Evgenas Dykyj, rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidaro“ bataliono kuopos vadas, liepos 9 d. rytą NV radijuje kalbėjo apie masinį rusijos puolimą prieš Ukrainą, kaip priešas bando pralaužti Ukrainos oro gynybą, smūgius teritoriniams komplektavimo centrams.
– Sveikinu visus. Ir, žinoma, kiekvieną transliaciją pradedame karo situacijos analize. Šiandien buvo dar viena labai, labai nerami naktis. Įvairių šaltinių duomenimis, rusai į mus buvo nukreipę nuo 560 iki daugiau nei 600 įvairių priemonių. […]
Kalbamės su svečiu – rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu „Aidaro“ bataliono kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveikinu eteryje. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė! Labas rytas!
– Taigi, šiandien tikslingai atakuotas Luckas, bet taip pat ir Vakarų Ukraina, įskaitant Ivano Frankivską. Tradiciškai atakuotas ir Kyjivas. Buvo ir sparnuotųjų raketų ir daug įvairių dronų. Kaip vertinate šiandienos ataką? Nes taip nutinka, manyčiau, maždaug kartą per 4–5 dienas, kartą per savaitę. Galbūt jie išleidžia daugiau nei pusę tūkstančio dronų, bet kiekvieną parą, kiekvieną naktį jų atskrenda 180–190, iš kurių pusė yra imitatoriai. Ką turėtume apie tai suprasti?
– Turime suprasti, kad dabar vyksta vienas svarbiausių šio karo įvykių. rusija labai rimtai bando perlaužti karo eigą savo naudai. Iš tiesų labai rimtai bando. Na, sakyčiau, kad pirmą kartą nuo 2022-ųjų pavasario prasidėjo rimta kova dėl mūsų dangaus kontrolės.
Reikalas tas, kad rusija nėra įpratusi kariauti nekontroliuodama priešo dangaus. Prisiminkime Afganistaną, prisiminkime Čečėniją, prisiminkime Siriją, prisiminkime Gruziją. Visais šiais atvejais pirmiausia buvo perimama dangaus kontrolė, miestai buvo nuolat atakuojami, ir tame fone kažkur judėjo ir kažką darė kariuomenė.
Ir mūsų kare pirmą kartą pavyko to jiems neleisti. Jiems tai buvo vienas iš nemalonių… na, apskritai 2022-ųjų pavasaris jiems buvo nemalonių siurprizų pavasaris. Ir viena galingiausių nemalonių staigmenų jie patyrė iš mūsų oro pajėgų.
Tiesa ta, kad pagal jų, taip sakant, doktriną, ne doktriną, jų invazijos planą, jie turėjo perimti mūsų dangaus kontrolę vasario 24-osios rytą, tačiau to neįstengė iki šiol. Ir tai realiai įtakoja viską. Jie visiškai nesitikėjo, kad mūsų oro pajėgos išgyvens pirmąją ataką ir duos visiškai realų atkirtį, ir kad mes galėsime išstatyti tikrai veiksmingą oro gynybos sistemą. Ir jau 3 su puse metų susiklosčiusi situacija, kai mūsų lėktuvai negali perskristi fronto linijos į okupuotas teritorijas ir į rusiją, bet ir jų lėktuvams taip pat nėra ką veikti mūsų politinėje erdvėje. Jie čia tiesiog tuoj pat neišgyvena, todėl net nebando kirsti fronto linijos.
Ir abi pusės bando pramušti viena kitos padangę tolimojo nuotolio dronais. Ir čia, deja, jų skaičius yra labai, labai svarbus.
Ir štai 2025-ųjų vasarą, ketvirtaisiais karo metais, rusams, deja, pavyko taip padidinti savo tolimojo nuotolio dronų skaičių, kad jis jau tapo tikra mūsų oro gynybos problema. Tai yra, būkime atviri, jie dar toli gražu nekontroliuoja mūsų dangaus. Izraelio operacijos Irane metu matėme, kaip iš tikrųjų atrodo priešo dangaus kontrolė. Tačiau, palyginti su tuo, kas buvo dar prieš kelis mėnesius, jiems iš ties pavyko padaryti labai rimtų spragų mūsų oro gynyboje. Tiksliau sakant, nieko nepadarant. Padaroma, kai sunaikinama kokia nors oro gynybos dalis. Čia kai kas kita. Jie užčiuopė silpnąsias vietas mūsų oro gynyboje ir dabar tą sėkmę aktyviai plėtoja.
Tiesa ta, kad ilgą laiką mūsų gynyba nuo tų „šachedų“ labiausiai rėmėsi mobiliomis ugnies grupėmis. Mobilios ugnies grupės, ginkluotos Antrojo pasaulinio karo laikų kulkosvaidžiais, atrodė labai archajiškai, bet iš tikrųjų buvo labai efektyvios, nes prieš lėtai mažame aukštyje skrendantį oro taikinį iš tikrųjų nėra nieko efektyvesnio už mobilią grupę su kulkosvaidžiu. Tiesiog nereikia nieko išradinėti. Tai tiesiog tobulas sprendimas. O rusai jau labai ilgai bandė pralaužti mūsų oro gynybą skrisdami nedideliame aukštyje, žemiau nei fiksuoja radarų stotys. Jie bandė, taip sakant, slėpti savo dronus, bet tai nepavyko. Mes neužsižaidėme su radarais. Nieko ypatingo, juos tiesiog iš apačios su prožektoriais „nukabindavo“ mobiliosios grupės. Ir pasirodė, kad tai buvo tikrai labai efektyvu.
Betgi dabar jie pasuko kitu keliu. Na, kai jie gali paleisti šimtus dronų per dieną, jie nustojo juos slėpti nuo mūsų radarų. Priešingai, jie pakėlė juos į tuos oro ešelonus, kur, žinoma, juos galima matyti prieš dešimtis ir šimtus kilometrų. Problema ta, kad kai jie eina 3,5 km aukštyje, kaip yra dabar, jie tiesiog nepasiekiami mobilioms ugnies grupėms. Kulkosvaidis tokiu atstumu nešaudo. Ir net daugumos mūsų turimų zenitinių pabūklų, pavyzdžiui, 23 mm sovietinių „zuškių“ maksimalus aukštis iki 2 km. Jie ramiai praskrieja virš mobilių grupių, juos galima matyti radare iš labai toli, o šimtams vienetų tiesiog neturime jokių zenitinių raketų, kurios būtų tinkamos tokiems aukščiams.
Taigi, kai jie sugebėjo padidinti dronų gamybą iki šimtų per dieną, jie visiškai pakeitė jų naudojimo taktiką – ne tam, kad juos slėptų, o priešingai, jie iš tikrųjų kartoja savo pėstininkų taktiką tiesiog spausti mase. Ir taip, dalį mes numušime, bet tokiam kiekiui tiesiog fiziškai neturime raketų. Be to, dar ir kaina tokių raketų, kurių taip pat pasaulinėje rinkoje nėra daug…
Ir dabar susiduriame su labai opiu iššūkiu. Būtent tiems masiniams, bauginantiems išpuoliams, vykdomiems šimtų mašinų, reikia rasti iš esmės naują metodą, būtent todėl, kad…
Beje, iš karto patikslinsiu. Tai nereiškia, kad reikia išformuoti mobiliąsias ugnies grupes. Jos turi likti. Dar daugiau, ne veltui neseniai buvo kviečiami (mes tai aptarėme eteryje) civiliai įsitraukti į šias mobilias grupes. Reikalas tas, kad kai tik rasime išties kuo numušinėti „šachedus“ dabartiniame 3–5 km aukštyje, jie nedelsdami pradės juos leisti vėl žemiau. Todėl mobilios grupės turėtų tiesiog palaukti savo valandos.
Dar daugiau, išties mobiliųjų dalinių vaidmuo dabar keičiasi. Tačiau dabar einama prie to, kas vadinama bandymu perimti „šachedus“ jau jiems priartėjus prie taikinio. Žinoma, tai nėra taip efektyvu, kaip tada, kai „šachedai“ visą savo kelią skrisdavo mobiliosios grupės perėmimo aukštyje. Mobiliosios grupės turi ir toliau dengti tą žemutinįjį ešeloną, nes jei dabar jas paleistume, priešas tiesiog tuoj pat vėl dronus leistų žemiau.
Bet tuo tarpu mums reikia… Na, tiesiog vakar mes, deja, būkime atviri, kažkaip nepastebėjome to pavojaus. Tiesą sakant, tikriausiai šiek tiek nuvertinome rusijos pramonę. Nesitikėjome, kad jie tikrai pajėgūs padidinti gamybą iki šimtų per dieną. Deja, gal ir be jokios pagalbos iš kitų šalių, gal ir ne tik savomis negrabiomis kreivomis rankomis, bet svarbiausia, kad rezultatas buvo pasiektas. Ir dabar mums reikia , dar vakar reikėjo, ieškoti tai grėsmei adekvačių atoveiksmio priemonių.
Na, paprasčiausios tokios priemonės ir išties veiksmingiausios būtų nešiojamosios zenitinės raketų sistemos. Kažkas panašaus į „Stinger“, lenkiškus „Perun“, prancūziškus „Mistral“ ir taip toliau. Taip, galiausiai senos sovietinės „Igla“. Na, bet čia susiduriame su dviem problemomis. Pirma, turime mažai nešiojamų zenitinių sistemų. Antra, jos iš tikrųjų kainuoja absoliučiai panašiai kaip „šachedai“. Tai yra, šimtus tūkstančių dolerių už kiekvieną vienetą.
Na, bet vienaip ar kitaip, kol kas didelės viltys dedamos į zenitinius dronus-perėmėjus. Viltys yra visiškai logiškos, viltys yra teisingos, bet šiuo metu visa tai prototipų bandymų stadijoje. Ir mums tą prototipų bandymų stadiją reikia praeiti kaip įmanoma greičiau. Ir tie modeliai, kurie pasirodys besantys gana veiksmingi prieš „šachedus“, na, tai turėtų būti šiek tiek atnaujinti modeliai.
Reikalas tas, kad gali kilti klausimas, ko aš čia kalbu apie prototipus, kai fronte „Orlan“ jau seniai numušinėjami zenitiniais dronais. Taigi skiriasi greičiai. Naujausi „šachedų“ „Geran“ modeliai gana greiti. Jie jau lekia maždaug 300 km/h greičiu. Atitinkamai, dronas-perėmėjas turėtų būti dar greitesnis. Na, pagal apibrėžimą jis turėtų pasivyti savo taikinį. Štai kodėl šiuo metu mes testuojame tokius modelius. Šiuo metu, tiesiogine prasme, kai kalbame su jumis, pavyzdžiai jau testuojami ne viename Ukrainos poligone.
Ir čia užduotis, kuri turėjo būti įvykdyta dar vakar, yra sukurti efektyviausius pavyzdžius ir skubiai tiražuoti jų gamybą, nes, na, kitaip turėsime labai didelę problemą. Ši situacija yra tokia: arba iki rudens pradėsime gaminti įvairias „prieššachedines“ gynybos priemones (na, greičiausiai, zenitiniai dronai bus efektyviausi, remiantis šiandienos vertinimu), arba jie rudenį visiškai sunaikins mūsų gynybos pramonę, ir tokiu atveju joks trobų kaime modelis mūsų neišgelbės. Taigi.
Na, o tuo tarpu, tiesą sakant, aš gana optimistiškai vertinu, kad šią problemą iki rudens išspręsime, betgi ne per dieną, ne per savaitę. Tiems, kurie nedalyvauja šioje oro gynyboje, šią vasarą tiesiog būtina ištverti. Ir taip, tai labai nepaprasta.
Išties padėtis Ukrainos danguje yra sunkiausia nuo 2022-ųjų pavasario. Manau, kad iki rudens susitvarkysime su gynybos priemonėmis, nes dabar daug labai protingų žmonių prie to dirba. Gaila, kad anksčiau taip nebuvo, bet yra kaip yra.
Štai kodėl būtina išgyventi šią vasarą ir reikia paruošti atsakomųjų veiksmų priemones rudeniui. Taigi.
O kol kas, kol tų atsakomųjų priemonių dar nepakanka, kol kas turime tam tikru mastu prisiminti, sakykim, 2022-ųjų pavasarį. Mums tada labai gelbėjo partizaninė praktika. Tada gerai suvokėme, kad kovojame su daug stipresniu priešu, turinčiu tolimojo nuotolio atakavimo priemonių. Ir mes tada buvome išsisklaidę, ir tada laikėmės atitinkamos konspiracijos, stengėmės nekoncentruoti nei žmonių, nei, tarkime, karinės įrangos, nei vietų, kur kažkas buvo gaminama. Dabar turime tai prisiminti.
Ypač iki tokio lygio, kad mums, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, reikia užkonspiruoti teritorinių komplektavimo centrų (TKC) veiklą. Mums netgi reikia, kad TKC veikla būtų pusiau partizaninė, nes, kaip galbūt pastebėjote, TKC tapo vienu iš pagrindinių pastarųjų išpuolių taikinių, lygiaverčiu karinei pramonei. Taigi dabar jie savo dronus daugiausia eikvoja mūsų karinėms gamykloms ir TKC.
Manau, kad net ir tiems skeptikams, kurie abejojo, ar bėra svarbi šiame kare žmonių mobilizacija, juk kovoti turi kone robotai ir mūsų pėstininkai nėra tinkami tokiam karui. Na, man atrodo, kad tiems, kurie turėjo tokių iliuzijų, rusai pagaliau sustatė visus taškus ant „i“. Jie savo tikslų prioritetų pasirinkimu labai aiškiai paaiškino, kokia svarbi šiame kare yra mobilizacija ir kaip rusams labai svarbu tą mobilizaciją sutrikdyti.
Jie tai daro jau 3 metus, naudodami informacinius metodus, ir, deja, daro tai labai efektyviai. Būtent jų informaciniai daliniai kovoja daug geriau nei jų kariuomenė fronte. Taigi. Bet jie vis tiek pasiekė, beje, didelės sėkmės. Mobilizacija vyksta visiškai kitu tempu, nei mums iš tikrųjų reikia, bet ji vis tiek vyksta.
Tada jie pradėjo teroristinę kampaniją, specialiai verbuodami agentus, kurie turėjo deginti karines transporto priemones, padeginėti ir sprogdinti TKC. Na, čia jokios rimtos sėkmės jie neturėjo. Būtent čia suveikė ir tai, kad mūsų specialiosios tarnybos į tai žiūrėjo rimtai. Taigi, daugelis agentų tiesiog nepasiekė užduoties atlikimo etapo. Na ir dar patys rusai padėjo sužlugdyti užduotį, kai kelis tų užverbuotų agentų pavertė savižudžiais sprogdintojais.
Na, žmonės ketino užsidirbti pinigų, susprogdinti Ukrainos karinį objektą ir tada leisti rusiškus pinigus. Tačiau vietoj to, jiems buvo nuspausti susprogdinimo mygtukai vos jiems su sprogmenimis priartėjus prie objekto. Nes rusams taip patogiau – visi galai nukirpti, kuratorius gali tęsti darbą su kitu agentu. Taigi po to, kai jie savanoriškai-prievarta pavertė kelis agentus savižudžiais sprogdintojais, be to, gerai padirbėjus mūsų Saugumo tarnybai, teroristinė kampanija prieš TKC žlugo.
Ir štai dabar trečioji banga. Dabar prie informacinės ir teroristinės kampanijos prieš TKC prisijungė tikslinė rusijos oro pajėgų kampanija prieš TKC, kai patys TKC tapo tų dronų atakų taikiniu, sakau, lygiaverčiu gynybinėms gamykloms.
Visų pirma, tai turėtų mums paaiškinti mobilizacijos svarbą, bet tai taip pat turėtų būti mums kritinis signalas dabar. Tai yra tai, kas vadinama daugiau nei trys. Ir TKC dabar taip pat susiduria su labai rimtu iššūkiu, kad kol ieškoma būdų, kaip uždaryti dangų, tam laikui TKC privalo pereiti prie pusiau partizaninių veiklos metodų. Tai nepatogu, nekomfortiška, bet, atleiskite, taip reikia.
Ir šiuolaikinėms, tiesą sakant, ryšio priemonėms, šiuolaikinėms technologijoms tai nėra neišsprendžiama problema. Galbūt pagaliau, tik po šių oro antskrydžių prieš TKC, galbūt pagaliau įvesime elektroninių šaukimų sistemą, apie kurią kalbama jau, na, mažiausiai dvejus metus, bet dėl nesuprantamų priežasčių ji visai neįvedama. Na, jau 100 metų, kaip ta sistema yra reikalinga. Galbūt bent šios dronų atakos pagaliau paskatins ją iš tikrųjų naudoti. Na, ir taip toliau.
Tai yra šio karo tęsinys, karo, kuriame iš tikrųjų išgyvens kažkas vienas. Arba kremliaus režimas, arba mes. Jokių kompromisų mums niekas nesiūlo. Ana pusė neketina daryti jokių kompromisų. Ir atitinkamai artėja dar vienas šio karo etapas – karas dėl išlikimo.
Na, o pagrindiniai dabartinio etapo aspektai yra kova už Ukrainos dangų ir, atitinkamai, mūsų pusėje – kova už tai, kaip uždaryti šį dangų, kaip tuo tarpu paslėpti savo gynybos pramonę, kaip tuo tarpu tęsti savo mobilizaciją.
Ir, žinoma, nepamirškime, kad bet koks žaidimas žaidžiamas dviese. Taigi, tuo tarpu mūsų užduotis – kiekvieną dieną taip pat pagaminti šimtus dronų, vietoje dešimčių dronų, kuriais šiuo metu atakuojame rusijos objektus. Tai taip pat labai svarbu. Turime pakartoti tą rusijos sėkmę, gamindami šimtus tolimojo nuotolio dronų per dieną. Šioje kovoje turime susilyginti.
– Tai reikia išlyginti. Dar viena istorija apie pusiau partizaninius metodus. Tiesiog perskaičiau keletą tokių, na, nemažai, žinote, įrašų, kuriuose žmonės uždavė retorinius klausimus, tokius kaip šis:
„Klausykite, gal mes per daug atsipalaidavome, nes, na, gali atvažiuoti kažkur susitikti ir išgerti kavos, ten privažiuoja automobilis, ir žmonės ramiai sako: „O čia mes čia surenkame dronus“ arba: „o čia mes kažką kuriame, o čia dar kažką turime.“ Tai yra, mes prie to pripratome“.
Akivaizdu, kad žmonės, kurie kažką gamina, išsisklaido ir slepiasi. Bet, na, man atrodo, kad čia turėtų būti daugiau vidinės konspiracijos, nes jei du žmonės apie tai žino, kaip sakoma, tai ir kiaulė žino. Ir kažkokios gamybos įmonės atakuojamos.
Mes taip pat suprantame, kad jie prasiskverbia pro oro gynybą. Kaip rašė Kirilas Danilčenka, dar žinomas kaip Roninas, kad prasiveržimas – ne tik pristatymo priemonių trūkumas, bet kartais ir negalimumas dirbti čia ir dabar, kartais dėl to, kad yra intensyvus atsitiktinis apšaudymas arba reikia pakeisti poziciją, nes ją atskleidė, pavyzdžiui, nauji dronai su kameromis ir atvirkštinio ryšio kanalu.
Kitas dalykas, kurį priešas greičiausiai naudos, bus jau tie reaktyviniai „šachedai“ 236, o ten greitis bus apie 500 km/h.
Kiek suprantu, turime galvoti vienu žingsniu, o geriau dviem, į priekį.
– Na, aš visiškai su jumis sutinku. O dėl konspiracijos būsiu labai lakoniškas. Taip, mes tikrai labai atsipalaidavome. Psichologiškai tai visiškai suprantama. Kai gyvename neokupuotoje teritorijoje, kai gyvename realiai, išties, gerai apsaugoti mūsų kariuomenės, na, ne per daug įsitempę ir nuolat negalvojame apie pavojus, bet, deja, jie yra.
Ir todėl tą natūralią žmogaus psichologiją vis tiek reikia įveikti racionaliais argumentais, taip pat ir su savimi, aiškiai suprantant, ką kur sakyti, ką kam parodyti ir taip toliau. Deja, negalime pamiršti, kad taip, mes gyvename užnugaryje, kurį fronte saugo mūsų gynėjai ir gynėjos. Mes gana gerai gyvename už jų nugarų, bet, deja, niekas neatšaukė priešo žvalgybos. Ji gana efektyvi. Tai reikia turėti omenyje. Bet dėl planavimo dviem žingsniais į priekį, jūs visiškai teisus.
Ir aš dar, na, dar kartą pasikartosiu. Išties turėjome numatyti, kas vyksta dabar. Dėl kažkokių priežasčių to nenumatėme, manėme, kad atgrubnagiai tiek daug pagaminti neįstengs. Na, atgrubnagiams padėjo menkesni atgrubnagiai ir atitinkamai dabar turime tai, ką turime.
Kodėl? Juk turėjome tam ruoštis? Tam nesiruošėme. Taigi dabar turime jau apskaičiuoti, kas bus toliau. Ir čia aš sutinku. Na, čia yra keletas niuansų. Reaktyviniai „šachedai“ turi savo apribojimų. Jie visiškai nepakeis, jie pilnai nepakeis tų įprastų, tų dabartinių „šachedų-skylučių“ su motoriukais. Betgi, pirma, jų tikrai bus daugiau.
