Per metus intensyvaus puolimo Pokrovsko kryptimi rusai sugebėjo pasistūmėti tik 47 km. Tačiau per tą laiką rusijos ginkluotosios pajėgos prarado neįsivaizduojamą karių skaičių – kaip kelios Europos kariuomenės. Pokrovskas rusijos federacijai turėjo tapti raktu į likusią Donbaso teritoriją, bet dabar tai tarsi gerklėje įstrigęs kaulas. rusams nepakanka pajėgų – kremlius su tuo nesusitaikė. Gegužės 9-ąją nesėkmė Pokrovske – putinui kaip antausis. Apie tai gegužės 8 d. rytą televizijos kanalo „Freedom“ eteryje kalbėjo buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj.
– Apie situaciją fronte ir ne tik. Susisiekiame su buvusiu bataliono „Aidar“ būrio vadu Evgenu Dykyj.
Evgenai, džiaugiamės galėdami pasveikinti jus. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labas rytas.
– Evgenai. Vienu iš pagrindinių karštųjų taškų išlieka Pokrovsko gyvenvietė. Tačiau, kaip vakar pareiškė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Sergejus Syrskis, padėtis šios gyvenvietės kryptyje tam tikra prasme stabilizavosi. Kaip vertintumėte tai, ką mes ten dabar matome?
– Aš vertinčiau taip. Beveik visus metus tai buvo pagrindinė rusijos puolimo Donbase kryptis. Tai buvo ta kryptis, kurioje rusams per pastaruosius metus pavyko pasiekti daugiau nei bet kurioje kitoje kryptyje. Na, ir apskritai, jau turbūt galima įvertinti, ką jie pasiekė, nes greičiausiai daugiau nieko nebepasieks.
Taigi, per metus labai intensyvaus puolimo, kuriam sutelkė didžiausias pajėgas apskritai per visą 1 200 km fronto liniją. Na, tame šimte kilometrų, taip sakant, priešais Pokrovską jie susirinko didžiules pajėgas turbūt tik tada, kai reikėjo mus išstumti iš Kursko srities. Ir net tai nėra faktas.
Taigi, didžiausia jėgų koncentracija per metus, didžiausias pasistūmėjimas per metus, vadinasi daugiausiai užkariauta. Ir tie užkariavimai pasiekė net 47 km. Vadinasi, per metus buvusi antroji pasaulio armija sugebėjo pasistūmėti 47 km. O per pastaruosius 3 metus antroji armija Ukrainoje stumiasi 47 km per metus. Už tuos 47 km jie ten prarado ir technikos ir žmonių, na, maždaug tiek, kaip kelios pilnai sukomplektuotos Europos kariuomenės.
Na, betgi svarbiausia rezultatas. Taigi, jie sugebėjo prišliaužti iki Pokrovsko ir į jį įsiremti. Ir štai jie mato jį priešais, jie žino, kiek už tai sumokėjo, bet negali įsiveržti, negali užimti. Ir be to, na, aš beveik tuo tikras, kad rusijos kariškiams (jie taip pat jau seniai nebe tokie, kaip 2022-aisiais, jie juk taip pat mokosi šitame kare), manyčiau, jiems visiškai akivaizdu, kad jie dar neįžengė į Pokrovską. Jie supranta, na, kokias pajėgas jie beturį, kokios pajėgos atitinkamai sutelktos prieš juos, kaip ten išdėstyta gynyba.
O gynyba ten dabar išdėstyta labai kompetentingai. Taip, mums teko tai padaryti, taip sakant, rankiniu režimu. Tai yra, ten teko pasiųsti net visų sausumos pajėgų vadą generolą Dropatovą. Tačiau nuo to momento, kai generolas Dropatovas asmeniškai pradėjo ten vadovauti, jam aiškiai pavyko nustatyti teisingą skirtingų padalinių sąveiką, pavyko sukurti teisingą ešeloninę gynybą. Ir viskas. Ir per pastaruosius 2 mėnesius rusams ten nepavyko nė kiek pasistūmėti. Tai yra, jie įsirėmė į taip jų geidžiamą Pokrovską, dėl kurio kovojo metus laiko, kuris turėjo būti užimtas maždaug dar prieš metus ir turėjo tapti raktu į visą didelę aglomeraciją. iš esmės į mūsų kontrolėje likusią Donecko srities dalį. Tai yra, ten yra didelė aglomeracija: Kramatorskas, Slovjanskas, Družkivka, Kostiantynivka.
