← Atgal

— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“—

Į pradžią ↑

Iš SKAT istorijos II d. (1991 08 23 – 1993 09 04)

Vytautas Voveris

Nuo rugpjūčio 23 d. savanoriai gavo užduotį stebėti ir pagal galimybes užkirsti kelią valstybinio turto išvežimui iš KGB įstaigų, kompartijos komitetų, karinių komisariatų. Suprantama, kad sutrukdyti išvežimą realių galimybių dar neturėta, tad reikėjo bent užfiksuoti faktus (laiką, vietą, mašinų numerius, žmonių skaičių, išvežamo turto pobūdį, kryptis). Žvalgybinę veiklą savanoriai vykdė ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.

Nutraukus sovietinių karinių komisariatų veiklą, dalis jų pastatų atiteko savanoriams, prisiglaudusiems kur papuolė, tarnybai visai netinkamose vietose. Rudenį ir SKAT štabas pagaliau gavo tinkamas patalpas Viršuliškėse. Okupacijos laikais čia buvo įsikūrusi sukarinta organizacija SDAALR (Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti). Niekas į tą draugiją savanoriškai nestodavo, iš dirbančių karo prievolininkų algų atskaičiuodavo nario mokestį ir tiek, net neklausdami, sutinka žmogus ar ne.) Po nepriklausomybės atkūrimo ši „savanoriška draugija” pertvarkyta į sporto ir technikos organizaciją „Vytis“. Jos patalpas nuo sausio mėnesio laikė užgrobusi sovietinė armija. SKAT teko perimti ir nemažą „Vyčio“ turtą — sporto klubus, automokyklas, viešbučius, šaudyklas, tirus. Dalis to turto atiteko Savanorių tarnybai, dalis kitoms organizacijoms. SKAT štabe įsteigtas sporto ir technikos skyrius. Jonas Kliauza paskirtas štabo viršininko pavaduotoju užnugario tarnybos, aprūpinimo reikalams, o Vytautas Benediktavičius — štabo viršininko pavaduotoju koviniam rengimui.

1991 m. Vilniaus rinktinės savanoriai Gedimino pilies bokšte

1991 m. Vilniaus rinktinės savanoriai Gedimino pilies bokšte

Gausėjo technikos, transporto priemonių, tačiau savanorių aprūpinimas ginkluote ir toliau liko itin opus.

Spalio 21 d. Panevėžio rinktinės vadas B. Juozaitis pranešė SKAT štabo viršininkui J. Gečui: „Panevėžio rinktinė, kuri susideda iš 11 kuopų, teturi du M/K — TOZ-8 šautuvus. Esant tokiam ginklų kiekiui, negalime vykdyti savanorių apmokymo. Prašome Jūsų iš ginklų fondo skirti 5 M/K šautuvus ir 1000 šovinių“.
Ats. plk. ltn. B. Juozaitis: „Tikrai tik tiek ir teturėjome. O juk reikėjo ne tik žmones mokyti, bet ir tarnybą vykdyti, sargybas organizuoti. Na, kartais vienas kitas savanoris atsinešdavo po skvernu kokį medžioklinį šautuvą…“

Dar rugsėjo mėnesį Vyriausybė perdavė Vilniaus Dariaus ir Girėno aeroklubą krašto apsaugai. Spalio 14 d. SKAT štabo viršininko įsakymu aeroklubui reorganizuoti į eskadriles ir sutelkti į SKAT aviacijos junginį. Dariaus ir Girėno eskadrilės vadas Rolandas Paksas tapo ir junginio vadu, o Šilutės eskadrilės vadu paskirtas Aleksas Karalavičius.

Lapkričio 23 d., kariuomenės šventės Katedros aikštėje metu, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka tarnybos štabo viršininkui ]. Gečui įteikė kovinę vėliavą ir SKAT tapo tikru koviniu junginiu, iš esmės atskira kariuomenės rūšimi.

1991 m. lapkričio 23-iąją SKA tarnybai įteikta kovinė vėliava

Gruodžio pabaigoje, vykdydami Vyriausybės spendimą, savanoriai ėmėsi saugoti energetikos objektus. Šiai užduočiai atlikti Vilniaus rinktinėje buvo pašaukta 143 savanoriai, Kauno — 315, Klaipėdos — 138, Šiaulių – 132, Panevėžio — 168, Utenos — 18, Alytaus — 88, Marijampolės — 150, o iš viso 36 svarbiausius šalies energetikos objektus saugojo apie 2000 savanorių. Rinktinėms trūko ginklų, uniformų, transporto, ryšių priemonių, tačiau jos turėjo žmones, ir valstybei gyvybiškai svarbūs energetikos objektai neliko be apsaugos nė vienai dienai.

Gruodžio 30 d. 380 krašto apsaugos pareigūnų, tarp jų ir iš SKAT, suteikti pirmieji Lietuvos kariuomenės karininkų laipsniai. ]. Gečas tapo pulkininku leitenantu, A. Pocius, R. Katinas, E. Jakimavičius —majorais, ]. ]uocevičius, B. ]uozaitis, A. Dudavičius, P. Šlivinskas – kapitonais, A. Plieskis, V. Devyžis — vyresniaisiais leitenantais, P. Vaitiekūnas, Gintautas Zaura, Mindaugas Butkys — leitenantais, Nerijus Treinys, R. ]urgaitis, A. Kunigiškis, R. Pocius — jaunesniaisiais leitenantais… Pirmieji laipsniai suteikti patiems aktyviausiems štabų pareigūnams, kuopų vadams.

