Išsisukinėtojų partija

Ukrainoje yra dramblys, kurio šalies gynyba susirūpinę šalies patriotai beveik nepastebi. O Lietuvoje?

Pavlo Kazarin 

Daugelis tikisi, kad karas sustiprins Ukrainos „vanagų“ partiją.

Valerijaus Zalužno ir Kirilo Budanovo populiarumas lyg apie tai ir užsimintų. Bendras veteranų skaičius šalyje. Tiesioginė ir akivaizdi grėsmė iš Rusijos Federacijos. Galiausiai tai liudytų faktas, kad ketvirtaisiais plataus masto karo metais labiausiai pasitikima Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis.

Kadangi šalyje uniformas dėvi daugiau nei milijonas žmonių, toks scenarijus iš tiesų atrodo tikėtinas. Teoriškai kiekvienas visuomenės savanoris ar žiniasklaidos karys gali patraukti į politiką. Bet taip pat  mūsų šalyje yra dramblys, kurio mes nepastebime.

Tai išsisukinėtojų partija.

Ne kiekvienas užnugario vyras patenka į tą grupę. Vieni dirba gynybos pramonėje, kiti aptarnauja ypatingos svarbos infrastruktūrą, dar kiti užsiregistravę įskaitoje ir laukia savo eilės būti mobilizuoti. Tačiau tuo pačiu metu turime šešis milijonus žmonių, kurie nusprendė neteikti savo duomenų teritoriniams komplektavimo centrams. Šis skaičius tiesiogiai iliustruoja faktą, kad išsisukinėtojų yra žymiai daugiau nei kariškių. Jie mobilizaciją laiko egzistencine grėsme ir ta tapatybė jiems yra svarbesnė nei regioniniai ar kalbiniai skirtumai. Jie turi potencialo tapti elektorato grupe, kuri, be to, turi vertybinį poreikį. Būtent, jie nori jaustis normos nešėjais.

Žmogus – ne racionali, o racionalizuojanti būtybė. Pirmiausia jis pasirenka sau elgesio modelį, o tada pradeda ieškoti jam paaiškinimo. Todėl pagrindinis išsisukinėtojo poreikis susiveda į savęs pateisinimo paieškas. Kiekvienas nori susitarti su savo sąžine. Kiekvienam svarbu jaustis esant ne išimtimi, o taisykle.

Jie neturi jokių šansų pritapti prie karo meto etikos standartų. Kai visas civilizacijos sukauptas kultūrinis bagažas byloja, kad ginti šalį nuo invazijos yra teisinga. Todėl jie slepia agresijos baimę ir dėl jos kylančią frustraciją. Ir tuo pat laiku jie ieško pasiteisinimo, kuris paaiškintų, kodėl jie gali sau leisti nenešioti maskuojamosios uniformos.

Reguliariai stebime jųaiškinimus  socialiniuose tinkluose. Kad kariauti turėtų policija, deputatai ir valdininkai. Kad dėl mobilizacijos nesėkmės kalta valdžia, vadai ir maži atlyginimai. Jie nuolat išdėsto savo sąlygas šaliai ir reikalauja, kad pirmiausia į frontą būtų pasiųstas kas nors kitas. Kiekvienas iš jų nori jaustis esąs teisingoje istorijos pusėje – todėl savo strategiją jie kuria remdamiesi savęs pateisinimu ir atitinkamais kaltinimais.

„Išsisukinėtojų partija“ yra daug didesnė nei bet kokia potenciali „vanagų partija“. Ir kova dėl balsų ir lojalumo jau prasidėjo.

Oleksijus Arestovičius duoda jai patarimų – kaip pastatyti veteranus į vietą, jei jie pradėtų uždavinėti nepatogius klausimus. Dmitro Gnapas ją įtikinėja, kad šiuolaikiniame kare nereikia didelio skaičiaus kareivių. Oleksijus Gončiarenka netgi siūlo mobilizaciją pakeisti savanorišku rekrūtavimu – nes ir jis skuba nugriebti savo dalį nuo to rinkimų pyrago.

