Balandžio 15 d., antradienį, Lietuvos Respublikos Seime paminėtos pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvio, tikinčiųjų ir piliečių teisių gynėjo, politinio kalinio, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos garbės nario, pirmojo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono, monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osios gimimo metinės.
9:30 Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje atverta Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta fotografijų paroda „Kunigas legenda. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925–2014)“
Monsinjoro nueitą gyvenimo kelią simboliškai galėtume padalinti į du reikšmingus laikotarpius, ryškiai susijusius su XX amžiaus Lietuvos istorija ir jo pasišventimu Dievui ir Tėvynei. Pirmasis laikotarpis truko beveik 45-erius metus – tai kunigo rezistento kelias: kovojant su okupantu partizanų būryje, vėlesniais metais neginkluoto pasipriešinimo dalyvių rate, aukojantis už Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir piliečių laisves. Šiuo laikotarpiu Alfonsas Svarinskas net 22 metus buvo kalinamas lageriuose. Antras laikotarpis – veikla nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvos valstybėje: rūpinimasis jos dvasiniu atgimimu, vienintelio dvasininko – parlamentaro darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje 1990–1992 m., Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos ir nesuskaičiuojami darbai įamžinant Lietuvos partizanų atminimo vietas. Šiai misijai monsinjoras liko ištikimas iki galo, jis išreiškė valią būti palaidotas šalia brolių partizanų Dukstynos partizanų kapinėse, kad ir ant jo kapo stovėtų tik kuklus partizanų atminimo kryželis.
Parodos pavadinimą pasufleravo kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, anuometinio Kauno arkivyskupo metropolito, žodžiai, pasakyti monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvių šv. Mišių homilijoje Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, taip įvertinant monsinjoro reikšmę Lietuvos istorijoje: „Monsinjoras Alfonsas – kunigas legenda. Su monsinjoru Alfonsu užverčiame septyniasdešimties metų Lietuvos istorijos puslapį, pažymėtą kančiomis, kovomis, dideliais praradimais ir sunkiu prisikėlimu. Šiame puslapyje aukso raidėmis yra įrašytas monsinjoro Alfonso vardas.“
Parodoje, skirtoje monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms paminėti, eksponuojamos fotografijos iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos valstybės naujojo archyvo, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, Lietuvos Respublikos Seimo archyvo fondų, Naujienų agentūros ELTA fotografijų archyvo. Parodoje pirmą kartą gausiai eksponuojama archyvinė medžiaga iš Lietuvos valstybės naujajame archyve saugomo monsinjoro asmeninio fondo, taip pat nuotraukos iš Balio Gajausko, Petro Plumpos, ses. Gerardos Elenos Šiuliauskaitės SJE, ses. Nijolės Sadūnaitės, kardinolo Sigito Tamkevičiaus, Zenono Nekrošiaus asmeninių archyvų. Parodos rengėjai dėkingi parodos partneriams už suteiktą galimybę naudotis jų saugoma dokumentine ir fotomedžiaga.
Fotografijų autoriai: Martynas Ambrazas, Gediminas Bartuška, Romualdas Damulis, Jonas Ivaškevičius, Jonas Juknevičius, Vilma Juozevičiūtė, Viktoras Kapočius, Dainius Labutis, Paulius Lileikis, Arturo Mari, Zenonas Nekrošius, Lina Petrauskienė, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Gediminas Svitojus, Sigitas Tamkevičius SJ, Algimantas Žižiūnas.
Paroda eksponuojama balandžio 14–28 d. Daugiau apie parodą—>
10:21 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato, monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osios gimimo metinės paminėtos rytiniame Seimo posėdyje
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Vidmanto Žiemelio kalba
Prieš 100 metų gimė iškilus dvasininkas, rezistentas, politikas ir, drįstu teigti, kovotojas A. Svarinskas. Signatarų klubo pirmininkė, vadovė įpareigojo mane pasakyti šią kalbą, tačiau, aišku, yra daug vertesnių, ir aš iš pradžių nenorėjau sutikti, bet, neatsiradus niekam kitam, aš sutikau ir vien dėl to, kad aš pats esu giliai tikintis Dievu. A. Svarinskas man yra pavyzdys, kaip reikia tikėti Dievu ypač sudėtingomis aplinkybėmis. Kalėjimuose, lageriuose jis nenustojo melstis ir prašyti Dievo apsaugos ir stiprybės, kad jis neišduotų pavardžių rezistentų, partizanų, kovojančių už Lietuvos laisvę. Už Dievą jis galėjo leistis ir būti nukryžiuotas. Kunigą A. Svarinską, kaip ir V. Landsbergį, arba labai myli, arba ne, dažniausiai dėl jų tvirtos nuomonės, tačiau jų negerbti negalima.
