikai. Priesaikos ceremonijoje dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis, palaimino kun. Robertas Grigas.
Robertas Grigas tarnaudamas sovietinėje armijoje, atsisakė duoti priesaiką svetimai valstybei. Baigęs pogrindinę kunigų seminariją, 1987 m. slapta įšventintas kunigu. Leido ir platino nelegalią spaudą, 1987 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo antisovietiniame mitinge prie paminklo Adomui Mickevičiui Vilniuje, kuriame viešai pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas. Nuo 1988 m. — Sąjūdyje. Lietuvos Caritas federacijos generalinis sekretorius, garbės savanoris, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
Sausio 14 d. LŠS vadui G. Jankui dar kartą oficialiai pasiūlyta, kad Šaulių sąjunga pereitų į visišką KAD pavaldumą, tačiau atsakymas ir šį kartą buvo neigiamas.[7]
Nepavykus integruoti į krašto apsaugos sistemą Šaulių sąjungos, teko ieškoti kitos išeities, nes savanorių Lietuvoje jau buvo tūkstančiai ir reikėjo juos ne tik suburti į vienokią ar kitokią struktūrą, bet ir įteisinti juridiškai numatyta tvarka.[8]
1991 m. sausio 17 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą, kuriuo remiantis oficialiai pradėjo veikti Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Įstatymas įteisino ir juridiškai legalizavo jau veikiančias savanorių formuotės, sudarė prielaidas paskirti vadovybę, formuoti dalinius.
[1] LAKS atkūrimą labai priešiškai sutiko vadinamieji „karo ir darbo veteranai”, tarp jų ir gen. mjr. Pranas Petronis. Šis, 1933 m. baigęs karo mokyklą Kaune, per išleistuves rėžė šleikščiai pataikūnišką kalbą, aukštinančią „tautos vadą”, o jau 1940 m., vos virtęs raudonosios armijos karininku, sekė savo kareivius lietuvius ir skundė juos sovietams. Štai kas iš tikrųjų mokėjo prisiplakti prie bet kokios valdžios!
[2] Kursai, rengę būrių vadus, pasienio apsaugos, komendantūrų karininkus, taip pat kuopininkus, 1993 m. kovo 19 d. reorganizuoti į Puskarininkių mokyklą.
[3] Henrikas Žukauskas, visą gyvenimą išdirbęs Vilniaus statybose mūrininku: „Sutinku žalias bulves graužti, kad tik rusai ant sprando nesėdėtų”.
[4] Apie desantininkus — „mėlynąsias beretės”, jų tariamus žygdarbius, dar Sovietų Sąjungoje ir vėliau Rusijoje prigaminta daugybė filmų ir knygų, neturinčių nieko bendro su tikrove. Merdint imperijai ir smunkant drausmei bei koviniam rengimui jos armijoje, neliko didesnio skirtumo — desantininkų tai dalinys ar statybų batalionas; tokie patys užguiti, beteisiai kareiviai, tokie patys, dažnai prasigėrę ir viskam abejingi, nemokšos karininkai.
[5] Sovietų Sąjungos gynybos ministras maršalas Dmitrijus Iazovas: „Taigi ten šaudė ne mūsų kareiviai, šaudė landsbergininkai”.
