Seime pagerbtas Nepriklausomybės Akto signataro S. Pečeliūno atminimas

Kovo 19-osios rytą Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje atverta Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta fotografijų paroda, skirta vieno iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderių, Lietuvos demokratų partijos įkūrėjo, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato ir keturių kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo nario Sauliaus Pečeliūno 70-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodą atvėrė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Taip pat kalbėjo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos valdybos pirmininkas Linas Ladiga.

Kovo 19-osios Seimo rytinis posėdis prasidėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Sauliaus Pečeliūno 70-ųjų gimimo metinių paminėjimu. Kalbėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladimiras Jarmolenko, taip pat Nepriklausomybės Akto signatarė B. Valionytė, Sauliaus Pečeliūno dukros Mėta Matuzevičienė ir Liepa Želnienė

Kaip rašoma Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus pranešime. paroda vaizdiniu pasakojimu pristato Sauliaus Pečeliūno gyvenimo kelią, jo šeimos istoriją. Didžiausias dėmesys parodos stenduose skiriamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Lietuvos demokratų partijos atkūrimo, parlamentinio darbo Aukščiausiojoje Taryboje ir Lietuvos Respublikos Seime metams. Atskleidžiami ir mažiau žinomi signataro pomėgiai – pristatome Saulių Pečeliūną automobilistą ir lenktynininką, futbolininką, choristą ir fotografą. Parodos rengėjai dėkingi signataro dukroms Mėtai ir Liepai, kurių surinktos nuotraukos iš asmeninio šeimos archyvo, prisiminimai ir komentarai praturtino parodos turinį.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra saugomos Latvijos Respublikos Saeimos archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje, Lietuvos Respublikos Seimo archyve. Daugelis šių nuotraukų eksponuojamos pirmą kartą. Parodos stenduose taip pat pirmą kartą eksponuojamos nuotraukos iš signataro Sauliaus Pečeliūno šeimos archyvo. Nuotraukų autoriai: Džoja Gunda Barysaitė, Romualdas Damulis, Vladimiras Gulevičius, Vilius Jasinevičius, Jonas Juknevičius, Aleksandras Juozapaitis, Romualdas Jurgaitis, Gintaras Mačiulis, Mėta Matuzevičienė, Zenonas Nekrošius, Andrius Petrulevičius, Olga Posaškova, Andrius Želnys, Liepa Želnienė.

Paroda eksponuojama iki balandžio 7 d.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Parodos, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Sauliui Pečeliūnui pristatymas LRS Laisvės gynėjų galerijoje. Linos Žižliauskaitės (LRS kanceliar.) nuotr.

2026-03-19 Seimo rytinio posėdžio vaizdo įrašas

(žiūrėti iki 0:46:00)

Iš Seimo posėdžio stenogramos:

Pirmininkas (Raimondas Šukys ). Ry­ti­nį ple­na­ri­nį po­sė­dį pra­dė­si­me Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro S. Pe­če­liū­no 70-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių pa­mi­nė­ji­mu. Kvie­čiu į tri­bū­ną kal­bė­ti Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rą Vladimirą Jar­mo­len­ką. Pra­šom.

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro Vladimiro Jar­mo­len­kos kalba

Vladimiras Jarmolenko. Ger­bia­mas Sei­mo po­sė­džio pir­mi­nin­ke, gar­bu­sis Sei­me, ko­le­gos są­jū­die­čiai, ben­dra­par­tie­čiai, ku­rie čia yra, opo­nen­tai, Sei­mo sve­čiai, kal­bė­siu šian­dien apie Sau­lių, kiek man iš­eis, to­dėl, kad pa­mir­šau iš­vis, ka­da aš kal­bė­jau to­je tri­bū­no­je. Tai yra ge­rai pa­mirš­ti kar­tais. Bet yra da­ly­kų, ku­riuos rei­kia pri­si­min­ti. Šian­dien jam su­ei­tų ly­giai 70 me­tų ir 2 mė­ne­siai. Jo tik­ras gim­ta­die­nis yra sau­sio 19 die­ną. Sau­sio 19 die­ną, at­si­me­nu, bu­vo pus­nių. Mes gal­vo­jo­me apie kit­ką ir kaž­kaip, ne­ži­nau, kas čia de­ri­no su kuo, pra­lei­do­me. Na tiek to.

Saulius Pe­če­liū­nas, va, nuo­trau­ką ma­tau. Taip, jis bu­vo mė­gė­jas-fo­tografas. Jei­gu dar ar­chy­vą šei­mos pa­kra­ty­tu­me, ten dar trys to­kios pa­ro­dos iš­ei­tų. Man jis yra są­jū­di­nin­kas, po­li­ti­kas, par­la­men­ta­ras, sig­na­ta­ras, ko­mi­si­jų bei de­le­ga­ci­jų na­rys, vi­suo­me­ni­nin­kas, il­ga­me­tis De­mok­ra­tų par­ti­jos va­do­vas, pas­kui į ki­tą par­ti­ją. Vie­nu žo­džiu, 30 su vir­šum to­kio po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo… plius dar gy­ve­ni­mas, apie ku­rį ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad jis pra­si­dė­jo žy­miai anks­čiau. Gi­mė jis 1956 me­tais. Pas­kui mo­kyk­la, pas­kui stu­di­ja­vo Vil­niu­je. Apie sa­vo iki­po­li­ti­nę kva­li­fi­ka­ci­ją jis kal­bė­jo su to­kiu pa­si­di­džia­vi­mu šiek tiek ir su šyp­se­nė­le: „Aš esu ke­li­nin­kas zi­ma­go­ras“. Pa­gūg­lin­ki­te, ką reiš­kia zi­ma­go­ras, jums pa­leng­vės. Bet su ta kva­li­fi­ka­ci­ja at­ėjo į Sei­mą. Iš­rink­tas Aly­tu­je, 59 apy­lin­kė­je ar apy­gar­do­je (apy­gar­do­je rei­kia sa­ky­ti), ir pats apie tai sa­ky­da­vo la­bai įdo­miai: „kiek­vie­nas po­li­ti­kas at­ei­na vis ki­taip į po­li­ti­ką – nė­ra vie­no­dų ke­lių dviem žmo­nėms. Ma­ne la­biau­siai pa­stū­mė­jo am­ži­ną­jį atil­sį ma­no dė­dės P. Pe­če­liū­no gy­ve­ni­mas, jo is­to­ri­ja bu­vo la­bai įdo­mi – 1990 me­tų rin­ki­mų pir­mas tu­ras bu­vo va­sa­rio 24 die­ną, o dė­dė pa­si­trau­kė iš rin­ki­mų ko­vos va­sa­rio 23 die­ną“. Sau­lius tuo me­tu ėjo, kaip kai ku­rie čia sa­ko, prieš Są­jū­dį sa­vo 59-ojo­je apy­lin­kė­je Aly­tu­je. Bet dar sy­kį no­riu pa­sa­ky­ti: pa­ra­šiu­ti­nin­kai bū­da­vo ten, kur bū­da­vo blo­giau. Aly­tu­je bu­vo sa­vas žmo­gus, ku­rį, be abe­jo, pa­lai­kė mies­tas, bet si­tu­a­ci­ja bu­vo tiek jaut­ri, kad ant­ra­ja­me tu­re 1990 m. ko­vo 4 d. bu­vo iš­rink­tas Sau­lius. Jau 20 die­ną jis tam­pa nuo­la­ti­nės Kraš­to ap­sau­gos ir vi­daus rei­ka­lų ko­mi­si­jos na­riu ir po to iš ko­mi­si­jos na­rių pa­gal, ne­ži­nau, ar ta­da bu­vo tas, kaip jis čia va­di­na­si, pro­to­ko­las ar kaip, ar ne­bu­vo, jis bu­vo iš­rink­tas pir­mi­nin­ku.