Taigi, Pokrovskas turėjo tapti raktu į visa tai, na, į visą Ukrainos kontrolėje likusią Donbaso dalį, bet tokiu netapo, o vietoj to tapo ta vieta, kur iš esmės baigėsi tos Rusijos kariuomenės išgalės pulti. Ir štai Pokrovskas dabar jiems it tikras kaulas gerklėje. Tad ir sakau, kad jie iki jo prišliaužė, jie jį mato, bet supranta, kad negali užimti, supranta, kad iš esmės į jį [skaudžiai] atsitrenkė. Jie jau nebeturi pakankamai pajėgų jam uždusinti. Jie vistik per metus kitus prarado porą šimtų tūkstančių žmonių. Jie pasipildo, bet dabar jau toli gražu ne tiek, kiek jų mes sunaikiname.
O tuo tarpu jų politinė vadovybė dar lyg ir nesusitaikė su tuo, kad Pokrovsko nebeįmanoma užimti. Jie kremliuje vis dar tiki, kad tai įmanoma pasiekti. Ir dėl to siaubingai siunta. Ir tai, kad gegužės 9-ąjai jis nebus užimtas, tai, sakykim, papildomas antausis. Taigi, jie planuoja Maskvoje surengti paradą atseit didelės aštuoniasdešimt metų senumo pergalės garbei. Tuo tarpu tos tolimos praeities šiandieninėje realybėje, jie negali užimti Pokrovsko miesto, kuriame prieš karą gyveno 70 000 gyventojų. Ir, žinoma, kremlius niekaip negali su tuo susitaikyti. Juos vis varo ir varo į tuos visiškai savižudiškus šturmus. Štai Pokrovsko kryptyje jų šturmai jau būtent tikrai savižudiški. Tačiau jiems vis tiek įsakoma eiti į savižudybę, nes Pokrovskas turėjo būti paimtas dar prieš metus. O jis vis laikosi. O kadangi laikosi, tai jie vis ten varomi ir jie ten sugula.
– Evgenai, su jūsų kolegomis, mūsų ekspertais, gana dažnai aptarinėjame tai, kad priešas pastaruoju metu suaktyvėjo, bet beveik visose kryptyse, ne tik Pokrovsko – ir pietinėse, ir šiaurės rytų, ir rytinėse. Ir vis dėlto, turint omeny, kad jie tame savo kremliuje tikrai niršta išvakarėse tos sakralinės pergalingos datos – gegužės 9-osios, o kokios bendrai paėmus priešo armijos elgsenos tendencijos pastaruoju metu tos sakralinės datos išvakarėse?
– Na, čia aš, jei atvirai, labiau ieškočiau sąryšio ne su data. Labiau ieškočiau sąryšio su ankstesnėmis 100 dienų. Na, reikalas tame, kad rusai, kaip sakoma, iš ties jau buvo jiems labai blogoje karinėje situacijoje, ir staiga jiems iš rankovės tiesiog iškrito tūzas, vadinamas Donaldu Trumpu.
Mes pamename tas 100 dienų. Visas 100 Donaldo Trumpo valdymo dienų iš esmės buvome situacijoje, kurią anksčiau buvo sunku net įsivaizduoti. Kai mūsų buvęs pagrindinis sąjungininkas, na, faktiškai atvirai perėjo į mūsų pagrindinio priešo pusę. Kai Baltieji rūmai ir Maskva dabar atsidūrė vienoje valtyje ir kartu jie spaudė mus pasirašyti, na, faktiškai, kapituliaciją. Vadinkime daiktus tikraisiais vardais. Ypač, kad kariniu požiūriu, švelniai tariant, nėra jokio pagrindo mums pasirašyti kapituliacijos. Kapituliacija pasirašoma pralaimėjus karą. O mes visiškai ne tokioje padėtyje. Betgi mes to ir nepasirašėme per tas 100 dienų, tačiau Rusija neprarado vilties prispausti mus tokiam konflikto įšaldymui, kuris faktiškai prilygtų mūsų kapituliacijai.
