Spalio 27-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie smūgį tą naktį Maskvai, kokie taikiniai ten yra Ukrainos prioritetas, apie tai, kaip Kryme buvo atakuotas desanto laivas ir trys radiolokacinės stotys, apie rusijos branduolinės raketos „Burevestnik“ bandymą, taip pat apie smūgį Belgorodo rezervuaro užtvankai.
– Sveiki visi. Pirmadienis, spalio 27-oji. Pradedame specialiąją „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikov. […] Kiekvieną transliaciją pradedame nuo situacijos kare analizės. Jau yra naujausios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinės duomenys. Taigi, okupantų nuostoliai praėjusią dieną, tai yra sekmadienį: minus 800 personalo, minus 2 tankai, minus3 šarvuotos kovos mašinos, minus 34 artilerijos sistemos. Ir tiesiog pažiūrėkite, tiksliau, išgirskite šį skaičių – minus 547 operatyviniai-taktiniai dronai. Tai tikriausiai kažką pasako apie šiuo metu Ukrainoje vykstantį dronų karą.
Prie mūsų jungiasi svečias pokalbiui. Kalbamės su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Na, visus tikriausiai pralinksmino vakarykštė mobilios ugnies grupės nuotrauka. Na, ten kažkoks pikapas. Krovinių kabinoje sumontuotas kulkosvaidžio bokštelis. Ir visa tai absoliučiai šalia kremliau srusijos sostinėje Maksvoje. Na, šiaipjau naujienose taip pat girdėjome, kad rusijos agresijos ministerija pranešė apie numuštus beveik 200 dronų. Be to, dalis jų atitinkamai virš Pamaksvės ir virš pačios Maksvos. Taip pat Maksvoje, kai kuriuose priemiesčiuose vietiniai gyventojai fiksavo kažkokius garsius sprogimus ir kažkokius antskrydžius, taip pat oro gynybos sistemų veiklą. Išpuolis prieš Maksvą, kuri iš esmės turėtų būti gana gerai ginama. Kaip turėtume tai suvokti?
– Bet iš tikrųjų tai dar net ne išpuolis prieš Maksvą. Tiesą sakant, tiesiog neįmanoma necituoti mūsų oponentų iš „už Porebriko“ tos kadaise jų labai mėgtos frazės. Beje, aš jau senokai negirdėjau jos iš jų, kad „mes dar kaip reikiant ir nepradėjom“. Na, o Maksvos paprasčiausiai dar nepuolė. Kol kas yra tik absoliutus toks, gerai, suplanuotas sistemingas darbas siekiant tikslų Pamaksvėje. Tiesiog dabar tai yra artima Pamaksvė.
Tai yra, mes jau senokai skridome virš Maksvos, kai iš principo reikėjo parodyti, kad bet kokį žaidimą galima žaisti kartu. Ir tada, jei pamenate, „Maksva sity“ (Moscow city) tapo, sakykim, atsitiktine auka arba neatsitiktine auka, bet nuo to laiko mes išties sau tikslų Maksvos gynybos ministerijoje nekėlėme. Ir, tiesą sakant, paklausiau, sakykim, žmonių, kurie parenka tuos tikslus, kodėl taip yra? Ir esmė ta, kad kol kas mums tai būtų per brangu.
Juk Maksvą tikrai gerai saugo oro gynyba. Ir norėdami demonstratyviai trinktelėti, na, tarkim, padaužyti kremliaus langus, mes techniškai galime, bet turėtume tam išeikvoti tiek dronų, kad daug racionaliau išeikvoti tą patį kiekį dronų mažiau simboliškiems bet už tat daug praktiškesniems objektams. Gamykloms, sandėliams ir panašiai. O dabar darbas Pamaksvėje, tai dar nėra kažkokie simboliniai aktai, kad mes prisikasėme iki sostinės. Tai kaip tik labiau sistemiškai atėjo eilė gamykloms Pamaksvėje.
Ir čia įdomu, kad kuo arčiau Maksvos, tuo įdomesni Maksvos gynybos pramonės objektai. Esmė ta, kad ten yra daug, sakykim, sunkiosios pramonės, ten yra gamyba, na, trumpai kalbant, kažkokios „Uralvagon“, „Uralmaš“ gamyklos, kitos didelį kiekį sunkiųjų metalų apdorojančios gamyklos, arba, pavyzdžiui, daug su sprogmenimis dirbančios gamyklos. Jos iškeltos, bet tiesiog yra daug technologinės gamybos, visko, kas susiję su optika, elektronika ir subtilesniais dalykais, reikalaujančiais kvalifikuoto inžinerinio personalo. Tokia gamyba yra sukoncentruota Pamaksvėje. Ir dabar atėjo jų eilė.
