E. Dykyj: kaip Vakarų ginklai veikia karo eigą Ukrainos naudai.
Apie situaciją fronte, kada reikėtų tikėtis persilaužimo kare, Ar pavyks Putinui prilenkti Lukašenką įsijungti į karą – informacinis kanalas Freedom 2022-07-13 kalbino „Aidar“ bataliono veteraną, LKKSS garbės narį Evgen Dykyj
Lenkijos gynybos ministras, vicepremjeras Mariusz Blaszczak, antradienį lankydamasis Kyjive, pranešė, kad Ukrainai bus perduota eilinė partija Lenkijos gamybos savaeigių artilerijos pabūklų „Krab“. Kaip jūs apibūdintume tuos pabūklus ir kokios dar ginkluotės Ukraina galėtų tikėtis artimiausiu metu?
Lenkai pagal pagalbos mums teikimo apimtis yra lyderių trejete. Lenkija, panašaus dydžio kaip Ukraina šalis, taip pat posocialistinės kilmės, ką tik praėjusi integracijos į kolektyvinius Vakarus kelią, pagal teikiamos karinės pagalbos apimtis rikiuojasi toje pačioje pirmoje gretoje su Didžiąja Britanija ir Jungtinėmis Valstijomis, aiškiai demonstruoja, jog šį karą suvokia ne tik kaip mūsų, bet ir kaip savo, bei puikia supranta, kad mes dabar kovojame ne tik už Ukrainą bet ir bent už visą Centrinę ir Rytų Europą, kurią Putinas norėtų susigrąžinti į savo įtakos sferą.
Taigi „Krab“ yra pakankamai žymi tos pagalbos dalis. Tai toli gražu ne kažkas iš fantastikos srities, bet labai gera šiuolaikiška artilerijos sistema. Bet kuriu atveju ji yra daug geresnė už bet kokias iki karo pradžios mūsų turėtas sistemas ir geresnė už rusų turimas „vamzdines“ sistemas. Jei reikėtų lyginti, kiek „Krab“ yra geresnė ar prastesnė nei kitos NATO mums perduodamos sistemos, reikėtų aptarti daugybę plonybių ir niuansų. Svarbiausia, kad „Krab“ priklauso prie tokių šiuolaikinių „vamzdinių“ sistemų, kurių vamzdžio ilgis 52 kalibrai. Ką tai reiškia? Esmė labai paprasta. Kuo vamzdis ilgesnis, tuo toliau lekia sviedinys. Turint vienodus sviedinius, kuo trumpesnis vamzdis, tuo trumpesnė ir tavo ranka, kuria gali pasiekti priešą. Tai gi iš dabar mums perduodamų sistemų, „Krab“ šaudo toliausiai iš visos „vamzdinės“ artilerijos. Iš jų galima šaudyti iki 40 km atstumu standartiniais 155 mm NATO sviediniais. Dar vienas „Krab“ skirtumas nuo kitokios mūsų gaunamos artilerijos – tai, kad mes jų gauname daug. Jau pasirašytos sutartys dėl kelių dešimčių šių toliašaudžių artilerijos pabūklų tiekimo, kai kitokie panašaus galingumo pabūklai tiekiami vienetais. Tad dėkokime lenkams už šį labai neblogą gaminį, sąlyginai lenkišką, nes jo vikšrinė šasi iš Korėjos, o ginkluotės bokštelis – iš Didžiosios Britanijos. Svarbiausia, kad visa tai kartu puikiai veikia.
O kokių dar ginkluotės sistemų Ukraina gali tikėtis?