Betgi čia taip pat pacituosiu Mariją Berlinską. Tiesiog pasidalinu jos prognoze, kad kitas žingsnis, kurio turėtume tikėtis, jog priešas labai masiškai naudos dronus su dirbtiniu intelektu, kurie galės veikti visiškai autonomiškai nuo operatoriaus, tai yra, ne tik skris į iš anksto nustatytą taikinį, bet ir turės algoritmą taikinio paieškai jau vietoje. Manyčiau, kad to laukti ilgai nereikės. Laukti, sakyčiau, du ar tris mėnesius. Ir atitinkamai turime jau dabar ruoštis tam, kad kita banga, kuri atskridinės, bus daug protingesnė nei ta, kurią dabar atremiame.
– Na, tai dar vienas svarbus dalykas. Na, o dabar pereikime prie to, ką vakar rašė vyriausiasis vadas Syrskis. Birželio mėnesį rusai bandė išbalansuoti Ukrainos gynybą, didino smūgių intensyvumą ir skaičių, siekė išplėsti kovinio kontakto liniją. Na, o dabar pagrindinė užduotis – stabilizuoti ir sulaikyti priešą grėsmingose kryptyse. Pirmiausia šiaurės Slobožanščinos, Dobropillya, Pokrovsko ir Novopavlivsko.
Apie Pokrovsko kryptį su jumis kalbėjome praeitą kartą Pokrovsko, kiek suprantu, rusai net nebandys imti kaktomuša, bet bando plėstis, na, kaip sakoma, platesniu spinduliu, apeiti didesniu atstumu.
Na, bet kita vertus, mes matome situaciją iš to paties Syrskio. Žinome, kad Kursko ir Belgorodo sričių teritorijoje vis dar vykdomos tam tikros operacijos. Ir ten mūsų kariuomenė toliau slopina reikšmingą priešo grupuotę pasienio ruože. Apie situaciją ir judėjimus ant žemės: didelių proveržių nei rusai, nei mes neturim. Bet, na, pats Syrskis pripažįsta, kad priešas turi daug daugiau pajėgų ir priemonių.
– Teisingai. Ir pirmiausia, pajėgos. Tai iš tikrųjų grąžina mus prie to paties elektroninės mobilizacijos klausimo, kurį rusai taip desperatiškai bando sutrikdyti. Reikalas tas, kad, kaip sakiau, jiems nepavyko jos visiškai sutrikdyti. O tai jiems yra nepaprastai svarbu. Mes ką tik tai aptarėme. Tačiau ji vyksta daug lėčiau nei mums reikia.
Ir todėl fronte rusai gyvąja jėga turi pranašumą kelis kartus. Na, skirtinguose sektoriuose jis yra nuo trijų iki šešių. Tai yra, vienam, vėlgi, vienam iš mūsų gynėjų tenka nuo trijų iki šešių orkų. Ir tuo pačiu metu techninė parama vienam kovotojui, vienam kariui yra maždaug vienoda. Atitinkamai be to, kad vis tiek reikia aptikti ir sunaikinti nuo trijų iki penkių tavo kryptimi šliaužiančių orkų, tai taip pat reiškia, kad į tave taikysis nuo trijų iki šešių rusų. Na, ir taip toliau. Tai yra, techninė parama vienam kovotojui šiuo metu yra panaši, tačiau smūgių skaičius labai skiriasi. Ir todėl rusai bando ištempti fronto liniją.
Kitaip tariant, ištempti fronto liniją reiškia ištempti tą patį žmonių skaičių didesniu atstumu. Ir jiems tai naudingiau nei mums. Daugiau fronto linijos kilometrų. Taigi ir jiems reikia šešių žmonių papildomam puskilometriui. Mums gi vien kokybe to puskilometrio užpildyti nepakanka. Tad kiekvieną kartą, kai mūsų fronto linija bus šiek tiek stumtelta, teks tai išsamiai aptarinėti.
– Deja, tokia yra realybė. Labai ačiū už pokalbį, labai ačiū už jūsų paaiškinimus. Primenu auditorijai, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs „Aidar“ bataliono kuopos vadas, o dabartinis Nacionalinio Antarkties tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj.
Parengė LL