A. Svarinskas išrinktas deputatu į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą Šilalės 70-ojoje rinkiminėje apygardoje ir 1991 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba pripažino jo įgaliojimus. Šia proga rajono Tarybos pirmininkas A. Bartkus tarė žodį pabrėždamas: deputato mandatą gavo žmogus, atstovaujantis dvasininkų luomui, jis visą savo gyvenimą paskyrė kovai už tikėjimą ir Tėvynės laisvę. Štai ta laisvė atėjo, o kartu su ja atėjo į parlamentą ir gerbiamas deputatas, monsinjoras A. Svarinskas. Atėjo per lagerius, tardymus, tremtį, nuolatos persekiojamas, šmeižiamas ir žeminamas. Šilalės žmonės pasirinko tokį. Monsinjoras ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje mums buvo moralinis autoritetas. Jis pasižymėjo ypatingu darbštumu. Kai kurie kolegos signatarai, kurie yra matę deputato darbotvarkę, sakydavo: jis dirba be išeiginių ir neskiria laiko poilsiui. Jau iš A. Svarinsko laiško iš lagerio buvusiam lagerio draugui J. Čeponiui akivaizdžiai matyti, kad jis ruošiasi aktyviai dalyvauti valstybės atkūrimo procese. Jis rašo: „Mūsų tėvynė pergyveno baisius sukrėtimus, kurie skaudžiai atsiliepė jos fiziniam ir dvasiniam gyvenimui. Mes, kaip tautos avangardas, negalime būti abejingi svarbioms Atgimimo problemoms. Mes turime padaryti, kad eklesija taptų tautos mokykla, jos gyvenimo centru. Visas mūsų tautos gyvenimas turi būti persunktas Kristaus Evangelijos dvasios, krikščioniško turinio ir tautinės formos.“
Parlamente A. Svarinskas be reikalo nekalbėdavo, o jeigu pasisakydavo, tai jo kalba būdavo aiški, niekam nepataikaujanti, todėl kai kada ir ne visiems patinkanti. Vienas iš pirmųjų jo pasisakymų Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje buvo svarstant įstatymą „Dėl kai kurių apribojimų užimti valstybines pareigas“. Trumpai priminsiu šį įstatymą. Jis taip ir neišvydo dienos šviesos. Šiuo įstatymo projektu buvo numatoma apriboti dirbusių tam tikrose pareigose – partinėse, vykdomosios valdžios ir kitose sovietinės sistemos struktūrose, asmenų galimybes užimti tam tikras valstybines pareigas nepriklausomoje Lietuvoje. Tuo metu šio įstatymo priėmimo galimybės buvo itin menkos. Neišlaikė ir monsinjoras A. Svarinskas ir tarė: „Šiandien, klausant (aš jau cituoju, kaip jis pasakė, jam leistina) čia komunistų sapaliojimo, kraujas verda. Žudė tautą 50 metų, o jie dabar nežiūri, kas kaltas, kas turi atsakyti, bet tyčiojasi.“ Taigi, mes buvome per daug nuolaidūs, patikėjome, kad jie padarė atgailą. Ir jis pasiūlė įtraukti istrebitelių būrį ir kai kuriuos kitus asmenis, dirbančius sovietinėse struktūrose, kad jie negalėtų užimti tam tikrų pareigų valstybinėse struktūrose. Jis paminėjo labai svarbų faktą, apie kurį dar ir šiandien mažai kas kalba, kad būtent istrebiteliai apsimesdavo partizanais ir žudydavo civilius žmones. Apie tai labai nemažai kalbama, o iš tikrųjų tai buvo tam, kad sukompromituotų partizaninį judėjimą. Ši kalba, aišku, buvo kaip šaltas dušas. Tuo metu ir man monsinjoro kalba atrodė pernelyg griežta. Visa tai buvo galima pasakyti kitais žodžiais. Tačiau, kai perskaičiau A. Svarinsko knygą „Nepataisomasis“ (štai ši knyga), mano nuomonė pasikeitė. Tokiam žmogui, perėjusiam sovietinės sistemos golgotas, sunku kitaip ir pasakyti.