1991 m. pabaigoje grupei SKAT vadų ir štabų pareigūnų suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai

1991 m. pabaigoje grupei SKAT vadų ir štabų pareigūnų suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai

1992 m. sausio 17-osios — pirmųjų tarnybos metinių išvakarėse SKAT turėjo 8 rinktines (84 kuopas), aviacijos junginį, 17 automokyklų ir technikos sporto klubų („Vyčio“ palikimas), 2 jūrų klubus, radijo mėgėjų kuopą. Asmeninė sudėtis: 12 300 savanorių, 90 karininkų.

Teko perimti ne tik energetinių, bet ir kitų objektų apsaugą. Tai buvo nelengvas, tačiau tuo metu neišvengiamas uždavinys.[1] SKAT įstatymo 2 straipsnio 4 skirsnis sako, kad esant būtinybei savanoriai padeda policijai užtikrinti viešąją tvarką, palaikyti visuomenės rimtį ir saugumą. Kariai visada padėdavo policijai, o kartais ir patys sulaikydavo įvairaus plauko pažeidėjus ir nugabendavo į policiją. Molėtų rajone savanoriai sulaikė žmogžudį, panevėžiečiai pagavo ryšių linijas ardančius vagis, tauragiškiai sulaikė nusikaltėlių grupę gabenančią 7 tonas vogtų varinių vamzdžių, jurbarkiškiai Vidas Šaknaitis ir Arūnas Ažna sulaikė pavojingų nusikaltėlių grupę, kuri jau buvo įvykdžiusi 30 vagysčių.

1992 m. sausio 8 d. Vyriausybė uždraudė įsileisti į Lietuvos teritoriją pašauktus karinėn tarnybon naujokus ir kitą papildomą buvusios sovietinės armijos kontingentą be Lietuvos valdžios leidimo. Šį nutarimą rusai ignoravo, gauti operatyviniai duomenys rodė, kad bus bandoma Lietuvoje esančius Rusijos dalinius papildyti naujokų kontingentais (vien tik į Ruklos oro desanto pajėgų mokymo centrą ketinta atgabenti 1500 naujokų.), be to pastebėta, kad Rusijos kariai vis dažniau pažeidinėja Lietuvos įstatymus ir šalies suverenitetą, gabena įvairius krovinius automobiliais ir geležinkeliais be dokumentų, t. y. nelegaliai. Išvežamos statybinės medžiagos, benzinas, karinių dalinių turtas. Krašto apsaugos ministras įsakė nuo balandžio 18 d. pradėti vykdyti priemones, numatytas „Galimo papildymo išvedamos iš Lietuvos Respublikos Rusijos kariuomenės nauju kariniu kontingentu užkirtimo plane“. Ypač svarbu buvo užblokuoti Kazlų Rūdos ir Kėdainių karinius aerodromus. Atsakingu už Kazlų Rūdos blokavimą paskirtas plk. ltn. ]. Gečas, Kėdainių — Lauko kariuomenės brigados vadas plk. ltn. Č. ]ezerskas.

Blokavimo postus savanoriai pradėjo įrenginėti gegužės 15 d., tačiau Kazlų Rūdos aerodromo blokada pradėta dar balandžio 21 d. ]ą vykdė Kauno ir Marijampolės rinktinės bei SKAT štabo sargybų kuopa, vadovavo Kauno rinktinės vadas kpt. J. ]uocevičius. Taip pat įsakyta sudaryti mobilias 10-15 savanorių grupes operatyviniams uždaviniams spęsti.

Rusų dalinių blokada tęsėsi tris mėnesius. Savanoriai įrengė 44 postus, kuriuose vienu metu budėjo 201 karys. Patikrinta 18 341 karinis automobilis ir 47 810 Rusijos karių. Savo laiką ištarnavę šauktiniai išvykdavo (kas juos sulaikys krinkančioje armijoje?), o naujų įvežti lietuviai neleido. Teko į tarnybą, sargybas pradžioje skirti liktinius, o kareivių vis mažėjant, į postus jau turėjo eiti ir karininkai.

Rusijos dalinių blokada

Rusijos dalinių blokada

Blokada pavyko, nors tai nebuvo lengvas uždavinys, nes trūko įrangos, ryšių priemonių, ginkluotės. Rusai, visai neseniai Lietuvoje jautęsi visateisiais šeimininkais, niekaip nenorėjo susitaikyti, kad juos stabdo kažkokie pusiau kariškai, pusiau civiliškai apsirengę ir ne itin gerai apsiginklavę savanoriai, tikrina dokumentus, mašinas. Dažnai žvangėdavo ginklų užraktai, tačiau laimei, rimtesnių incidentų pavykdavo išvengti.