Taigi galima sakyti, kad žiedas aplink Maksvą traukiasi, bet nemanau, kad greitai įvyks proveržis į pačią Maskvą, nes tai tiesiog nėra būtina. Kol kas užduotis yra tvarkytis su tais labai įdomiais Pamaksvės objektais, kur dirba daug aukštos kvalifikacijos inžinerinių darbuotojų ir kurie vykdo visokius importą pakeičiančius dalykus.
Na, o kai tai aptvarkysime, tada priklausomai nuo to, kiek dronų tuo metu gaminsime per dieną, galbūt kada nors nuspręsime: „Gerai, dabar galime pažaisti, pavyzdžiui, į ten paleisdami 1 000 dronų vienu metu. Na, dabar pažaiskime, pažiūrėkime, kiek iš tų tūkstančių nuskris į kremlių“.
– O, tai įdomu. Beje, apie kitą objektą Pamaskvėje. Vadinasi, palydovinėse nuotraukose užfiksuoti du gaisrai netoli eksperimentinio bandomojo aerodromo Ramenskoje. Tai taip pat Pamaksvėje. Kol kas tai tik iš palydovo matomi kažkokie gaisrai. Kas tiksliai ten dega, nežinoma, tačiau bandomasis aerodromas, atrodytų, taip pat yra įdomi istorija. Be to…
– Tai tik ši istorija. Taigi, taip, taip. Tai lygiai ta pati istorija. Būtent tame aerodrome išbandomi įvairūs nauji analogai. Taigi įdomu, sakykim, ko mes ten siekėme. Šiuo metu, kaip ir jūs, dar neturiu tos informacijos, tačiau mūsų visiško skaidrumo laikais kažkas man pasakinėja, kad iki kitos transliacijos sužinosime.
– Taip, Maskvos sritis. Tada nugriaudėjo sprogimai aerodromo, kuriame bazuojasi Tu-160 ir Tu-95 MS, Tu-22 M3. Ir, įdomiai sutampa, nežinau, ar taip atsitiktinai tikosi. Prieš porą dienų pagal monitoringo kanalus galima buvo manyti, kad rusai dabar ruošia dar vieną masyvią kombinuotą ataką, kurioje turėtų būti panaudota strateginė aviacija. Ir ten galėtų būti bandymas, na, šiek tiek juos išgąsdinti arba priversti kažkur persikelti.
– O, labai tikėtina. Gerai, pasiaiškinkime. Toks strateginės aviacijos panaudojimo žemėlapis po operacijos „Pavutinia“ visiškai teisinga kalbėti apie strateginės aviacijos likučių panaudojimą.
–Logiška.
– Nes, palyginti su tuo, kas buvo prieš „Pavutinia“, tai tik kliedesiai. Ir jei anksčiau buvo strateginė aviacija, tai išties buvo labai reikšmingas veiksnys tuose kombinuotuose smūgiuose. Reikšminga dalis to, kas skrido į mus, buvo iš oro paleidžiamos raketos, paleistos iš strateginių lėktuvų.
Taigi, po „Pavutinios“, tiesą sakant, visiškai vertėtų prisiminti tuos senus anekdotus iš mano sovietinės vaikystės laikų, ten, jei pamenu, buvo tokia visa serija anekdotų kaip Kinija užpuola sovietų sąjungą, ir kai kur sovietams prireikia aviacijos paramos. Ne, nebus. Lakūnas susirgo.
Taigi, po „Pavutinios“ rusijos strateginėje aviacijoje kiekvienas lėktuvas yra labai svarbus. Ir kai sakome, kad jie yra pasirengę pasiruošti strateginės aviacijos panaudojimui, na, išties, jie ruošiasi panaudoti kelis naikintuvus iš paskutinių, kurie liko. Bet jie taip dreba dėl tų paskutinių kelių aparatų, kad paprastai juos laiko labai toli.