Ir jie mėgina. O štai Baltieji rūmai pamažu ataušinėja. Jie, sakykim, neperėjo į gėrio pusę. Jie, taip sakant, negrįžo, na, jie vėl netapo mūsų sąjungininkais ir netaps. Deja, jie turi daug daugiau bendro su Kremliumi, būtent giliai mentališkai, nei su mumis. Tokia yra objektyvi realybė.
Bet rodos, jie tiesiog pavargo nuo viso šito. Ir matyt, kad Baltieji rūmai yra arti to, kad nusiplautų rankas ir pasakytų: „Gerai. Viskas. Tai visai ne mūsų karas. Mes jums pasiūlėme kažkokią taiką. Abi pusės tos taikos nenori. Na, toliau kariaukit tarpusavyje. Tai jūsų reikalas“.
Na ir, tarkim, suprantu, kad iš tokios šalies, kaip Jungtinės Valstijos, norėtume kažko kito, bet iš dabartinės Amerikos administracijos aš asmeniškai manyčiau, tai būtų geriausia, ko galėtume tikėtis. Apskritai norėtųsi, kad jie tiesiog pasakytų, jog daugiau į tai nesikiša. Sąžiningai, būtų lengviau, nei tada, kai jie kartu su rusais mus spaudė. Ir rusai atitinkamai taip pat supranta, kad Baltiesiems rūmams iš vis baigia pabosti su tuo bovytis.
Jie nesugebėjo mūsų iškart tiesiog palaužti, tuo momentu, kai mes tiesiog supratome, kad nebeturime sąjungininko už okeano, o priešingai, dabar ten yra Kremliaus sąjungininkas. Taigi, tą šoką išgyvenome, vis tik nepasidavėme. Ir rusija desperatiškai stengiasi, kol Baltieji rūmai galutinai nepasitraukė iš visos tos derybų istorijos, rusija desperatiškai bando galutinai mus prispausti tam įšaldymui, kuris faktiškai būtų mūsų kapituliacija.
Ir tam reikia vaizdelio. Reikia vaizdelio, kuris patvirtintų nieko bendro su realybe neturinčius Trumpo žodžius. Pasakysiu, ką turiu omenyje. Pamenate, kai Trumpas buvo paklaustas: „Palaukite, jūs išridenote ukrainiečiams įšaldymo planą, pagal kurį jie turėtų tiesiog viską atiduoti. O, atleiskite, o kokių atitinkamų žingsnių imasi rusija, kokios jos nuolaidos?“ Į ką Trumpas atsakė: „Ką? rusija sutiko su didžiuliu, galima sakyti, milžinišku poslinkiu. Jie toliau neužiminės visos Ukrainos!“ Na, čia visiški kliedesiai.
rusija neužima visos Ukrainos tiesiog todėl, kad neišgali. rusija neužima visos Ukrainos dėl to, kad turime gynėjus apsiginti, nes tarp mūsų ir jų stovi mūsų ginkluotosios pajėgos. Tai vienintelė priežastis. Tai ir būtina, ir pakankama priežastis, kodėl rusija neužgrobia visos Ukrainos. Bet reikalingas būtent tokis vaizdelis. Reikalingas tokis vaizdelis, kad jei tik būtų norėję, tai atseit būtų ramiai užgrobę viską net iki Lvivo ir Užgorodo imtinai. Bet tebūnie taip. Iš pagarbos Trumpui jie galį sutikti dabar to nedaryti. Vaizdelis, neturintis nieko bendro su realybe.
Taigi, tai ne tik skiriasi nuo tikrovės, bet tai alternatyvi tikrovė. Tai tarsi kažkas iš alternatyvios istorijos, visiškai kitokios nei ta, kuri iš tikrųjų klostosi šio karo mūšio laukuose. Betgi svarbu tai, kas yra žmonių galvose. Svarbu tai, kuo žmonės tiki, o ne tai, kas iš tikrųjų vyksta. Ir rusams šito vaizdelio labai reikia. Ir tai yra vaizdelis, už kurį jie moka.
Jų kariams duotas įsakymas imituoti, kad jie turi iniciatyvą visame fronte. Jų kariškiams duotas įsakymas, visų pirma, iš tikrųjų ieškoti, kur mūsų gynyba galbūt smuktelėjusi, kur mūsų gynyba galbūt susilpnėjusi. Nes, būkime atviri, ir mums ne viskas paprasta. Mums ir kovotojų trūksta, žmonių trūksta, ir apskritai turėjo įtakos amerikiečių pagalbos tiekimo trikdžiai. Taigi, mes tikrai turime silpnų vietų.