Aidėjo ir šūviai, savanorių postas Visoriuose (Vilniuje) keletą dienų iš eilės buvo periodiškai apmėtomas dūminėmis granatomis ir paketais.
Kpt. Vytautas Žymančius: „Su Garliavos savanoriais Jonu Slidzicku, Černeckiu bei Sederevičiumi aptarinėjome dienos darbus, kai dideliu greičiu gatve pralėkė rusų šarvuotis ir pasuko Pažėrų link. Akimirksniu supratę vienas kitą, jau sėdėjome automobilyje. Aplenkėme šarvuotį ir nutarėme sustiprinti Pažėrų postą, nes „draugas“ ten turėjo pasirodyti. Priešingoje kelio pusėje už sankryžos ant kauburio pastatėme kulkosvaidį, pasidėjome granatas. Sederevičius stabdė šarvuotį, tačiau, mūsų laimei ar nelaimei, šis neprivažiavęs posto pasuko į laukus. Po gero pusvalandžio vėl įvažiavo į pagrindinį kelią, bet čia jau buvo pastiprinimas iš rinktinės štabo. Viskas baigėsi taikiai.
Kitas atvejis, kai rusai Marijampolės kelyje prie Garliavos, šalia mūsų posto išstatė savo postą ir neleido tikrinti automobilių. Taip kentėjome tris dienas, kol suderinę su Kauno rajono policija, savivaldybe, apsupome rusų postą ir privertėme juos pasitraukti. Aš tuo metu gulėjau su kulkosvaidžiu, pasirengęs atidengti ugnį. Tai turbūt vienas didžiausių konfliktų Marijampolės kryptyje. Buvo iš abiejų pusių atsukti ginklai, karių susistumdymas ir gana griežtos kalbos. Kas nulėmė taikią pabaigą — sunku pasakyti. Gal tai, kad mes pagavome jų radijo dažnį ir užblokavome stotį, sutrukdėme išsikviesti pastiprinimą, gal tai, kad labai greitai ir aktyviai sureagavo Garliavos Sąjūdis ir daug civilių žmonių neleido panaudoti ginklų iš abiejų pusių, gal…”
Ats. kpt. Alvydas Pangonis: „Kelyje Kauno HES — Garliava, Rokelių sankryžoje, turėjome savo postą, išsikasėme apkasa. Jei matydavome, kad rusai gali nestoti, tiesdavome „ežį”. Vieną kartą, jau ketvirtą ar penktą kartą stabdant tą patį rusų pulkininką, kuris buvo išgėręs, šis pradėjo rėkti, kiek kartų per dieną galime jį stabdyti. Aš atsakiau, kad kiek reikia, tiek ir stabdysime, o jeigu jam nepatinka, gali važiuoti į Rusiją, ten niekas nestabdys. Jis sakė, kad čia seniai tarnaująs ir žada pasilikti gyventi. Tuomet pasiūliau jam išlipti, persirengti eiliniu ir stoti į postą. Jis labai įsižeidė”.
Ats. vyr. ltn. Arūnas Griškevičius: „Mano vyrai stovėjo Šančiuose, prie Rokų kelio. Kartą važiavo rusų vora ir nestojo. Savanoriai peršovė padangas. Tai buvo pirmieji šūviai ir, manau, reikalingi. Vėliau buvo panašių įvykių prie Garliavos, prie Rokų. Savanoriai elgėsi teisingai ir rusai greitai suprato, kad čia ne juokai. Žinoma, atsirado žmonių siekusių konfliktus specialiai išprovokuoti”. Rusų mašinų vorą Šančiuose sulaikė 201 kuopos savanoriai Bronius Namajūnas (pamainos viršininkas), Minvydas Mikalauskas, Audrius Krasauskas ir Linas Radzevičius. A. Krasauskas ir L. Radzevičius vėliau buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais
.

Blokada turėjo įtakos, kad rusai savo kariuomenę iš Lietuvos išvedė net anksčiau negu iš Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos.

Birželio 16 d. įvyko referendumas „Dėl buvusios SSRS kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1292 metais ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo”. Referendume dalyvavo 75,8 procentų rinkėjų. „Taip ” balsavo 90,8 procentų, t.y. 68,7 procentų viso rinkėjų skaičiaus.

Referendumas, blokada, V. Landsbergio bekompromisinė laikysena ir Česlovo Stankevičiaus vadovaujamos Lietuvos derybų delegacijos sumanumas lėmė, kad rugsėjo 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo grafikas. Tuo metu mūsų šalyje dar buvo 34 600 Rusijos karių (5 divizijos, 295 atskiri daliniai ir padaliniai). Iki metų pabaigos rusai išvedė tik 78 procentus numatytų išvesti 1992 metais pajėgų (107 motošaulių diviziją iš Vilniaus, zenitinių raketų ir kitus dalinius. Lietuva perėmė 52 karinius objektus, tarp jų Šiaurės karinį miestelį Vilniuje, karinius miestelius Ukmergėje, Marijampolėje, Pabradėje).

Rugpjūčio 15 d. Vilniuje įvyko II savanorių susirinkimas, vėliau pavadintas I suvažiavimų (l susirinkimas vyko vasario 1 d.). Jame dalyvavo AT Pirmininkas V. Landsbergis, Ministras Pirmininkas Aleksandras Abišala, grupė AT deputatų, krašto apsaugos vadovybė. Tiek SKAT štabo viršininkas plk. ltn. ]. Gečas savo pranešime, tiek kalbėję rinktinių atstovai kėlė pačias opiausias tarnybos problemas, siūlė jų sprendimo būdus. O problemų susikaupė daug. Pagal sutartis savanoriai saugojo apie 100 objektų ir per septynis mėnesius tarnybai uždirbo 6 388 636 rublius, tačiau SKAT finansavimas ir toliau prastas, lėšų trūksta. Artėja žiema, o striukes turi tik kas septintas savanoris. Daugiau kaip pusė kuopų įsikūrusios netinkamose, išnuomotose patalpose. Vilniaus rinktinė turi 23 transporto priemones, Šiaulių — 13, Panevėžio — 23, Alytaus — 14, Marijampolės ir Utenos — po 9, tarnybos štabas, mokymo centras ir sargybų kuopa — 33. SKAT tenka tik 7 procentai krašto apsaugos turimų automatinių šautuvų, 17 procentų kulkosvaidžių, 15 procentų granatsvaidžių. Ginklai skirtingų kalibrų.[2]

