Ar Donaldas Trumpas sugebės sustabdyti karą? Su kokiu scenarijumi galėtų sutikti rusija? Kas šioje situacijoje tiesiogiai priklauso nuo Ukrainos?
Tradicinio kasmėnesinio pokalbio, gruodžio 9 d. paskelbto „Novynarnia“ „YouTube“ kanale, tarp karinio ir politikos analitiko, ATO veterano Evgen Dykyj ir „Novynarnia“ laikinosios vyriausiosios redaktorės Lesia Šovkun antroji dalis.
Pirmąją pokalbio dalį skaitykite čia—>
Su kokiu scenarijumi rusija sutiktų?
– Tu nori pasakyti, jog rusija nesutiktų su tokiu scenarijumi?
– Noriu pasakyti, kad jei rusija sutiktų su įšaldymu, tai ne pagal Korėjos, o pagal Vietnamo scenarijų. Tada taip pat buvo pasirašyta taikos sutartis, nutraukta ugnis, leista amerikiečių kariuomenei išeiti iš Pietų Vietnamo, o po to per 55 dienas Pietų Vietnamas buvo okupuotas.
Tai tas scenarijus. Jis taip pat ir Čečėnijos, beje, tai ir asmeninė vladimiro putino sėkmės istorija. Tada, taip, buvo pasirašytas rusijai gėdingas Chasavjurto susitarimas, faktiškai pripažintas pralaimėjimas, bet konfliktas buvo „pakabintas“, jis nebuvo aiškiai apibrėžtas. Padirbėta prie klaidų, taip pat ir kariuomenės lygyje, atsižvelgta į visas pirmosios Čečėnijos kampanijos klaidas, ir atnaujintos pajėgos. Atliktas didžiulis darbas izoliuojant Čečėniją iš išorės. Nudirbtas didžiulis darbas, pakertant Čečėniją iš vidaus, sukeliant ten politinius kivirčus. Po to perimta žiniasklaidos kontrolę pačioje rusijoje. Po to jie įsiveržė antrą kartą ir galutinai užėmė. Taigi. Tai tas variantas, kuris lauktų mūsų, jei Trumpui pavyktų primesti savo įšaldymą.
Generolas Kellogas to nesupranta. Generolas Kellogas mąsto 1953-ųjų Korėjos sąvokomis. Betgi mes turime suprasti, kad rusija neleis mums šokti Gangnam Style, mūsų lauks tas įvartis.
O su kuo „Kellogo plane“ rusija tikrai nesutiks
– Kokie tada turėtų būti mūsų žingsniai ar bent jau galėtų būti mūsų žingsniai, nežinau, ar galima pasakyti „privalėtų“?
– Gerai, grįžkime šiek tiek prie savo žingsnių…
.– Tiesiog tu pieši tokį paveikslą, na, visiškai makabrišką, koks mums šviečiasi. Betgi kažkaip norėtųsi matyti kažkokius išeities variantus, tai yra, kitokią išeitį iš tos situacijos?
– Na, pradėkim nuo to, ką žinau, kas mane labai stebina šiose mūsų diskusijose apie tai. Vyksta labai daug diskusijų apie tai, ką konkrečiai pasiūlys Trumpas. Ir kažkodėl atrodo, kad tai, ką jis pasiūlys, būtent taip ir nutiks ir niekaip kitaip. O tai mane labai stebina.
Šiaipjau toje istorijoje yra bent trys šalys, iš ties tai keturios. Yra Jungtinės Valstijos, yra mūsų sąjungininkai Europoje, esame mes… Nesvarbu, ką apie tai galvotų Elonas Muskas, bet iš tikrųjų mes vis tiek liekame šios istorijos subjektu, nors jam tai atrodo labai juokinga. Betgi Elonui Muskui daug kas išrodo juokinga. Pamatysim, kas ir kada juoksis paskutinis, taip pat ir jų istorijoje. Betgi tiek to, tegul kol kas juokiasi, deja, kol dar gali tai sau leisti.
Tačiau dar yra ir ketvirtoji pusė – rusija. Taigi, toli gražu neužtikrinta, kad su tomis mums tikrai lemtingomis ir rusiją gelbstinčiomis sąlygomis rusija ims ir sutiks. Reikalas toks, kad kažkodėl mes vadovaujamės tuo, kad kremlius taip pat supranta situaciją kaip ir mes. Kažkodėl mes vadovaujamės tuo, kad kremlius taip pat supranta, kad jei jie nesutiks su tomis sąlygomis, turės kariauti toliau. O toliau tą karą galima ir pralaimėti ir pan.