Jei norite vadovauti socialinei grupei, pirmiausia turite atleisti jai nuodėmes. Tie, kurie flirtuoja su išsisukinėtojų partija, pateikia „parapijai“ išganingą savęs pasiteisinimą. Jie sukeičia priežastį ir pasekmę – kad pastatytų išsisukinėtoją ant pjedestalo ir jį baltai perrengtų. Jie nutyli tai, kad „busifikacija“ buvo reakcija į žmonių nenorą reaguoti į šaukimus. Tačiau jie tikina savo klientus, kad problema yra ne jų nenoras elgtis teisingai, o Kiti. Tie, kurie jiems atsiunčia šaukimą. Tie, kurie gatvėje tikrina dokumentus. Tie, kurie sako, kad priverstinė mobilizacija tokio masto karuose neturi alternatyvos.

Socialinė grupė įgauna kontūrus, jei joje yra Svetimas. Žmogui, kuris bijo apsivilkti uniformą, „Svetimo“ vaidmeniui tiks patys įvairiausi žmonės ir reiškiniai. Teritoriniai komplektavimo centrai. Kariškiai, kalbantys apie žmonių trūkumą fronte. Politikai, raginantys nesutikti su taika bet kokia kaina. Galiausiai „suvereniteto“ darbotvarkė ir ginkluoto pasipriešinimo agresoriui idėja.

Išsisukinėtojų partija nori jaustis esanti teisingos gyvenimo strategijos nešėja. Ir todėl ji dreifuoja link nuvertinimo tų, kurie elgėsi kitaip. To išdavoje uniformuoti žmonės gauna etiketes. „Siekia karjeros“. „Ieško vyro“. „Persirengėlis“, „Darosi pinigus“. „Nori į politiką“. Patirtis fronte suteikia legitimumą, į kurį išsisukinėtojas negali pretenduoti ir todėl jis bando nuvertinti bet kurį priešininką maskuojamoje uniformoje. Atimti moralines teises. Neigti legitimumą. Nužeminti iki savo lygio. Anksčiau ar vėliau atsiras tokių, kurie nepasidygės sureaguoti ir tokį politinį poreikį.

„Šalyje diktatūra“. „Veteranai neadekvatūs“. „Kariuomenė kariauja per mėsą“. Bet kuris toks šūkis neabejotinai atskleidžia, kad jo autorius ieško sau indulgencijos. Faktiškai tai išvardinimas atsikalbinėjimų, kodėl šalis nenusipelno, kad jis ją gintų, kariuomenė – jo pastangų, o kariškiai – jo tarnybos.

Daugelis išsisukinėtojų partijos narių savo viltis dėjo į Donaldą Trumpą. Jo pažadai užbaigti karą suteikė jiems vilties. Jei būtų stojusi pauzė kovos veiksmams, tai būtų suteikę jiems galimybę pasipriešinti savo „humanizmu“ vanagiškai „suvereniteto partijos“ pozicijai. Būtent todėl jie taip entuziastingai plojo savo pačių lūkesčiams dėl jo prezidentavimo. Išsisukinėtojų tragedija yra ta, kad Kremlius nesutinka su paliaubomis – ir tai atima iš jų galimybę pasiskelbti „prastos taikos“ šalininkais.

Tokių žmonių pakankamai daug. Jie gali užtikrinti politinę karjerą. Įvesti frakciją į parlamentą. Jie nuseks paskui tą, kuris suteiks jiems indulgenciją. Paskui tą, kuris pasiūlys alternatyvią etiką. Paskui tą, kuris suteiks jiems teisę žiūrėti iš aukšto. Paskui tą, kuris leis jiems laikyti save nugalėtojų, o ne pralaimėtojų partija. Ir mes jau matome, kaip politikai pradeda siūlyti jiems savo paslaugas.

Nes balsai nekvepia.

Pagal Українська правда parengė LL, redagavo VK.