Ir, žinoma, rusams įsakyta ieškoti tų silpnų vietų, praspaudinėti ten, kur tik gali. Bet net jei jie kur užstringa ir mato, kad beviltiškai, vis tiek yra užduotis imituoti, kad jie vis dar turi iniciatyvą. Tai yra, taip tikrai buvo prieš metus. Iniciatyva buvo jų, o mes buvome aklinoje gynyboje. Per šiuos metus daug kas pasikeitė, jeigu ne viskas. O jų užduotis – padaryti tokį vaizdelį, koks buvo prieš metus. Nežinau, bet sukurti tokį vaizdelį labai brangu.
– Evgenai, žinote, norėčiau paklausti jūsų nuomonės apie tai, kaip galimai, priešingai nei Baltųjų rūmų administracija, Europos partneriai stengiasi paremti Ukrainą, teikdami pagalbą mūsų valstybei. Taip, mes kalbame apie eilinius paketus iš Vokietijos, mes kalbame apie gynybos aljansus, kurie iš esmės jau formuojasi tos pačios Europos Sąjungos lygmeniu. O paties Berlyno ar Paryžiaus lygmeniu, atitinkamai taip pat. Ir mes kalbame apie didelę pagalbą, kurią mums suteikė mūsų partneriai iš Čekijos. Taip, visai neseniai įvyko abiejų prezidentų susitikimas, ir buvo pasakyta, kad per šiuos metus Ukraina pagal tą Čekijos iniciatyvą gali tikėtis atitinkamai 1,8 mln. sviedinių. Kaip sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, taip, tai buvo labai stipri parama, labai stipri pagalba ir labai stiprus sprendimas.
Evgenai, kiek stiprus jis atrodo dabar ir jei pamename tą sviedinių badą, kurį savotiškai jautė Ukrainos kariuomenė, Ukrainos gynybos pajėgos, tai koks dabar, sakykim, tas atitinkamas santykis? Ir net įvertinant netgi tą pagalbą, kurią dabar rusiškiesiems okupantams teikia jų sąjungininkai iš Šiaurės Korėjos..
– Ką gi, apie Korėją jums kaip tik laiku nuo liežuvio nusprūdo. Taip, aš norėjau pasakyti, kad žinoma, taip, mes susidūrėme su tuo, kad rodos, lygtai turime sąjungininkų, ir rusai turi sąjungininkų, bet tik rusų sąjungininkai tiesiog ima ir atseikėja jiems kelis milijonus sviedinių. Tai yra, jau žinoma, kad bendra draugo Uno režimo pagalba draugo pu režimui sudarė apie 6 milijonus sviedinių. Tai grandiozinis skaičius. Tai daug daugiau, nei rusija pagamino per kelerius metus. Taigi. Ir jei ne tie 6 milijonai Šiaurės Korėjos sviedinių, na, šiame kare situacija būtų radikaliai kitokia. Bet, deja, jie ėmė va taip va 6 milijonus sviedinių atseikėjo. Ir dar daugiau – sviediniai ir toliau vežami.
Tiesa, netgi draugo Uno atsargos nėra begalinės, sprendžiant iš to, kad jau teko pereiti prie 130 kalibro, kurio Rusijos kariuomenė tiesiog iš vis nebuvo. Ir, atitinkamai, kad pereitų prie to kalibro, teko draugo Uno prašyti ir sviedinių ir jiems patrankų. Vadinasi, klasikiniai sovietiniai kalibrai jau ir pas Uną baigiasi. Tai gera žinia. Tačiau iš tikrųjų Šiaurės Korėja suteikė rusijai artilerijos ugnies mažiausiai metams. Tai grandioziška.
O štai mūsų sąjungininkai dėl to turėjo problemų. Vienintelė šalis, turinti pakankamai amunicijos visiems mūsų poreikiams patenkinti, yra JAV. Ir net mums gerais laikais seikėdavo gana dozuotais kiekiais. Na, o dabar viskas. Dabar iš principo galima sakyti, jog „machinacijos nutrauktos“. Geriausiu atveju Trampulis gal ir sutiktų juos mums parduoti už pinigus. Tai jau būtų puiku. Betgi kol kas ir to nėra. Priminsiu, kad Trampulis tokiu tapo ne dabar. Jis visada toks buvo. Nors kažkas bandė puoselėti tam tikras viltis dėl jo, bet tai buvo aišku seniai, kai jis dar buvo tik kandidatas į prezidentus. Taigi jis užblokavo mūsų pagalbą 7 mėnesiams. Jei pamenate tą istoriją, kai jo nurodymu respublikonai Kongrese ėmė ir blokavo pagalbos mums biudžetą. Ir tada mes 7 mėnesius negavome paramos. Tai tikrai buvo baisu, tiesą sakant.