Daugeliui kėlė nepasitenkinimą šlubuojanti drausmė ir tvarka. Plk. ltn. ]. Gečas savo pranešime pažymėjo: „Kiekvienam vadui būtina įsisąmoninti — taikos metu kariuomenė – didelė mokykla, o vadas — mokytojas. Kariuomenė visada rengiasi karui ir šio pasirengimo negali užgožti antraeiliai ūkiniai, biurokratiniai ar kitokie darbai. Mes būsime verti tiek, kiek sugebėsime pasirengti kautynėms.

Kita, glaudžiai su kariniu rengimu persipynusi problema — karinės drausmės ir tvarkos įtvirtinimas. Viskas veltui, jeigu nesugebėsirne iš puikių, patriotiškai nusiteikusių savanorių būrių sukurti drausmingus, griežtai valdomus, žinančius savo uždavinius ir mokančius juos vykdyti karinius dalinius. Ir čia reikia mesti į šoną bet kokias asmenines ambicijas, negailestingai šalinti netvarką, drausmės pažeidimus, griežtai bausti nesilaikančius statutų reikalavimų… Mūsų darbe smulkmenų nėra: gatvėje rūkantis ar netvarkingai vilkintis uniformą savanoris, besikeikiantis bjauriais rusiškais keiksmažodžiais, neatiduodantis pagarbos vadui yra ne mažiau kenksmingas ir gėdingas faktas, kaip girtavimas. Pagaliau visa tai silpnina Savanorių tarnybą, diskredituoja ją visuomenės akyse”.[3]

Buvo ir dar viena problema: nemažai savanorių, Atgimimo laikais aktyviai dalyvavusių politiniame gyvenime, sunkiai taikstėsi su mintimi, kad jie dabar tik kariai, savo politines pažiūras galintys išreikšti rinkimų metu, balsuodami už vieną ar kitą partiją, ir kad demokratinėje valstybėje kariai politinėje veikloje nedalyvauja. Visi suprato, kad tik taip turi būti, bet dar kurį laiką vienas kitas vis neištverdavo viešai nepareiškęs savo pažiūrų ir tokiu būdu tik šliūkštelėdavo benzino į ugnį, pasipildavo apibendrinantys priekaištai, esą savanoriai politizuoti, vienos partijos kariai. Priekaištai visiškai nepagrįsti, jeigu, suprantama, griežtai skirsime politikavimą nuo patriotizmo.

Suvažiavimas išklausė aukštų valstybės pareigūnų, svečių pasisakymus, aktyviai ir atvirai padiskutavo ir priėmė keletą rimtų ir svarbių rezoliucijų. Jis laikytinas svarbiu ir reikšmingu įvykiu tiek savanoriams, tiek ir SKAT vadovybei, kuri teisingai suvokė, kad su žmonėmis reikia kalbėtis, diskutuoti, neslėpti problemų, o aiškinti ir įtikinėti. Savanoriai tuo metu buvo specifinė ir labai aktyvi žmonių kategorija, toli gražu ne kariuomenės rezervas, o ginkluota jėga, pasiryžusi visomis priemonėmis ginti Lietuvos valstybingumą.

Karštą 1992 m. vasarą savanoriams teko ne tik rusų dalinius blokuoti, svarbius objektus saugoti, bet ir degančius miškus bei durpynus gesinti. Vien liepos ir rugpjūčio mėnesiais daugiau kaip 2000 savanorių gesino gaisrus Varėnos, Kauno, Molėtų, Radviliškio, Trakų, Švenčionių, Vilniaus ir kituose rajonuose. Dažnai be reikiamų apsaugos priemonių, ginkluoti tik kastuvais ir šakomis, trokšdami dūmuose jie išgelbėjo Lietuvai ne Vieną dešimtį hektarų miško. Alytaus rinktinės savanoriams spalio mėnesį teko dalyvauti likviduojant ekologinės katastrofos padarinius — valyti Nemuną nuo plaukiančio mazuto, kuris pateko į upę Gudijoje, įvykus pramoninei avarijai.

Balandžio 6 d. Alytuje įkurtas SKAT savanorių karinio rengimo respublikinis specializuotas mokymo centras, kurio viršininku paskirtas kpt. Edmundas Kilinskas, Viršininko pavaduotoju — kpt. Juozas Liegus. Centre mokėsi savanoriai iš visų rinktinių. Programos trukmė 20 dienų, per metus ją įsisavino 830 savanorių. Nuo 1993 m. centre jau mokėsi tik Alytaus rinktinės savanoriai. Klaipėdos rinktinės mokymo centras „Šešuvis“ pradėjo veikti Tauragėje birželio mėnesį. Centro viršininku paskirtas Vytautas Bendikas, buvęs sovietinės armijos papulkininkis, per pučą atvykęs iš Rusijos ginti Lietuvos nepriklausomybės, vėliau, deja, dėl šeimyninių aplinkybių turėjęs grįžti atgal į Rusiją.

