Šimtai komentarų, tūkstančiai patiktukų – to užtektų, kad atrodytų, jog tai yra tikra visuomenės nuomonė. Tačiau kas tada, jeigu didžioji dalis tų, kurie rašo, neegzistuoja? Informacinis karas vyksta ne kažkur toli, jis vyksta čia ir dabar. Apie tai, kaip jis atrodo iš vidaus, laidoje „Išaušus dienai X“ redaktorius Mantas Vilimas kalbino LRT vyr. redaktoriaus pavaduotoją Aleksandrą Ketlerienę ir Nepriklausomybės akto signatarą, šaulį Arūną Degutį.
Aleksandra Ketlerienė (A.K.). Informacinis karas gali pasireikšti absoliučiai viskuo, įvairiausiomis priemonėmis. Turbūt skirtumas tik tas, jei mes galvojam apie tą paprastą įprastą karą, tai kariaujama dėl teritorijos, resursų, o informaciniame kare kariaujama dėl žmonių protų, žmonių įsitikinimų. Tai, kitaip tariant, karo teritorija yra mūsų smegenys , mūsų galva. Ir iš tikrųjų šitam kare yra naudojamos labai įvairios taktikos.
Informacinis karas pasireiškia propaganda, melagingų naujienų ir manipuliuojančios informacijos skleidimu. Jo tikslas – paveikti žmonių nuomonę, kelti baimę, nepasitikėjimą ir skaldyti visuomenę.
Tai turbūt nuo išmonės priklauso ir nuo tokių klasikinių, kaip aš sakau, nuo, sakykim, šaltojo karo laikų, kai, tarkim, Sovietų Sąjunga naudojo įvairias priedangos organizacijas, kurios atrodė kaip tikros organizacijos, bet skleidė tam tikrus naratyvus arba dezinformaciją, propagandą, kas yra absoliuti klasika. Bet, žinoma, ir mūsų XXI amžiau naujovės – tai yra dirbtinis intelektas, įvairūs botai, troliai socialiniuose tinkluose. Tai, aš manau, tų įvairiausių priemonių, įrankių yra labai daug ir, beje, jų atsiranda daugiau ir daugiau ir jie tobulėja.
Informacinis karas gali pasireikšti per socialinius tinklus, propagandą, melagingas naujienas, dirbtinį intelektą (AI), „deepfake“ vaizdo įrašus ar nuotraukas, botų paskyras ir manipuliuojančią reklamą. Šios priemonės naudojamos klaidinti žmones, formuoti nuomonę ir skleisti dezinformaciją.
Ar pati LRT yra informacinio karo atakos vektoriuje?
A.K. Absoliučiai taip. Ir mes matome kiek yra skleidžiama apie mus absoliučiai netikros informacijos, dezinformacijos, kuriami dirbtinio intelekto paveiksliukai ir filmukai apie mus. Pavyzdžiui, esame matę po protestų, mūsų žurnalistų atvaizdas buvo naudojamas sukurti būtent kažkokius tokius filmukus, kur jie buvo vaizduojami kaip klounai su raudonom nosim pasišaipyti, pasityčioti, na tą mūsų tokį rimtą klausimą paversti kažkokiu juoku, kad štai, žiūrėkit, klounai protestuoja ir panašiai.
Tai, aš sakyčiau taip, kad mes esam taikinys ir kaip organizacija, kaip redakcijos, kurios stengiasi nepraleisti tos informacijos, bet ir kaip žmonės. Kaip asmenys, kaip žurnalistai tikrai esam taikinys.
Arūnai, jūs rašote apie informacinį karą jau ne pirmus metus. Kada jūs pats pajutote, kad tai nebe teorija, o praktiška realybė.
Arūnas Degutis (A.D.). Na, kaip tai yra svarbu man jau buvo aišku dar Sąjūdžio laikais. Aš buvau vienas iš „Sąjūdžio žinių“ leidėjų. Mūsų namuose buvo toksai logistikos centras ir aš pats rašiau ir techniškai prisidėjau prie tų leidinių sklaidos ir pajaučiau tada rezultatus. Tai aš įsivaizduoju, kad tas dalykas yra labai svarbus visą laiką man. O prasidėjus aktyviajai fazei jau 2014-ais metais, kada užpuolė Ukrainą, kada jau buvo daug požymių, kad tai informacinis karas, kurį šiaip pralošinėja ukrainiečiai, tai buvo supratimas, kad tai labai aktualu. Ir dar labiau stebėdamas Izraelio pavyzdį, kur jie visiškai prašovė su viešaisiais ryšiais, dalyvavau vienam susitikime Izraely su žurnalistais ir užsiminėm jiems, kad jūs pralošinėjat, jie negalėjo patikėti, o dabar jie prisipažįsta, ką aš jiems sakiau prieš tris ar keturis metus, kokia situacija Izraely ir ką reiškia pralaimėti informacinį karą. Tai dėmesys visą laiką buvo neigiamas. Propaganda turėjo tokį neigiamą atspalvį.
Informacinis karas yra aktualus, nes jis gali paveikti žmonių nuomonę, sprendimus ir visuomenės saugumą. Jis svarbus todėl, kad dezinformacija ir manipuliacija gali kelti nepasitikėjimą, skaldyti visuomenę ir daryti įtaką politiniams ar socialiniams procesams.
Nors išvertus, pažiūrėjus yra tie patys viešieji ryšiai, tik kitoje pusėje. Tai kaip yra šnipas ir žvalgas. Tai viešieji ryšiai ir propaganda yra lygiai tokie pat dalykai. Tai pas mus tas atspalvis buvo labai neigiamas ir tokia atstūmimo visuomenėje reakcija ir ignoravimas tam tikrų dalykų.
Informacinis karas taip pat nukreiptas prieš tradicinę žiniasklaidą. Menkinant jos patikimumą siekiama, kad žmonės nepasitikėtų patikimais informacijos šaltiniais ir būtų lengviau paveikiami dezinformacijos.
A.K. Tai, kaip minėjau, žiniasklaldos, bet kurios žiniasklaidos, visuomeninio transliuotojo didžiausia vertė yra patikimumas. Tai jeigu žmonės mumis nebepasitikės, tai bus galima savo informaciją tiems žmonėms pasiūlyti. Todėl ir taikomasi pirmiausia į patikimumą ir įvairiomis priemonėmis. Parodyti, kad mes esam, neva, melagiai, kad mes neva švaistom pinigus, iškraipom informaciją, esam nerimti.
Man atrodo, kad didžiausias, svarbiausias taikinys šitoje vietoje yra mūsų patikimumas ir bandoma pakirsti pasitikėjimą, tą tradicinę vadinamą žiniasklaidą, įskaitant ir LRT. Ir tokiu atveju, jeigu žmogus nepasitiki tradicine žiniasklaida, tai kuo jis tada pasitiki? Jis tada pasitiki socialiniais tinklais arba kažkokiomis alternatyviomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios nebūtinai laikosi žurnalistų etikos ar įstatymų.
O kas yra tie pagrindiniai blogieji veikėjai, kurie yra kitoje šito fronto pusėje ir kas yra jų arsenale?
A.K. Tai, jeigu kalbame, pavyzdžiui, apie Rusiją, Rusija skiria milžiniškus pinigus būtent informacinėms kampanijoms ir jos tikrai yra geros, nes, pavyzdžiui, jos yra, na, nukreiptos, na, Lietuvoj yra vienas naratyvas, neseniai buvau susitikus su kolegomis žurnalistais iš Lotynų Amerikos, ten yra visai kitas naratyvas.
Rusija investuoja milijardus į informacinį karą, nes tai leidžia pasiekti strateginių pergalių be tiesioginių mūšių, tiesiog skaldant Vakarų visuomenes iš vidaus.
A.K. Kitaip tariant, jie žino ką kam sakyti. Ir yra tam tikros struktūros, pavyzdžiu, buvo išaiškinta, kad trolių fabrikas veikia, tai yra tokia agentūra, kur žmonės tiesiog ateidavo į darbą ir jų darbas būdavo sėsti prie kompiuterio ir rašyti komentarus kažkokius naudingus Kremliui ir panašiai.
Tai mes turim suprasti, kad ta kita pusė meta didžiulius resursus, tikrai didžiulius resursus į informacinį karą tam, kad įtikintų pasaulį, jog jie yra teisūs, iš tikrųjų ne jie užpuolė Ukrainą, o Ukraina juos ir panašiai. Tai irgi turėtume mes, kaip valstybė, suvokti, kadangi mes gyvename tokioje geografinėje vietoje. Na jau taip susiklostė. Tai nuo mažens, nuo mažų vaikų mes turime kalbėti su savo piliečiais apie tai, kaip būti atspariam būtent tokiam informaciniam lauke.
Pavadintumėt mūsų priešą įgaliu išnaudoti visus kanalus ir ar jis tai daro pakankamai profesionaliai ir gal yra kažkokios vietos, kur mes galėtume greit savo pranašumą išvystyti?
A.D. Na, pirmas dalykas, jie tą programą ir tuos pajėgumus vysto jau mažiausiai šimtą metų. Jeigu pasižiūrėjus į NKVD arba tada buvo ČK, tokia organizacija, kuri iš karto susikūrė įvykus tam vadinamajam Spalio perversmui Rusijoje, ir neužilgo už kelių metų jie įkūrė propagandos ir agitacijos skyrių. Į ten jie sukvietė pačius intelektualiausius savo resursus. Tai jie supranta, jie labai gerai suprato, kad jeigu tu laimi šitą karą, jei tu paveiki protus, širdis, tai tu labai atpigini kitus etapus.
Rusija informacinį karą vertina ne kaip pagalbinę priemonę, o kaip kritinę valstybės strategijos dalį. Tai pigesnis, bet itin efektyvus būdas pasiekti geopolitinius tikslus be tiesioginio karinio susidūrimo su NATO ar kitomis galingomis valstybėmis.
Tai turiu pasakyti pirmiausia, kad mes negalim neįvertinti priešo pajėgumų. Šitoje srityje geresnių už juos nėra. Nėra geresnių. Jie turi ilgą patirtį, daug resursų ir daug skiria. Jeigu stebėjom šaltinius, tai pažiūrėjus paprastai, kas matosi biudžete, tai yra 1,5 milijardo dolerių per metus jie skiria oficialiems šaltiniams – Sputnik, Russia Today, kitiems dalykams. Bet dar yra paslėpti – botai, jų fabrikai, visai kito pobūdžio. Tai yra galvojama, kad 4,5 milijardo dolerių jie skiria Vakarų pasaulio adresu. Tuo tarpu, kai visa Europa, jei neklystu, kažkur 400 milijonln. Ir tik tiems šaltiniams, kurie oficialiai žinomi, kokiems ten kaip „Current Time“, kurį uždarė. Aš manau, kad atstatinėti iš tų pinigų, kurie skiriami…
Rusija informaciniam karui kasmet skiriai apie 4,5 milijardo dolerių, tačiau svarbu suprasti, kad tai gali būti tik „ledkalnio viršūnė“, nes oficialiai deklaruojami skaičiai neapima slapto finansavimo hibridinėms operacijoms.
Tai centai, ta yra juokas, -žinant kokybę ir srautą pinigų, kokį skiria rusai. Tai tik vienas dalykas guodžia, kad jie, tikiuosi, pusę pavagia, kaip ir viską. Tai čia didžiausia laimė mums. Bet tai nėra pateisinimas mums nieko nedaryti. Tai mes turime bent atkreipti dėmesį, stiprindami savo… Nes jei jie pavogs mūsų žmonių širdis ir protus, ką jau beveik padarė, tai čia mes jiems tik suteiksime daug malonumo.
Kokia jūsų matymu dabar pagrindinė priešo amunicija yra informaciniam lauke? Kokias jis žinutes skleidžia? Anksčiau buvo labai garsiai girdima „NATO neateis, mūsų neapgins“. Ar šita dar liko žinia? Ar kitos yra?
A.D. Iš tikrųjų tai sukelti nepasitikėjimą partneriais, susipriešinimą viduj, nepasitikėjimą valdžia, kurią pats renki, nepasitikėjimą institucijomis, nepasitikėjimą vyriausybe, reiškia, pačia sistema, kad jei būtų koks įsiveržimas ar ekscesas, tai žmonės būtų pasimetę, panikoj, nežinotų į kurią pusę judėti.
Pagrindinė Rusijos informacinio karo misija yra sėti visuotinį nepasitikėjimą valdžia ir institucijomis, kad žmonės būtų pasimetė, apimti panikos ir susipriešinę. Skaldydama visuomenė iš vidaus, Rusija siekia paralyžiuoti valstybės gebėjimą vieningai gintis ir priimti sprendimus.
Tai tas svarbiausia yra susilpninti mūsų galimybes priešintis per įvairius tokio pobūdžio susipriešinimus tarpusavyje ir nepasitikėjimą. Tai čia yra tiktai kokiu būdu ir kokią žinią skleidžia.
Šiaip tai tų žinučių gali būti paruoštų, nes pas mus yra nusistovėjęs, pavyzdžiui, nepasitikėjimas valdžia. Čia dar nuo anų laikų, kai sovietmečio laikais gyvenom, tai mes nepasitikėjoms Maskva. Tai sako „žiūrėkit, Briuselis tą patį daro. Jūs Briuselio vergai“. Ir žmonės reaguoja: „iš tikrųjų čia mane“… Taigi, naudoja tokius dalykus, kurie nusistovėję pas mus, tiktai reikia, kaip sakoma, įjungti papildomai ir pradėti eksploatuoti. Ir tada per tą pačią emociją, per žinojimą, kad Maskva mus tarkavo… Taip, tai yra tiesa, bet kai man pasako dabar analogą, iškart Briuselis man susišaukia ir aš tada nepasitikiu Briuseliu. Kai labai dažnai skleidžia Maskva, tai nesako „būkite už mus“, bet daugiausia kalba apie blogą Europą. Bloga, kokia ten bebūtų, Europa, silpna visom prasmėm Tada kas gaunasi?
Konflikto metu neutralumas neegzistuoja: pasyvumas yra tiesioginė parama agresoriui.
Karo metu nėra trečios pusės. Jeigu tu ne už Europą ar prieš Europą, tai tu automatiškai slenki į Maskvą, kadangi kare nėra vietos. Jei tu įtrauktas, tu domiesi – tu kariauji. Klausimas, į kurią pusę bus slinktis.
Tai va, jie daro visa, kad ta slinktis būtų nuo Europos į Rusiją, bet nejaučiant to. Ir žmonės visai adekvatūs, normalūs po truputį pradeda kalbėti nesąmones, nesuprasdami, kad jie jau perėję į kitą pusę lauko. Ir tas yra labai svarbu. Ir tada automatiškai su tais, kurie dar šitoje pusėje lauko, prasideda aiškinimasis, konfliktas, emocijos, argumentai neargumentai ir tada gaunasi jovalas.
Ir čia net raštingumo nepakanka. Čia raštingumu turi užsiimti lyderiai, kurie įtakotų tokius dalykus. Mes 80, 100 proc. žmonių neišmokinsim nei kritinio mąstymo, nei nieko. Jie kaip buvo apimti bandos jausmo, taip ir liks. Reikia kalbėti, kad lyderiai, kurie gali įtaką daryti, kad jie tai suprastų tai ir tuos atpažinimo, ir kontrapriemonių formavimo.
Dirbtinio intelekto amžiuje tos informacijos klastotės pasiekia naujas aukštumas. Kaip žmogui atpažinti, kad informacija, kurią jis mato, gali būti netikra, nes jei ten ar kokie logotipai tikri sudėti, ar kiti požymiai, kad galėtų apgauti ir atrodyti kaip tikra?
Visada tikrinkite informacijos šaltinius, vertinkite jų patikimumą ir nepasitikėkite nepatvirtinta informacija. Kritinis mąstymas padeda atpažinti dezinformaciją ir apsisaugoti nuo manipuliacijos.
A.K. Tai visų pirma reikėtų skirti daugiau laiko panagrinėti informaciją, kurią jūs matote. Jei tai yra tekstinė informacija, būtina pasižiūrėti šaltinį, kas platina tą informaciją, kas parašyta. Pavyzdžiui, jeigu cituojami žmonės, ar jie egzistuoja. Tiesiog susivesti į Google, ar tai yra tikras žmogus. Nes gali būti tiesiog susigalvotas ekspertas. Ypač Rusijoje labai mėgsta (na, sunku pasakyti, kad žiniasklaida, bet transliuojanti propaganda), pasikviesti žmogų ir pasakyti, kad branduolinės energetikos ekspertas, o iš tikrųjų žmogus iš gatvės. Tai visą laiką reikia tikrinti. Ir lygiai taip pat su vaizdine informacija.
Dabar tobulėja, viskas labai tobulėja. Turiu puikų pavyzdį. Neseniai turėjome žiemos olimpines žaidynes, ir pradėjo socialiniuose tinkluose vaikščioti toks linksmas filmukas, kad ožka lipa į kalną per olimpines žaidynes. Ir, pavyzdžiui, daug žmonių patikėjo, o koks linksmas puikus vaizdelis. Jeigu jie atidžiau pasižiūrėtų (esu nagrinėjus tą paveiksliuką su kai kuriais žmonėm), ten ta ožka lipa, o visi žmonės nusisukę. Tai sakau, kas būtų šiuolaikinėje visuomenėje, jei jie pamatytų ožką, tai visi filmuotų, nebūtų nė vieno nusisukusio žmogaus. Tai va tiesiog bandyti pagauti, pagauti tokius netikslumus – šešis pirštus vietoj penkių ir panašiai.
Suklastotą vaizdą galima atpažinti pagal nenatūralias detales, iškraipytus veidus, netikslų apšvietimą ar keistas kūno proporcijas. Taip pat svarbu patikrinti vaizdo šaltinį ir ar jis pateikiamas patikimuose naujienų šaltiniuose.
Nors, žinoma, būna tokių jau sukuriamų vaizdų, kur yra labai, labai įtikinama, tai mano patarimas būtų toks, kad jeigu ten yra labai svarbi tema, jautri, tai patikrinkite dar kartą, dar kartą ir laikykite…, na pirminė mintis turėtų būti, kad tai gali būti suklastota.
Lyginate informacinį karą su alkoholizmu kaip su problema, kurią reikia gydyti sistemiškai. Papasakokite, prašom, kur tas panašumas.
A.D. Taip, tai paminėta situacija su Tik-Tok‘u. Nes Tik-Tok sukurtas protas, kuris labai emocionaliai įtraukia ir padaro priklausomu, Mes šiaip jau esame priklausomi nuo daug ko. Tame tarpe telefonas jau apsidarė įrankis, per kurį mus valdo. Ten yra dar specifiškai padaryta tam, kad daryti rinkodarą informacine prasme, nes yra daug naudojamų dalykų, kad darytų poveikį mūsų vartojimui. Ar ten prekės būtų, ar paslaugos. Bet čia nukreipta grynai sujaukti mūsų protą ir smegenis ir tas daroma būtent per priklausomybę. Matosi, kaip tampame priklausomi, mūsų vaikai tampa. Ir tada, jei mes įvertintume, kas yra priklausomybė pilna to žodžio prasme, tai turėtų būti skirtas ir atitinkamas dėmesys.
Priklausomybė nuo socialinių tinklų pavojinga, nes gali mažinti kritinį mąstymą, didinti emocinį stresą ir skatinti nuolatinį informacijos perteklių. Be to, žmonės tampa lengviau paveikiami manipuliacijos, dezinformacijos ir neigiamo turinio.
O jei paleisime alkoholizmą, kad čia visuomenininkų užsiėmimas, toks yra „Anonymous alcohol association“, AAA vadinami, na tai jie gal stipriausi, bet vis tiek valstybė turi daryti reklamų ribojimus, visokias prevencijas. Turi būti sisteminis požiūris. Tai negali būti atskirų žmonių galvojimas, kad mano vaikas užsikrėtė, reikia traukti jį. Čia yra priklausomybė kuri turi būti atitinkamai sistemiškai gydoma. Nes ją sukūrė irgi sistemiškai ir ją plečia. Tai negali būti mėgėjiškas atsakas į šitą rimtą dalyką.
Kai žmogus kiekvieną dieną mato įvairius ginčus, skandalus, tuos pačius komentarus, bet jų dalis yra dirbtiniai, netikri, kokią,, manot, ilgalaikę žalą gali tai daryti visuomenei? Ar žmogus nustos viskuo tikėti?
A.D. Jie daro specialiai, kad būtų nepasitikėjimas. Kad [žmogus] pasimestų informaciniam lauke, kur nešino, kur kas yra. Tada jis remiasi emocija. Paprasčiausiai žmogaus kognityvus išsivystymas yra labai jaunas, nežinau, gal 80 tūkstančių metų, kada mūsų išlikimo, išgyvenimo instinktai formavosi milijonus metų. Ir jeigu tik mus tik įtraukia į emocinį lygmenį, mes tampam labai lengvai manipuliuojami. Tai daugiausia suvedama per supriešinimą, kaip sakėte, pereiti į asmeniškumus, nekęsti vienas kito. Kada protas nesvarbu, svarbu apdergti.
Kitas dalykas, kurį paminėjote, dėl ko svarbu tas kiekis, nes jis sukuria daugumos įvaizdį. Žmogus linkęs, bent jau apie 80 proc. žmonių yra linkę laikytis bandos. Gal ne tiek bandos jausmas, kiek saugumo. Jeigu mato, kad ten daugiau žmonių, tai ten bus saugiau. Jis po truputį slenka į tą pusę. Ir jau ten kur papuls, ten papuls. Ir todėl PSYOPS (psichologinės operacijos) bando formuoti įvaizdį, kad ten yra daug. Ir visi patraukia, net nežinodami, apie ką rašo. Ten eina kaip instinktas, išgyvenimo, išlikimo instinktas.
PSYOPS (psichologinės operacijos) – tai informacinio poveikio priemonės, skirtos paveikti žmonių emocijas, mąstymą ir elgesį. Jų tikslas – keisti visuomenės nuomonę, silpninti pasitikėjimą ar paveikti sprendimus naudinga kryptimi.
Tuo manipuliuojama daugiausia per psichologines operacijas. Perkelti žmogų į emocionalų lygį, kur jau kognityvas jo neatsirenka. O tokių, kurie moka kritiškai vertinti ir turi atsparumą stresui, tai tokių nėra daug. Ir tokių tėra vienetai. Tik keli procentai. Jų dar gali atsirasti kokių 10 proc., bet iš tikrųjų dominuoja ten, kur susiformuoja iliuzija, kad ten yra dauguma.
Ar galima išskirti kokias visuomenės grupes, kurios labiausiai būtų pažeidžiamos dezinformacijos klausimu?
A.K. Tiesą pasakius su dezinformacija yra labai įdomu, kad bent jau tyrimai, atlikti Lietuvoje, rodo, kad turime apie 30 proc. žmonių, kurie yra labai atsparūs rusiškiems, pavyzdžiui, naratyvams, 30 proc., kurie visai neatsparūs ir praktiškai viskuo tiki, bet absoliuti dauguma nežino kaip atsakyti į vieną ar kitą klausimą, kur, na, yra visiškai, klausimas yra paprastas: ar Rusija kelia didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?
Dezinformacijai dažniausiai neatsparūs tiek vyresnio amžiaus žmonės, tiek jauni socialinių tinklų vartotojai. Vyresni žmonės dažniau pasitiki matoma informacija, o jaunimas susiduria su dideliu informacijos kiekiu ir manipuliuojančiu triniu internete.
Ir mes turime daug žmonių, kurie nežino, kaip atsakyti į šį klausimą. Ir aš manau, kad tai yra didžiausia problema, nes tie žmonės, kurie neatsparūs dezinformacijai, jie dažniausiai yra vyresnio amžiaus, nebūtinai, bet dažniausiai, tai yra tie žmonės, kurie žiūri rusiškus kanalus rusų kalba ir panašiai. Tai labai dažnu atveju tu negali net jų įtikinti, nes jie turi savo labai stiprius įsitikinimus ir jie „žino tiesą“ ir žiūri tuos kanalus.
Man atrodo, kad mes turime dirbti su žmonėmis, kurie dar nežino atsakymų, nežino, kaip patikrinti tokį teiginį ir panašiai. Tai tam , kad jie nepereitų į tą grupę, kuri yra neatspari dezinformacijai. Tai tokią kažkokią vieną grupę išskirti labai sunku. Bet aš manyčiau, kad jeigu žmogus naudojasi rusiškais šaltiniais, tai greičiausiai jis yra labiau paveikiamas dezinformacijos, nei tas, kuris rusų kalba neskaito, nemoka ir nežino šitos kalbos.
Kaip kalbėti su artimu žmogumi, kuris aiškiai dalinasi netikra informacija ir galbūt net pats ja tiki?
A.K. Man atrodo, kad svarbiausia žmonėms nesakyti, kad jie kvaili, nieko nesupranta, neišmano ar panašiai. Geriausia, kai tu juos nuvedi prie to atsakymo. Ir turiu pavyzdį, kai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą, mano mama atėjo kažkur paskaičiusi, kad nebebus sienos tarp Lenkijos ir Ukrainos. Na, neva Lenkija ruošiasi okupuoti Ukrainą, nes buvo toks naratyvas karo pradžioje. Ir aš paklausiau: „bet, mama, kai mes važiuojam iš Lietuvos į Lenkiją, ar yra siena?“ Ir ji taip pagalvojus sako: „na, nėra“. Bet ar tai reiškia, kad Lietuva yra okupuota? „Ne.“ Ji pati sugalvojo šį atsakymą. Tiksliau, aš savo klausimais privedžiau prie to atsakymo. Tai yra kur kas paveikiau, nei sakyti: „tu esi kvailas, nieko nesupranti ir ką tu čia kalbi.“
Su žmogumi, kuris tiki netikra informacija, svarbu kalbėtis ramiai ir pagarbiai, nepuolant jo ar nesityčiojant. Geriausia kartu tikrinti faktus, klausti apie informacijos šaltinius ir skatinti kritiškai vertinti pateikiamą turinį.
A.D. Netyčia man buvo tokia patirtis. Aš klausiau paskaitą apie tai, ką reikia daryti, kada žmogus atrodo adekvatus, normalus ir kalba visiškai priešingus dalykus. sako „nekalbėkit“. Kaip nekalbėti, juk šeimos nariai artimi giminės? Sako, jog reikia suprasti, kad nusistovėjusi nuostata yra suformuota ant emocijos ir tik paskui kognityvas pataikauja.
Na, pavyzdžiui, išsigąsta, kad kažkas vaiką primušė, sukyla to vaiko gailestis, empatija, tuo labiau manipuliuojant paveiksliukais, filmukais, ir tada tu pradedi matyt, kad ir kiti muša, tu užsikabini emocionaliai. Ir tada kitas priešingai galvojantis susipriešina asmeniniu principu. Ir tada gaunasi konfliktas.
Vienintelis dalykas, kurį, reikėtų padaryti, jei įmanoma, tai sukelti stipresnę emociją. Laužti emociją, ne protą, žinias, o būtent nusistovėjusią emociją. Tas labai sunku, tam irgi reikalingos priemonės, bet, jei tu nulauši, jis suformuoja kitą pasaulį, pasaulėžiūrą arbą burbulą ir jis automatiškai sustiprinimui pradeda ieškoti informacijos internete sustiprinti tą savo nuostatą, emocinę nuostatą.
Betgi niekados nekalbėkite argumentais. Nesuveiks. Argumentai tiems, kurie nori susikalbėti, kurie vienas kitą tikrina, kuriems tikrai įdomu.
Žmonėms, kurie patekę į tą aplinką, užsiangažavę, niekas nepadės. Ir tik bus pykimąsis ir jokių rezultatų. Ir tik atvirkščiai. Ir tie, ir tie žmonės adekvatūs, grubiai šnekant, tad susipyksim.
Kiti sako, kad nėra kritinio mąstymo. Aš pastebiu, kad ir tie, ir tie vieni kitus kaltina kritinio mąstymo stoka. Klausimas ne kritiniam mąstyme. Jis kritiškai vertina, kritiškai renka argumentus tai nuostatai emocionaliai, mąsto kritiškai, tiktai savo įsivaizdavime. Jisai toks pat kritiškas, kaip aš, tiktai renka argumentus arba faktus, kurie patvirtina tą. Taip pat elgiasi tuo pačiu kritinio mąstymo principu, bet čia nereikia apie kritinį mąstymą kalbėti.
Čia yra didžiausia klaida, mano supratimu, nes aš matau, jūs pats pastebėjote, kad naudos tas neduoda, išskyrus, kad mes susipriešinam dar daugiau mūsų visuomenėje.
Kaip mes galime šį karą laimėti?
A.K. Žurnalistikoje yra tokia žurnalistikos rūšis, kaip faktų tikrinimas. Aš visą laiką sakau, kad faktų tikrinimas yra labai geras dalykas, bet prie kiekvieno žmogaus faktų tikrintojo nepastatysi.
Faktų tikrinimas – tai informacijos, šaltinių ir pateikiamų teiginių tikrumo patikrinimas remiantis patikimais duomenimis bei keliais nepriklausomais šaltinais.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad šitame XXI amžiuje, kai mes turime tokį informacijos triukšmą, kiekvienas žmogus turi tapti tuo faktų tikrintoju. Kiekvienas žmogus turi turėti vidinius įrankius, tą frontą savo galvoje, kad abejotų, tikrintų, ieškotų atsakymų, nes niekas nepasakys absoliučiai apie visą informaciją, kad čia tiesa, čia netiesa ir panašiai. Na, ir šaltiniai… Labai svarbu, kad kiekvienas turėtų bent tris šaltinius, kuriais pasitiki, ir bent trijuose šaltiniuose pasitikrintų tą informaciją. Jeigu rašo tiktai vienas šaltinis, greičiausiai tai yra netiesa> Nes jeigu tai tiesa, tai tada rašo visi.
Tai aš tiesiog turbūt linkėčiau visiems mums turėti tą vidinį detektyvą, kad aš tikrinu informaciją, ir jeigu mes, absoliuti dauguma Lietuvos visuomenės būsime tokie tikrintojai, tai mes būsime atsparūs ir laimėsime šitą karą.
A.D. Karas vyksta. Dabar ir jau seniai. Ir nėra ko apie tai diskutuoti. Diskusija turėjo būti jau seniai pasibaigusi. Turi būti jau priemonės ir veiklos planas. Ir jis turi būti vykdomas šiandien, ir sistemiškai. Ne pavieniui, ne grupėmis, ne įsivaizdavime, bet visuomenėje.
Ypatingai politikai, vyriausybė turi suprasti, kad tai yra svarbiausias frontas šiandien, kuris jau vyksta. Ir mes matom per visokio pobūdžio rinkimų rezultatus, kaip me tą mūšį po mūšio pralošinėjam.
O ką individas galėtų suprati ir suvokti?
A.D. Čia jau nuo kiekvieno individo atskirai. Kiek yra? 2,8 milijono lietuvių? Tai 2,8 milijono Lietuvų yra. Kiekvienas turime savo Lietuvą. Kai mes balsuojam už „Lietuvą Tėvynę mūsų“, tai yra tiek pat Lietuvų, kiek žmonių. Tai labai sunku kažką patarti individui. Nuo individo priklauso. Todėl mes kalbam skirtingai su kiekvienu individu, atskirai, skirtingai naudodami [argumentus], įtikindami, padėdami jam suprasti, ypatingai parodant jam, kokia yra grėsminga situacija, kuri dar nėra pavojinga, bet grėsminga pakankamai, tam, kad mes galėtume jau kažką daryti.
Karas, apie kurį šiandien kalbėjome, neturi fronto linijos. Jis vyksta jūsų telefonuose, komentarų skiltyse, jūsų vaiko Tik-Tok sraute. Ir pirmas žingsnis tame yra ne ginklas, o klausimas, kas čia rašo iš tikrųjų.