Beje, ši iškili asmenybė sugebėdavo ir atleisti savo politiniams priešininkams, netgi tiems, kurie jį tardė. Prieš keletą dienų perskaitęs būtent šią monsinjoro atsiminimų knygą, pats asmeniškai sužinojau, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje buvo du deputatai signatarai, sovietinės okupacijos laikais tardę kunigą A. Svarinską. Tai sužinojau tik po 34 metų. Šis Dievo žmogus sugebėjo dirbti kartu su jį tardžiusiais deputatais jiems nepriekaištaudamas ir apie tai nepaskelbdamas. Tai yra galinga asmenybė. Beje, paminėta knyga, mano požiūriu, įdomi ir svarbi tuo, kad joje tikroviškai ir gražia lietuviška kalba perteiktas ikikarinis Lietuvos žmonių gyvenimas, rezistencinis judėjimas ir jam svarbus Lietuvos dvasininkų vaidmuo bei košmariškos politinių kalinių egzistavimo sąlygos kalėjimuose ir lageriuose.
Autobiografiniai faktai, perteikti šioje knygoje, akivaizdžiai byloja apie būsimo kunigo rezistento, tikro Jėzaus Kristaus kario formavimąsi. Jeigu būtų mano valia, aš šią knygą įtraukčiau į privalomos literatūros sąrašą, kad mūsų mokiniai skaitytų šią knygą.
Monsinjoras A. Svarinskas vaizdingai papasakojo savo vaikystės kai kuriuos fragmentus, kad jis karjerą pradėjo būdamas septynerių metų, ganydamas žąsis. Septynerių metų jis pradėjo lankyti Vidiškių mokyklą, baigęs pradinę mokyklą Ukmergėje, pradėjo lankyti 5 skyrių. Iš monsinjoro religinio nusiteikimo visi įtardavo, kad jis studijuos Kunigų seminarijoje. Svarinskų šeimoje vyravo gera, gyva religinė nuotaika. Tačiau jam būnant gimnazistu jį traukė ir kariuomenė. Tuo metu Lietuvoje vyko karo veiksmai, tačiau apsisprendė jis po to, kada pamatė lauke vieną sužalotą karį, apsipylusį krauju, jis nutarė: viskas, baigta, ir stojo į Kunigų seminariją. Apie Kunigų seminariją jis atsiliepė irgi labai šiltai, kad būtent Kunigų seminarijos dėstytojai, nors ir buvo reiklūs, tačiau davė ne tik mokslo bei profesinių žinių, bet išmokė mylėti Dievą ir artimą, kovoti su blogiu ne tik širdyje, bet ir visoje Lietuvoje. Dievą ir Tėvynę išmokė mylėti labiau negu savo jaunystę ar gyvybę. Tai toks ir buvo visą gyvenimą monsinjoras A. Svarinskas.
O kodėl galėjo kalbėti taip Seime, mano požiūriu, atspindi būtent tai, kokias kančias jis praėjęs lageriuose, kalėjimuose. Keletą vietų pacituosiu: „1946 m. gruodžio 21 d. areštuotas ir tardytas. Prokuroro sankcija buvo tokia: įkirsti 100 kirčių. Po 20, 30 kirčių, – kaip teigė A. Svarinskas, – skausmo pradedi nejausti, o po to netenki sąmonės. Būdavo geriau, kai tik mušdavo, blogiau, kai per naktį tardydavo ir mušdavo neduodami miegoti.“ Kitas kankinimo būdas: „paguldydavo kniūbsčią, galvą padėdavo taip, kad Adomo obuolys kakle būtų ant uslano krašto, galvą prispausdavo, o kitas atsisėsdavo ant kojų. Negalėdavai iš skausmo pajudėti, o tada dar ir mušdavo.“
Tai tokius išbandymus atlaikęs, matyt, kiekvienas nesugebėtų… pasakytų dar griežčiau. Taigi monsinjoras A. Svarinskas buvo nuteistas tris kartus, apie jį sukurtas ir filmas. Baigdamas norėčiau pasakyti, kad monsinjoras A. Svarinskas ypač daug dirbo stengdamasis įamžinti partizaninio judėjimo kovas. Jis yra padaręs šioje srityje labai daug, labai daug.
