Iš kovo 20 d. Ukrainos savanorio, LKKSS VAS garbės nario biologijos profesoriaus Evgen Dykyj rytinio įrašo Facebook sienoje:
2022-03-20 03:27
„Tiekiam produktą antrinį, valgom maistą liuksusinį!“ – tokiu šūkiu genialioje Voinovičiaus distopijoje „Maskva 2042“ raškos gyventojai raginti priduoti fekalijas perdirbimui į maistą. Panašu, kad sankcijų spaudžiamas ir importo atsisakantis trūkumreichas kasdien vis labiau įkūnija šią išmintingą pasaką, ir tokie šūkiai greitai taps realybe. Bet šis mano rašinys šiek tiek ne apie tai, o apie to onkologinio darinio pasaulio žemėlapyje kokybę, su kuriuo mums tenka kovoti, ir apie tai, kas iš to seka. Taigi, po 3-jų (žodžiais: trejų!) savaičių karo su „Failed State“ (žlugusi valstybė), kaip visus tuos metus raškoje vadino Ukrainą, Rusijos Federacija yra priversta kreiptis pagalbos į Kiniją. Painių sąraše – lėktuvai, raketos ir… sausi daviniai. Nespėliosime, kokį sprendimą priims senasis Xi, greitai pamatysime. Bet tikrąją raškos būklę jau pamatėme. Blogio imperija, kurios dar prieš tris savaites siaubingai bijojo visas pasaulis, o daugelis iš inercijos vis dar bijo, pasirodė besanti ne tik milžinu molinėmis kojomis. Pamenate, prieš porą metų Rusijoje jie didžiavosi kūrybos šedevru – didžiule gaidžio statula, nulipdyta iš arklių mėšlo? Taigi, visas puilostanas pasirodė besąs ne kas kita, kaip toks milžiniškas gaidys iš šūdo. Šaltyje sulipdytas gaidys dar kažkaip laikosi, nors medžiagos, iš kurios jis pagamintas, esmė vis labiau išryškėja, o pavasarinio vėjelio atpučiami aromatai neleidžia suklysti. Bloga žinia mums, kad gaidys yra didelis, pūlinių jame ne viena tona, o mes turėsime darniai pamojuoti kastuvais, kad „skulptūros“ pavertimo trąšomis procese patys nebūtume užversti ar užpilti. Tačiau gera žinia, kad procesas yra negrįžtamas, tai išplaukia iš medžiagotyros pagrindų ? Suprasti Blogio imperijos esmę mums būtina ne tik dėl moralinio pranašumo prieš priešą. Tai svarbi informacija, kad dabar priimtume esminį sprendimą – kada ir kokiomis sąlygomis galima karo pabaiga. Raška pasirodė besanti stebėtinai toli nuo didžiojo ir baisaus Mordoro įvaizdžio, kurį ji daugelį metų kūrė ir kuriuo iki šiol besivadovauja daugybė žmonių. Taip, žiaurumo ir apgaulės atžvilgiu tai absoliutus Mordoras, tačiau ne per geriausios formos, be kaimyninio mega-Mordoro pagalbos nesugebėjęs palaužti pasipriešinimo tautos, kuri prieš karą nebuvo nei pati skaitlingiausia, nei turtingiausia ir dar patologiškai taiki. Su tokiu mordoru galima ir reikia kovoti iki galo, būtinai iki absoliučios pergalės, kurios, labai tikėtina, šis keistas konstruktyvas neišgyvens. Jokiu būdu nereikėtų su juo ieškoti kompromisų, ypač tokių, kurie suteiktų jam laiko atsigauti, sustiprėti ir pasiruošti naujam įsiveržimui, kurio sumanyme jau būtų atsižvelgta į šio karo klaidas. Pralaimėjimas kare su Ukraina, būtent triuškinantis pralaimėjimas, kurio net ir prie jų totalios informacinės erdvės kontrolės nepavyks „parduoti“ kaip pergalės Rusijos lochtoratui, taps ta pavasarine šiluma, kurios neišgyvens šaldytas gaidys iš mėšlo. Šūdo ir pagaliukų konstrukcija neišvengiamai subyrės, ir būtent tai mums iš ties ilgam suteiks realias saugumo garantijas – kitaip nei bet kokios šio penwick‘o pasirašytos garantijos. Tai, kad Puilo mus užpuolė, suteikia unikalią istorinę galimybę pagaliau ne tik trumpam atsimušti ir toliau vėl gyventi nuolatiniame laukime, kada Blogis sugrįš (o nebaudžiamas Blogis visada grįžta ir įnirtingai keršija už ankstesnius pralaimėjimus ir už savo baimę), bet galutinai užbaigti tą istorinį nesusipratimą, vadinamą Rusija. Atrodytų nerealu, bet SSRS žlugimo prognozės taip pat buvo laikomos nerealiomis, „išmintingi“ žmonės dar 1991 m. pavasarį mane įtikinėjo, jog tai neįmanoma, o geriausiu atveju tai įvyktų po dešimtmečio – tada, kai iki sovkos žlugimo bebuvo likę keli mėnesiai. Puilostanas pasirodė esąs dar mažiau stabilus nei jo propagandistų apdainuota sovka („совка“) – sovka bent jau trečią intervencijos Afganistane savaitę neprašė kiniško sauso davinio „trečiąjai pasaulio armijai“ ? Mes turime galimybę, o kartu ir šventą pareigą kartą ir visiems laikams apnulinti fekalinį Mordorą, ir tik tai garantuos, kad mūsų vaikams neteks, kaip dabar mums, semti karo baisybes ar gyventi diktatūros sąlygomis – kad ir karikatūriškos, groteskiškos, apsimelavusios, bet dėl to nė kiek nemažiau negailestingos ir baisios. Taigi, įsisąmoninkime – prieš mus yra didžiulė, bet vis tiek tik paprasčiausia mėšlo krūva. Kanabėkus į rankas ir kibkime į darbą, ir jokių kompromisų su antriniu produktu ? Слава Україні! (Šlovė Ukrainai!)