Sveikiname karo fotografą Anatolijų Stepanovą apdovanotą Ukrainos III laipsnio ordinu „Už nuopelnus”

Siūlome paskaityti ir pažiūrėti Anatolij Stepanov Facebook sienoje 2022-06-04 paskelbtą pasakojimą ir nuotraukas

Karas, Charkivo sritis. 2022 m. balandžio–gegužės mėn.

Karo dėlionės. Dulkės, purvas, skausmas, baimė, neapsakomas netekties ilgesys, pro kurį tarsi silpnas spindulys skverbiasi viltis. Gigantiška jėga plėšo, laužo šarvus į šipulius, o iš kadaise buvusio didžiulio ginklo kviečių lauke lieka tik geležinės skeveldros. Buvę viduje apie save primena smulkiais suanglėjusios mėsos gabaliukais, kuriuos ryja kviečių laukas.
Jų jau niekada neberas ir nepalaidos. Už tūkstančių kilometrų jų žilaplaukės motinos iki savo dienų pabaigos gyvens su ilgesiu ir viltimi širdyse. Giliai Išvažinėtas kelias veda per arimą. Šiemet sėjos nebus. Lauko pakraštyje tarp vaismedžių apkasai, čia karts nuo karto atlekia nevaldomos raketos ir šis tas stambesnio. „Aligatorius“ (rusijos kovinis sraigtasparnis K-52) jau neberizikuoja priskristi arčiau. Jis akimirkai pakimba tolumoje virš miško, paleidžia raketas ir pasislepia slėnyje. Priešo sraigtasparnių pilotams taip pat baisu.
Jau daugiau nei mėnesį vaikinai gyvena šakomis ir plėvele uždengtuose grioviuose. Visa vaismedžių aplink pozicijas teritorija nusėta raketų likučiais, ir pagal jų viduje esančias mikroschemas galima studijuoti pasaulio geografiją… Plieninis milžinas slepiasi po obelų sodo šakomis. Jauna žaluma leidžia pasijausti saugiau.

Garsiai krenta į krūvą sviedinių padėklai, kuriuos ginklininkas išmeta iš tanko. Dar neįmanoma prisiliesti prie vamzdžio, jis tvoskia karščiu. Tankistai ką tik paliko mūšio lauką ir papildo savo amuniciją. Akys spindi, jaučiamas pakylėjimas. Sunaikinti du vienetai priešo technikos. Nauja amunicija pakrauta, ir tankas, išspjaudamas juodą dūmų debesį, iššliaužia iš priedangos. Viskas aplink prisipildo vibracijos. Žemė dreba. Kriokia variklio turbina ir keldamas dulkių debesį tankas išrieda į pozicijas.
Žalias laukas išmargintas juodomis duobių dėmėmis tarsi raupų opomis. Sudarkytos vaismedžių eilės primena metalo laužo sąvartyną. Tankų korpusų atplaišos, tanko bokštelis, sudegusi pagalbinė karinio transporto priemonė. Krūvos šiukšlių ir išmestų daiktų, sauso davinio kartoninės pakuotės su žalia žvaigžde, suplyšę batai, „varlės“ spalvos miegmaišiai, megztiniai ir krūva kito šlamšto.
Kiek toliau apkasų ir žeminių įtvirtinimų liekanos. Vieno iš jų dugne, atrėmęs galvą į žeminės sieną, tarsi miega vyriškis. Pro beveik iki peties perplėštą rankovę pūpso pilka išpurtusi oda. Net apkaso dugne šis rusų pasaulio karys atrodo kaip milžinas. Kiek toliau, šiukšlių krūvoje, guli jo draugas. Ten, kur turėtų būti veidas knibžda riebios juodos musės. Kojos suplėšytuose veltiniuose remiasi į didelį audinio rietimą… Jie čia pūva jau beveik mėnesį.

Kaimo pakraštyje esančioje pievoje – apdegusio metalo krūva. Sustingusi aliuminio bala blankiai spindi saulėje. Ant uodegos esantis užrašas „Rusijos karinės oro pajėgos…“ nekelia abejonių dėl šio paukščio priklausomybės. Pusiau apdegusio namo kieme tvarkosi du pagyvenę vyrai iškankintais veidais. Išlikusius daiktus išardo ir supakuoja į ryšulius. „Pasakiau jiems, vaikinai, eikite iš čia. Jus gi užmuš…“ – sumurma vienas iš vyrų. Jo namas neišliko, tačiau kieme liko aviliai su bitėmis. Dėdės užsideda skrybėles su tinklais ir eina kopinėti tų bičių.
Kiek toliau, prie kito namo, prisiparkavo apdegęs tankas. Nuplėštas bokštelis lyg nuimta kepurė atsirėmė į surūdijusį korpusą. Pro išdaužytus namo langus matyti šaldytuvas su ryškiais magnetukais iš praėjusio gyvenimo. Pavargę vaikinai sėdi ant žolės prie mūrinės sienos. Vyksta šios toks bendravimas..
Nenutrūkstamu fonu iš tolumos ataidi sviedinių sprogimai. Gretimame kieme baisiai garsiai sprogsta 120 mm mina, visi kaip viesulas lekia į rūsį. Gatvėje pasigirsta dar keli galingesni sprogimai. Po kurio laiko viskas kartojasi iš naujo. Rūsio prieblanda ir vėsa ramina. Sienos dreba nuo eilinės atakos, bet tvyro saugumo jausmas. Dabar belieka spėlioti kada bus pauzė, kad tarp apšaudymų būtų galima iš čia ištrūkti.
Automobilis visu greičiu išlekia iš kaimo į sunkiasvorės technikos išdaužytą kelią. Virš vaismedžių horizonto GRAD raketų adatos varsto dangų, palikdamos dūmų pėdsakus.. Sprogimų nesigirdi, bet po kurio laiko tolumoje virš miško iškyla pilki ir juodi dūmų stulpai. Priešinga kryptimi keldami dulkes pralekia tankas ir becha (kovinė desanto mašina) su pėstininkais. Šmėkščioja veidai, akys… Kas atsitiks šių vaikinų gyvenime po minutės, valandos, dienos… Kaip susiklostys jų likimai.