Dabar su susidomėjimu stebiu, kaip kiekviename naujame karo etape pasirodo vis naujas „super ginklas“, kuriam priskiriamos vos ne mistinės savybės, kuriomis žavimasi ypač socialiniuose tinkluose. Jei pirmame etape tokiu buvo turkų Bairaktar, gera, net puiki darbo priemonė, bet jokiu būdu negalinti pati nulemti karo eigos. Dabar – HIMARS laikas. Dabar socialiniuose tinkluose „super ginklo“ vaidmuo atiteko Amerikos salvinės ugnies sistemai, kuri lyg ir atitiktų sovietinę sistemą „Uragan“, bet tiktai yra pagaminta Amerikoje. Charakteristikos lyg ir vienodos, tik skiriasi taiklumu. Dabar HIMARS-ų teturime tik kelis vienetus. Yra niuansų, dėl to, kiek jų dar atvažiuoja, bet fronte jų – 4 vienetai. Ir tie 4 vienetai jau reikšmingai įtakoja karo eigą. Dėl to juos vaiko pagal visą 1000 km fronto liniją ir per vieną parą jie vykdo kovines užduotis įvairiuose fronto sektoriuose, nutolusiuose vienas nuo kito per kelis šimtus kilometrų. To dar istorijoje nebuvo. Taip dar niekas jų nenaudojo. O esmė paprasta. Tai vienintelis mūsų turimas ginklas, galintis pasiekti taikinius už 70 – 80 kilometrų. Tad gavus kad ir 4 vienetus, mums tapo pasiekiama papildoma 40 km pločio juosta priešo užnugaryje. Iki tol mes tegalėjome pasiekti daugiausia 40 km… Pamenate mūsų 8 metų užsitęsusį karą? Tada tarp kariaujančių šalių buvo 30 km pilkoji zona. Tad įsivaizduokit, kad dar 40 km juosta išilgai fronto mus staiga tapo ne pilka, o balta… Tad dabar bus sutelktos visos pastangos, kad tų HIMARS-ų turėtume ne 4-is, o 44-is. Ir tada bus labiau įtakingesnis faktorius. Net jau ir dabar, kadangi HIMARS-ai dirba ne į plotą, kaip bet kuri sovietinė sistema (visos sovietinės sistemos labai netaiklios), o į tašką, objektą. Pataikymo tikslumas – plius/minus 5 m. Tai leidžia pakankamai greitai durklo dūriais paveikti situaciją. Niekas neeikvoja HIMARS-ų raketų priešo pozicijų apšaudymui. Jos naudojamos tik prieš stambius sandėlius, priešlėktuvinės gynybos objektus ir vadavietes. Norint „vamzdine“ artilerija, kad ir NATO gamybos, sunaikinti sandėlį, reikia gerokai padirbėti, nes pirmas sviedinys toli gražu nelekia į norimą taikinį. O HIMARS-ų jau pirma salvė atlekia ten, kur norima. Tai dabar keičia karo eigą. Nes rusai suvokė savo užduotį, ne tik vien pulti, bet ir skubiai perdislokuoti daugybę ne tik per šiuos kelis mėnesius, bet ir per ištisus 8 metus įrengtų sandėlių, atitraukti nuo fronto priešlėktuvinę gynybą, o tai atitinkamai atriša rankas mūsų puolamajai aviacijai, ir galiausiai jie turi atitraukti vadavietes. Gautųsi, kad jų logistika bus dukart sudėtingesnė, ir vadovauti jiems teks ne betarpiškai už veikiančių dalinių, o sąlyginai iš gilaus užnugario.
Aš į isteriją nepulčiau, tad nemanau, kad jie nesusitvarkys su tais sunkumais. Jie atliks tą darbą ir bandys vėl šliaužti pirmyn, tęsti puolimą, naudodami tą pačią ugninio volo taktiką. Jų persvara artilerijos sviedinių kiekiu kol kas neišnyko. Tik jiems bus vis sunkiau ir sunkiau ta persvara pasinaudoti, nes sandėlių šalia nebebus.
Jūs visada iškalbingai nuspėjate Baltarusijos apsišaukėlio prezidento Lukašenkos savijautą po jo susitikimų su V. Putinu. Ir va tokia naujiena apie Lukašenką. News Week rašo, jog Baltarusijos 5-osios spec. paskirties brigados karininkai atvirame laiške Lukašenkai pasisakė prieš dalyvavimą kare, įvardindami tokį sprendimą „gryna savižudybe“, ir dabar Lukašenka bijo karinio perversmo. Leidinys nerado galimybių paskelbti visą to laiško tekstą. Kaip manote, ar toks laiškas iš tiesų buvo?