Klaipėdos rinktinės mokymo centras „Šešuvis“ Tauragėje

1992 m. SKAT štabo, rinktinių ir kuopų vadų kursai Tauragėje. R. Bagdono nuotr.

1992 m. SKAT štabo, rinktinių ir kuopų vadų kursai Tauragėje. R. Bagdono nuotr.

Dar 1991 m. pabaigoje SKAT štabo viršininko pavaduotojo V. Benediktavičiaus ir štabo mokymo skyriaus viršininko A. Buroko iniciatyva sudaryta nauja savanorių mokymo programa ir pradėtas kurti Savanorių vadų mokymo centras. Parengtos ir vadų karinio rengimo programos, pritaikytos—visų lygių vadų mokymui. Savanorių rengimo programa numatyta trijų pakopų. Pirmuoju VMC viršininku paskirtas Jonas Andriškevičius.[4] Vienas pirmųjų VMC dėstytojų buvo Eugenijus Jakimavičius, vėliau centro viršininko pavaduotojas, daug nuveikęs savanorių ir vadų mokymo srityje, rengęs programas, mokomąją medžiagą, vadovavęs teoriniams ir praktiniams užsiėmimams.

1992 m. kadriniai pasikeitimai: Kauno rinktinės vadu skiriamas kpt. J. Juocevičius, Klaipėdos — j. ltn. Leonas Stonkus, Utenos — vyr. ltn. Bronius Stukas.

Daugėjant kuopų, darėsi vis sudėtingiau jas valdyti. Atėjo laikas kuopas jungti į batalionus. Pirmieji batalionų štabai suformuoti Kauno, Panevėžio rinktinėse.[5] Kauno rinktinė pradžioje turėjo du batalionus — miesto (vadas j. ltn. V. Važnevičius) ir rajono (vadas vyr. ltn. A. Plieskis).

1992 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos kariuomenės atkūrimo aktą.

LIETUVOS RESPUBLIKOS KARIUOMENĖS ATKURIMO AKTAS

Minėdama narsias Nepriklausomybės kovas ir dabarties savanorių pradėtą krašto apsaugos darbą, rūpindamasi Lietuvos žmonių saugia dabartimi ir ateitimi, Lietuvos Respublikos teritorijos:-ir valstybės sienos apsauga, vardan Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba šiuo aktu iškilmingai skelbia, kad nuo šios dienos yra atkuriama Lietuvos Respublikos kariuomenė.
Lietuvos Respublikos kariuomenės veiklą reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymai.

LIETUVOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS
PIRMININKAS                                                                VYTAUTAS LANDSBERGIS
Vilnius, 1992 m. lapkričio 19 d.

Šis aktas, anot plk. ltn. dr. G. Surgailio, apvainikavo beveik trejų metų darbą, nuo šios dienos prasidėjo kariuomenės plėtimas bei tobulinimas, visas pastangas dedant kuo greičiau pasiekti NATO standartų reikalaujamo lygio. Krašto apsauga, jos tarnybos ir daliniai tapo Vieninga Lietuvos kariuomene.

1993 m. sausyje likviduotos karo komendantūros, nes kariuomenėje negali būti dvivaldystės, o apskrityse ir rajonuose būtent tokia dvivaldystė susiklostė — komendanto ir savanorių rinktinės vado. Likviduojamos komendantūros ir jų funkcijos perduotos savanorių rinktinėms, kurios tapo apskričių teritorinės gynybos rinktinėmis (ATGR), pradėti formuoti teritorinės gynybos štabai apskrityse (ATGŠ) ir rajonuose (RTGŠ).

Vasario 11 d. krašto apsaugos ministras paskyrė apskričių teritorinės gynybos vadus: Alytaus — mjr. Arūną Dudavičių, Kauno — mjr. Virginijų Vilkelį, Klaipėdos — plk. ltn. Cirilį Norkų, Marijampolės — kpt. Petrą Šlivinską, Panevėžio – mjr. Bronislovą Juozaitį, Šiaulių — kpt. Joną Zaturskį, Utenos – mjr. Vytautą Kelevišių, Vilniaus — mjr. Romualdą Katiną. Visi sutiko, kad reforma reikalinga, tačiau nuomonių būta įvairių.[6]

Sausio 23 d. atkurta Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga (LKKSS), Vilniuje įvyko atkuriamasis suvažiavimas, sąjungos pirmininku išrinktas dr. Vytautas Jasulaitis. LKKSS nariais gali būti 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų savanoriai (atkuriant sąjungą vienas kitas dar buvo), 1941 m. sukilėliai, gen. Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariai, laisvės kovų dalyviai, 1990-1991 m. krašto apsaugos savanoriai, davę Lietuvos kario priesaiką iki 1991 m. rugpjūčio 22 d.

Perėmus buvusias komendantūras, Savanorių tarnybai teko vykdyti ir jų funkcijas, iš kurių bene pati svarbiausioji ir sudėtingiausia – karo prievolininkų registracija ir šaukimas į privalomąją karo tarnybą.[7]

Kovo 14 d. savanoriai gavo dar vieną, papildomą užduotį — saugoti svarbiausius geležinkelių tiltus, valstybės rezervo sandėlius.