O kai tik jį paleisdavo iš įkalinimo vietos, dirbdamas kunigu, jis skleidė, tiksliau, ne skleidė, o kėlė žmones atgimti. Atgimti. Taip pat tikėti. Du dalykai buvo svarbiausi – atgimti ir tikėti. Aišku, labai griežtas buvo vartojančių alkoholį atžvilgiu. Ir šiandien to reikia, bet jau Lietuva yra blaivesnė, tai jau gerai.
A. Svarinskas, tiksliau, ši galinga siela, į aną pasaulį iškeliavo 2014 m. liepos 17 d. Ir šiandien mums, Lietuvoje gyvenantiems sudėtingomis aplinkybėmis, turintiems tokius kaimynus, matyt, A. Svarinskas turi įkvėpti kuo didesnį pasitikėjimą Viešpačiu ir kuo didesnę meilę Tėvynei, o jums santarvės, ypač sprendžiant šalies gynybos klausimus. Ačiū.
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmojo pavaduotojo Juozo Oleko kalba
iš tikrųjų man čia du įvykiai – pirmosios Vyriausybės priesaikos 35-metis ir monsinjoro A. Svarinsko 100-mečio paminėjimas – labai siejasi. Man teko augti Sūduvos krašte. Man būnant moksleiviu, monsinjoras A. Svarinskas, kaip kas sako, buvo nutremtas į Lietuvos pakraščius – Igliauką, Patilčius, Kudirkos Naumiestį, ir aš labai gerai prisimenu, kaip mano seneliai, tėvai vis perpasakodavo tuos įspūdžius, kurie sklido nuo monsinjoro A. Svarinsko ir mūsų krašte daugiau žinomos tokios trijulės – dabartinio arkivyskupo, kardinolo S. Tamkevičiaus ir kunigo J. Zdebskio. Tai buvo toks trikampis tikėjimo, trikampis tikėjimo Lietuvos ateitimi. Kuo buvusi sovietinė valdžia juos labiau trėmė, kuo juos daugiau spaudė, kuo juos daugiau siuntinėjo į mažesnes parapijas, tuo plačiau sklido tikėjimo ir pasitikėjimo dvasia. Tikrai labai gerai atsimenu, kai kai kuriems iš jų buvo uždrausta verstis kunigyste, kaip S. Tamkevičius šlavė gatvę, kurioje aš gyvenau, ir žmonės išeidavo, sveikindavosi, apsikabindavo ir dar labiau glaudėsi apie šiuos žmones.
Monsinjoras A. Svarinskas yra Lietuvoje vienas iš tų… tos didžiosios tikėjimo uolos, kuri po karinio pasipriešinimo, pasipriešinimo ginklais iškėlė Lietuvos žmonių dvasinį ir tikėjimo pasipriešinimą. Ant šios uolos mes pastatėme Lietuvos Nepriklausomybės Sąjūdį, ant šios kalvos mes galėjome paskelbti Kovo 11-ąją Nepriklausomą Lietuvą ir, be abejo, mūsų signatarai galėjo paskirti pirmąją Vyriausybę. Todėl manau, kad mes turime labai giliai priimti sau šio žmogaus gyvenimo pavyzdį, pavyzdį, kada savo užkrečiama jėga, dvasia, pasitikėjimu ir tikėjimu galima prikelti ir tuos, kurie abejoja. Prikelti jaunąją kartą, suteikti jai pasitikėjimo. Kaip šiandien mano kolega V. Žiemelis kalbėjo apie tą tvirtybę ir atlaidumą susiduriant su tais žmonėmis, kurie tardė, kankino, išdavė, ir galėjimą kalbėti, kalbėjimą, surasti bendrą kalbą vardan tikėjimo ir vardan Lietuvos, aš manau, kad šiandien mes galėtume tikrai pasimokyti iš monsinjoro A. Svarinsko ir jo bendražygių, kaip galima sutarti dėl bendrųjų Lietuvos reikalų.