Aš netgi mačiau to laiško kopiją, perskaičiau visą tekstą. Tačiau tai neleidžia vienareikšmiškai įvertinti, kad tai tikras dalykas. Tą kopiją man persiuntę draugai baltarusiai galvą guldytų, kad tai tiesa, pažinodami kai kuriuos pasirašiusius. Sakyčiau, tikimybė 95%, mažiausia 90%, kad tai tiesa. Dar vienas niuansas. Tą laišką mačiau jau prieš dvi savaites, ir tai, kad spaudoje jis pasirodė tiktai dabar, rodo, kad jis tikras, kad jis atsirado ne „nuleidimui“ į spaudą, o tam, kad „nenešant šiukšlių iš trobos“ viduje paveikti sprendimo priėmimą Baltarusijoje. Šiuolaikiniame pasaulyje tai anksčiau ar vėliau turėjo „nutekėti“, ir tai, kad nutekėjo ne iš karto – argumentas laiško tikrumo naudai. Ten nieko ypatingo nėra. Nėra grasinimo perversmu… Bet tarp eilučių net labai smagiai skaitosi. Kai veikiantys karininkai, ne pačių žemiausių laipsnių, rašo laišką aukščiausiajam vadui, kad nesugalvotų jų pasiųsti į karą Ukrainoje, tai jau rodiklis. Atsižvelgiant į visas Baltarusijos aplinkybes, galima įsivaizduoti, kaip žmonėms buvo nelengva apsispręsti parašyti tokį laišką. Realiai jų visa karjera pavojuje, o, gal būt, ir ne tik karjera. Tačiau jie tą riziką pasirinko, matomai vertindami, jog ji žymiai mažesnė nei tos katastrofos, kuri kiltų Putinui prismaugus Lukašenką. O jei visiškai mestis į „sąmokslo teoriją“, tai gal visa tai organizavo Lukašenka, nes jam reikalingi argumentai pasiteisinti Putinui, kodėl nestoja į karą. Gal jį jau tiek prismaugė, kad jam nebeliko nieko kito, kaip parodyti, kad „įsakymą daviau, bet…“
Vakar Lukašenka pareiškė esą Vakarai ruošiasi užpulti Rusiją per Ukrainos ir Baltarusijos teritoriją. Ką sako tokie pareiškimai?
Tai vis tas pat. Tas pats išsisukinėjimas. Dar ne tą sugalvos, kad tik nereiktų kariauti Ukrainoje. Tai iš tos pačio serijos, prisiminkime pirmąjį karo etapą, kai jis buvo pareiškęs, kad NATO bando įtraukti Baltarusiją į karą, o tuo pačiu rengiasi smogti Baltarusijai iš Lenkijos ir Lietuvos, bet jis tą gudrų planą išsiaiškinęs ir pasitiks juos savo teritorijoje. Manau, kad žmogus gula ir keliasi su viena ir ta pačia mintimi, ką dar sugalvoti, kad atsakyti Putinui.
Išeitų, jog jūs nusiteikęs optimistiškai dėl Lukašenkos nenoro stoti į karą?
Ką laikyti optimizmu. Tai daug sudėtingesnis klausimas. Aš manau, kad Lukašenka daro viską, kad nereikėtų tiesiogiai stoti į karą, ir manau, kad jam tai pavyks. Mes gi nežinom, kokias poveikio priemones jam turi Putinas. Bet atsižvelgiant į tai, kad jis jau atsilaikė daugiau nei keturis mėnesius, jei jo neįtraukė į karą pirmame etape, kai net mūsų draugai statė už sunkesnę ar lengvesnę, bet vis tik Rusijos pergalę, jei jis net tada neįstojo, tai dabar, kai vyksta diskusija, ar rusijos sutriuškinimas bus visiškas ir įspūdingas, ar bus kažkoks kompromisas, šioje stadijoje stoti į karą būtų visiška savižudybė. Dar kartą pakartoju, jog mes nežinom, kokius svertus turi Vladimiras Vladimirovičius Aleksandrui Grigorjevičiui, todėl 100% duoti negalima. Duočiau 1%, kad jį vis tik prismaugs, ir dėl to mes esame priversti dalį pajėgų laikyti prie šiaurinės sienos.
O dėl optimizmo, tai gal ir nebūtų labai blogai, kad Lukašenka ir stotų į karą. Baltarusių tautai tai gal būtų ir gerai, nes nuo to momento, kai pirmas Baltarusijos kareivis kirstų sieną, pasileistų Lukašenkos režimo kritimo laikmatis, ne ilgesnis nei kelių savaičių. Manau, kad visi mūsų pusėje kovojantys baltarusiai svajoja apie Lukašenkos pasidavimą Putinui, ir jo įsakymą įsitraukti į karą…
Ukrainiečių gyvybių kaina vaduoti Baltarusiją kažkaip nesinorėtų…
Kalba eitų ne apie ukrainiečių gyvybes, o apie tai, kad didelė dalis, gal net pusė Lukašenkos kariuomenės, iš karto pereitų į mūsų pusę. O kita pusė visais būdais stengtųsi išvengti kovos ir bandytų slėptis miškuose ir pan. Visumoje, mūsų siena su rusija sutrumpėtų gerais 500 kilometrų, ir iš Baltarusijos teritorijos neatskristų nei iskaderiai, nei strateginiai bombonešiai. O kol Baltarusija su mumis tiesiogiai nekariauja, mums galioja griežtas tabu bet kokiems atsakomiesiems veiksmams jų teritorijoje …