Neaišku, ar jie tai supranta, ir labai gali būti, kad jie dabar yra tokie įsitikinę, jog eina į pergalę. O tiesiog dabar jie tikrai artėja prie jos. Pažiūrėk, kaip juda frontas. Taigi. Ir išties laimė ne tai, kas, sakykim, yra taip šioje situacijoje, laimė yra tai, kad jis vis dar juda, kad jo iš vis dar niekur nepralaužė, kad jis dar nepabiro, o tiesiog šliaužia atgal. Tačiau to šliaužimo atgal greitis yra didžiausias nuo 2022-ųjų pavasario. Na, bet štai. Įsivaizduok tokią situaciją, kai rusai tiesiog veržiasi lyg grąžtas ir sėkmingai veržiasi.
Betgi jie turi savų nuogąstavimų. Nepamenu, kas iš jų, berods Naryškinas, neseniai net viešai juos išreiškė. O kai viešai pasisako toks žmogus kaip Naryškinas, aišku, kad, švelniai tariant, dėl to suderinta Kremliuje. Tai ne tie žmonės, kurie leistų sau tiesiog imti ir pasisakyti. Taigi – apie tai, jog jie nesiduos vėl apgaunami, kaip buvo su Minsko susitarimais. Ten tiesiog buvo pagarsinta apie klastingą amerikiečių planą primesti įšaldymą prisidengiant taikdariais įvesti į Ukrainą šimtatūkstantinį NATO kontingentą, tada mobilizuoti dar porą milijonų ukrainiečių, juos apmokyti bei apginkluoti ir pradėti naują karą su rusija jau daug geresnėmis sąlygomis mums, ir daug blogesnėmis rusams.
Na, visiška nesąmonė iš jo burnos. Būtent. O kad jo lūpos gertų medų, jeigu tie žodžiai pasiektų Dievo ausį, jei taptų tiesa tas jo aprašytas paveikslas, būtų tiesiog puiku. Betgi juk įdomu, ne tai, kad tas paveikslas visiškai nerealus, įdomu tai, kad galbūt jie tikrai tuo tiki, taigi.
Todėl visai gali būti, kad rusus ištiks blogas pokštas, jau ne kartą juos nuvylęs. Taigi, kada jie iš vis linkę derėtis? Tik tada, kai jaučia, jog pralaimi. Jie derasi tik tada, kai būna ant visiško pralaimėjimo slenksčio. O vos pajutę savo jėgą, jie kažkodėl labai nemėgsta derėtis, bet mėgsta veržtis iki galo, reikalauti visko iš karto ir tuojau pat, tai yra visiškos mūsų kapituliacijos, o ne kažkokių tarpinių sąlygų.
ir iš tikrųjų jie išrideno savo sąlygas dėl kapituliacijos, va tą Ukrainos padalijimo planą, pagal kurį keturios Ukrainos sritys tiesiog būtų oficialiai pripažintos jų teritorija, vakariniai regionai faktiškai išdalinami toms šalims, kurioms priklausė iki 1939-ųjų metų, o viduryje susidaro buferinė valstybė, kaip kokia Lukašenkos Baltarusija. Būtent, visiškai rusijos kontroliuojama, demilitarizuota, faktiškai įtraukta į rusų pasaulį. Jie išrideno tą planą, tai iš tikrųjų yra jų sąlygos mūsų kapituliacijai, ir visai gali būti, kad jie veršis it grąžtas ir pareikalaus būtent to ir ne mažiau.
Pasaka apie auksinę žuvelę ir Bankovos žaidimas
– Berods pas Kellogą ar bent jau kažkur tuose planuose yra toks punktas, kad jei rusija nesutiktų su sąlygomis, kurias, atseit, kelia JAV, tai Trumpo JAV, priešingai, padidintų pagalbą mums.