Jis ra­šo ir sa­ko, kaž­kas pa­ė­mė iš jo in­ter­viu, su­ra­dau to­kį in­ter­viu: „Kai ma­ne iš­rin­ko į Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą, pa­te­kau į Kraš­to ap­sau­gos ir vi­daus rei­ka­lų ko­mi­si­ją. Bu­vo la­bai daug dar­bo. Iki 1991 me­tų pu­čo ko­mi­si­jo­je bu­vo tik 7 na­riai, nors vie­tų bu­vo 14.“ Jums, sė­din­tiems da­bar gar­bio­se Sei­mo kė­dė­se, pri­me­na kaž­ką? Kaž­kur kaž­kas ga­li at­ei­ti, kaž­kur kaž­kas ne­ga­li at­ei­ti. Ten bu­vo pu­sė ko­mi­si­jos. Jis to­liau sa­ko: „Žmo­nės su­pra­to, kad tai pa­vo­jin­gas dar­bas. Re­flek­sas su­vei­kė. Jo­kių ga­ran­ti­jų, kad mums pa­vyks, ne­bu­vo. Jei bū­tu­me pralai­mė­ję, ge­riau­siu at­ve­ju mus bū­tų pa­ly­dė­ję iki ar­ti­miau­sios pa­tvo­rės.“ Čia žy­miai vė­liau pa­sa­ky­ti žo­džiai.

Rei­kė­jo at­kur­ti vals­ty­bę. Ką reiš­kia – vals­ty­bę? Vals­ty­bė tai yra, kaip mums iš­aiš­ki­no Va­ka­rų de­mo­kra­tijos anais lai­kais, pa­ra­šy­da­mi to­kį laiš­ką, jos kon­tro­liuo­ja­ma te­ri­to­ri­ja, jos sie­nų kon­tro­lė, bū­tent tos te­ri­to­ri­jos, ir jos es­mė – jos pi­lie­čiai, tai reiš­kia – žmo­nės. Re­a­liai, kai mes tu­rė­jo­me oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę, klo­ni­nes oku­pa­ci­nes ins­ti­tu­ci­jas, ypač mies­tuo­se, mies­te­liuo­se, fak­tiš­kai vi­so­se gran­dy­se, iš kar­to kaž­ką pa­da­ry­ti bu­vo be ga­lo sun­ku. Vie­šai taip, kaip da­bar ga­li kai ku­rie pa­sa­ky­ti vie­šai… Ne­ma­tau sa­lė­je. Jis ne­at­ėjo. Ge­rai, man pa­si­se­kė. Kaž­kaip ne­iš­sa­ky­da­vo, ži­no­te, to­kia pu­si­nio ty­lė­ji­mo bū­da­vo… Sie­nų kon­tro­lę kon­tro­lia­vo SSSR ka­gė­by­no pa­da­li­nys – pa­sie­nio tar­ny­ba, iš tik­ro ar­mi­ja. Vals­ty­bė vi­du­je bu­vo ne ne­pri­klau­so­ma, bet la­bai pri­klau­so­ma te­ri­to­ri­ja, ir pi­lie­čių kaip to­kių dar ne­bu­vo, bet rei­kė­jo su­kur­ti sa­vo ko­kią nors ap­sau­gos sis­te­mą. Iš mū­sų ža­lia­raiš­čių, ir iš mū­sų sa­va­no­rių, ku­riuos pra­dė­jo­me iš kar­to įra­ši­nė­ti, dar Są­jū­dy­je tru­pu­čiu­ką ža­lia­raiš­čių, kai ku­rie ta­po Lie­tu­vos ka­ri­nin­kais, ge­ne­ro­lais ir pa­na­šiai, ir iš sa­va­no­rių, ku­rie iš kar­to po Ko­vo 11-osios bu­vo sa­va­no­riš­kai įra­šo­mi, pa­vy­ko pa­da­ry­ti to­kius žings­nius.

Aš pa­gal mė­ne­sį sa­ky­siu. Sa­ky­si­me, ba­lan­dį įsteig­tas Kraš­to ap­sau­gos de­par­ta­men­tas ir jam pa­ves­ta vi­sa sis­te­mos ir vals­ty­bės ap­sau­ga. Mes gi su­pras­da­vo­me, kad čia yra vals­ty­bė, o kai ku­rie ne­su­pran­ta iki šiol. Ge­gu­žės 2 die­ną įkur­tas ka­ri­nis tech­ni­nis spor­to klu­bas. Bai­siai įdo­miai skam­ba, ku­rie ne­ži­no­te. Tai bu­vo iš kar­to vi­so­je Lie­tu­vo­je sep­ty­ni fi­lia­lai, ku­riuo­se ren­gė vy­rus tar­ny­bai, tuos sa­va­no­rius. Bir­že­lį zo­no­se bu­vo ati­da­ry­ti tie sep­ty­ni de­par­ta­men­to sky­riai. Rug­pjū­tis. Įsteig­ta Ap­sau­gos tar­ny­ba. For­ma­liai jie bu­vo ap­sau­gi­nin­kai ir Ap­sau­gos tar­ny­ba, bet ją rei­kė­jo for­ma­liai įsteig­ti, jai rei­kė­jo su­teik­ti re­a­lų tei­si­nį sta­tu­są. Rug­sė­jis. Pa­sie­nio ap­sau­gos tar­ny­bos sky­rius pra­de­da dirb­ti ir pra­de­da­me sta­ty­ti sa­vo tar­ny­bas pa­sie­nio zo­no­se, kir­ti­mo punk­tuo­se ir pa­na­šiai. Jau lap­kri­čio 23 die­ną, ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės at­kū­ri­mo die­ną, Kau­ne įvy­ko pir­mas Lie­tu­vos ka­rių pa­ra­das. Pir­mas po šimt­me­čio oku­pa­ci­jos, at­si­pra­šau, po pu­sės šimt­me­čio.

