Ukrainos karo korespondento Anatolij Stepanov 2025-07-15 pasakojimas ir fotoreportažas
Aušra. Dangaus rytiniame pakrašty liejasi ryški baltuma ir kontrastingoje šviesoje išryškėja priekyje esančio miesto bruožai. Stovime pakelėje, ir mašinos vairuotojas susiekia su artilerija. – „Kaip dangus, bičiuliai?“ – „kol kas virš mūsų giedra“… – pasigirsta balso pranešimas iš žalios dėžutės. Kareivis užsideda šalmą, mes taip pat. – „Viskas, judam. Jei kas, šokite iš mašinos. Net ir važiuojant. Geriau būti sulaužytam, negu mirusiam“… – iškvepia jis.
Mašina staiga trukteli – tarsi nertume nuo skardžio į gilią upę. Priešais pralekia apkarstyti tinklais „Hummer“, kažkoks šarvuotis, pikapai ir civiliniai automobiliai. Visi bando ištirpti toje ryto pilkumoje, kad pasiektų savo tikslą. Štai ir tuščia Kostiantynivkos gatvė. „20-ojo maršruto“ degalinė, kadaise garsėjusi gardžiais patiekalais, šalia – sudegęs pikapas. Lekiame per miestą žaibišku greičiu. Retkarčiais pralekia automobiliai. Dangus jau giedras, viską nutvieskia šviesa. Iš kalvų už Konstantynivkos kyla ryto migla, kuri tik sustiprina kontrastą. Mes jau vietoje. Mašina greitai nuvažiuoja. Jaunas vaikinukas nuveda mus į blindažą, kur vis dar ilsisi jo bendražygiai. Pakirdęs tik pabūklo vadas – jis kažką rašo savo užrašų knygelėje. Pažindinamės. Paklaustas, ar šiandien dirbs, vadas šypteli: „Dirbame tik pagal įsakymą. Jei bus taikinių, dirbsime.“ Blindaže ankšta. Antrame aukšte šnopuoja kareivis. Rodos laikas sustojo, ir norisi, kad ši ramybė tęstųsi amžinai. Kava, pokalbiai apie namus. Pasirodo, jis – aistringas bitininkas. Kalbamės apie bites, medingus augalus, avilius, šunis – ypač apie Vidurinės Azijos aviganius, kuriuos jis taip pat dievina. Žiūrime nuotraukas jo telefone ir jaučiu, kaip jam norisi būti kažkur toli nuo čia, salia savo gimtųjų namų, tvarkyti avilius, glostyti šunį.
Staiga sugargaliuoja racija – priešas pradėjo rytinę ataką, reikia paremti pėstininkus. Nurodomos koordinatės. – „Į mūšį! Vaikinai, greičiau, greičiau!“ Vado ramumas akimirksniu dingsta. Nuo antro aukšto nušoka du vaikinai, greitai velkasi neperšaunamas liemenes ir bėga iš priedangos. Kaponieriuje mus pasitinka apšiuręs, bet vis dar kovai pasiruošęs „Paladinas“. Bokštelių skydai žiojėja skylėmis, aliuminio korpuse aiškiai matyti gilūs įbrėžimai ir įlenkimai nuo atsitrenkusių skeveldrų. Komanda atlieka iki automatizmo lygio atiderintus veiksmus. Vaikinai atitraukia maskuojamąjį tinklą, ir patrankos vamzdis grėsmingai kyla aukštyn. Užtaisytojas iš priedangos ištraukia sunkų sviedinį, patranka jį praryja, po to seka parako užtaisas. Taikytojas dirba su prietaisais. Stoja grėsminga tyla. „Pasiruoškite, ugnis!“ – pasigirsta iš racijos. „Ugnis!“ – šaukia užtaisytojas, ir trenksmas susilieja su jo balsu. Iš savaeigio pabūklo vidurių į veidą smogia dulkių debesis, visa mašina sudreba. Erdvė pilna dulkių, girdėti kaip čežėdamas nuskrieja sviedinys. Užtaisytojas neša kitą. Darbas tęsiasi. Keičiu fotografavimo tašką. Jie naudoja nepilną užtaisą, tad galiu fotografuoti savaeigį pabūklą iš priekio. Pasirenku tašką už penkiolikos metrų, šiek tiek į šoną. Aiškiai girdėti, kaip įeina sviedinys, spragteli spynos skląstis. „Ugnis!“ – vėl trenksmas, karštas kvėpavimas, dulkės į veidą, žemių gabaliukai muša per drabužius. Iš vamzdžio veržiasi juodos dūmų čiurkšlės, sviedinys vėl nušnara oru. Viskas kartojasi. „Maskuojame! Visi į priedangą!“ – komanduoja racija. Netoliese dunda dar viena mūsų patranka. Vėl blindaže. „Jūsų kvadrate „Zala““, – perduodama per raciją. Priešas bando aptikti artilerijos pozicijas, paleidžia žvalgybinį droną. Šalimais pasigirsta automatų ir kulkosvaidžių serijos, o tada nemalonus zvimbimas. Virš slėptuvės suka ratus FPV dronas. Vaikinai griebia automatus ir iššoka. Zvimbimas tilsta. Automatų serijos aprimsta. Nurodomi nauji taikiniai. Dangus giedras – reikia veikti greitai. Senutėlis „Paladinas“ vėl atgyja. Vaikinai pasuka bokštelį kita kryptimi. Šį kartą jie dirba visu pajėgumu. Dauboje griaudėja sprogimas – priešas atsako ugnimi. Sunkus sviedinys vamzdyje, galingas užtaisas dingsta už spynos. Nusitaikymas. Dabar visi į priedangą. Šūvis pilnu užtaisu paleidžiamas savaeigio pabūklo išorėje. Esame užblokuotoje tranšėjoje. Užtaisytojas staigiai trukteli virvę. Kurtinantis trenksmas. Nuo tranšėjos sienų ant pečių ir šalmo krinta gabalai molio, aplink kyla dulkių siena. Dar keli sviediniai – ir vėl komanda: – „Maskuotis! Visi į priedangą!“
Įsidienoja. Ryški saulė užlieja viską aplinkui. Dangus atgyja garsais priešo dronų, kuriuos bandoma numušti šaulių ginklais. Tai kairėj, tai dešinėj nuaidi automatų serijos. Mus atvežusi mašina nebegali atvažiuoti į pozicijas. Išeiname pėsčiomis. Atsargiai, stabtelėdami medžių ir krūmų šešėlyje, beveik trumpais perbėgimais nusigauname iki sutartos vietos „žalumoje“. Ten mūsų ten jau laukia. Vėl turime peršokti per Kostiantynivką. Vaikinai ties langais paruošia automatus: vienas stebi dešinįjį sektorių, kitas – kairįjį. Lekiam tuščiomis gatvėmis. Atidžiai įsižiūriu į kareivio, laikančio automatą ir įdėmiai žiūrinčio aukštyn, veidą. Jis ką tik grįžo iš atostogų, po to, kai buvo sužeistas FPV drono. Pavojaus iš dangaus suvokimas tampa beveik fizinis. Vėl pravažiuojame „20-ojo maršruto“ degalinę. Prie sudegusio pikapo kažkoks vyriškis išsukinėja išlikusią detalę. Už patikros punkto įtampa atslūgsta. Apima santykinis saugumo jausmas.
P.S. Didelis ačiū 28-osios atskirosios mechanizuotosios brigados artileristams už jų darbą, taip pat brigados spaudos tarnybai už galimybę tai parodyti.