– Ir tai tikrai mums būtų idealiausias variantas. Taip, tai išties įmanomas variantas, bet dabar jokiu būdu šito nesitikėčiau, dar prie jo grįšim. Bet jis nėra neįmanomas. Yra tam tikra tikimybė, kad rusai nepasinaudos ta pagalbos ranka, kuri jiems gana nuoširdžiai ištiesiama iš Baltųjų rūmų, todėl užuot griebę tą ranką, jie, priešingai, ją atstums. Nes jie… Gal pradėsiu taip. Kartais susidaro toks įspūdis, kad rusai, visų pirma, nuolat svaigsta nuo sėkmės, kaip sakė draugas Stalinas, betgi dabar jiems tikrai sekasi ir, atitinkamai, yra pagrindo tam svaigimui, o antra, susidaro įspūdis, lyg jie mokykloje nebūtų skaitę savo pasakos apie auksinę žuvelę. Jie turi tokį įprotį kaip tik atsidurti prie tokio varianto, kur net labai geranoriška žuvelė vis tiek palieka juos prie suskilusios geldos. Jie moka padaryti savo priešais daug ką, kas iš esmės buvo net jų sąjungininkas. Na, bent jau tam tikromis sąlygomis.
Ne. Jie nemėgsta sąlygų. Jie tik išskirtinai mėgsta jas iškėlinėti. Todėl visiškai tikėtina, jog vis tik tas sąlyginis taikos planas, o aš jį vadinu metams ar dviem atidėtos mūsų mirties planu, kad jis nesuveiks dėl to, jog rusai jo nepriims. O mums tai būtų idealiausias scenarijus iš visų galimų. Mums labai svarbu, kad „ne“ pasakytų Trumpui būtent putinas, o ne mes.
Ir, sprendžiant iš visko, ką matau, iš karto sakau tau, kad tai ne insaideriai, nes stebiu, sakykim, viešąsias komunikacijas. Atrodo, jog tą žaidimą būtent ką tik pradėjo Bankovaja. Kaip tik tam, kad pademonstruotų Trumpui, jog iš principo esame pajėgūs tartis, kad to reikia. Na, aptarkime konkrečias sąlygas. Na, šioje situacijoje mes taip pat turime tam tikrų interesų, be kurių, na, neįmanoma užbaigti šio karo, bet mes iš principo esame pasirengę derėtis. Ir taip, pirma, susikurti sau įvaizdį, kad esame pajėgūs derėtis ir suinteresuoti greita karo pabaiga, taigi, bet priimtinomis sąlygomis, o antra, padaryti būtent taip, kad mes ne pirmieji pasiųstume Trumpą su jo pasiūlymais, kad pirmasis tai padarytų putinas, o tada taip, tada atsirastų nemaža tikimybė, kad įžeistas ir įsiutęs Trumpas galėtų pasirodyti daug geresnis mūsų sąjungininkas nei buvo Bidenas.
Taigi, taip galėtų nutikti. Kai kuriuose dalykuose Trumpas sunkiai nuspėjama, bet gerai žinoma, kad šiaip jau jis labai impulsyvus žmogus, labai emocionalus ir viską suvokia per asmeninę prizmę. Ar prisimeni Mauglį? Taigi. Jie pavadino tave geltonu žemės slieku, va. Jei tas „va“ efektas suveiktų, tai „va, būtent putinas tave išvadino geltonu žemės slieku, putinas tave pažemino prieš visą pasaulį, va, na, daryk dabar ką nors dėl to“. Ir tada būtų įmanoma viskas.
Nors, kita vertus, net ir čia nėra tikrumo, tiesą sakant, nes su putinu draugauja vienas už putiną daug silpnesnis mažas diktatorius draugas Unas. Draugas Unas praeitą kadenciją tiesiog menkino Trumpą, kaip norėjo. Jis faktiškai iš Trumpo padarė pajuokos objektą pasaulinėje arenoje ir nieko. ir, atkreipk dėmesį, Trumpas dėl to jam nieko nepadarė.
– Priešingai, Trumpas vis dar didžiuojasi tuo, kad jis buvo pirmasis Amerikos prezidentas, susitikęs su Unu ir vos ne draugu jį vadinęs…
– Na, taip, tiesą sakant. Todėl iš tikrųjų net ir susiklosčius tokiai situacijai, negalima garantuoti, kad kas nutiks, bet iš esmės yra tam tikra tikimybė.
Ką šioje situacijoje gali (ir turėtų) padaryti Ukraina?
Kitas dalykas, kodėl sakau, kad jokiu būdu neturėtume ant šio varianto „užsisėsti“. Taip, šis variantas mums būtų išsigelbėjimu. Tačiau jame yra per daug veiksnių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Negalime įtakoti, kaip putinui suvokti šią situaciją, kaip jam suvokti Trumpo pasiūlymą. Negalime tam daryti įtakos, net jei putinas atsisakytų. Kaip tai suvoktų Trumpas ir kaip jis reaguotų į tai, kas nepriklauso nuo mūsų?
