← Atgal

— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“—

Toliau →

Iš SKAT istorijos I d. (1991 01 17 – 1991 08 22)

 

Vytautas Voveris

 

Kruvinieji sausio įvykiai Lietuvoje pagreitino Sovietų Sąjungos valdžios eroziją, o kartu ir neišvengiamą žlugimą. tačiau privilegijuotoji partinė-valstybinė biurokratija ir rusų nacionalistai fanatikai vis dar vylėsi užgniaušią pavergtųjų tautų laisvės siekius ir tokiu bodu išsaugosią „vieningą ir nedalomą” imperiją, jau ne vieną šimtmetį teisingai vadinamą tautų kalėjimu. Grėsmė Lietuvos valstybingumui išliko, naujos karinės agresijos galimybė buvo visiškai reali.

Savanorių budėjimas Aukščiausiojoje Taryboje, kituose gyvybiškai svarbiuose objektuose tęsėsi.[1] 
Pirmųjų savanoriu gretos tautiniu atžvilgiu praktiškai buvo vienalytės – absoliuti dauguma lietuviai, kitataučių vos vienas kitas.[2]

Socialiniu atžvilgiu savanorių sudėtis buvo labai marga, čia galėjai sutikti pačių įvairiausių profesijų atstovus — nuo mokslų daktaro, universiteto dėstytojo iki studento, moksleivio, nuo smulkaus tarnautojo, inžinieriaus. Gydytojo iki gamyklos darbininko, vairuotojo, atokiausio kaimo gyventojo.[3] Į savanorių gretas stodavo ištisomis šeimomis, pavyzdžiui, ūkininkas iš Panevėžio rajono Jonas Ragažinskas tarnavo kartu su dviem sūnumis, varėniškis Vytas Gudaitis taip pat su dviem sūnumis, trys broliai Andriuškevičiai iš Širvintų, o panevėžietis Jonas Ambroževičius į rinktinę atsivedė dvi dukras. Tokių šeimų buvo visuose Lietuvos kampeliuose.[4]

Pirmuoju SKAT štabo viršininku kovo 19 d. paskirtas Jonas Gečas. Naujasis štabas kūrėsi buvusio AT rūmų gynybos štabo bazėje. Štabą pradžioje sudarė keturi sektoriai, vėliau pavadinti skyriais: organizacinis (jo viršininku patirtas Arvydas Pocius šiose pareigose išbuvo neilgai ir po mėnesio tapo SKAT štabo viršininko pavaduotoju, o skyriui ėmėsi vadovauti Juozas Iuocevičius), informacijos ir ryšių (viršininkas Vidas Čepulis), mokymo (viršininkas Antanas Burokas), ūkio (viršininkas Albinas Tamulaitis). Vėliau atsirado du nauji skyriai — finansų (Regina Šutinytė) ir inžinerijos (Rimgaudas Kazėnas), o informacijos ir ryšių skyrius perskeltas į du: informacijos (viršininkas Almantas Leika) ir ryšių (V. Čepulis). Pirmieji štabo darbuotojai: Ričardas Pocius, Dainius Janėnas, Aldona Lapėnaitė, Gediminas Trakimas, Rasa Smagurauskaitė, Sigitas Vaitulionis, Eugenijus Martinkus, Albinas Palevičius, Saulius Rudžionis ir kiti.

Jonas Gečas gimė 1953 m. Šilalės rajone, Teneniuose. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą dirbo pedagoginį, administracinį darbą. Savanoris kūrėjas. LŠS štabo viršininkas, KAD instruktorius, AT rūmų gynybos štabo viršininkas, SKAT štabo viršininkas, krašto apsaugos ministro pavaduotojas, ministerijos sekretorius, karo atašė Danijoje ir Norvegijoje, vadovavo Šaulių sąjungai. Nuo 2000 m. krašto apsaugos viceministras, vėliau ministro patarėjas. Dimisijos pulkininkas, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Kovo 1 d. patvirtinta SKAT struktūra ir etatai. Numatyta, jog prie štabo veiks operatyvinis būrys, SKAT mokykla ir bus suformuotos 8 rinktinės — Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus, kurias sudarys 200 kuopų.

Dar vasario 9 d. pasirodė pirmasis laikraščio „Savanoris” numeris. Pradžioje tai buvo bendras Savanorių tarnybos ir „Lietuvos aido” leidinys, tad jį ir rengė „Lietuvos aido” žurnalistai, o redagavo Rimvydas Delkus.[5]

Alytaus rinktinė. Oficiali įkūrimo diena — 1991 m. balandžio 17-oji. Būtent tą dieną KAD generalinio direktoriaus įsakymu buvo paskirtas rinktinės vadas. Juo tapo Arūnas Dudavičius, štabo viršininko pareigos teko Vytautui Devyžiui. Kuopoms vadovavo: Alytuje — Rytis Grigonis, Alius Lazauskas, Kęstutis Kaladinskas, Varėnoje — Voldemaras Poškaitis, vėliau Petras Kancevičius, Lazdijuose — Romas Kunca, vėliau Adolfas Leikūnas, Druskininkuose — Juozas Svetlauskas, vėliau Aldeminas Kalėda.

Kauno rinktinė. Pirmasis vadas — Vitalijus Straleckas. Štabui ėmėsi vadovauti Virmantas Balandis. Kauno miesto kuopų vadai — Arūnas Griškevičius, Valdas Pempė, Vladas Važnevičius, Arūnas Stašaitis, Kauno rajono — Kęstutis Beliūnas, Raseinių — Žydrūnas Šadauskis, Kėdainių — Antanas Plieskis, Jonavos — Rolandas Pavasaris, Kaišiadorių — Artūras Gimžauskas, Prienų — Eugenijus Kamarūnas. Kauniečiai veikė ne tik savo teritorijoje, bet ir nuolat siuntė žmones į Vilnių. Kauno rinktinė tuo metu reiškėsi kaip stipriausia, organizuočiausia ir aktyviausia Lietuvoje. Kaunas okupacijos laikais buvo tautiškumo ir lietuviškos dvasios židinys. Nepriklausomos valstybės nostalgija, antisovietinės, antirusiškos nuotaikos, nukreiptos prieš Lietuvos apgyvendinimą svetimtaučiais, prievartinį rusų kalbos brukimą ir nutautinimą, iš buvusios laikinosios sostinės sklido po visą kraštą. Net okupantų vaikai, vengdami išsiskirti iš miesto jaunimo ir pasirodyti netašytais prasčiokais, kad ir nenoromis, pramokdavo ir viešai stengdavosi kalbėti lietuviškai. Rinktinės augimą lėmė patriotinė dvasia, vyravusi Kaune, tačiau būtina pažymėti ir pirmojo vado V. Stralecko sumanumą bei energiją.

Klaipėdos rinktinė. Pirmuoju vadu paskirtas Vytautas Dambrauskas[6], kuopų vadais: Klaipėdoje — Arūnas Šliogeris, Tauragėje — Petras Dedūra, Šilalėje — Zigmas Gulbinas, Šilutėje — Bronius Šlakaitis, Plungėje — Romas Petrikas, Mažeikiuose — Paulius Zubys, Kretingoje — Kęstutis Trakimas, Gargžduose — Gediminas Mizaras, Skuode — Justinas Rimeikis.

Marijampolės rinktinė. Pirmuoju vadu kovo 20 d. paskirtas Petras Šlivinskas, štabo viršininku — Algirdas Kunigiškis, kuopų vadais: Marijampolėje — Gediminas Žuolys ir Artūras Šipelis, Vilkaviškyje — Gintautas Kviesulaitis (Vėliau Romas Žemaitis), Donatas Kulvinskas, Jurbarke — Arvydas Šidlauskas. Vėliau atsirado kuopos Kalvarijoje (vadas Eligijus Lenktaitis), Šakiuose (Juozas Miliušis), antroji kuopa Jurbarke (Česlovas Šlėgaitis).

Panevėžio rinktinė. Bronislovas Juozaitis vadu paskirtas birželio 3 d. Pirmieji kuopų vadai: Arnoldas Rudauskas, Sigitas Vasiliauskas, Petras Švedarauskas, Sigitas Pranskūnas (Pasvalyje), Algis Veikšys (Rokiškyje), Stasys Janušas, Rimas Striška, Česlovas Gastilavičius, Stasys Pečiulis, Rimantas Jovaiša, Algis Juknevičius (Kupiškyje). Biržuose kuopa įsteigta rugpjūčio 9 d. (vadas Vaclovas Domkus).

Šiaulių rinktinė. Pirmuoju vadu paskirtas Rimantas Jurgaitis. Suformuotoms kuopoms Šiaulių mieste vadovavo Antanas Kliunka ir Gintaras Balakas, Šiaulių rajone — Juozas Griguola, Kelmėje — Andrius Ralovecas (pirmasis vadas R. Jurgaitis), Telšiuose — Petras Milkintas. Vėliau susikūrė kuopos Akmenėje (vadas Stasys Krištopaitis), Radviliškyje (Vilmantas Verpetinskas), Joniškyje (Identas Adomaitis), Pakruojyje (Vytautas Jukna), Šiaulių mieste — 3-ioji kuopa (vadas Kastytis Satkauskas), Akmenėje — 2-oji (Albertas Sadauskas), Telšiuose — 2-oji (Alvydas Jokšas).

Utenos rinktinė. Formavimas vyko gegužės-birželio mėnesiais, vadu paskirtas Valdas Velavičius[7]. Kuopoms vadovavo: Utenoje — Albinas Grubys, Molėtuose — Saulius Gaižauskas, Ignalinoje — Egidijus Motiejūnas, Zarasuose – Laimutis Pupeikis, Švenčionyse — Žydrūnas Paukštė.

Vilniaus rinktinė. Pirmasis vadas Romualdas Katinas. Pirmoji kuopa (vadas Jurgis Dapšys) oficialiai įteisinta kovo 1 d., tad ši diena ir laikoma rinktinės įkūrimo data. Rinktinės kuopoms vadovavo: Artūras Majauskas, Vaclovas Juknevičius, Česlovas Germanavičius, Gintautas Zenkevičius, Gintautas Akelis (Elektrėnuose), Antanas Aleksandravičius (Vievyje), Rimantas Beneševičius (Trakuose), Antanas Kanapienis (Širvintose), Rimantas Aukštuolis (Ukmergėje), Darius Užkuraitis, Darius Kalibatas, Rimvydas Vaitiekūnas (Vilniaus rajono kuopos vadas). Rinktinės štabo viršininku dirbo Valentinas Guršnys.

Vilniaus rinktinės veikloje aktyviai dalyvavo sostinės aukštųjų mokyklų studentai. Spalio mėnesį suformuotos 832 kuopos (pirmasis vadas Modestas Chmieliauskas) pagrindą sudarė Vilniaus pedagoginio universiteto studentai. Kuopos pradžia — sausio 11-oji, kai studentai, išgirdę apie pavojų, Geležinio Vilko tiltu, tiesiai iš paskaitų nuskubėjo į Aukščiausiąją Tarybą. Tapę savanoriais, jie neišsiskirstė ir ne vienerius metus tęsė tarnybą Savanorių pajėgose.
Ne vienas šios kuopos studentas savanoris pasirinko profesinę karo tarnybą. Karininkais tapo Albertas Daugirdas, Egidijus Knieta, Gytautas Jundzila, Aidanas Andziulis, Gintautas Jakštys, Dainius Pašvenskas, Edvardas Jančiulis, Audrius Maleravičius, Gintaras Koryzna, Darius Kidykas, Rimvydas Adomavičius, Darius Žičkus.

Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto studentų, buvusių Sąjūdžio žaliaraiščių, iniciatyva susiformavo studentų savanorių būrys (vadas Rolandas Tučas), pradžioje tiesiogiai pavaldus Vilniaus rinktinės vadui, vėliau įjungtas į Naujamiesčio kuopos (vadas Č. Germanavičius) sudėtį. Apie 60 procentų šio būrio karių sudarė studentai geologai. Geologijos ir mineralogijos katedros vedėjas doc. Petras Musteikis taip pat ilgą laiką tarnavo kariu savanoriu Vilniaus rinktinėje

Universiteto būrio savanoriai R. Tučas, Vytautas Račkauskas, Žydrūnas Dėnas, Vidmantas Daugirdas tapo mokslininkais, apsigynė daktarines disertacijas, Rolandas Kačinskas pasirinko diplomatinę tarnybą.

Formuojantis tokiai gausiai struktūrai, vienai po kitos kuriantis kuopoms visuose šalies kampeliuose, stigo ne tik patirties, bet ir žmonių, galinčių užimti vadų pareigas. Pirmaisiais metais profesionalių karininkų į tarnybą atėjo vos vienas kitas, tad kuopų vadais teko skirti ir asmenis, neturinčius jokio karinio išsilavinimo.[8] Ilgai nelaukiant, juos reikėjo mokyti ir jau rugpjūčio vidury AT rūmuose, kur tuo metu glaudėsi SKAT štabas, surengiami kuopų vadų kursai. Tad vadai turėjo ne tik savo karius mokyti, bet pirmiausia patys mokytis. Ne visiems tai pavyko suderinti. Dalis taip ir netapo tikrais karininkais, kiti, atkakliai dirbdami ir mokydamiesi, pasiekė puikių rezultatų, tapo gerais, kariuomenėje gerbiamais karininkais.

Buvo sudarytas visų metų mokymo planas. Patys pirmieji apmokymai pradėti iškart po Sausio įvykių, AT rūmuose, kur vyko ginkluotės ir šaudybos, pirmosios medicinos pagalbos, karo inžinerijos, istorijos užsiėmimai.[9]

1991 m. liepos 6-7 d., pirmą kartą švenčiant Valstybės — Mindaugo karūnavimo dieną, Vilniuje, Vingio parke surengiamos l savanorių sporto žaidynės. 300 savanorių iš visų aštuonių rinktinių varžėsi futbolo, krepšinio, virvės traukimo, šaudymo ir kovinės savigynos rungtyse. Geriausiai pasirodė Kauno savanoriai, antri liko alytiškiai, o trečiąją vietą užėmė Panevėžio rinktinė. Šios žaidynės buvo ne tiek sportinis, kiek politinis renginys, nukreiptas prieš okupacinę kariuomenę, noras dar kartą parodyti, kas yra tikrieji šios žemės šeimininkai, o kas tik atėjūnai, laikinai užklydę ir anksčiau ar vėliau turėsiantys išsinešdinti.[10]

Apskritai, SKAT vadovybė nuo pačių pirmųjų veiklos dienų ypatingą dėmesį skyrė viešiesiems ryšiams, valstybingumo ir tautiškumo idėjų sklaidai visuomenėje, istorinei atminčiai, lietuviškų karinių tradicijų, kurios per ilgus okupacijos dešimtmečius buvo užmirštos, atgaivinimui. Pirmasis karinis paradas po nepriklausomybės atkūrimo vyko 1991 m. kovo 11 d. Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje ir jame jau grojo SKAT orkestras, suburtas iš savanorių — muzikos studentų ir profesionalų. Pirmasis vadovas Egidijus Dulkė, Vėliau jį pakeitė ir daug metų orkestrui vadovavo dirigentas Algimantas Imbrasas. Po metų orkestras jau koncertavo Prancūzijoje, Sent Etjeno karinių orkestrų festivalyje.

Vasarą įkuriama SKAT biblioteka. Jos vedėja Marija Jakimavičienė kantriai ieškojo ir kaupė istorinės, karinės, rezistencijos ir tremties tematikos knygas, karinius vadovėlius, žodynus. Daug knygų padovanojo Martyno Mažvydo biblioteka, monsinjoras A. Svarinskas, Amerikos lietuviai Vytenis Statkus, Antanas Jarūnas, Zigmas Raulinaitis. Nuo 1996 m. iki pat likvidavimo 2005 m., bibliotekai vadovavo ats. ltn. Irena Patapavičienė.

Savanorių pilietiniam ir tautiniam ugdymui didelės įtakos turėjo Lietuvos laisvės kovų 1944-1953 m. dalyviai, kurie, nors jau ir vyresnio amžiaus, aktyviai prisidėjo prie kariuomenės atkūrimo. Iškart tapo savais ir laukiamais SKAT kuopose, įvairiuose renginiuose partizanai Juozas Petraška (jam suteiktas garbės savanorio vardas), Kazimieras Savičius, Juozas Armonaitis, Benediktas Trakimas, Leonas Laurinskas, Gediminas Katinas, Jonas Čeponis, Bronius Juospaitis, Jonas Kadžionis, Motiejus Rudys, Vytautas Balsys ir kiti.

1991 m. pavasarį ir vasarą vyko nepaskelbtas karas prieš Lietuvos pasienio apsaugą ir muitinę, puldinėti ir deginti pasienio postai, mušami beginkliai pasieniečiai, kol galiausiai surengtos Medininkų žudynes, kurių metu sovietiniai banditai nužudė septynis Lietuvos policininkus ir muitininkus.

Liepos 27—rugpjūčio 4 d. 500 savanorių rūpinosi IV pasaulio lietuvių sporto žaidynių tvarka ir apsauga. Padidintų saugumo priemonių imtasi norint užkirsti kelią galimoms KGB provokacijoms prieš į žaidynes atvykusius užsienio lietuvius, ypač JAV, Vakarų Vokietijos, Kanados, Australijos piliečius.

Rugpjūčio 19 d. Maskvoje prasidėjo pučas, kurį sukėlę komunistai bandė išlaikyti slystančią iš rankų valdžią ir grąžinti savo diktatūrą, viešpatavusią iki vadinamosios pertvarkos. Lietuvos laikinosios gynybos vadovybės sprendimu, krašto apsaugos daliniai turėjo su ginklu ginti Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės rūmus, o atsitikus blogiausiam — organizuoti ir vykdyti pilietinio pasipriešinimo akcijas visoje Lietuvos teritorijoje.

Pučui prasidėjus, pakėlė galvas Lietuvos valstybės priešai, taip pat įvairūs prisitaikėliai ir silpnavaliai. Užfiksuoti atvejai, kai policininkai, anksčiau tarnavę sovietinėje milicijoje, puolė persirenginėti sovietinėmis uniformomis.[11]

Pučui jau blėstant, rugpjūčio 21-osios vakarą, į mūsų karių saugomą teritoriją prie Aukščiausiosios Tarybos įsiveržė sovietinės armijos automobilis su girtais vadinamojo „specnazo” (specialiosios paskirties dalinio) kariais. Incidentas įvyko prie pirmojo posto A.Goštauto gatvėje. Jo metu buvo sužeisti įsiveržėliai — du karininkai ir du kareiviai. Nuo sovietų sprogstamųjų užtaisų „Zaria” sužeisti mūsų kariai Juozas Alyta ir Igoris Kvedaravičius, o Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas krito pakirstas kulkos.

Artūras Sakalauskas gimė 1963 m. Alytuje. Baigęs profesinę technikos mokyklą, dirbo Alytaus mašinų gamykloje šaltkalviu. Sausio įvykių metu dalyvavo budėjimuose Vilniuje, Kaune, Sitkūnuose. Vienas pirmųjų Alytaus savanorių. Po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Žlugus pučui, jau mažai kas abejojo, kad sovietinė imperija gyvuoja paskutines dienas. Aktyviausi kolaborantai, taip pat ir Vilniaus OMON būrio smogikai, galvotrūkčiais bėgo iš Lietuvos.[12]

Pučui prasidėjus, Aukščiausiąją Taryba buvo pasirengę ginti savanoriai: ir būsimasis Lietuvos kariuomenės generolas Arvydas Pocius, ir būsimasis mokslininkas, tada dar studentas, Rolandas Tučas	Antanas Burokas

 

[1] Jono Žemaičio karo akademijos Mokslo centro viršininkas plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis: „Įkūrus Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, tiksliau sakant, juridiškai įteisinus savanorių veiklą (neoficialiai jau veikė savanorių rinktinės, kuopos būriai), buvo išspręstas dar vienas svarbus uždavinys – į valstybės gynimą oficialiai buvo įtraukta visuomenė, kuri valstybę gynė jau remdamasi įstatymu“.

[2] Kartu su lietuviais Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyboje dalyvavo ir būrelis savanorių iš Ukrainos ir net Rusijos (Leningrado).

[3] Savanoris kūrėjas Romas Klimavičius apie Alytaus savanorius: „Pirmieji savanoriai buvo daugiausia iš tremtinių ir politinių kalinių, patriotiškai nusiteikusių šeimų. Komunistų, stribų ir „vyresniųjų brolių“ vaikai tarnauti Lietuvai nėjo, jie ėmėsi pelningesnių verslų“. Panašiai buvo visoje Lietuvoje.

[4] Didžiosios Kovos partizanų apygardos štabo viršininkas Benediktas Trakimas-Genelis dėl amžiaus ir sveikatos jau negalėjo tarnauti rikiuotėje, tačiau jį pakeitė du sūnūs – savanoriai Kęstutis ir Gediminas, abu tapę Lietuvos karininkais.

[5] 1992 m. balandžio mėnesį, pradėjus leisti KAM laikraštį „Krašto apsauga”, „Savanorio” leidimas nutraukiamas, tačiau trumpam, rugsėjį, SKAT štabo iniciatyva, laikraščio leidimas atnaujintas.
Be R. Delkaus, „Savanorį“ redagavo Darius Grinbergas, Lolita Zegerienė, Antanas Lėckas, Petras Dabulevičius, nuo 2001 m. — kpt. Vytautas Voveris.

[6] V.Dambrauskui pareigos pasirodė per sunkios ir po kelių mėnesių vadu tapo Edvardas Kūra, tačiau ir jį teko pakeisti.

[7] Nuo 1992 m. kovo 25 d. rinktinės vado pareigas perėmė vyr. ltn. Bronius Stukas.

[8] Atsargos karininkų sąjungoje susibūrę buvę sovietiniai karininkai į SKAT nesiveržė dėl kelių priežasčių. Įpratę sovietinėje armijoje kasti apkasus kilometrais, kariauti frontais, jie sunkiai suvokė SKAT paskirtį ir mobilios teritorinės gynybos taktiką. Kaip vadovauti kuopai, kurios visi kariai ne kareivinėse uždaryti, o gyvena savo namuose? Antra vertus, iškilo ir pasitikėjimo klausimas. Dauguma savanorių, patriotiškai nusiteikę ir pilietiškai aktyvūs, rezervuotai žvelgė į daug metų okupacinėje armijoje tarnavusius karininkus, ypač jeigu jų niekur nesimatė Sausio įvykių metu.
Po nepriklausomybės paskelbimo, sovietinėje armijoje tarnavę karininkai lietuviai grįžti į tėvynę neskubėjo, masinis grįžimas prasidėjo tik imperijai subyrėjus. Tiesa, patriotiškiau nusiteikę nelūkuriavo. Nuo 1993 m. Šiaulių rinktinei penkerius metus vadovavęs mjr. ]onas Zaturskis iš sovietinės armijos pabėgo 1991 m. Vyr. ltn. Arvydas Bukelskis į Lietuvą parbėgo net iš Sibiro. Charkivo aukštosios aviacijos karo mokyklos TV kurso kursantas Albertas Dapkus nelaukė ir nepriklausomybės atkūrimo, 1988 m. paliko mokyklą ir grįžo į tėvynę: „Lakūnu aš labai norėjau tapti, tačiau sovietiniu karininku — ne”. Būsimasis Lietuvos kariuomenės majoras tarnybą pradėjo Kauno rinktinės Raseinių kuopoje, kuopininku.

[9] Dim. plk. ltn. Eugenijus Jakimavičius: „Laisvus nuo budėjimo savanorius pradėjome mokyti tuo metu aktualiausių karinių dalykų. Užsiėmimai vykdavo kiekvieną dieną nuo ryto iki pietų. Mokslui buvo pritaikytos dvi patalpos: viena — ta pati patalpa, kurioje naktį miegodavome, kita – AT bibliotekos prieškambaris.
Po paros budėjimo, neramaus miego didžiulėje patalpoje, savanoriai ateidavo į pamokas nepailsėję. Bet užsiėmimuose dalyvaudavo aktyviai, domėdamiesi dėstomais dalykais, iš kažkur atsinešdavo vaizdinių priemonių, neveikiančių ginklų. Jie suprato, kad visa tai, kas dėstoma — būtina žinoti, nes dar neramu, dar gali tekti kariauti.
Pradžia buvo sunki. Visko trūko. Nebuvo karinės literatūros lietuvių kalba, plakatų, vaizdinių priemonių. Vienoje patalpoje nebuvo nei kėdžių, nei stalų. Paskaitų klausydavosi sėdėdami ant grindų. Bet mokymas jau buvo pradėtas. Diena iš dienos kaupėsi mokomoji medžiaga, kaupėsi vaizdinės priemonės, kaupėsi patirtis”.

[10] Žaidynės tapo tradicinėmis ir vyksta kasmet. Vėliau pradėtos rengti ir visos kariuomenės sporto žaidynės.

[11] Vilniaus rinktinės Vievio kuopos vadas Antanas Aleksandravičius: „Tą rytą tyčia uniformuotas atvažiavau į Trakų policijos komisariatą. Atvažiavau ir matau besisukinėjančius Trakų rajono policininkus, kurie, regis, vėl buvo virtę milicininkais. Tik vaikšto, tik zuja aplinkui, dėbčioja į mane skersais žvilgsniais. Užėjau pas rajono policijos komisarą Zenoną Šavareiką. Matau, nerimsta kėdėje, miklina liežuvį, įžeidinėja mane kaip Lietuvos Respublikos karį. Na, galvoju, arčiau aš tavęs neprisileisiu”.

[12] Dauguma pabėgo į Rusiją, Gudiją, o vienas aktyvus komunistinių laikraštėlių bendradarbis atsidūrė net Šveicarijoje, tačiau baimei atslūgus grįžo namo ir toliau rašo straipsnius, tik jau kitokios krypties laikraščiams.

← Atgal

— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“—

Toliau →