Rašytojas komunistas Vytautas Petkevičius: „Kelios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizijos bokštą. Tai jie šaudė į minią iš viršaus žemyn. Kokia nesąmonė po to tvirtinti, kad šturmuotojai, šaudę iš apačios į aukštai pasislėpusius gynėjus tuščiais šoviniais, galėjo bokšto papėdėje sužeisti susirinkusius žmones. Aš pats tai savo akimis mačiau, kai nuo asfalto atšokusios kulkos rekošetavo (reikia rašyti: rikošetavo.-V.V.) pro mano kojas”. Buvęs stribas stovėjo tarp zvimbiančių kulkų, it ąžuolas girių puikus, ir matė, ko nė vienas lietuvis nematė. Bet ar tikrai jis ten buvo? Petkevičiaus pasakos keistai panašios į pasakas rusų nacionalistų — esą sovietų valdžią Latvijoje sugriovė keturi CŽV agentai, o Lietuvoje vienas — Landsbergis (kas gi daugiau), kuris, pasirodo, buvo ne tik senas CŽV agentas, bet ir KGB agentas (taip pat senas). O kadangi ir Estijoje tikriausiai buvo vienas, o gal ir du CŽV agentai, tai suprantama — kas prieš tokią galybę gali atsilaikyti…
[6] Lemiamu šaliai metu paaiškėjo, kad kolaborantų sluoksnis labai menkas, nors per penkis okupacijos dešimtmečius dėta daug pastangų jo formavimui ir ugdymui. Komunistų partija turėjo daug narių, tačiau stodavo į ją ne dėl idėjinių įsitikinimų, bet karjeros, materialiniais sumetimais.
Dar 1967 m. poetas Jonas Aistis, svarstydamas apie lietuvių ir okupantų santykius, sakė: „Reikia elgtis taip, kaip sodietis elgiasi su nuo grandinės atitrūkusiu eržilu. Iš pradžių: kuziukas, kuziukas! o kai pačiumpa už apatinės žiaunos: aš tau parodysiu, šunsnuki, kad tave vilkai papjautų! Vadinasi, tol, kol okupanto už apatinės žiaunos negali paimti, neapsimoka nei jo erzinti, nei iš jo juoktis… ” Daugelis lietuvių tai suvokė spontaniškai ir būtent taip elgėsi, nes kitokios išeities nebuvo. Romualdas Sikorskis, dešimtmečius vadovavęs okupacinio režimo administracijos finansams, po nepriklausomybės atkūrimo nuėjęs tarnauti Lietuvai ir tapęs pirmuoju finansų ministru, sakė: „Ką jau ką, bet Maskvą melžti tai aš mokėjau”.
[7] G. Jankus vėliau tapo vienu uoliausių Lietuvos kariuomenės „kritiku“, rašinėjęs pagiežos pilnus šmeižikiškus straipsnius, nesibodėdamas net žemiausio lygio bulvarinio laikraščio „Europa”, tad jo destruktyvi laikysena 1991-aisiais, regis, nėra atsitiktinumas.
[8] Vienokias ar kitokias užduotis savanoriai vykdė visą laiką. Štai dar 1990 m. balandžio 2 d. Artūro Skučo pasirašytas įsakymas nurodo, kad naktį iš balandžio 2-osios į 3-iąją Vilniaus mieste viešajai tvarkai ir apsaugai palaikyti skiriami šie savanoriai: į tarpmiestinę telefonų stotį — Liudas Marma, Zigfridas Jankauskas, Antanas Jovaiša, Andrius Kaulinas, Rimantas Simonavičius; į telegrafo stotį -— Česlovas Ramonas, Gintaras Berkevičius, Rimvydas Kaikaris, Algis Nanartavičius, Juozas Šalčius, Rimas Valinčius; Į Ministrų Tarybos pastatą — Virgilijus Astrauskas, Gintas Cicėnas, Sigitas Gailius, Vaclovas Klimas, Romualdas Polėkas, Justas Rudzinskas; į telecentrą — Aidas Alaburda, Gintautas Akcijonaitis, Gintautas Kvedaras, Raimondas Prišmontas, Alvydas Šolomskas, Vigimantas Trimonis; į televizijos bokštą — Audrius Kazėnas, Tadas Durgolcas, Rimgaudas Juška, Eimantas Leščinskas, Vytautas Lukavičius, Algimantas Petrauskas; į Profsąjungų tarybą — Algis Arnastauskas, Arūnas Verikas, Kastytis Jurgelionis, Mindaugas Gabrys.
Į pagalbą vilniečiams nuolatos atvykdavo Kauno savanoriai.
|
— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“— |