Pri­pa­ži­no­me, kad šios te­ri­to­ri­jos kon­tro­lės ir sie­nų ap­sau­gos ne­už­ten­ka, dar rei­kia di­plo­ma­ti­nio pri­pa­ži­ni­mo ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos. Jūs pui­kiai su­pran­ta­te, kad tu­rė­jo­me pra­dė­ti de­ry­bas pir­miau­sia su Ta­ry­bų Są­jun­ga, ką mes ir pa­siū­lė­me. Dėl ko? De­rė­tis dėl ko? Bet SSRS ne­nu­si­lei­do ir ne­no­rė­jo su mu­mis kal­bė­ti kaip su ne­pri­klau­so­ma Lie­tu­va. Jie no­rė­jo tik­tai de­rė­tis kaip su są­jun­gi­ne kaž­ko­kia res­pub­li­ka. Mes ne­ga­lė­jo­me su tuo su­tik­ti, nes pa­si­ra­šy­ti su Krem­liu­mi, ta­da tas va­di­no­si cen­tru, nau­ją pri­klau­so­my­bės san­ty­kių su­tar­tį tie­siog par­la­men­ti­nė prie­sai­ka ne­lei­do. M. Gor­ba­čio­vas iš­vis ne­no­rė­jo de­rė­tis. Jūs ma­to­te šį tęs­ti­nu­mą jų po­zi­ci­jos iki šiol. Ir ta­da Krem­lius pa­nau­do­jo eko­no­mi­nę blo­ka­dą, o mes pra­dė­jo­me in­ten­sy­vin­ti de­ry­bas su B. Jel­ci­no ko­man­da.

Kas yra B. Jel­ci­no ko­man­da, ga­li­te pa­gūg­lin­ti tie, ku­rie ne­ži­no­te. Po to bu­vo sau­sis, aš ne­mi­nė­siu, ką tik pra­ėjo, dar jums švie­žia. Vi­so­kių bu­vo. Vie­ni iš jū­sų gi­mė ta­da, maž­daug apie tą laik­me­tį, ki­ti jau bu­vo. Sau­sio 17 die­ną bu­vo įkur­ta Sa­va­no­riš­ka kraš­to ap­sau­gos tar­ny­ba. Čia sė­di vie­nas iš ge­ne­ro­lų, ku­ris jai va­do­va­vo. Len­kiuo­si.

At­si­me­nu to­kią pa­pras­tą, žmo­giš­ką sau­sio 10 die­nos va­ka­rą. Rei­kė­jo su­krau­ti vals­ty­bės do­ku­men­tus, ku­rie bu­vo Sei­mo Pir­mi­nin­ko ka­bi­ne­te. Sau­lius pa­si­ro­dė V. Land­sber­gio ka­bi­ne­te, pra­dė­jo­me pas­ku­bo­mis vis­ką krau­ti, nes žmo­nės lau­kia, rei­kia kur nors iš­vež­ti. Kur? Iki šiol ne­ži­nau. Ir ne­rei­kia man ži­no­ti. Man ten už vie­ną la­ga­mi­ną rei­kė­jo at­si­skai­ty­ti. Ži­nau, kam per­da­viau iki šiol, kol žmo­gus pats ne­pa­sa­kė, ne­sa­ky­siu, nors jau se­na­ties ter­mi­nai pra­ėjo. Ir žiū­ri­me, pri­trū­ko mums tų kar­to­ni­nių dė­žių, la­bai toks žmo­niš­kas da­ly­kas. Ir čia kaž­kaip pa­si­me­tę ko­kie pen­kie­se mes bu­vo­me. V. Land­sber­gis prie sta­lo sė­dė­jo, kaž­ką dė­lio­jo, sei­fą ati­da­rė, sei­fe li­ko ant­spau­das ir dar ke­li po­pie­riai. Jis pa­sa­kė: ne, ne, ši­to ne­lies­ki­te. Bet kur čia dė­ti dar vi­są krū­vą do­ku­men­tų?

Sau­lius pri­ėjo prie lan­go. Sei­mo vi­si se­niū­nai jau bu­vo ta­me ka­bi­ne­te. Lan­gas, ku­ris iš­ei­na į Ne­ries pu­sę, bu­vo su užuo­lai­do­mis. Vi­sa mū­sų ap­sau­ga nuo ka­riš­kių, ku­rie sto­vė­jo prie cerk­vės. Jie tie­siog ma­tė vis­ką, ka­da švie­sa už­si­de­ga, ka­da kas nors ten ju­da. Čia at­ski­ras pa­sa­ko­ji­mas. Kai jis nu­trau­kė tą užuo­lai­dą, grei­tai į ją su­me­tė­me, su­me­tė­me, už­tru­ko­me ko­kias dar 15 mi­nu­čių, ne dau­giau, ir grei­tai iš­va­žia­vo. V. Land­sber­gis pa­sa­kė: na, grei­tas, veiks­min­gas, la­bai ryž­tin­gas žmo­gus. Vėl pra­dė­jo dė­lio­ti sa­vo po­pie­rius, sa­vo kny­gu­tes, tai, kas li­ko ant sta­lo, o man pa­sa­kė: pa­kviesk da­bar Č. Stan­ke­vi­čių, aš no­riu su juo pa­kal­bė­ti. Man at­ro­do Čes­lo­vas kaž­kam pa­sa­ko­jo apie tai, ką jie kal­bė­jo, aš ži­nau, aš ne­kar­to­siu. Apie Sau­lių.