Gegužės 19 d. įvyko III savanorių suvažiavimas. Tarnybos štabo viršininkas plk. J. Gečas savo pranešime pateikė SKAT veiklos 1993-1995 programos projektą, štabo viršininko pavaduotojas plk. V. Benediktavičius nagrinėjo teritorinės gynybos principus, o štabo juridinio poskyrio viršininkė ltn. Leonarda Kuodienė supažindino su SKAT įstatymo pakeitimo projektu. Programoje suformuluotos svarbiausios veiklos gairės: struktūros vystymas, juridinis aprūpinimas, dvasinis tobulėjimas, karinis rengimas, teritorinė krašto gynyba, mobilizacinis darbas, valstybinių ir ūkio objektų apsauga, pagalba Valstybės sienos apsaugos tarnybai, pagalba policijai, gelbėjimo darbai ir stichinių nelaimių padarinių likvidavimas, rezervo rengimas, nesmurtinis pasipriešinimas, kultūrinė bei sportinė veikla.

„Mes tikriausiai niekada nebūsime stipresni už savo priešus ginklais, už juos gausesni, – sakė plk. ]. Gečas, – tačiau mes privalome būti dvasiškai tvirtesni, labiau pasiryžę ir pasirengę aukotis už savo Tėvynę-„. Apie Lietuvos narystę NATO aljanse tuo metu tyliai svajojo tik patys didžiausi optimistai, galbūt žinantys, o gal ir ne, Izraelio valstybės įkūrėjo Davido Ben Guriono sentenciją: „Tas ne realistas, kuris netiki pasakomis“. Narystė NATO, kai dar Lietuvoje stovėjo rusų tankai, daugeliui atrodė pasaka, vaikų kalbos. Daugeliui, bet ne visiems. Lietuviai žvelgė į Vakarus.

SKAT ieškojo ryšių užsienyje. Lietuvoje daug kam buvo nesuprantama savanorių paskirtis ir veikla (arba nenorėta suprasti), tuo tarpu Vakaruose panašaus pobūdžio struktūros, nesvarbu, kokiais vardais jos besivadintų — nacionalinė gvardija, teritorinė kariuomenė ar dar kitaip — sėkmingai veikė ir niekam nekėlė abejonių. Tiesa, pirmieji ryšiai užmegzti su kaimynais latviais ir estais, tačiau jie taip pat tik kūrėsi ir susidūrė su panašiomis problemomis. Žengti pirmieji bendradarbiavimo su Danijos savanoriais žingsniai. Rugpjūčio pradžioje 19 SKAT karininkų, puskarininkių ir eilinių išvyko trims savaitėms pasimokyti į Danijos HG mokyklą. Lietuvių grupei vadovavo Specializuoto mokymo centro viršininkas plk. Jonas Bitvinskas.[8] Mokymo kursą sudarė šešios temos: demokratinė Danija, vadyba ir vadas (požiūris į žmones, moralinės vertybės ir įsitikinimai, reikalavimai vadui, jo vaidmuo, vadas, kaip mokytojas, vado ir pavaldinio santykiai, motyvacija ir t.t.), danų karo pedagogikos pagrindai, mokymo principai, metodai ir formos, instruktorių parengimo metodika ir formos, praktiniai užsiėmimai poligone, pažintinės išvykos. Danai rimtai pasirengė lietuvių atvykimui, net dalį metodinės medžiagos išspausdino lietuviškai, o bendrauta kursų metu visomis kalbomis, kuriomis tik pavyko susikalbėti — angliškai, daniškai, lietuviškai, netgi rusiškai. Plk. ]. Bitvinskas, sugrįžęs į Lietuvą, sakė asmeniškai karybos „amerikų” ten neatradęs, tačiau pamatęs laisvos valstybės žmones, asmenybes ir kariuomenę, laisvus karininkus ir kareivius. Nėra muštro, nėra rusiškos baimės ir prievartos, kiekvienas žino, ką daro, kodėl daro, ir daro sąmoningai, tai pagrindinis principas.

Taip prasidėjo vakarietiškų principų įgyvendinimas Lietuvos kariuomenėje, ir prasidėjo jis, kaip ir daugelis kitų svarbių naujovių, būtent savanorių gretose. Suprantama, kad tai buvo ilgas ir sudėtingas procesas, o ne vienadienis reiškinys — vakar vadovavomės rusiškais papročiais, o nuo šiandien elgsimės vakarietiškai. Teorinės žinias įsisavinti lengviau, tačiau pakeisti žmonių mąstyseną, psichologiją reikia laiko, kantrybės ir pastangų.

Tauragės savanoriai kariuomenė mokymuose „Barjeras-93“

Liepos 27 -29 dienomis Klaipėdos rajone vyko pirmieji didesni kariuomenės mokymai „Barjeras-93″, kuriuose kartu su Geležinio Vilko brigados, Karinių oro pajėgų, laivyno, Valstybės sienos apsaugos tarnybos padaliniais dalyvavo ir savanoriai. Pratybų tikslas – suderinti šalies vakarinėje dalyje dislokuotų pajėgų veiksmus, stiprinant sausumos ir jūrų sienų apsaugą. Pratybas stebėjo Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas, Lietuvoje akredituoti užsienio šalių karo atašė, JAV ginkluotųjų pajėgų Europoje atstovas gen. T. Lenonas, Rusijos Baltijos laivyno vadas admirolas V. ]egorovas.