Atitinkamai, kliautis dalykais, kurie nuo mūsų nepriklauso – tai savižudiška taktika. Visada reikia ruoštis, visų pirma, blogiausiam galimam variantui, o antra, ruoštis tam variantui, kuris labiausiai priklauso nuo mūsų. Taigi grįžkime prie tavo klausimo, ką turėtume daryti šioje situacijoje?
Šioje situacijoje turime priimti sau kaip bazinę liniją ne tai, kad kepsime šašlykus, o tai, kad vasario 24-ąją mus užpuls, šiuo atveju – sutikti, kad sausio 21-ąją visiškai sustos visa Amerikos karinė pagalba, taigi. Gerai. mes tiesiog turime būti pasirengę kovoti be jos, o kad būtume pasirengę kovoti be jos, yra Europos sąjungininkai, su kuriais jau dabar turime išdirbinėti savo veiksmus tam variantui.
Ir kiek vėl galiu spręsti, gal vėl negaliu, nors tai nėra nevieša informacija, bet net iš to, kas kartais iškyla paviršiun, tas darbas jau vyksta. Be to, dirbama įvairiuose lygmenyse – ne tik aukščiausiame politiniame, bet ir būtent karjeros diplomatų, ir kariškių. Tai yra, čia faktiškai, čia neturime pamiršti, kad Trumpas tikrai padarė vieną naudingą dalyką. Jis pažadino. Jis pažadino seną miegančiąją Europą.
Senutė miegančioji Europa krūptelėjo, suprato, kad per labai trumpą laiką gali likti be amerikietiško branduolinio skėčio ir tikrai pradėjo… Na, jeigu ne ruoštis karui, kam reiktų, tai gal bent šiek tiek. Na, sakykim, pirmiausia Europa apskritai susivokė, kad jai teks kariauti, apie ką dar 2022-aisiais net neleido sau galvoti. Didžiąja dalimi dabar net ir Vakarų Europa, ne tik Baltijos valstybės, ne tik skandinavai, Vakarų Europa pripažino, kad jiems teks kariauti, ir ne kažkada, o jau labai matomoje perspektyvoje. Ir jie iš tikrųjų pradėjo gaivinti savo karinį-pramoninį kompleksą, kažką reformuoti savo kariuomenėse.
Kitas dalykas, kad dabar jiems reikia laiko po 30 metų žiemos miego. Ir tą laiką faktiškai jiems laimime mes. Bet reikėtų deramai įvertinti, kad bent jau jie turi daug lyderių, Tai supranta ne visi, bet daugelis tai supranta. Ir europiečiai tikrai bent kurį laiką mums padės.
Betgi europiečių galimybės padėti mums vis tik ribotos, apribotos grynai materialiai. Pinigų tai jie turi, bet pinigai automatiškai nesikonvertuoja į geležį, o kupiūromis priešo apkasų neužversi. Geležies europiečiai tikrai neturi pakankamai. Atitinkamai, atsiprašant, geležies reikia ieškoti visame pasaulyje ir nusipirkti.
Pavyzdžiui, mane labai piktina [Čekijos prezidento] Petro Pavelo istorija su sviediniais. Petras Pavelas surado mums 1 milijoną sviedinių. 1 milijoną! Tai daugiau, nei visa ES per metus sugeba pagaminti. Jis surado šalis, kurios sutiko pagal „pilkąsias schemas“, tai yra ne tiesiai Ukrainai, o, pavyzdžiui, per Čekiją, imti ir parduoti sviedinius. Bet jam teko paviešinti tuos susitarimus, nes jam reikėjo tam ieškoti pinigų visame Vakarų pasaulyje.
Nagi. O kur toje situacijoje buvome mes? Jis ir taip jau padarė fantastišką darbą, kurį turėjome patys atlikti. Jis tai padarė, jis surado mums tuos sviedinius, kuriuos gavome. Atleiskit, bet bent jau paskolas visur, kur tik įmanoma, būtume paėmę, gavę pinigus ir iš karto vienu ypu nusipirkę tuos pusantro milijonų sviedinių, ir galbūt tik tada paprašę mūsų sąjungininkų tai kažkaip bent iš dalies kompensuoti, o ne sėdėję ir laukę, kol sąjungininkai ne tik suras sviedinius, bet ir pinigų duos. O per tą laiką pradėjo veikti rusija, kai kurie iš tų sandorių buvo visiškai atšaukti. Na ir taip toliau.
Taigi, pirmiausia turime išpirkti geležį, o tik tada išlaidauti kažkam kitam. Na, ir galiausiai priėjome prie esminio punkto. O gal ir geležies galima pasigaminti patiems? Pavyzdžiui, net ir dabar „Bohdana“ istorija yra labai tipiška. Prasidėjus šiam karui, turėjome vieną savaeigės haubicos „Bohdana“ prototipą gamykliniams bandymams. Šiuo metu per mėnesį išleidžiame 18 „Bohdanų“. O tai daugiau nei bet kuri kita Europos šalis išleidžia savaeigių artilerijos pabūklų. Antri po mūsų yra prancūzai su savo „Caesar“. Jie padidino „Caesar“ gamybą iki 10 per mėnesį ir tuo labai didžiuojasi, tikisi pasiekti 12 ir labai didžiuojasi, nes visa kita apskritai ten gaminama po porą vienetų per mėnesį.
Tai va. Per dvejus metus nuėjome kelią nuo gamyklinio prototipo iki 18 per mėnesį. O tas savaeigis pabūklas, atleiskit, nėra paprasta sistema. Taigi, galime aprūpinti save artilerija, galime aprūpinti save raketų sistemomis. Beje, gal net iki „Orešniko“ imtinai. Jeigu jau apie tai prabilom, mes esame ta šalis, kuri pagamino „Satan“, mes esame šalis, kuri pagamino SS-24, vėliau tas pačias SS-24 dar perdarė į palydovų nešėjas. taigi.
– Klausyk, ką tu į tai, kad jie daužo mūsų įmones, konkrečiai, tu priminei „Satan“, gamyklą „Južmaš“. Jie juk smogia į vietas.
– Na, tai tiesa, nereikia tikėtis, kad tiesiog tuose cechuose viską ir padarysi. Na, beje, šiaip tai viskas stovėjo metų metus. Yra techninė dokumentacija, yra specialistai, yra įranga, o paskiau visa tai relokuojama, slepiama, išdalinama smulkiajai gamybai. Taip, dirbti patogiau viename komplekse, kuriame kiekvienas cechas atlieka savo darbą ir paskiau iš karto surinkinėjama. Na, bet ne karo sąlygomis. Pažiūrėk, kaip tai daroma Suomijoje. Jie turi daugybę mažų karinių dirbtuvių, tiesiogine prasme išsibarsčiusių po kaimus, ir jos visos yra požeminiuose bunkeriuose. Taip jie ruošėsi karui su rusija, dar tolimais 1980-aisiais. Taigi, aišku, kad sudėtinga, niekas nesako, kad mums bus lengva. Niekada to nesakiau ir nesakau. Tai nepaprastai sunki užduotis.
Na, bet mes susiduriame su iššūkiu. Taigi – gyvensime, negyvensime? Dėl to turbūt verta pasitempti. Na va, ir todėl dabar, laukdami Trumpo, turime pirmiausia persvarstyti visas savo išlaidas ir visus pinigus mesti pirmiausia gynybos pramonei, o tik tada kažkam kitam.
O šiuo metu mes elgiamės visiškai priešingai. Mes užnugaryje gyvename beveik taikos meto gyvenimą, pagal taikos meto biudžetą. Taigi, šiuo metu, kai mes kalbamės, nedirba (yra prastovose) net pusė mūsų gynybos pramonės pajėgumų. Tai konstatuoju pagal gamintojų duomenis. Pasak jų, jie galėtų dabar, be papildomų investicijų, pagaminti dvigubai daugiau produkcijos, jeigu ji būtų tiesiog išperkama.
– Nėra valstybinio užsakymo, ar kaip?
– Taip, valstybinio užsakymo nėra, o vyriausybė skėsčioja rankomis ir sako, kad nėra laisvų pinigų.
– Betgi matai, mokesčius pakėlė.
– Jie tik dabar pakelti, bet nauji dar nesurinkti.
– O kokia visuomenės reakcija?