Po „Pavutinios“ jie perdislokavo juos už Uralo ribų. Bet iš taip toli jie į mus raketomis nešaudys. Todėl, kai jie persikelia iš kažkur į europinę rusijos dalį, tai reiškia, kad jie tai daro trumpam laikui. Jie tai daro būtent ruošdamiesi, na, dar vienam paleidimui, tada paleis, o tada vėl pabėgs toli už Uralo.
Taigi, jei jie buvo pasiekiami mūsų dronų, vadinasi, jie tikrai rengėsi ką nors paleisti į mus. Ką gi, pamatysime. Bet kokiu atveju, būkime realistai. Kombinuoti smūgiai prieš mus dabar tęsis ir toliau. O per kitą iš jų pamatysime, ar tų lėktuvų daugėja. O gal po šiandienos antskrydžio jie nerizikuos ir vėl nuskraidins kažkur į Sibirą, kur mūsų dronai, na, sakykim, taip masiškai neskraido.
O, beje, masiškumu kaip tik reikšmingai paaiškinama, nes teritorijų, kurių mūsų dronai iš principo negali pasiekti, na, rods, nebėra. Vieno antskrydžio metu bent vienas toks dronas tikrai pataikė į objektą Tiumenėje, na, tai reiškia, kad, sakykim, rusams geografinės apsaugos nebeliko. Na, vis dėlto mes čia naudojame, sakykim, tam tikrą statistiką, tam tikrą tikimybių teoriją. Vis dėlto, kuo toliau, tuo mažesnė tikimybė, kad dronas priskris.
Va dabar ir pamatysim. Pagal tą strategiją dabar turėtų slėptis. O gal rusams dabar kaip tik svarbu parodyti kad jie „vis dar neištrėkšti balno“, ir visa tai mes pamatysime per kitą jų kombinuotą smūgį mums.
– Gerai. Na, ir kitos veiklos sritys. Vyriausioji žvalgybos valdyba, jos „Primari“ („vaiduokliai“), regis vakar paskelbė įprastus savo, kaip jie rašo, medžioklės rezultatus. Buvo pataikyta į tris radarų stotis ir desantinį katerį BK16. Iš esmės tai veikla laikinai okupuotame Krymo pusiasalyje. Ir išties labai svarbu, kad tai S400 sistemos radarai, dar kažkokia radiolokacinė stotis „Nebo U“. Beje, „vaiduokliai“ netgi užfiksavo vaizdo įrašus. Tai yra, rusai nesugeba įveikti tų dalykų, tų produktų. Ir tai, kas turėtų apsaugoti ir informuoti, taip, padėti suvokti situaciją, tai kaip tik ir sunaikinama.
Be to, vakar ir šiąnakt laikinai okupuotame Donecke visai šalia vietos, kur anksčiau buvo sunaikintas „Ašan“, veik prieš porą savaičių. Dabar taip pat yra kažkoks karinis objektas. Be to, rusijos oro gynyba pliekė į gyvenamuosius namus. Man atrodo, kad ši istorija taip pat svarbi.
– Na, istorija apie rusijos oro gynybos šaudymą į gyvenamuosius namus išties yra liūdna istorija, nes tai mūsų miestas. Taigi. Betgi taip, deja, visi tie mūsų miestai, kuriuos užėmė rusai, galiausiai kenčia nuo mūsų ugnies prieš rusus ir nuo kreivarankių rusų, kurie, sakykim, nori atremti kažką mūsų, bet jie tai daro taip, kaip ir viskas pas juos daroma. Bet šiaip tai yra absoliučiai sistemingas darbas likviduojant rusijos oro gynybą.
Ir šiame darbe, išties, berods jau apie tai kalbėjom, Krymas užima ypatingą vaidmenį ir ypatingą vietą, nes Krymas yra tokia didelė, didelė Čornobajevka rusijos oro gynybai. Ir yra tas objektas, kuris jau seniai tapo visų tenykščių memų herojumi. Tai tas pats Krymo tiltas.
Ir dažnai tenka išgirsti klausimą: Na, ką, mes vis dar nepajėgūs jo sunaikinti? Mums visiškai nėra reikalo jį dabar sunaikinti. Dabar jis mums dirba kaip masalas. Tam Krymo tiltas labai šauniai pasitarnauja. Jam buvo suteikta absoliučiai šventa prasmė. Jam priskirtas vos ne rusijos valstybingumo simbolio vaidmuo, na, bent jau putino režimo. Tokiu būdu jie jį stengiasi apsaugoti. Na, galbūt paskutinius išteklius jie tikriausiai paliks kremliaus gynybai, o priešpaskutinius – Krymo tiltui. Ir mes tai gerai žinome.