SKAT mokymuose atstovavo Klaipėdos rinktinė. Jungtinei savanorių kuopai vadovavo j. ltn. A. Šliogeris, būriams — vrš. V. Šleinys ir savanoris A. Šukys. Savanoriai, kaip ir visi kariai, stengėsi pasirodyti kuo geriau, užsieniečiai negailėjo gražių žodžių, tačiau mūsų vadai nepriėmė jų už gryną pinigą, puikiai matydami, kiek dar daug jaunai mūsų kariuomenei reikia mokytis ir kad vieno entuziazmo neužtenka, reikalinga ir ginkluotė, ir kovos technika, ir modernios ryšių priemonės, ir aukštos kvalifikacijos karininkai bei puskarininkiai.[9] Niekas neatsiranda per vieną dieną, o vakarykštis civilis kvalifikuotų vadu staiga netampa, karinė patirtis kaupiama metų metais, vadovavimo meno mokomasi visą tarnybos laiką. Kovinis rengimas kuopose dar buvo tik užuomazgos stadijoje ir dažniausiai priklausė nuo kuopos vado pasirengimo ir sukauptų teorinių ir praktinių žinių bagažo. Dažnas vadas tų žinių turėjo tik tiek, kiek jų gavo Vadų mokymo centre ar perskaitė karybos vadovėlyje. Šiek tiek daugiau jų turėjo sovietmečiu baigę aukštųjų mokyklų karines katedras ir jau mūsiškius karininkų kursus, o kitokių kuopų vadų Savanorių tarnyba tuo metu beveik ir neturėjo. Daugelio šitų žmonių garbei reikia pasakyti, kad po kelių metų jie tapo tiesiog neatpažįstami, tapo tikrais vadais, profesionalais ir vėliau užėmė kariuomenėje aukštas ir atsakingas pareigas.[10]

Rusai traukiasi iš Vilniaus

„Pagaliau jie išsinešdino!..“ – džiaugiasi SKAT štabo karininkai Juozas Širvinskas, Nerijus Burokas ir Ričardas Pocius

„Pagaliau jie išsinešdino!..“ – džiaugiasi SKAT štabo karininkai Juozas Širvinskas, Nerijus Burokas ir Ričardas Pocius

1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos išvyko paskutinis rusų okupacinės armijos dalinys. Ši „garbė“ teko 7 oro desanto divizijos 108 pulkui, patogiai tūnojusiam Kaune, Panemunėje. Šios divizijos vėliava sutepta daugybės niekuo dėtų civilių žmonių krauju 1968 m. „suteikiant intemacionalinę pagalbą“ Čekoslovakijoje, 1979 m. šturmuojant Afganistano sostinę Kabulą ir vėliau „įvedant tvarką” šioje šalyje, ypač afganų krautuvėlėse ir privačiuose namuose. 1991 m. divizija buvo pasirengusi „įvesti tvarką“ ir Lietuvoje, o štai po poros metų jau teko pačiai nešdintis, palikus raudonų plytų kareivines ir gerus karininkų butus jaukiame ir žaliame Kauno mieste. (Butus, beje, karininkai sugebėjo parduoti ir gerai pasipelnyti, nors tie butai ne okupantų, o lietuvių tautos nuosavybė.) Paskutinis rusų ešelonas 23 val. 45 min. atvyko į Kenos geležinkelio stotelę ir net nestabtelėjęs, it vaiduoklis dingo nakties tamsoje. Rugsėjo 1-osios rytas išaušo gaivus ir giedras, pirmasis rytas be svetimos kariuomenės.

O rugsėjo 4 d. į laisvą Lietuvą atvyko popiežius Jonas Paulius II. Katalikų Bažnyčios vadovo ir vienos šviesiausių XX šimtmečio asmenybių, prisidėjusio, beje, ir prie komunistinės sistemos likvidavimo, apsilankymas Lietuvoje išties tapo svarbiu įvykiu tautos istorijoje. Jono Pauliaus H lankymosi metu Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Šiluvoje viešajai tvarkai palaikyti buvo skirta beveik 3 000 savanorių: iš Vilniaus rinktinės — 592, Kauno — 1 341, Klaipėdos — 91, Alytaus — 37, Šiaulių — 685, Utenos — 68, Marijampolės — 18, Panevėžio — 114.

Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu tūkstančiai savanorių saugojo viešąją tvarką


[1] Antai Vievio kuopai teko saugoti Vievio paukštyną, valstybinę grūdų įmonę ir Lentvario kilimų fabriką. Daugelyje įmonių dar klestėjo sovietiniai papročiai: ką gali pagriebti — griebk, ką gali išnešti – nešk, todėl suprantama, jog savanorių sargybomis anaiptol ne visi džiaugėsi. Antra vertus ir tarp savanorių pasitaikydavo įvairių žmonių. Toks Darius Babaitis, užuot saugojęs Vievio paukštyną, su įmonės darbininku pats vogė vištas ir kiaušinius. Tokie, kad ir reti bei pavieniai atvejai vėliau buvo sėkmingai panaudoti propagandinėje kampanijoje prieš Lietuvos savanorius, stengiantis įtikinti visuomenę, kad „visi jie ten tokie“, tad pajėgas reikia likviduoti.

[2] Marijampolės rinktinės Vilkaviškio kuopos vadas D. Kulvinskas: „Sustabdyti patikrinimui rusai iš mūsų juokiasi: „Kodėl jūsų visi ginklai skirtingi? Ar tai tam, kad vienas iš kito šovinių nevogtumėt?”

