Vasario 16-osios minėjime iš Signatarų namų balkono į susirinkusiuosius tradiciškai kreipėsi pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.
Brangieji mano,
Susitinkame mūsų svarbiausioje vietoje svarbiausiąją dieną.
Kadaise prieš 108-erius metus kėlėsi pavergta Lietuva, anot Maironio, pati savęs valdovė. Tuos žodžius verta esmingai suvokti. Nebe Rusija Lietuvos valdovė ir ne Vokietija. Nėra kitų Lietuvos valdovų, tik ji pati. Tautos patvaldystė (koks regėjimas!) paskelbta čia vasario 16-ą dieną. Praeity lieka visas baudžiavinis ir pobaudžiavinis XIX-asis amžius.
Vienoj pusėj šlėkta,
kitoj pusėj dvaras.
Tu nežinai, Dominykai,
Kas un tavi baras.
Siautė sukilimai už laisvę ir smurtai už nelaisvę, bet stojosi Lietuva nutraukusi grandines. O nelaisvės kamaradai ir tovariščiai vėl atėjo su savo vergijomis. Teko dar sykį ir dar ne sykį laisvintis.
Dabar esam naujo didžiojo išbandymo slenkstyje. Tarsiu apie tai keletą žodžių.
Nelaisvė gresia ne tik Lietuvai. Pasaulėlis ilgokai gyveno iliuzijomis, kad antrasis didysis karas bus jau paskutinis, kad proto šrateliai ėmė suktis, kad taika geriau negu karas. Nė velnio! Ateina žlobai, kuriems karas geriau negu taika.
Ir čia stovime mes, Lietuva, liūdnomis mažosios Kelmickų Zitos akimis, stovime dviem užsispyrėlio žemdirbio kojomis tvirtai atsirėmę į gimtąją žemę. Viena jų – tai žmoniškumas, kita – sveikas protas. Ginsimės, be abejo, ir ginsime taiką Lietuvoje ir pasaulyje. Nesitrauksime.
O didponiai pasinešę kariauti. Ypač vienas, kuris sako, kad aš daugiau nieko nemoku. Atjauskit piktąjį duraką. O mūsų tarpe, Lietuvoje, žiūrėk, irgi randasi vis daugiau mušeikų. Iš kur jie? Nemokate dirbti? Nenorite dirbti?
Begalės kalbų aplink ir tarp mūsų apie tariamai naują pasaulio tvarką. Esame tų kalbėtojų bauginami ir patys bauginamės. Bet pirmiausia, kaip dažnai būna, tai nėra naujas melas apie naują tvarką, o žmogėdrų geismai susigrąžinti būtent labai seną pasaulio tvarką.
Aiškiau negu bet kada matome, kad yra tik dvi tvarkos. Viena grindžiama tautų ir žmonių sutarimu ir principu, kad nekariauti yra geriau negu kariauti. Bėda su veikėjais, kurie skundžiasi, kad mes nieko daugiau nemokam. Mūsų dievas, sako jie, mūsų tikėjimas yra kumščio jėga ir mes žengiam iškėlę jėgos vėliavą. Silpnesnieji turi paklusti.
Senoji Europa, iš dalies ir buvusioji Euroatlantinė civilizacija po baisių XX-ojo amžiaus pamokų, o dar joms tebevykstant mėgino susidėstyti naują modelį, naują tvarką: gal nesižudykim, gal nebūkim kanibalai vieni kitų atžvilgiu. Taip gimė viltys, iliuzijos, net utopijos, kad randasi štai nauja pasaulio tvarka, o maži karai greit slopinami.
Deja, didieji galiūnai arba jėgailos vis vien liko su senais papročiais ir žaislais. Kadangi branduoliniame amžiuje berniukų žaislai itin brangiai kainuoja, žmonių gerovė išeina pro kaminą. Pirmiausia – didžioji gėrovė, kurios vardas taika.
Kai mano mažiausios draugės nusibastė su močiute į Vaterlo mūšio lauką ir muziejų, kur įspūdingai rodoma kokios milžiniškos kariuomenės čia grūmėsi ir žudėsi tūkstančių tūkstančiais ar jie nugalės Napoleoną, ar Napoleonas britus, vokiečius, rusus kartu sudėtus, tai šešerių metų Mortelė stebėdamasi paklausė: „O kodėl jie negalėjo susitarti?“ Niekas neturėjo ir ligi šiol neturi nei Mortelei, nei Kelmickų Zitai žmoniško atsakymo.
Tad, mieli artileristai ir čekistai, jeigu net Mortelė nustebus nemato nekariavimo problemų, tai kur kiurksiote jūs? Kur kirmyjate? Užmirškite visokias pypt demokratijas, bumpt demokratijas ir bumpt čikokratijas. Juk skirtumo beveik nėra. Tik noras prasibrauti pakaitomis su ta neva sava vėliavėle. Užmušim visus kitus ir bus gerai. Toliau plepėsim apie karą Ukrainoje, bet ne Europoje, ne pasaulyje. Tektų pripažinti, kad vis dar tęsiasi didysis karas, kuriam galo nėra ir nebus, kol trimituos didžioji skėrių armija, kad jai skirta viską nuėsti.
Vienam dideliam žmogmesėdžiui arba kanibalui neseniai buvo leista užpulti mažesnį kaimyną ir gerti jo gyvybę kiek ištvers. Kodėl jūs leidot, didžiūnai? Kodėl prakirmiję sengaliai kapituliavo, negynė naujojo taikingo pasaulio?
Dabar turime. Dalis ravų ravėtojų neva balsuoja, balsuoja, neva skaičiuoja, skaičiuoja – ir vėl sėdime toje pačioje šūdmalos kupetoje. Ar Grenlandiją pervadinsime į Putlandiją, ar į Skilandiją, ar į Trumplandiją? Štai žmonijos didžioji problema.
Ne, broliai, baikime karą savyje, savo medinėse širdyse, springstančiose nuo godulio. Reikia įveikti godulio virusą – kitaip nieko nebus. Tą ir Šventraštis sako: Jei meilės nebus, nieko nebus.
Iš savo kampo kol gyvas kartoju ir kartosiu: Telaimi žmoniškumas ir sveikas protas.
Čia pagrindinė Lietuvos religija. Tebūnie taip. O visos kitos yra plepalogija.
Jaunimas turėtų drąsiau siekti valstybės vairų. Šalin plepalogų mokslinyčias.
Dainuok, Lietuva ir tu nugalėsi. Tik nepamiršk pagrindinio filosofinio Mortelės klausimo – Kodėl jie negalėjo susitarti?
Ačiū jums.
