Ukrainiečių ugniai Rytų fronte pasiekiami tik pirmoje puolančios armijos linijoje esantys priešai, ir dabar jiems tikrai kliūna pagal pilną programą.
Evgen Dykyj
biologas, profesorius,
buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas,
Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas,
LKKSS VAS garbės narys
Na, mano katytės ir zuikučiai, regis, laikas pakalbėti kaip suaugusiems apie gana nemalonius dalykus. Nes man šiek tiek padvelkė nuolat budinčia „viskas prapuolė“, ir padvelkė tuo pačiu metu iš Rytų ir iš Vakarų. Vakaruose lyg kaip išdavikiškiausia išdavystė, Rytuose galas galiausias, net Arestovičius yra liūdnas, nelaimingas, ir tai viskas.
Tikrai nelabai kas linksmo vyksta, ir iš karto pasakysiu dar liūdniau – taip bus dar gana ilgai. Ir tai reikia teisingai suvokti ir išgyventi, kad kada nors ateitų linksma ir džiaugsminga diena.
Tačiau katastrofa taip pat neįvyko nei Vakaruose, nei Rytuose. Ir nenusimato – nebent savo liūdesiu ir panika ją sukeltume.
Kas vyksta, katytės ir zuikučiai? Na, visų pirma, nieko netikėto. Žinoma, tiems, kurie nelinkę gyventi rožinių ponių pasaulyje ir nepasidavė mūsų pirmųjų sėkmių euforijai, kuri buvo netikėta ir priešams, ir visam pasauliui.
Kiauliašunių blitckrygą sužlugdė mūsų drąsa ir kūrybiškumas, priešai apstulbo ir šleptelėjo ant užpakalių. Tačiau apstulbimo būsena jau seniai pasibaigė ir pasikeitė į užsispyrusios nuožmios neapykantos mums būseną. Mes privertėme mus gerbti, ir dabar su mumis kovojama kaip su priešu, su kuriuo reikia skaitytis. Bet pagrindinis priešų tikslas – visiškai panaikinti viską, kas ukrainietiška – nė kiek nepasikeitė, jų vaizduotėje pasikeitė tik jo pasiekimo seka.
Jei kas nors iš mūsų svajojo, kad Kremlius po pirmojo, nors ir labai skaudaus, pralaimėjimo apskritai pripažins savo pralaimėjimą kare, tai net nežinau, kuo paremtos tokios viltys. Atvirkščiai, tikras blogas ir ilgas karas prasidėjo tik orkams pasitraukus iš Kijevo.
Ir dabar šiame kare visiškai laukiama fazė yra masinis priešo kontrpuolimas, bandymas visuose frontuose kompensuoti tai, kas buvo prarasta karo pradžioje. Šio kontrpuolimas tiesiog buvo neišvengiamas, to tikimasi ir tikimasi, labai sunkaus – juk priešas jau atsižvelgia į visas savo pirmojo etapo klaidas, o mes, lyginant su pirmuoju etapu ,dar neįgijome jokių esminių naujų pranašumų, o mūsų pasipriešinime nebeturime netikėtumo pranašumo.
Pažvelkime paeiliui į abu frontus, kad suprastume, kas ten vyksta, kodėl taip sunku ir nelinksma, bet kodėl tai ne pabaiga ir ne katastrofa.