–Nagi, jeigu sąžiningai, išgirdęs tokį klausimą, sunkiai beišsilaikau kažkokio politiškai korektiško žodyno rėmuose. Kokia visuomenės reakcija? – Degeneratų reakcija? Žmonių, kurie nesupranta, kad gyvenimas kainuoja pinigus, reakcija? žmonių, kurie nesupranta, kad uogienių rūsyje pinigai jų jau nebeišgelbės, kad pinigus reikia išleisti jog neatsidurtum uogienių rūsyje. Ir jei žmonės yra tokie dviprasmiški, kad jiems tai nėra akivaizdu, Na, jei atvirai, tai gal tada jie ir nusipelnė uogienių rūsio.
Problema ta, kad ten atsidurs ir daug to nenusipelniusių žmonių. Pokrovsko merija šių metų liepą užsakė naujus gėlynus, o rugpjūtį ta pati merija paskelbė gyventojų evakuaciją. Man atrodo, kad geriausia tos šizofrenijos iliustracija yra Ukrainos kairiosios visuomenės vadovai. Geresnės iliustracijos tiesiog neįmanoma parinkti. Iki paskutinės akimirkos sėjame gėlynus, o paskui stebimės: o kodėl mums staiga paskelbė evakuaciją.
Taigi, bet, deja, aš tikrai nežinau, kas turėtų nutikti, jog viskas pagaliau persilaužtų. Žiūriu į tai ir jaučiuosi, švelniai tariant, (tai sakau ne pirmą kartą) kaip kokia papūga vardu Kasandra, nuolat kartojanti, kartojanti, kartojanti, jog žino kur guli piastrai, piastrai, piastrai. Taigi vis kartoju, velniai griebtų, jog frontas griūva, orkai puola, amerikiečių pagalba sustos… Ne. Mūsų smegenys užkimštos šašlykais.
– Žiūrėk, bet jau daug kur kalbama, ir net prezidentas tai ne kartą pakartojo, jog 2025-ieji vis tiek tokie metai, kada gali baigtis karas. Kaip suprantu, tu nesi…
– Formuluotė ne tokia, kad jis gali baigtis…
– Na, jis nesakė, jog gali baigtis mūsų pralaimėjimu ar kažkuo. Beje, apibendrinant, šia saugumo garantijų tema tame Kellogo plane sakoma, kad kol kas neina kalba apie narystę NATO.
Mūsų Užsienio reikalų ministerija, prieš pat Budapešto memorandumo pasirašymo metines, išplatino pareiškimą, kad mus tenkintų išimtinai tik NATO, kad nepritarsime jokiems kitokiems saugumo garantijų susitarimams. Bet visa tai šiek tiek neįsipaišo į tą koncepciją, kaip tu kalbi, kad Bankovaja, vadinasi, demonstruoja Trumpui, jog mes nesame nesukalbami.
– Ne taip. Betgi ir taip. Juk pirmiausia turime pakelti įkainius, kad būtų iš ko derėtis. Čia lyg ir viskas tvarkoj, kada užsienio reikalų ministerija padarė tą pareiškimą, o tuo metu prezidentas davė interviu, kam davė?… Taip, taip ir kalbėjo visai ką kita. Ir nemanau, kad užsienio reikalų ministerija leido sau prieštarauti prezidento valiai. Aš tuo netikiu. Manau, kad tiek viena, tiek kita buvo gana tiksliai surežisuota. Ir tai tiesa. Esame sunkioje situacijoje, turime žaisti politinius žaidimus.
Bet tiesiog atskirkime politinius žaidimus, kuriuos išorėje veda aukščiausi politikai ir diplomatai, ir tai, ką reikia nuveikti mums. Čia tikrai reikia tam ruoštis. Kaip sakoma mano mylimoje Odesoje, du labai dideli skirtumai. O pas mus tai nuolat maišosi. Kažkodėl visa mūsų visuomenė su tokiu smalsumu, žinote, kaip futbolo rungtynes stebi: „O ką ten Trumpas? Na, tiek to. O ką Zelenskis Trumpui? O Trumpas Zelenskiui?“ Vietoj to, kad…
Man susidaro įspūdis, kad tai tam tikra prokrastinacija, tai yra visiškai sąmoningos mūsų pastangos atitraukti dėmesį nuo to, ką turėtume daryti. Nes tai, ką mes turėtume daryti, labai nekomfortiška. Na, problema tame, jog galbūt aš naivus, bet mano supratimu rusų okupacija dar mažiau komfortiška.
Situacija fronte: ar tikrai rusai bando užgrobti daugiau teritorijų prieš D. Trumpo inauguraciją?
– Tada pereikime prie to, ką aš kaip tik prisiminiau. Na, bent jau trumpai, nes tai išties tema, kuria galime kalbėti nuolat, apie situaciją būtent fronte, kuri tikrai, na, mano nuomone, yra labai opi ir toks įspūdis, ir matyt, ne tik įspūdis, kad maskoliai išties susiruošė iki Trumpo inauguracijos užgrobti kuo daugiau teritorijų, kad parodytų…
– Ir tu, kaip visi…
– Matau, kad nesutinki, manai, kad jie puola kaip visada?
– Prašom pasakyti, ar jie puolė kitaip iki rinkimų, kuriuose nugalėjo Trumpas?
– Na, žiūrėk, kas kalbama. Pavyzdžiui, kariškiai, na tikrai, vėlgi kariškiai, jie mato konkrečius sektorius, t. y. kai bendraujame su kariškiais tiesiai iš fronto, jie vis tik nemato bendro vaizdo. Jie kalba apie savo sektorių. Jie sako, jog kai kuriuose sektoriuose vyksta tai, ko dar nebuvo matę. Jie sako, jog ten metamos tokios jėgos, su kokiomis jie dar nebuvo susidūrę.
– Bet ryte jie tą patį sakė, nes ryte buvo mesta daugiau, nei pavasarį, o rudenį buvo metama daugiau nei vasarą. Tai yra gausinimas. Ar taip? Ir manyti, kad rusai… Na, beje, ši tezė nuolat perdedama – jie norį ką nors užgrobti iki sausio 20-osios. Na ir kas? O 21 dieną jie sustos, nes Trumpas įžengs į Baltuosius rūmus? Ką? Na, kas čia per…
rusai turi absoliučiai aiškų strateginį tikslą – pasiekti pergalę šiame kare. Jie mato pergalę šiame kare dviem variantais. Arba tiesioginė mūsų šalies okupacija, čia ir iš karto, jei frontas pabirtų. Beje, tai taptų absoliučiai realiu scenarijumi, kaip buvo realu 2022-aisiais. Tada mes to išvengėme. Dabar, beje, to neišvengtume jei frontas pabirtų, sugriūtų, tačiau sutrukdytų jiems vėl nusigauti iki Kyjivo ir taip toliau. Bet kaip minimalų variantą jie numato mūsų kapituliaciją, kuri aprašyta jų tame padalinimo plane. Tai gal ir ne tiesioginis visos teritorijos užėmimas iš karto, bet okupacija visko, ką sugebėtų užimti ne iki sausio 20-osios, o iki bet kokio susitarimo sudarymo momento.
Taigi va. Kol nepasirodys paliaubų susitarimas, o gal ir po to, nepamirštame, kad visi maskoliai susitarimų laikosi tik tada, kai jiems tai naudinga. Išties, jie puls tol, kol galės, ir tada, pagal jų versiją, tai, ką jie sugebės užgrobti, liktų jiems amžinai, o likusi dalis taptų buferine valstybe, kaip kokia Baltarusija. Tai jų išsakytos sąlygos.
Ir nematau jokios priežasties manyti, kad jie to nenori. Jie juda link to, ir dabar jiems sekasi. Na, be to, čia būtina suprasti dar vieną dalyką, nes dabar kalbu apie katastrofišką situaciją mūsų fronte. Taigi. Kitų žodžių dabar neieškosiu. Situacija tikrai katastrofiška. Frontas ant katastrofos slenksčio. Ta katastrofa neįvyko tik dėl tiesiog fantastiškos mūsų gynėjų, vyrų ir moterų, kurie dabar yra fronte, drąsos. Na, jie atlieka tiesiog neįmanomą darbą, turint omenyje, kiek jų mažai palyginus su dominuojančiu priešu.
Tikras stebuklas, kad tokiomis sąlygomis frontas tiesiog šliaužia atgal, juda, o ne trūkinėja. Čia reikia aiškiai suprasti, kas yra stebuklas, o kas yra dėsningumas. Tai, kad frontas rieda į vakarus ir kuo toliau, tuo greičiau – tai kaip tik dėsningumas. Tai, kad jie vis tik niekada niekur fronto nepralaužė, yra stebuklas. Ir tai yra mūsų gynėjų stebuklas.
Parengė LL, redagavo VK.