Ir todėl tas pats scenarijus nuolat kartojasi prie Kerčės tilto su lediniu pastovumu. Jie dislokuoja kažkokią oro gynybos sistemą, kad uždengtų tiltą nuo mūsų smūgių, o mes, užuot smūgiavę į tiltą, atakuojame tą oro gynybos sistemą. Ir puikiai žinome, kad nepraeis pora savaičių ir iš kažkur jie tikrai čia vėl atveš kitą. Jie nepaliks nepridengto tilto.
Vėl ir vėl, kartojasi absoliučiai tas pats scenarijus: mes sunaikiname detaliai oro gynybos sistemą, vietoj tilto, rusai atveža, galima sakyti, kitą. Ir, žinoma, mes jau, sakykim, renkamės sau tikslus, jau sprendžiame, kam tiksliai panaudoti išteklius, o kam ne.
Ir dabar, beje, mes beveik nebemedžiojame rusijos priešlėktuvinių sistemų paleidimo įrenginių. Esmė ta, kad čia veikia paprasta aritmetika. Vienas radaras aptarnauja nuo keturių iki aštuonių paleidimo įrenginių. Taigi, visi tie keturi – aštuoni paleidimo įrenginiai be radiolokacinės sistemos, na, yra niekas. Jie paprasčiausiai negali paleisti raketų, nes nemato taikinių. Todėl dabar leidžiame sau naikinti radiolokatorius tokiu elegantišku ir ekonomišku būdu.
O Kryme dislokuojami įvairių tipų rusijos oro gynybos radarai. Kryme jie surinko stačiai viską, ką turi. Taigi. Na, o tas ,,zoologijos sodas‘‘ nuolat patiria didžiulius nuostolius.
Tiesą sakant, mane iki šiol stebina tos istorijos būtent pasikartojimas. Na, bet iš tikrųjų atrodo, kad kai kuriais klausimais rusai nėra teisūs, kad jų kariuomenė mokosi iš klaidų. Na, galbūt, tai politinis klausimas. Nežinau, kiek dar oro gynybos priemonių mums teks sunaikinti Kryme, kad jie nustotų dengti tą nelemtą tiltą. Ir kol kas tas jų užsispyrimas, tai, kad jų politinė nacionalinė užduotis yra pirmoje vietoje, kol kas tai yra labai gera, labai mums naudinga istorija.
–Taip. Na, dar vienas dalykas, dabar apie rusų bandymus. Dar viena analogija, raketa „Burevestnik“ („audrašauklis“) su branduoliniu varikliu. Vakar perskaičiau keletą atsiliepimų apie tai, koks tikroviškas šis dalykas. Apie tai, kad sovietų sąjunga bandė daryti tokius dalykus dar 7-me dešimtmetyje. Tie patys projektai egzistavo dar anksčiau nacistinėje Vokietijoje kaip panašios idėjos. Tiesiog tada tai buvo idėjos, nes branduolinių ginklų nebuvo. Bet jie galvojo, ko imtis. Amerikiečiai susigalvojo padaryti kažką panašaus.
Bet mano pagrindinė išvada, tiksliau, išvada, kurią padariau sau, yra ta, kad net jei jūs padarysite tokį „Wunderwaffe“ (stebuklingas ginklas), tai šios raketos kelias būtinai bus radioaktyviai užterštas, nes tai yra maža skrendanti Černobylio elektrinė. Tiesą sakant, jų greitis yra ikigarsinis, biudžetas neįtikėtinas. Bet kažkodėl rusai į tai investuoja ir pradėjo plėtoti, kiek jau mačiau, nuo 2001-ųjų.
Ką turėtume galvoti apie šį „Wunderwaffe“ ir ar jis tikrai gali būti laikomas labiau viešųjų ryšių istorija nei karine istorija? Nes iš tikrųjų tai yra nešvaraus variklio bomba. Kaip vertinate?
– Na, tai 100 procentų visiška viešųjų ryšių istorija. O kartu tai yra viešųjų ryšių istorija, atsisukusi prieš rusus. Nes tai iš tikrųjų yra 25 metų istorija to, ko Vakarai atsisakė daugiau nei prieš 25 metus, tiksliau, sakyčiau, netgi 25 metais anksčiau.
Taigi, storija apie tai, kad ji kuriama, visų pirma, kai visiškai nėra reikalinga ir neturi prasmės. Antra, ji kuriama ketvirtį amžiaus ir, trečia, ji iki šiol dar neskrido. Taigi, tai iš tikrųjų yra grynai viešieji ryšiai. Na, o tiksliau tai du viename. Mes nepamirštame tokio galingo efekto, kaip supjaustymas. Tiesą sakant, tiems „burevestnikams“ biudžetas tikriausiai buvo išimtinis, kaip jokiam kitam paukščiui žmonijos istorijoje. Tai ne tik auksinis paukštis, tai jau platininis paukštis.
Taigi, tai buvo to labai analogiško viešųjų ryšių žandų išpūtimo derinys. Taigi, grandiozinis biudžeto supjaustymas. Tačiau jos sukūrimas nėra nei reikalingas, nei praktiškai įmanomas.
Tai yra, ne tai, kad tai neįmanoma fizikos dėsnių požiūriu, skirtingai nei kai kurie kiti gaminiai, kuriuos, beje, rusija paleido į kosmosą taip pat didžiulėmis valstybės sąnaudomis. Jei pamenate, kartą jie ten paleido įrenginį, kuris pažeidė impulso tvermės dėsnį. Visi fizikai – tik fizikos mokiniai. Ne, fizikos dėsniai nepažeidžiami. Teoriškai ji galėtų skristi, tačiau nesuteiktų jokių ypatingų galimybių, o technologiškai tai ir nepaprastai sudėtinga.
Ir man liko tik viena intriga. Būtent dėl to noro visiškai išpūsti žandus ir išgąsdinti pasaulį eiliniu „Wunderwaffe“. Kiek toli jie nueis? Ar jie dar realiai bandys bent kokį nors prototipą? Nes tai būtų tikrai pavojinga. Visų pirma, tai pavojinga jiems, bet ir visiems, virš kurių tai galėtų praskristi, taip pat ir netyčia. Tai tikrai būtų, jeigu ta raketa pakiltų, tačiau šiandien tai labai abejotina.
Ir, beje, rusų duomenų, kad jie pagaliau išbandė tą „burevestniką“ iki šiol dar niekas nepatvirtino. Taigi, greičiausiai, iki šiol nebuvo jokių bandymų. Jie buvo tik popieriuje. Na, tiksliau ne popieriuje. Dabar galima sakyti, kad dabar jie buvo interneto erdvėje. Tas „burevestnikas“ skriejo internete.
Tačiau mane intriguoja tik vienas dalykas. Jie vis tiek tikrai bandys kada nors jį paleisti. O jei taip, tą momentą reikės labai atidžiai stebėti. Tai tikras skraidantis Černobylis. Tai tikrai toks dalykas, nesuteikiantis jokio realaus karinio pranašumo, bet paliekantis didžiulį radioaktyvų pėdsaką ir galintis subyrėti bet kuriame trajektorijos taške. Ir kur jis subyrėtų, tai iš tikrųjų būtų mažas Černobylis. Todėl tai turi būti atidžiai stebima.
Taigi, taip, kad ir kiek jie iš tikrųjų pjaustytų savo biudžetą, kad ir kiek pūstųsi, betgi lai visa tai te nepasiekia tos stadijos, kai dėl viso to jie tikrai nebandytų paleisti to absoliučiai nebaigto ir labai pavojingo dalyko į bandomąją eksploataciją.
– Na, kai jie bandė išbandyti kažką panašaus praeitą kartą, jie susprogo tiesiai ant žemės. Neišgyveno keli mokslininkai ir daug kariškių. Be to, buvo radioaktyviai užteršta didelė teritorija, tačiau tai jų tada nesustabdė, o dabar, gerai, dabar jie „PowerPoint“ pateikčių pavidalu pasakoja, kad jau išbandė.
Finalui, ko gero, svarbus dalykas yra Belgorodo vandens saugykla, smūgis užtvankai. Beje iš Ukrainos pusės kalbama, kad tai buvo bepiločių sistemų pajėgos. rusijos propagandistai sako, kad tai reiškia, jog dirbo HIMARS. Bet dar įdomiau, nes vanduo pradėjo plūsti pasroviui nuo Belgorodo rezervuaro ir jau pradėjo atitinkamai užtvindyti rusijos pozicijas. Šis užtvankų karas, kurį net rusai vadina tiesiog kerštu už Kachovkos hidroelektrinės užtvankos sunaikinimą, čia, žinoma, mastai yra visiškai nesulyginami, tačiau, gerai, ar tokie dalykai kaip vandens pakilimas 1 metru, na, tiksliau, vandens lygio saugykloje nukritimas metru, tai reiškia, kad srovė buvo galinga. Kiek tai gali paveikti situaciją tame pačiame Volčansko rajone (Charkivo sr.), apie kurį tie patys rusai sako, kad jau kontroliuoja 70 proc.?
– Na, tiesą sakant, tai tikrai ne kerštas. Juokinga kalbėti apie kerštą, bet kalbama apie tai, kad mes panaudojome, sakykim, panašią techniką. Čia abi pusės mokosi viena iš kitos.
Na, pradėkime nuo užtvankos Kyjive, jei jau prisimename užtvankų istoriją šiame kare, tai pradėkime nuo Irpynės užtvankos prie Kyjivo vandens saugyklos, kurią susprogdindami iš tikrųjų išgelbėjome savo sostinę. Mes neleidome orkams prasiveržti iš Žytomyro plento pusės. Jei nebūtume paleidę tada Irpynės, mums būtų tekę kovoti sostinės gatvėse. Tai būtų buvusi visiškai kitokia istorija.
Vėliau orkai daugkart padidino mūsų sėkmingą patirtį savo baisiu nusikaltimu susprogdindami Kachovkos užtvanką. Na, nusikaltimas yra nusikaltimas, ir kariniu požiūriu būtent tas Kachovkos užtvankos susprogdinimas visiškai pakeitė 2023-iųjų kampanijos eigą. Tiesą sakant, tuo užtvankos susprogdinimu jie visiškai sutrikdė mūsų daugelį mėnesių rengtą kontrpuolimą, o tada visas šis karas pasisuko pagal visiškai kitą scenarijų.
Na, dabar vėlgi, mažas mastelis, lyg koks dūmtraukis, bet tai vėlgi grynai karas, o ne kažkas kita, ne kerštas. Tai prie klausimo, jog mūsų gynyba Volčanske nusmuko. Tai prie klausimo, jog rusai ten plėtoja puolimą. Taip, nedidelis, vietinis, bet faktas.
Taigi mes turėjome, na, sakykim, programą bent jau sutrikdyti tą puolimą. Ir tai tikrai pavyko. Pakilęs vandens lygis jiems labai apsunkino logistiką. Apie tolesnį puolimą dabar nekalbama. Na, o dabar klausimas, ar pavyks pribaigti tą užtvanką taip, kad būtų vandens kliūtimi visiškai atkirsti tie, kurie jau spėjo pereiti Volčanską, kad jie iš tikrųjų pakliūtų į tokį vandens katilą, kur jiems tektų susivokti, kaip forsuoti tą vandens kliūtį, kad grįžtų atgal, arba pasiduoti. Ar programa pavyks maksimaliai, pamatysime. Na, programa bent jau sugebėjo sustabdyti jų puolimą ten.
Tačiau faktas, kad mums vėl tenka stabdyti jų puolimą sprogdinant užtvankas, taip pat pasako apie tą patį, kad šiuo metu gal ir nėra jokių kitų priemonių.
Galiausiai, techninė detalė, tai nepilotuojamų sistemų ir dronų pajėgos. Ir skylė užtvankoje su HIMARS. Tą tegalėjo sugalvoti tik rusijos propagandistai.
Savo laiku, dėl kitų priemonių trūkumo, buvome priversti HIMARS-ais daryti netinkamu eksploatacijai Antonivkos tiltą. Jei pamenate Chersono apgultį, kai mes jį išlaisvinome. Ir mes žinome, kiek mums teko panaudoti raketų HIMARS tik tam, kad jį atskirtume. Net mes tilto nenugriovėme, bet taip sakant išperforavome skylėmis.
Ir užtvankos nuvertimui HIMARS-ais būtų prireikę velniškos gausybės kovinių komplektų. Tai visiškai nerimta. Mes taip nesielgiame. Tam turime dronus su daug didesniu…
– Labai ačiū, kad prisijungėte prie transliacijos. Labai ačiū už paaiškinimus.
Priminsiu, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.