Ir kaip tik tuo momentu pasirodė Čekijos prezidento Petro Pavelo iniciatyva. Iniciatyva, kuri mums tapo išsigelbėjimu. Tos iniciatyvos esmė, priminsiu, surinkti ir nupirkti mums sviedinių iš viso pasaulio už europinius pinigus. Ir beje, iš viso pasaulio, taip pat ir iš tų šalių, kurios politiškai nebuvo pasiryžusios mums padėti, tų šalių, kurios vertina savo santykius su rusija, kurios neprisistatinės, bet kurios sutiko parduoti pagal bet kokias juodas, pilkas schemas, per trečius asmenis, ir galiausiai tie sviediniai atvažiuodavo pas mus jau sąlyginai kaip čekiški. Ir ta iniciatyva mums tapo tikru išsigelbėjimu tuo momentu, kai Trumpas Kongrese blokavo pagalbą.
O dabar panašu, kad tai taps vienu iš dviejų būtent mūsų amunicijos tiekimo pagrindų. Antrasis pagrindas – būtent šviežia, naujai „užsukta“ gamyba ES šalyse ir Ukrainoje. Štai dabar ji įsisukinėja, kas mėnesį auga, bet tai lėtas procesas. Mes kartu su ES net nepriartėjome prie rusijos sviedinių gamybos tempo. Ir tokioje situacijoje, tiesą sakant, dabar mums, na, mūsų artilerijos parama yra Petro Pavelo iniciatyva supirkti sviedinius, na, sakykime atvirai, trečiojo pasaulio šalyse.
Dabar dėl to netgi kilo toks įdomus kuriozas. Pietų Azijoje yra dvi branduolinės šalys, kurios, rodos, susiruošė pakariauti. Na, jos jau šiek tiek kariauja. Bet kol kas balansuoja prie slenksčio tarp nedidelio karo ir visiško karo. Ir pasirodė, jog viena iš tų šalių beveik visas savo sviedinių atsargas pagal tą čekišką schemą pardavė Ukrainai. Dabar jie susigriebė, kad oi, bet jiems patiems nepakanka. Tai tuo klausimu, kiek artilerijos sviedinių šiandien yra pasaulinėje rinkoje. Štai, štai, štai. Pakistanas gerai uždirbo iš tiekimo pagal Čekijos schemą, o dabar jų kariškiai raunasi plaukus ir šaukia: „O ką, o ką dabar mes naudosim?“
Taigi, bet mums… Na, atleiskite, tame pasaulyje, kuriame dabar gyvename, Donaldo Trumpo pasaulyje, kiekvienas yra už save. Taigi, su visa pagarba, kaip sakoma, kažkieno kito problemoms, bet mums tie sviediniai kritiškai reikalingi. Taigi taip. Ten karas prie slenksčio, o mes ketvirtus metus kovojame dėl išlikimo.
Ir šios Petro Pavelo iniciatyvos dėka pasiekėme santykį 1:2. Tai yra, prieš du rusiškus sviedinius vienas mūsų sviedinys. Betgi atsižvelgiant į tai, jog mūsų artilerija žymiai taiklesnė, iš tikrųjų tai yra bent jau paritetas. O, atvirai kalbant, manyčiau, kad pradedant santykiu 1:3 – tai jau paritetas. O jau atveju 1:2 – tai iš tiesų jau yra tam tikras mūsų pranašumas. Na, dėl to, kad mes dirbame į taškus ir objektus, o rusijos artilerija sugeba dirbti tik į plotus. Šiuo atžvilgiu skirtumas didžiulis.
– Evgenai, ačiū už pokalbį. Dėkojame, kad prisijungėte prie šios transliacijos dalies. Evgenas Dykyj, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas, buvo su mumis tiesiogiai „Freedom“.
Parengė LL, redagavo V.K.