Aš noriu pasakyti A. Svarinsko žodžiais, šiek tiek perfrazuodamas: mylėkime Dievą ir Tėvynę daugiau negu savo gyvenimą. Ir tai, man atrodo, būtų labai konkretus šių žmonių, kurie atlaikė Lietuvos priespaudas ir pakėlė mus laisvon Lietuvon, idealų įgyvendinimas. Todėl kviečiu visus prisiminti monsinjorą A. Svarinską kaip kovotojo už Lietuvą pavyzdį, kaip žmogų, kuris Lietuvos Respublikos Seimą, tuometinę Aukščiausiąją Tarybą, taip pat labai stipriai sutvirtino ir įkvėpė. Tokie žmonės, tokių žmonių darbas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime ir Seime, man atrodo, labai įkvepia pasitikėjimą ir galimybę užtikrinti taikią ir patikimą Lietuvos ateitį.
Užbaigti noriu dar viena monsinjoro fraze: „Atleidžiu visiems, kurie mane skundė, kankino ir teisė. Taip pat prašau savo artimųjų ir visų kitų atleidimo. Sąmoningai niekam blogo nedariau.“ Kolegos, dirbkime, mylėkime ir atleiskime.
Seimo Konstitucijos salėje surengta konferencija „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo…“
Konferenciją vedė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė ir Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Sinica.
| 0 01‘ 40“ | Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pirmojo pavaduoto Juozo Oleko sveikinimo žodis |
| 0 05‘ 50“ | Gyvas Alfonso Svarinsko žodis iš Seimo archyvo |
| 0 13‘ 25“ | Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo sveikinimo žodis |
| 0 16‘ 28“ | Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko sveikinimo įrašas |
| 0 26‘ 15“ | „Kunigas Alfonsas Svarinskas – amžinasis kovotojas“. Pranešėjas – Povilas Girdenis, istorikas, Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas |
| 0 42‘ 05“ | „Alfonso Svarinsko patriotizmo idėjos įgyvendinimas Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke“. Pranešėjas – Darius Varnas, Ukmergės rajono savivaldybės meras |
| 0 58‘ 11“ | „Holistinės Alfonso Svarinsko kunigystės fenomenas“. Pranešėjas – Romualdas Dulskis, kunigas, habilituotas daktaras, profesorius, Akademinės krikščionybės ir religijų dialogo instituto vadovas |
| 1 13‘ 10“ | „Kunigas Alfonsas Svarinskas – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas“. Pranešėja – Birutė Valionytė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė |
| 1 56‘ 30“ | „Kunigas A. Svarinskas – karo kapeliono idealas“. Pranešėjas – Virginijus Veilentas, kunigas, teologijos mokslų daktaras, Lietuvos kariuomenės Ordinariato vyresnysis kapelionas, pulkininkas leitenantas |
| 2 09‘ 00“ | „Monsinjoras A. Svarinskas – kunigas iš pašaukimo“. Pranešėja – Reda Sopranaitė, ateitininkė, buvusi monsinjoro Alfonso Svarinsko parapijietė |
| 2 29‘ 50“ | „Kunigas Alfonsas Svarinskas – Laisvės kovų atmintis“. Pranešėjas – Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Sinica |
| 2 47‘ 20“ | „Tautinė valstybė kaip neįgyvendintas pažadas“. Pranešėjas – Alvydas Jokubaitis, filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, akademikas, profesorius |
| 3 05‘ 55“ | „Viduklės sąjūdietis“ Antanas Kliunka |
| 3 12‘ 10“ | Konferencijos apibendrinimas. Monsinjoro Alfonso Svarinsko palikimas. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė |
