Ukraina kovoja tokioje situacijoje, kai valstybė nekontroliuoja globalios žiniatinklių erdvės, kai socialiniai tinklai skaido bendruomenes ir kai kova už realybės vaizdavimą yra svarbesnė už pačią realybę.
Pavlo Kazarin
Per ketverius plataus masto karo metus išsisukinėtojai tapo savitu Ukrainos realybės reiškiniu.
Jų komentarai girdimi kiekviena aktualia tema. Jų interesus pasirengę ginti pretendentai politinei karjerai. Rusija į juos baksnoja kiekvieną kartą, kai bando nuvertinti Ukrainos visuomenę. Daugeliui kyla pagunda paskelbti išsisukinėtojus kaip Ukrainai ir jos kovai už nepriklausomybę būdingą reiškinį.
Tačiau tai toli gražu ne taip. Tose pačiose Jungtinėse Valstijose per Vietnamo karą bendras draft offenders (šaukimo taisyklių pažeidėjų) skaičius buvo kone 570 000. Kaltinimai buvo pateikti 210 000 pažeidėjų, nuteista buvo apie 9 000, iš kurių laisvės atėmimo bausmėmis nubausta tik 3 200 žmonių. Beje, šis santykis mažai kuo skiriasi nuo Ukrainos realybės, kur šaukimo į karinę tarnybą taisyklių pažeidėjų skaičius yra kelis kartus didesnis nei apkaltinamųjų nuosprendžių skaičius.
Išsisukinėtojai kaip fenomenas visiškai ne mūsų istorijos išradimas. Jie buvo kiekviename didesniame kare, kur dalyvavo mobilizuotos pajėgos. Kiekvienoje šalyje visuomenė yra įvairi, ir kiekvienoje yra pasiryžusių stoti savanoriais, ir tų, kurie stengiasi bet kokia kaina išvengti tarnybos. Todėl pagrindinis mūsų karo skirtumas nuo ankstesnių karų yra ne atsisakančiųjų karo tarnybos kiekis. Pagrindinis skirtumas – socialinių tinklų buvimas.
Anksčiau tradicinė žiniasklaida vykdė prieigos prie informacijos rinkos vartininkų vaidmenį, monopolistinių tarpininkų tarp turinio kūrėjų ir vartotojų vaidmenį. Būtent ji nuspręsdavo, kurios temos nusipelno dėmesio ir kam bus suteiktas žodis. Jei užsinorėdavote pabendrauti su auditorija, kelias į tai vedė per radijo stoties, laikraščio ar televizijos kanalo redakciją. Tradicinės žiniasklaidos priemonė galėjo skirtis savo tiksline auditorija, ideologinėmis vertybėmis ir redakcine politika, tačiau jų buvo nedaug, ir jos visos vienaip ar kitaip buvo įpintos į taisyklių sistemą. O internetas ir socialiniai tinklai tą taisyklę sulaužė.
Nuo šiol visi su savo auditorija bendrauja tiesiogiai, apeidami institucinius tarpininkus. Blogosfera (tinklaraštija) išplėtė savo turinio pasiūlą, kartu panaikindama ankstesnius apribojimus.
Socialiniai tinklai leido susivienyti kraštutiniams išsišokėliams. Prieš trisdešimt metų plokščios Žemės teorijos šalininkas galėjo būti įsitikinęs, kad vadovėliai apgaudinėja, mokslininkai veidmainiauja, ir kad tik jis žino tiesą. O socialiniai tinklai leido visiems tokiems žmonėms surasti bendraminčių, burtis į grupes ir kalbėti vienu balsu. Internetas kraštutiniams išsišokėliams suteikė galimybę formuluoti politinius reikalavimus ir į juos gauti politinius pasiūlymus. Socialiniai tinklai buvo sumanyti kaip visų su visais bendravimo mechanizmas, tačiau jei tapo savų su savais bendravimo salelėmis. Dialogai nutrūko ir juos pakeitė monologų kakofonija.