Pa­va­sa­rio pa­bai­go­je jau bai­gė­si vi­si tie mū­sų… Jie kon­tro­lia­vo te­ri­to­ri­ją, ga­vau pa­ve­di­mą grei­tai iš­va­žiuo­ti į Var­šu­vą ir kal­bė­jau su Sau­liu­mi, apie kaž­ką kal­bė­jo­me, ir sa­kau, tu ži­nai, man rei­kės į Len­ki­ją va­žiuo­ti. „Ži­nai, man ir­gi rei­kės va­žiuo­ti, da­vai su­me­ta­me vis­ką į vie­ną ma­ši­ną ir va­žiuo­ja­me, ką čia mes?“ Si­tu­a­ci­ja bu­vo to­kia, kad nei aš jam ne­pa­sa­kiau, ko aš ten va­žiuo­ju, dėl to, kad ne ma­ne tas lie­čia, nei jis man. Toks kaž­koks ne­ra­šy­tas reg­la­men­tas bu­vo. Va­žia­vo­me pen­kie­se: Sau­lius, aš, ap­sau­gi­nin­kas, ne dėl ma­nęs, ir len­kų žur­na­lis­tė, ku­ri dir­bo pas mus, ir fo­to­gra­fas. Žie­ma, pus­nys, ką tik jūs pra­gy­ve­no­te tą sau­sį, ten ta­da tru­pu­čiu­ką bu­vo va­sa­rio mė­ne­sį, pa­na­šiai. Sa­ko, aš mėgs­tu vai­ruo­ti. Aš sa­kau, mėgs­ti tai mėgs­ti, bet į pus­nį ka­pi­ta­liai įva­žia­vai, vos mes ke­tu­rie­se vy­rai iš­trau­kė­me ši­tą ma­ši­ną iš tos pus­nies. Po to aš jam sa­kiau, ge­rai vai­ra­vai, sa­kau, bū­tų bu­vę su­dė­tin­ga. „Ką tu, man bu­vo ma­lo­nu­mas“. Sa­kau, koks čia ma­lo­nu­mas nak­tį per pus­nis? „Ži­nai, aš la­bai mėgs­tu vai­ruo­ti, aš kaž­ka­da šiek tiek už­si­i­mi­nė­jau lenk­ty­nė­mis“. Jis tu­rė­jo daug, kaip sa­ko fi­zi­kai, gi­ti­kų, to­kių ži­no­te, nu­kry­pi­mų. Tai fo­to­gra­fas, tai vai­ruo­to­jas. „Mėgs­tu vai­ruo­ti“. No­riu, kad jūs pa­jus­tu­mė­te, kad tas žmo­gus bu­vo toks grei­tas ir at­vi­ras. Bi­ru­tė tei­sin­gai pa­sa­kė, vis­ko ten bu­vo, kaž­kur pir­ma­me pus­la­py­je, aš ten ga­lė­jau dar pri­dė­ti, pa­mir­šau. Apie tai, kad ki­tą sy­kį sa­vo tie­są rei­kė­jo gin­ti, ir jis lai­kė­si tos tie­sos tol, kol jam lo­giš­kai pa­sa­kai ar­ba įro­dai, kad žmo­gus šiek tiek ne į tą pu­sę klys­ta. Jūs ir­gi su­pran­ta­te ši­tą, jūs dir­ba­te to­kį dar­bą, tu­ri­te sa­vo įsi­ti­ki­ni­mą ir tu­ri­te pri­ei­ti prie ben­dro spren­di­mo. Pas jį vi­suo­met bū­da­vo mo­men­tas, jis ne­tu­rė­jo to­kio pyk­čio, ži­no­te, už nu­ga­ros. Jis at­ei­da­vo ir sa­ky­da­vo: „tu ži­nai, pa­gal­vo­jau, tu tik­rai tei­sus ar­ba jūs ten tei­sūs, aš pa­si­trau­kiu. Tei­sin­gai, taip ir rei­kia da­ry­ti“. Ir ta­da dirb­da­vo vėl iš­si­juo­sęs.

Pa­va­sa­ris ir va­sa­ra bu­vo la­bai sun­kūs, ma­ža, kad bu­vo karš­ta va­sa­ra, pa­va­sa­ris pra­si­dė­jo bau­gi­ni­mu mū­sų mui­ti­nių, pa­sie­nio dar­buo­to­jų. Žmo­gus pa­sie­nie­tis žu­vo, na­me­liai bu­vo de­gi­na­mi. Mes pa­si­skirs­tė­me ir no­rė­jo­me kiek­vie­nas va­žiuo­ti prie ko­kio nors punk­to, ne­pa­ti­kė­si­te, aš iki šiol at­si­me­nu, kad bu­vau pir­ma­me punk­te, prie pir­mo stul­pe­lio, ži­no­te kur? Prie Pa­lan­gos, prie Lat­vi­jos, man bu­vo šiek tiek leng­viau, to­dėl, kad ši­tuo ke­liu OMONʼas ar­ba ten ka­riš­kiai, ne­la­bai va­ži­nė­jo. Bet aš at­va­žiuo­da­vau kiek­vie­ną va­ka­rą pas juos, to­dėl, kad bu­vo kur per­nak­vo­ti ir bu­vo ge­ras kon­tak­tas, kad jei­gu jau juos už­puls, tai ir mū­sų kaž­ko­kie… Bu­vo pa­skirs­ty­ti bu­dė­ji­mai Sei­mo na­riams, ne Sei­mo, dar Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos. Lie­pos 29 die­ną, pa­ga­liau de­ry­bos su B. Jel­ci­no ko­man­da bai­gė­si, ir su­tar­tis tarp Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir Ru­si­jos Ta­ry­bų Fe­de­ra­ci­nės So­cia­lis­ti­nės Res­pub­li­kos dėl tarp­vals­ty­bi­nių san­ty­kių pa­grin­dų bu­vo pa­si­ra­šy­ta. Pa­si­ra­šė vals­ty­bių va­do­vai, kaip jie ta­da su­pra­to, ir mes su­pra­to­me, ir jie su­pra­to: B. Jel­ci­nas – už sa­vo fe­de­ra­ci­nę Ru­si­ją, V. Land­sber­gis – už sa­vo ne­pri­klau­so­mą Lie­tu­vą.

Ant­ras punk­tas bu­vo mums – mums, aš sa­kau apie de­ry­bi­nin­kus, ku­riems pri­klau­siau, ir tiems, ku­rie da­rė, at­gai­vin­da­vo Lie­tu­vą, la­bai įdo­mus ir la­bai svar­bus. „Aukš­to­sios su­si­ta­rian­čios ša­lys pri­pa­žįs­ta vie­na ki­tos tei­sę sa­va­ran­kiš­kai įgy­ven­din­ti sa­vo su­ve­re­ni­te­tą gy­ny­bos ir sau­gu­mo sri­ty­je joms pri­im­ti­no­mis for­mo­mis, pri­si­dė­da­mos prie nu­si­gin­kla­vi­mo, įtam­pos ma­ži­ni­mo Eu­ro­po­je pro­ce­so, taip pat ir prie ko­lek­ty­vi­nės sau­gu­mo sis­te­mos. O są­vei­kos šio­je sri­ty­je for­mos bus nu­sta­ty­tos at­ski­ra­me su­si­ta­ri­me“.

De­ry­bų de­le­ga­ci­ja: mes net­gi ap­tar­da­mi šią fra­zę, nes kab­le­liai yra svar­būs, kur pa­dė­si ir taip to­liau, vi­są lai­ką kal­bė­da­vo­me – sa­va­ran­kiš­kai mes ga­li­me pri­im­ti tą spren­di­mą. Tik mes ga­li­me pri­im­ti, jie mums ne­da­rys įta­kos. Iki šiol vei­kia ši­ta nuo­sta­ta. Jū­sų va­lia yra, ger­bia­mie­ji Sei­mo na­riai.

Sau­gu­mo ga­ran­ti­jas mes ga­li­me pa­si­rink­ti. Ko­lek­ty­vi­nes sau­gu­mo ir gy­ny­bos or­ga­ni­za­ci­jas, va­di­na­si – ir na­rys­tę NATO, Šiau­rės At­lan­to or­ga­ni­za­ci­ją, va­di­na­si, jau ta­da tik­rai mes apie tai ne tik sva­jo­jo­me, bet ir sie­kė­me.

Po pa­si­ra­šy­mo, aš šiek tiek pra­lei­džiu ke­le­tą mo­men­tų, pra­si­dė­jo šiur­pus, gai­va­liš­kas pa­ro­dy­mas, kas iš tik­rų­jų val­do si­tu­a­ci­ją. Ne kaž­ko­kia ten B. Jel­ci­no ko­man­da, o Krem­lius: N. Kriu­č­ko­vas, B. Pu­go, kas ten dau­giau bu­vo, ne­at­si­me­nu, D. Ja­zo­vas, dar bu­vo toks. M. Gor­ba­čio­vas kaž­kaip tru­pu­čiu­ką taip pa­si­ša­li­no lyg­tai, bet lyg­tai ir bu­vo, su­pran­ti, dar ne­bu­vo Fa­ra­so, Kry­mo.

