Šiandien Ukrainos Nepriklausomybės diena. Jai 34-eri. Ir šiandien sukanka lygiai 3,5 metų nuo plataus masto karo pradžios.
Pavlo Kazarin
Kiekviena mūsų Nepriklausomybės diena nuo šiol primena apie invaziją. Rugpjūčio 24-ąją nuo vasario 24-osios skiria šeši mėnesiai. Ir šiandien sukanka lygiai 3,5 metų nuo plataus masto karo pradžios.
Karas neišvengiamai tampa streso testu šaliai. Jis išbando valstybės atsparumą. Jis išbando institucijų efektyvumą. Ir jis išbando šalies piliečių solidarumo lygį. Mūsų sąjungininkai Vakaruose ir priešai Rytuose buvo įsitikinę, kad mes neišlaikysime bet kurio iš trijų išbandymų. Jie klydo.
Rekviem Mažajai Rusijai
Rusija galėjo manyti, kad karo nes nepatempsime – nes prieš trejus metus, jos požiūriu, mūsų šalis balsavo už taiką. 2019 metų rinkimų rezultatai Maskvoje galėjo būti suprasti kaip elektorato kapituliacija – ir Kremlius neabejotinai buvo įsitikinęs, kad kaimyninės šalies gyventojai pavargo ir nuo karo, ir nuo „karo partijos“. O tai, kad Ukrainos prezidentas per trejus metus iki karo nuėjo atstumą nuo „susitarkime per vidurį“ iki prorusiškų žiniasklaidos holdingų uždraudimo, galėjo būti suprasta, kad politikas išdavė savo rinkėjus.
Tas atotrūkis tarp rinkimų šūkių ir realios politikos galėjo Maskvoje sukurti iliuziją, kad Ukrainos elitas yra nesvarbus šalies gyventojams. Kad politikai laiko rinkėjus įkaitais. Kad 2019-ųjų. balsavimo rezultatai galėtų leisti Rusijos kariuomenei žygiuoti kolonomis į Ukrainos sostinę – net neišsiskleidžiant kovinėmis rikiuotėmis. Rusijos prezidentas buvo taip apžavėtas savo paties iliuzijų, kad pirmosiomis karo dienomis netgi įrašė kreipimąsi į Ukrainos karius, kviesdamas juos imti valdžią į savo rankas.
Dėl to Rusijos kariuomenė, tesiruošusi specialiajai operacijai, atsidūrė didelio masto kare. Pirmaisiais invazijos mėnesiais matėme mitingus prieš okupantus Chersone. Vaizdo įrašus, kuriuose civiliai stabdo Rusijos tankus Černigovo srityje. Spontanišką partizaninį karą priešo užnugaryje. Matėme viską, ko Kursko srityje taip ir nenutiko, kai į ją įžengė Ukrainos kariuomenė. Ir jei Vladimiras Putinas karo pradžioje dar vis turėjo iliuzijų, kad egzistuoja kažkokia „kita Ukraina“, kuri yra pasirengusi dėvėti šarovarus ir šokti hopaką savo „vyresniajam broliui“, tai jos tikriausiai ir liko 2022-uosiuose.
Terra Incognita
Kolektyviniai Vakarai galėjo manyti, kad mes invazijos neatlaikysime– nes jie taip pat buvo savo iliuzijų vergai. Europa dešimtmečius buvo įpratusi laikyti Rusiją – jos „sovietinę“ ir „postsovietinę“ versijas – įsikūnijimu negailestingos jėgos, kurią galėjo suvaldyti tik Vašingtonas. Kremlius ilgą laiką sėkmingai pardavinėjo savo paties galios fantomą – ir jis buvo sėkmingai parduodamas Europos Sąjungos šalyse.
Kai Europa žvelgė į rytus, ji per Kyjivą kiaurai žvelgė tiesiai į Maskvą. Mūsų šalis ilgą laiką buvo laikoma dar viena pasienio zona, negalinčia apsispręsti dėl savo tapatybės. Mes buvome derybų objektas, o ne subjektas, ir ilgą laiką iš mūsų šalies buvo teikiamos žinios apie tai, kaip aktyvi mažuma gatvėse priešinosi nacionalinių rinkimų rezultatams.
Dešimtmečius Vakarai laikė Rusiją „per didele, kad žlugtų“. Ji turėjo tankų kumštį, galintį pasiekti Lamanšo sąsiaurį. Strateginę aviaciją ir raketinius kreiserius. Hipergarsines raketas ir profesionalią kariuomenę, kuriai per pastaruosius dvidešimt metų nebuvo taupoma. Visa tai Ukrainos ginkluotosios pajėgos vėliau išmoks sunaikinti.
Buvome klasikinis autsaideris, už kurį niekas nebuvo pasirengęs statyti. Niekas netikėjo mūsų ateitimi ir niekas nežinojo mūsų praeities. Buvome šalis, kuri mokėjo rengti revoliucijas, boksuotis ir dalyvauti „Eurovizijoje“. Tie, kurie pamiršo kaip kariauti, manė, kad mes irgi nesusitvarkysime. Teko juos nustebinti. O kartu ir pačius save.
Respublika smogia atgal
Yra trys reakcijos į grėsmę – „kovoti“, „sustingti“, „bėgti“. Prieš trejus su puse metų Ukrainoje tiek daug žmonių pasirinko pirmąjį variantą, kad kariuomenė akimirksniu patrigubėjo. Trisdešimt nepriklausomybės metų nenuėjo veltui – ir tie, kuriems Ukraina tapo vertybe, o ne duotybe, buvo pasirengę duoti kyšius už teisę apsivilkti uniformą.
Šalies gyvybingumą lemia pasiryžusių už ją kovoti žmonių kiekis. Milijonai atomizuotų piliečių nepajėgūs imtis kolektyvinių veiksmų. Tautą veiniją vidinio solidarumo klijai. Referendumas įvyksta tuo momentu, kai jo dalyviai yra pasiryžę bendrus interesus iškelti aukščiau asmeninių. Mes jį pradėjome prieš 3,5 metų – ir iki šiol nesustojome.
Mūsų pasipriešinimo netikėtumas buvo toks didelis, kad iki šiol vis dar reguliariai bandoma mus nuvertinti. Mes kaltinami korupcija – tarsi jos nebūtų kitose karo meto šalyse. Mums priekaištaujama dėl priverstinės mobilizacijos – tarsi „Forresto Gampo“ fenomenas nebūtų buvęs JAV valdžios atsakas į kareivių trūkumą Vietnamo karo metu (šalies gynybos ministras sumažino intelektualinius kvalifikacinius reikalavimus šauktiniams, kai jų nebuvo pakankamai). Kalbama apie mūsų institucijų neefektyvumą – tarsi prieš karą joms būtų keliami pernelyg dideli lūkesčiai.
Tapome gyvu priminimu, kad šalies kaip subjekto vertė nėra matuojama jos nacionalinių pajamų lygiu. Kad valstybės, įpratusios laikyti save pažangiomis, panašiomis sąlygomis gali neišlaikyti egzamino. Kad ankstesnis geopolitikos skirstymas į subjektus ir objektus sugriuvo – ir kad mūsų šalis staiga tapo pagrindine šalimi planetoje.
Paaiškėjo, kad mūsų karo baigtis nulems ateinančių dešimtmečių taisykles. Mūsų sėkmė ar pralaimėjimas nulems pasauliui įmanomumo ir leistinumo ribas. Karo akademijų vadovėliai bus perrašomi remiantis mūsų patirtimi, o pirmaujančių šalių kariuomenės bus perginkluojamos remiantis mūsų išradimais. Mes priminėme pasauliui vertybes, o požiūris į mūsų šalį virto etine takoskyra, kuri neabejotinai atskleidžia cinikus. Mūsų nenuolaidžiavimas blogiui neleidžia jiems laikyti savęs padoriais žmonėmis.
Pagal viską turėjome pralaimėti prieš trejus su puse metų. Mums neturėjo pakakti nei valios, nei žmonių, nei išteklių. Turėjome tapti dar vienu įrodymu, kad persai buvo stipresni už spartiečius, Dovydas buvo silpnesnis už Galijotą, o respublikos pasmerktos pralaimėti imperijoms. Privalėjome „žinoti savo vietą“, „laukti savo eilės“ ir „neprovokuoti stipriųjų“. Mes apvertėme tą stalą aukštyn kojomis.
Karas mus išmokė, kad kultūra – tai kolektyvinė tautos atmintis. Kad skriaudos neužmiršimas – tai jos kolektyvinis imunitetas. Ketvirtaisiais karo metais įpratome save barti už tai, kad nesusitvarkome su invazijos iššūkiais. Tačiau mus teisti teturėtų tie, kurie su panašiu iššūkiu susidorojo geriau nei mes. Per pastaruosius 70 metų tokių šalių nebuvo.
Šiam pasauliui lemtas gyventi pagal taisykles, kurias rašo mūsų šalis.
Šiandien jai 34-eri.