Tose pačiose Jungtinėse Valstijose Vietnamo karo metu advokatavimu atsisakinėtojams užsiiminėjo Amerikos žiniasklaidos priemonės. Pavyzdžiui, Berklio ir Harvardo universitetų studentų laikraščiai, taip pat kairiųjų pažiūrų žiniasklaidos priemonės, kai iki aštuntojo dešimtmečio pradžios pagrindinė šalies žiniasklaida labai atsargiai nušvietinėjo antikarinį diskursą. Beje Vietnamo karas nebuvo toks, nuo kurio būtų priklausęs Jungtinių Valstijų išlikimas. Jis nevyko JAV teritorijoje, nesąlygojo Amerikos teritorijos okupacijos ir nekėlė grėsmės Amerikos valstybingumui. Mūsų atveju yra visiškai priešingai, – ir išsisukinėtojai girdimi daug garsiau.
Mūsų karas pasirodė esąs pirmasis plataus masto karas socialinių tinklų epochoje. Dėl to mūsų šalies išsisukinėtojai įgijo privilegiją, kuri nebuvo suteikta visoms jų pirmtakų kartoms XX amžiuje. Teisę į viešą saviraišką ir įrankį vienijimuisi.
Socialiniai tinklai tiražuoja perspėjimo grupių vaizdo įrašus. Pokalbių ir pranešimų terpės įspėja apie kontrolės punktus. „Facebook“ komentarai suteikia galimybę nuvertinti kariškius. Internetas kuria infrastruktūrą nusipirkti netikrą tarnybos atidėjimą.
Prieš kokius trisdešimt metų išsisukinėtojas buvo pasmerktas vienatvei. Jį gaubiantis visuomenės okeanas laikėsi tylos, jo bendraminčiai buvo atomizuoti, o politikai iš televizorių ekranų kalbėjo dar kažkam kitam. Jis galėjo tikėtis užuojautos ir supratimo tik savo šeimos rate. Jo privatūs interesai galėjo prieštarauti kolektyvinio išlikimo idėjai, tačiau jis neturėjo kam ir kur tai prisipažinti.
Šiandien socialinė žiniasklaida pavertė skirtingus išsisukinėtųjų balsus vieningu choru. Todėl juos pradeda aptarnauti žmonės, įsitikinę auditorijos nekaltumu. Politikai varžosi dėl jų balsų, ragindami atšaukti mobilizaciją. Tinklaraštininkai įtikinėja išsisukinėtojus jų teisumu, kad padidintų savo sekėjų skaičių. Advokatai varžosi tarpusavyje, duodami patarimų, kaip elgtis kontrolės punktuose, kad parduotų savo paslaugas. Mūsų priešas investuoja į išsisukinėtojų darbotvarkę, nes jų pergalė reikštų Ukrainos pralaimėjimą. Viskas, kas buvo neįmanoma analoginėje epochoje, socialinių tinklų epochoje tapo vyraujančia tendencija.
Todėl mūsų karo unikalumas ne tik tai, kad mūšio lauke pasirodė bepiločiai orlaiviai. Ne tik FPV, bombonešiai ir antžeminės robotų sistemos. Be to, dar esame pirmoji šalis, vykdanti masinę mobilizaciją tokioje situacijoje, kai on-line (tiesiogiai) nugali off-line (autonomiškai). Pirmą kartą kovojame tokioje situacijoje, kai valstybė nekontroliuoja globalios žiniatinklių erdvės, kai socialiniai tinklai skaido bendruomenes ir kai kova už realybės vaizdavimą gali būti svarbesnė už pačią realybę.
Mes ne tik pirmieji išradome 15 kilometrų gylio neutralizavimo zoną (killzone). Mes taip pat kariaujame tokioje situacijoje, kai kolektyvinio išlikimo strategijos yra priverstos konkuruoti su kolektyvinio pralaimėjimo strategijomis. Kai priešui lengviau pasiekti ir paveikti diskusijas mūsų užnugaryje nei pasiekti mūsų pozicijas fronte. Kai socialiniai tinklai atveria galimybes masinio elgesio vadybai ir investavimui į mūsų vidinius apkasus. Ir vis dėlto mes jau penktus metus Išlaikome frontą.
Jei mes išlaikysime – turėsime ko pamokyti visus kitus.
Pagal Українськаправда parengė LL, redagavo VK.