Su­šau­dy­ti mū­sų Me­di­nin­kų pos­to žmo­nės. Li­ko gy­vas, jūs ži­no­te, T. Šer­nas, sun­kiai su­žeis­tas. Ir po 2 sa­vai­čių, čia bu­vo po 2 die­nų, va­di­na­si, 29 die­ną pa­si­ra­šy­ta, 31 die­ną su­šau­dy­ti žmo­nės. Lo­gis­ti­ka bu­vo su­sty­guo­ta, bū­rys bu­vo per­mes­tas, rei­kė­jo dvie­jų pa­rų. Čia vie­na­reikš­miš­kas pa­ro­dy­mas, kas val­do si­tu­a­ci­ją.

Po 2 sa­vai­čių po to pa­si­ra­šy­mo, ten po­ros die­nų dar, rug­pjū­čio 19 die­ną pra­si­dė­jo pu­čas. Vi­si mes atos­to­ga­vo­me, su­si­rin­ko­me da­bar­ti­nė­je Kon­sti­tu­ci­jos sa­lė­je, pir­muo­se rū­muo­se bu­vo er­mi­de­ris ir rei­kė­jo ki­taip pa­sta­ty­ti, at­si­me­ni, šias sė­dė­ji­mo vie­tas. S. Pe­če­liū­nas da­vė ka­rio prie­sai­ką ir ta­po sa­va­no­riš­kos kraš­to ap­sau­gos tar­ny­bos na­riu. Po to, kai jau bu­vo sau­sio pa­si­ža­dė­ji­mas gin­ti, jis ta­po dar įra­šy­tu sa­va­no­riu. 21 die­ną pa­si­bai­gė pu­čas ir Aly­taus rink­ti­nės, ten, kur jis bu­vo de­pu­ta­tas, Aly­tu­je, bu­vo nu­šau­tas A. Sa­ka­laus­kas. Čia, prie ak­mens, jūs ži­no­te, jie pa­kly­do, ne­no­riu apie tai kal­bė­ti, jie pa­kly­do ir vie­toj de­ši­nės pa­su­ko į kai­rę, prie mū­sų pos­to.

Po to rug­pjū­čio 26 die­ną, kai jau pu­čo ne­be­bu­vo, jau bu­vo nu­mal­šin­tas, Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba pri­ėmė la­bai įdo­mų ir la­bai svar­bų pa­reiš­ki­mą dėl Lie­tu­vos su­ve­re­ni­te­to – vi­siš­kai per­im­ti Lie­tu­vos sie­nos ap­sau­gą. Pil­nai. Be ga­lo įdo­mių ga­li­ma pa­ra­šy­ti, net­gi de­tek­ty­vi­nių ro­ma­nų, pa­ti­kė­ki­te, bet pra­lei­si­me.

Re­struk­tū­ri­zuo­ti gy­ni­mo sis­te­mą bu­vo nu­tar­ta. Spa­lį pra­dė­ta kraš­to ap­sau­gos re­or­ga­ni­za­ci­ja. Kraš­to ap­sau­gos de­par­ta­men­tas bu­vo už­da­ry­tas spa­lio 18 d. Mi­nist­ru vie­to­je de­par­ta­men­to va­do­vo bu­vo pa­skir­tas A. But­ke­vi­čius ir jau 1992 m. sau­sio 2 d. pra­dė­jo dirb­ti mi­nis­te­ri­jo­je.

Gruo­džio mė­ne­sį mes, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­le­ga­ci­jos na­riai, va­žia­vo­me į Ame­ri­ką pa­sa­ky­ti Vals­ty­bės de­par­ta­men­tui, kad mes pra­de­da­me ruoš­tis de­ry­boms su Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ne So­cia­lis­ti­ne, kaip ten ta yra, Res­pub­li­ka dėl ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo. Na, ką jūs, sa­ko tie ame­ri­ko­nai, na, ką jūs, na, kur jūs?.. Čia gi, pas mus, yra ka­riuo­me­nė, Vo­kie­ti­jo­je, jūs vis­ką su­jauk­si­te. Aš tru­pu­čiu­ką pri­dė­siu, jei­gu pu­sę mi­nu­tės… Č. V. Stan­ke­vi­čius toks jaut­rus žmo­gus, gal­būt kaž­kas ži­no dau­giau. Aš žiū­riu, kad jis val­do­si, val­do­si, val­do­si ir tuo mo­men­tu, kai pa­sa­kė: gi yra vi­soks ei­liš­ku­mas, dar yra ka­riuo­me­nė Len­ki­jo­je, jis ta­da pa­ė­mė žo­dį ir pa­sa­kė: „Pa­sa­ky­ti man pra­šau (ne­pa­mi­nė­siu to žmo­gaus pa­var­dės, ku­ris su mu­mis de­rė­jo­si, pen­kios ko­man­dos, ten jie grei­tai pas­kui kei­tė), kas nu­sta­tė ei­lę, pa­gal ko­kią sve­ti­mos oku­pacinės ka­riuo­me­nės ka­riai tu­ri pa­lik­ti sve­ti­mą už­ka­riau­tą te­ri­to­ri­ją? Pa­sa­ky­ki­te kas, iš kur tos ei­lės?“ Bu­vo Brei­kas, Ko­fė, ki­ta ame­ri­ko­nų de­le­ga­ci­ja at­ėjo kal­bė­tis.

Bet čia bu­vo ne tik­tai to­kie po­kal­biai. Jau gruo­džio vi­du­ry­je pas mus, čia, Aukš­čiau­sio­jo­je Ta­ry­bo­je, bu­vo su­reng­tas Par­la­men­ti­nės Asam­blė­jos va­di­na­ma­sis Rou­zo ir Ro­to se­mi­na­ras (čia pa­va­di­ni­mas pa­gal dvie­jų kon­gres­me­nų pa­var­des). Tai bu­vo su vals­ty­bė­mis, ku­rios bu­vo, kaip pa­sa­ky­ti, ku­rios tu­rė­jo in­ten­ci­ją įsto­ti į NATO. Sau­lius bu­vo mū­sų Šiau­rės At­lan­to Asam­blė­jos par­la­men­ti­nės de­le­ga­ci­jos na­rys ir da­ly­va­vo to­je par­la­men­ti­nė­je ini­cia­ty­vo­je, ku­rio­je il­gai il­gai mes apie tai kal­bė­da­vo­me. Ame­ri­ko­nai sa­ky­da­vo: jei­gu jūs to­kie drą­sūs, tai pas jus ir pa­da­ry­si­me tą se­mi­na­rą. Gruo­džio 25 die­ną M. Gor­ba­čio­vas pa­dė­jo sa­va­no­riš­ką­jį at­si­sta­ty­di­ni­mo raš­tą iš TSRS pre­zi­den­to pa­rei­gų po to, kai jau bu­vo aiš­ku, kad jo­kių ga­lių jis ne­tu­ri. Tai čia toks brūkš­nys – pa­si­bai­gė kaž­kas ir pra­si­de­da kaž­kas nau­ja. Šyp­so­si J. Ole­kas, pri­si­me­na ši­tą džiaugs­mą.

S. Pe­če­liū­nas tam­pa vals­ty­bi­nių de­ry­bų su Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­ja dėl oku­pa­ci­nės ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo de­le­ga­ci­jos na­riu ex of­fi­cio, na, kaip ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas. Nuo 30 die­nos grei­tai pa­ren­gė­me V. Land­sber­gio po­tvar­kiu to­kį są­ra­šiu­ką, ku­ris bu­vo įtrauk­tas, ir jau 31 die­ną sė­dė­jo­me „Drau­gys­tės“ vieš­bu­ty­je. Mes, to­kie vi­si ci­vi­lio­kai, ži­no­te, su sa­vo vie­nin­te­liais juo­dais kos­tiu­mė­liais, o prieš mus to­kios trys ei­lės ge­ne­ro­lų ten, už pir­mos ei­lės. Bai­siai įdo­mu, yra nuo­trau­kų, pa­žiū­rė­ki­te. Ne­ži­nau, ar yra da­bar, bet fan­tas­tiš­kos nuo­trau­kos. S. Pe­če­liū­nas pa­sa­kė la­bai pa­pras­tai ta­da: „Da­rė­me daug vi­so­kių ope­ra­ci­jų, mū­sų tar­ny­bos įgi­jo NATO vals­ty­bių pa­si­ti­kė­ji­mą.“ Čia ne taip sau žo­džiai – „vals­ty­bių pa­si­ti­kė­ji­mą“. Jie gi vi­si mums sa­ky­da­vo: „Mes jus pa­lai­ko­me, tik­tai ne­ga­li­me dau­giau jums to pa­sa­ky­ti ir įfor­min­ti mums bus la­bai sun­ku.“ Bet po to, kai SSRS ne­li­ko, jie jau kaž­kaip pa­drą­sė­jo, pra­dė­jo pri­pa­žin­ti. Kiek­vie­nos tar­ny­bos is­to­ri­ją ga­li­ma pra­dė­ti, ne­ži­nau, nuo Są­jū­džio, kaip aš pra­dė­jau nuo ža­lia­raiš­čių, ir iki šiol ga­li­ma kal­bė­ti.

„Lie­tu­va žen­gė spar­čiai, ge­ri žings­niai ir to­kie di­na­miš­ki mes at­ėjo­me į tas de­ry­bas“. Pa­si­ra­šau po tais žo­džiais. Va­sa­rio 6 die­ną Vals­ty­bi­nės de­ry­bų de­le­ga­ci­jos bu­vo pa­da­ry­tos trys eks­per­tų gru­pės. Mes tu­rė­jo­me vi­di­nį de­ry­bi­nį reg­la­men­tą, kaip mes tu­ri­me de­rė­tis, kas ga­li ir ko­dėl ga­li kal­bė­ti su žur­na­lis­tais, ką iš­neš­ti ir ko ne­iš­neš­ti į vie­šu­mą. De­ry­bos bu­vo tie­siog krau­pios, aš ga­liu pa­sa­ky­ti. Ne sun­kios, o krau­pios. Ko­or­di­na­to­rius bu­vo A. Abi­ša­la. Trys gru­pės. G. Šerkš­nio gru­pė – po­li­ti­nių su­si­ta­ri­mų klau­si­mai, S. Pe­če­liū­no gru­pė – ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo są­ly­gos. Ir iš kar­to už­bė­gu: kai Pavelas Gra­čio­vas su A. But­ke­vi­čiu­mi pa­si­ra­šė gra­fi­ką ir du su­si­ta­ri­mus, bū­tent tie du su­si­ta­ri­mai mū­sų gru­pė­je bu­vo pa­si­ra­šy­ti. Sau­lius bu­vo ma­no va­das. Ir R. Ozo­lo gru­pė – dėl ža­los at­ly­gi­ni­mo. Jie ten iš­vis ne­kal­bė­jo, ten ste­nė­jo ir vie­na, ir ki­ta pu­sė.

Man at­ro­do, kad tau­py­tu­me lai­ką, mes iš­si­de­rė­jo­me kal­bė­tis ru­siš­kai, bet už tai mums bu­vo duo­ta vi­so­kių pa­leng­vi­ni­mų. Čia jau vi­di­niai to­kie ma­no pa­ste­bė­ji­mai. R. Ozo­lo gru­pė­je nors ru­siš­kai, bet ma­tė­si, kad fak­tiš­kai žmo­nės, ku­rie de­ra­si už ta­ve, ne­ken­čia vie­nas ki­to fi­ziš­kai. Kaip čia da­bar jau­ni­mas sa­ko, to­kia bu­vo au­ra, ne at­mo­sfe­ra, bet au­ra.

Ko­vo 15 die­na. Įdo­mu, ar ne? Va­sa­rį su­da­rė­me tas gru­pes. Pir­mas vi­zi­tas NATO ge­ne­ra­li­nio sek­re­to­riaus M. Ver­ne­rio. Jį pa­kvie­tė per sa­vo ka­na­lus kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras A. But­ke­vi­čius. Bai­siai įdo­mu bu­vo žiū­rė­ti. Ir jam bu­vo įdo­mu pa­ma­ty­ti tą Lie­tu­vą. Lie­tu­vos pi­lie­čiai bir­že­lio mė­ne­sį jau pa­sa­kė sa­vo re­fe­ren­du­me, kad bu­vu­sios ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mas iš Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­jos bū­tų pra­dė­tas tuoj pat ir už­baig­tas kuo grei­čiau, 1992 me­tais, ir kad bū­tų at­ly­gin­ta Lie­tu­vos žmo­nėms ir Lie­tu­vos vals­ty­bei pa­da­ry­ta ža­la.

De­ry­bos bu­vo su­dė­tin­gos, ne tai, kad at­si­sė­dai ir iš­va­žia­vai į ko­man­di­ruo­tę. Mes daž­niau­siai skris­da­vo­me į Mask­vą, bu­vo toks Jak-40. Na­mų dar­bai bu­vo prak­tiš­kai kas­dien ir kar­tą į sa­vai­tę, bū­ti­nai ma­žų ma­žiau­siai kar­tą į sa­vai­tę bū­da­vo ben­dras Vals­ty­bi­nės de­ry­bų de­le­ga­ci­jos po­sė­dis, ku­ria­me gru­pės sa­ky­da­vo, ką na­muo­se pa­da­rė, ko­kie va­rian­tai su­skai­čiuo­ti. Tei­si­nin­kai, ypač ad­vo­ka­tai, pui­kiai su­pran­ta, ką reiš­kia pa­ruoš­ti ko­kią nors ju­ri­di­nę by­lą. Fak­tiš­kai toks pat me­to­do­lo­gi­nis mo­men­tas bu­vo mū­sų de­ry­bo­se. Sau­lius vi­są lai­ką ašt­riu sa­vo cha­rak­te­riu at­sto­vau­da­vo sa­vo po­zi­ci­jai. Ir aš no­riu pa­ci­tuo­ti, ką jis vė­liau apie tai pa­sa­kė: „Ma­no gru­pė tvar­kė ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo tvar­kos ir są­ly­gų do­ku­men­tus. Mū­sų są­ly­gos ir tvar­ka bu­vo pa­reng­tos pa­gal Ry­tų Vo­kie­ti­jos de­ry­bų mo­de­lį, bet, pa­ly­gi­nus su Vo­kie­ti­jos ir Są­jun­gos su­tar­ti­mi, mū­sų są­ly­gos bu­vo ke­le­rio­pai griež­tes­nės. Ma­no ver­ti­ni­mu, mes vis­ką at­li­ko­me ge­riau ir ko­ky­biš­kai.“ Iš kur tos Ry­tų Vo­kie­ti­jos de­ry­bi­nės są­ly­gos? G. Šerkš­nys ta­da bu­vo iš­siųs­tas į Ry­tų Vo­kie­ti­ją ir at­ve­žė vi­są jų de­ry­bi­nę me­džia­gą, kaip de­rė­jo­si Ry­tų ir Va­ka­rų Vo­kie­ti­ja su ka­riuo­me­ne ir kaip jie juos iš­ve­dė.

Mums bu­vo toks pa­spar­ti­ni­mas. Po 7 mė­ne­sių to­kių ne­gai­les­tin­gų, pa­sa­ky­čiau, de­ry­bų ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo su­tar­tis bu­vo pa­ruoš­ta. Vals­ty­bių va­do­vas… Mes at­skri­do­me į Mask­vą ir 8 die­ną Krem­liu­je… Ko­ri­do­riai to­kie, ži­no­te, vi­so­kie tie ko­lo­ko­iai, car ­puš­kos ten ir taip to­liau Krem­liu­je, vi­du­je. B. Jel­ci­nas jau ten sė­dė­jo, bu­vo jo ki­ta, kaip čia pa­sa­ky­ti, ko­ky­bė tru­pu­čiu­ką, to­kia dau­giau ca­riš­ka. Ne­no­riu apie tai kal­bė­ti to­dėl, kad čia ki­ta te­ma. Jie pa­žiū­rė­jo, pa­žiū­rė­jo vi­sas su­tar­tis, ten bu­vo pa­lik­tos bal­tos dė­mės, kur tu­rė­jo su­si­tar­ti va­do­vai, be abe­jo. Pas­kui iš­ėjo ir pa­sa­kė ir ru­sų, ir mū­sų de­le­ga­ci­jai, kad ne­pa­si­ra­šy­si­me. Pa­šur­mu­lia­vo­me mes vi­sa de­le­ga­ci­ja, ku­ri ten bu­vo, tru­pu­čiu­ką, kas čia to­kio, kas čia to­kio? V. Land­sber­gis kaž­ką mums pa­aiš­ki­no, bet bu­vo pa­ves­ta vals­ty­bės var­du pa­si­ra­šy­ti gy­ny­bos mi­nist­rams – A. But­ke­vi­čiui, mū­sų gy­ny­bos mi­nist­rui, ir P. Gra­čio­vui, Ru­sų Fe­de­ra­ci­jos. Jie pa­si­ra­šė ir pa­si­ra­šė, kaip aš jau sa­kiau, gra­fi­ką ir du su­si­ta­ri­mus. Tai bu­vo ne vis­kas – bu­vo va­di­na­ma­sis dar prie gra­fi­ko Links­ma­kal­nio (ar­ba vo­kiš­kas pa­va­di­ni­mas Liust­ber­gas, jei­gu kas ži­no gi­liau) maz­gas.

Pirmininkas. Aš esu pri­vers­tas jums pri­min­ti lai­ką, ger­bia­mas pra­ne­šė­jau.

V. Jarmolenko. Kiek li­ko? Pas ma­ne dar ne­daug. Sau­lius pa­sa­kė, kad mes iš ten iš­ve­si­me ir jie iš­ve­dė. Pir­mas: Ru­si­ja ne­tu­ri jo­kių tei­sių kon­tro­liuo­ti Lie­tu­vos vals­ty­bi­nį ry­šį. Ir ant­ras sa­ki­nys: jei­gu Lie­tu­va no­ri, o mes to nie­kuo­met ne­no­rė­si­me, ko­le­gos, mes tik­rai nie­kuo­met ne­no­rė­si­me, kad jie mums kaž­kuo pa­dė­tų su mū­sų ry­šiais. Ir po pro­to­ko­lo Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė nu­ta­rė už­da­ry­ti tą ka­gė­bis­ti­nį ir la­bai spe­ci­fi­nį vi­sos Va­ka­rų Vo­kie­ti­jos, vi­sos Va­ka­rų Eu­ro­pos di­plo­ma­ti­nio ry­šio ko­duo­tą ry­šį. Na, pa­klau­si­mai ir taip to­liau. Li­ko gruo­džio 14 die­nos ka­ri­nis tran­zi­tas, ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo gra­fi­ko ne­si­lai­ky­mas ir pa­žy­mė­ta, kad Lie­tu­vai po nau­jų rin­ki­mų ga­li grės­ti Ru­si­jos ban­dy­mas da­ry­ti įta­ką mū­sų va­do­vy­bei, Lie­tu­vos vals­ty­bės. Kas iš tik­ro bu­vo da­ro­ma? Ši­tą su­ži­no­jo­me vė­liau. Šo­ki­nė­siu da­bar tru­pu­tį.

Pirmininkas. Aš dar kar­tą pri­me­nu lai­ką, ger­bia­mas pra­ne­šė­jau.

V. Jarmolenko. No­riu pa­sa­ky­ti jums. Aš baig­siu tuo, kad, no­riu pa­sa­ky­ti, V. Land­s­ber­gio šian­dien nė­ra, bet pa­pra­šy­tas jis kal­bė­jo 2023 me­tų gruo­dį Ant­akal­nio ka­pi­nė­se:  „Pats Sau­lius ki­lęs iš di­si­den­ti­nės ap­lin­kos – žy­maus pa­si­prie­ši­ni­mo ko­vo­to­jo P. Pe­če­liū­no sū­nė­nas. Jis at­ėjo į po­li­ti­ką, į Są­jū­džio po­li­ti­ką, ir į Aukš­čiau­si­ą­ją Ta­ry­bą su tuo la­bai tvir­tu už­tai­su už Lie­tu­vos lais­vę ir nie­ka­da ne­svy­ra­vo. Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad jis bu­vo tvir­tas ka­rys ir aukš­tai lai­kė Lie­tu­vos vė­lia­vą. Jei­gu ga­li­te, to­liau pir­mi­nin­kau­ki­te. Ačiū jums už dė­me­sį. (Plo­ji­mai)

Pirmininkas. Dė­ko­ja­me, ger­bia­mas pra­ne­šė­jau. Dė­ko­ja­me ger­bia­mam Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rui V. Jar­mo­len­kai. Į tri­bū­ną kvie­čiu taip pat Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rę ir Sig­na­ta­rų klu­bo pre­zi­den­tę ger­bia­mą B. Va­lio­ny­tę. Pra­šom.

Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų klu­bo pre­zi­den­tės Bi­ru­tės Va­lio­ny­tės kal­ba

Birutė Valionytė. Ger­bia­mas Sei­mo po­sė­džio pir­mi­nin­ke, ger­bia­mi Sei­mo na­riai, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rai, vi­si, su­si­rin­kę pa­mi­nė­ti S. Pe­če­liū­no, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ro, 70-me­tį. Aš jū­sų tik tu­riu at­si­pra­šy­ti, kad mes ne­be­mo­ka­me lai­ko skai­čiuo­ti, bet, ma­tyt, tai at­ei­na su am­žiu­mi. Vla­di­mi­ro pa­sa­ky­ta trum­pa ap­žval­ga, ką vei­kė Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba ko­vo­je už lais­vę, bu­vo la­bai svar­bi ir jums is­to­ri­nė pa­mo­ka, to­kia at­min­ti­nė – tur­būt ne pro ša­lį pa­kar­to­ti ir pri­si­min­ti.

Šia­me kon­teks­te aš no­riu pa­sa­ky­ti ačiū Vla­di­mi­rui už tai, nes da­bar ma­no kal­ba tu­rė­tų bū­ti skir­ta po­niai Li­nai, ka­dan­gi, kaip su­pra­to­te, ka­da Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba dir­bo nak­ti­mis, šei­my­ną ir vai­kus kaž­kas tu­rė­jo pri­žiū­rė­ti ir ūkį ir­gi tvar­ky­ti. Pa­pras­tai, kaip aš sa­kau pa­pras­tai, jei­gu vy­ras už­ima kaž­ko­kias ypa­tin­gas pa­rei­gas, rei­kia žiū­rė­ti, ką vei­kia ša­lia jo mo­te­ris. Tai štai po­nia Li­na bu­vo tas žmo­gus, ku­ris ant sa­vo glež­nų pe­čių iš­tem­pė ši­tą ve­ži­mą. Jai už­te­ko kan­try­bės, stip­ry­bės. Aš ži­nau, kad tik­rai bu­vo la­bai sun­ku, bu­vo la­bai su­dė­tin­gų mi­nu­čių. Už tai Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­rų klu­bas, po­nia Li­na, jums do­va­no­ja ši­tą gra­žų „Vė­ją“, ku­rio Sau­lius la­bai no­rė­jo, ir­gi pū­tė, ir po­nia Li­na ša­lia jo taip pat pū­tė tą lais­vės vė­ją. Aš no­riu, kad jūs jį tu­rė­tu­mė­te, per­duo­tu­mė­te sa­vo vai­kams šią dva­sią. Tą jūs iš tik­rų­jų ir da­ro­te da­bar – už­au­gi­no­te dvi pui­kias duk­ras. Po­nia Li­na, pra­šau. (Plo­ji­mai)

Mėta Pečeliūnaitė-Matuzevičienė. Ger­bia­mi Sei­mo na­riai ir sig­na­ta­rai, la­bai ačiū jums už gra­žų tė­čio S. Pe­če­liū­no ir jo su­kak­ties pa­mi­nė­ji­mą. Jis ko­vo­jo už Lie­tu­vos lais­vę – iki pas­ku­ti­nės die­nos rū­pi­no­si jos gy­ny­ba ir na­cio­na­li­niu sau­gu­mu. Kar­tu jam vi­sa­da bu­vo la­bai svar­bu stip­rios tei­si­nės vals­ty­bės pa­grin­dai, de­mo­kra­tijos tai­syk­lių ir Kon­sti­tu­ci­jos lai­ky­ma­sis. To­dėl šian­dien, ma­tyt, jam iš dan­gaus ste­bint nė­ra ra­mu dėl pa­gar­bos šioms pa­grin­di­nėms ver­ty­bėms trū­ku­mo ne tik už Lie­tu­vos sie­nų, bet ir čia, Lie­tu­vo­je.

Tai­gi no­ri­si pa­lin­kė­ti vi­sam Sei­mui ne­mes­ti ke­lio dėl ta­ke­lių, sau­go­ti, gin­ti ir stip­rin­ti mū­sų lais­vą, de­mo­kra­tinę, tei­si­nę Lie­tu­vos vals­ty­bę, kad ga­lė­tu­me mes vi­si, kaip S. Pe­če­liū­nas, vi­sa­da tvir­tai ti­kė­ti, kad bet ku­riuo at­ve­ju iš­sau­go­si­me ir ne­lei­si­me nai­kin­ti ir su­men­kin­ti to, ką taip ste­buk­lin­gai ir gar­bin­gai iš­ko­vo­jo­me ir at­kū­rė­me. Ačiū.

Liepa Pečeliūnaitė-Želnienė. Aš la­bai trum­pai. Mū­sų tė­tis bu­vo tik­ras po­li­ti­kas ir tik­ras de­mok­ra­tas. Jis ži­no­jo, kad po­li­ti­ko įran­kis yra ar­gu­men­tai, o ne ga­lia. Jo tiks­las vi­sa­da bu­vo su­si­ta­ri­mas dėl vals­ty­bės, o ne ne­apy­kan­tos sė­din­čiam ki­to­je sa­lės pu­sė­je kurs­ty­mas. Tė­čiui lais­vės, de­mo­kra­tijos, tei­sės, tie­sos ir tei­sės vir­še­ny­bės gy­ni­mas bu­vo aukš­čiau už vis­ką. Ir jis ją gy­nė vi­suo­met, net ir sa­vo par­ti­jo­je, net jei jis su sa­vo drą­sa kar­tais lik­da­vo prieš vi­sus vie­nas. To­dėl šian­dien, kai Lie­tu­vai vėl ky­la eg­zis­ten­ci­nių grės­mių, pa­gal­vo­ki­te, kaip jūs at­ro­dy­si­te is­to­ri­jos va­do­vė­liuo­se, kaip jū­sų vai­kams ir anū­kams at­ro­dys ban­dy­mai po­li­ti­niu įran­kiu pa­vers­ti LRT, už­čiaup­ti kri­ti­kus, kaip at­ro­dys jū­sų pa­si­rink­tos ko­a­li­ci­jos me­lai, ap­ga­vys­tės ir bu­ki am­bi­ci­jų mū­šiai net už­sie­nio po­li­ti­ko­je, užuot kar­tu su­si­ta­rus pa­si­rū­pin­ti vals­ty­bės at­ei­ti­mi ir gy­ny­ba. Aš šian­dien čia sto­vė­da­ma di­džiuo­juo­si, kad ma­no tė­tis bu­vo drą­sus ir at­sa­kin­gas po­li­ti­kas. Lin­kiu bū­ti jums to­kiems taip pat. Ačiū. (Plo­ji­mai)

Pirmininkas. Dė­ko­ja­me vi­siems mi­nė­ji­mo da­ly­viams.