[3] Suvažiavimo išvakarėse vėl pradėtas leisti „Savanorio“ laikraštis pateikė negailestingą statistiką — per 7 1992  m. mėnesius už įvairius pažeidimus iš SKAT pašalinta 605 savanoriai ir 28 etatiniai darbuotojai, tarp kurių būta, deja, ir karininkų. Utenos kuopos vadas ltn. Paulius Likša tarnybos metu rastas kabinete girtas bemiegąs ant grindų.

[4] 1993-1999 m. J. Andriškevičius vadovavo Lietuvos kariuomenei. Dimisijos generolas majoras.

[5] Ats. mjr. Arūnas Stašaitis: „Paskyrė bataliono vadu. Jokio štabo neturėjau, tik aš ir kuopų vadai. Sakiau rinktinės vadui, kad negaliu valdyti tokios didelės struktūros be štabo. Jis atsakė, kad taip pat vadovauja vienas. Na, jis štabą turėjo, mane galų gale, o aš nieko. Pasitaikydavo daug neprofesionalių dalykų, nes dauguma juk buvome civiliai, be jokios karinės patirties. Dirbom juodą darbą, dažnai tik savo iniciatyva ir tuo pačiu metu mokėmės“.

[6] Vilniaus ATG vadas mjr. R. Katinas: „Mano galva, reorganizaciją reikėjo daryti anksčiau… Trūkumas tas, kad etatų skaičius dabar sumažėjo, o darbo padaugėjo… Antras blogumas — tai neparuošti komendantūrų kadrai, kurie žinojo tik savo specifiką. Kaip dabar šiuos žmones perkelti į kuopų vadus? Jie neišėję elementarių kursų, kurie buvo Respublikiniame štabe, todėl nežino, pečiais trauko. Tuo labiau, kad jiems niekuo nereikėjo rūpintis, bet dabar reikės… „Klaipėdos ATG vadas plk. ltn. C. Norkus: „Kiekviena reorganizacija skausminga, nes sprendžiami žmonių likimai. Pvz., aš buvau apskrities komendantu, dabar tapau teritorinės gynybos vadu… Bet apskritai aišku viena, kad atlyginimas neatitinka darbo. Už tokį atlyginimą nežinau kas gali dirbti“. Marijampolės ATG vadas kpt. P. Šlivinskas: „Užsikrovėme daugiau darbo, bet užtat turime organizuotą apskrities struktūrą vienose rankose”.

[7] Šaukimą sunkino ne tik netobula teisinė bazė, bet ir pilietinio sąmoningumo stoka. Klaipėdos RTG vadas ltn. Zenonas Bartusevičius: „Šaukiu jaunuolį, tvarkau dokumentus ir štai vieną gražią dieną aš jį jau matau policininko uniforma apsirengusį ir po miestą bevaikštinėjantį. Skambinu komisarui ir klausiu, kam jam toks policininkas reikalingas? Nereikalingas, sako, ir nebus iš jo policininkas, bet gi tu žinai, kas jo tėvas… Žinau, tačiau man tai nesvarbu, o štai komisaras tarsi ir bijo kažko“.

[8] Danijoje mokėsi j. ltn. R. Pocius, vyr. ltn. P. Urbanavičius, ltn. A. Stašaitis, eil. A. ]asinskas, eil. A. Dusevičius, eil. A. Sakalauskaitė, eil. K. Laužonis, eil. A. Žymantas, psk. V. Muliuolis, eil. ]. Rapalienė, eil. K. Viskačka, ltn. L. Stonkus, psk. E. Laurinavičius, vyr. ltn. G. Mizaras, eil. Ž. Subačius, eil. G. Petelis, eil. A. Katinas, ltn. G. Bagdonas.

[9] Plk. V. Benediktavičius: „Pagrindiniai mokymuose išryškėję trūkumai – silpnas Klaipėdos rinktinės štabo operatyvumas ir prastas savanorių pasirengimas taktikos, ginkluotės, ryšių klausimais. Mokymų metu reikėjo mokyti poligone to, kas turi būti žinoma ir apmokoma kuopose. Ypač silpnas pasiruošimas darbui su radijo stotimis.
Neteisingas pareigų paskirstymas, ruošiantis mokymams. Užnugario tarnybos viršininko pareigas vykdė bataliono vadas ltn. P. Dedūra, kuris pagrindiniu savo uždaviniu naujose pareigose suprato tik savanorių maitinimą. Su šia užduotimi jis susitvarkė puikiausiai, tačiau techninio aprūpinimo, medicininio aptarnavimo, aprūpinimo šaudmenimis, kuru ir kitomis materialinėmis vertybėmis klausimai užnugario tarnyboje nebuvo sprendžiami. Klaipėdos štabe, esant pavaduotojui užnugario klausimams, neatsirado darbuotojo, kuris galėtų vykdyti šias užduotis“.

[10] Savo metu savanorių kuopoms vadovavo dabar dim. plk. Antanas Plieskis ,ats. gen. mjr. Gintautas Zenkevičius, ats. plk. Darius Kalibatas, plk. Gintaras Bagdonas, plk. Juozas Kačergius, plk. Darius Užkuraitis ir kiti.

← Atgal

— Pagal knygą „Trečioji savanorių karta“—

Į pradžią ↑

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *