Ukrainiečių ugniai Rytų fronte pasiekiami tik pirmoje puolančios armijos linijoje esantys priešai, ir dabar jiems tikrai kliūna pagal pilną programą.

Evgen Dykyj biologas, profesorius, buvęs Ukrainos savanorių bataliono „Aidar“ būrio vadas, Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas, LKKSS VAS garbės narys Na, mano katytės ir zuikučiai, regis, laikas pakalbėti kaip suaugusiems apie gana nemalonius dalykus. Nes man šiek tiek padvelkė nuolat budinčia „viskas prapuolė“, ir padvelkė tuo pačiu metu iš Rytų ir iš Vakarų. Vakaruose lyg kaip išdavikiškiausia išdavystė, Rytuose galas galiausias, net Arestovičius yra liūdnas, nelaimingas, ir tai viskas. Tikrai nelabai kas linksmo vyksta, ir iš karto pasakysiu dar liūdniau – taip bus dar gana ilgai. Ir tai reikia teisingai suvokti ir išgyventi, kad kada nors ateitų linksma ir džiaugsminga diena. Tačiau katastrofa taip pat neįvyko nei Vakaruose, nei Rytuose. Ir nenusimato – nebent savo liūdesiu ir panika ją sukeltume. Kas vyksta, katytės ir zuikučiai? Na, visų pirma, nieko netikėto. Žinoma, tiems, kurie nelinkę gyventi rožinių ponių pasaulyje ir nepasidavė mūsų pirmųjų sėkmių euforijai, kuri buvo netikėta ir priešams, ir visam pasauliui. Kiauliašunių blitckrygą sužlugdė mūsų drąsa ir kūrybiškumas, priešai apstulbo ir šleptelėjo ant užpakalių. Tačiau apstulbimo būsena jau seniai pasibaigė ir pasikeitė į užsispyrusios nuožmios neapykantos mums būseną. Mes privertėme mus gerbti, ir dabar su mumis kovojama kaip su priešu, su kuriuo reikia skaitytis. Bet pagrindinis priešų tikslas – visiškai panaikinti viską, kas ukrainietiška – nė kiek nepasikeitė, jų vaizduotėje pasikeitė tik jo pasiekimo seka. Jei kas nors iš mūsų svajojo, kad Kremlius po pirmojo, nors ir labai skaudaus, pralaimėjimo apskritai pripažins savo pralaimėjimą kare, tai net nežinau, kuo paremtos tokios viltys. Atvirkščiai, tikras blogas ir ilgas karas prasidėjo tik orkams pasitraukus iš Kijevo. Ir dabar šiame kare visiškai laukiama fazė yra masinis priešo kontrpuolimas, bandymas visuose frontuose kompensuoti tai, kas buvo prarasta karo pradžioje. Šio kontrpuolimas tiesiog buvo neišvengiamas, to tikimasi ir tikimasi, labai sunkaus – juk priešas jau atsižvelgia į visas savo pirmojo etapo klaidas, o mes, lyginant su pirmuoju etapu ,dar neįgijome jokių esminių naujų pranašumų, o mūsų pasipriešinime nebeturime netikėtumo pranašumo. Pažvelkime paeiliui į abu frontus, kad suprastume, kas ten vyksta, kodėl taip sunku ir nelinksma, bet kodėl tai ne pabaiga ir ne katastrofa.

Rytų frontas: kas vyksta ir kas yra laimėtojas

Donbase priešas galiausiai nusprendė net nebandyti paimti bent vieno miesto ar miestelio santykinai sveiko ir nepažeisto, bent kažkaip tinkamo gyvenimui. Savo ruožtu, kaip ir pirmame rusijos ir Čečėnijos kare po žlugusio blickrygo Grozne, kaip ir Sirijos Alepe, orkai Donbase perėjo prie išdegintos žemės taktikos. Priešo puolimas Donbase pasireiškia masiniais netikslais aviacijos bombardavimais ir dar masiškesne artilerijos ugnimi, kuria gyvenvietės kvailai ir metodiškai lyginamos su žeme. Čia nieko negalima pritaikyti iš mūsų patirties 2014-aisias, tą teko matyti tik 1995-aisias, kai Čečėnijoje kartais būdavo galima nueiti kilometrą lygiu lauku, nuklotu skaldytomis plytomis, ir iš netikėtai išlikusio namo fragmento suprasti, kad iš tikrųjų einame palei buvusį rajono centrą… Ir tik tada į tokius griuvėsius, kur fiziškai neįmanoma išgyventi, įžengia priešo pėstininkai – ir net tada gauna mūsų atsakomosios ugnies. Kiekvienas, kuris bent kartą buvo artilerijos išmuštas iš savo pozicijų, supranta, kad kokia bebūtų ištvermė ir drąsa, tokiomis sąlygomis yra grynai fizinė riba, už kurios išlaikyti teritoriją tampa neįmanoma. Būtent tokiu būdu priešas pamažu stumia mūsų gynėjus iš Donbaso miestų ir miestelių ir, regis, netrukus užims paskutines neužimtas Lugansko srities teritorijas. Tokia taktika veikia labai lėtai, kai susiduriama su kietu pasipriešinimu, ir net vieną iš dviejų Donbaso sričių priešas galutinai užims tik ketvirtą visapusiškos antrosios pasaulio armijos invazijos mėnesį, o dėl antrosios srities likučių, priešams teks pakovoti dar ne vieną savaitę ir sumokėti nemažą kainą. Tačiau tuo pat metu ši taktika priešui yra tiek nepralaimima ir nenutrūkstama, kiek ir neskubi. Jos beveik neįmanoma atremti neturint tolimojo nuotolio artilerijos, raketų ir orlaivių techninio pranašumo. Kol kas šis pranašumas yra priešo pusėje. Be to, kartais, jei ne visa eile. Ir jei valdomas raketas kiauliašuniai jau skaičiuoja (nors jos dar toli gražu nesibaigė), tai sovietinio kalibrų artilerijos sviedinių jų sandėliuose yra tiesiog neriboti kiekiai. Deja, tokio pranašumo aviacijoje ir artilerijoje nekompensuoja joks personalo pranašumas, čia kaunasi geležis prieš geležį, o orkai turi nepalyginamai didesnes geležies atsargas nei mes. Raktiniai žodžiai yra „kol kas“… bet apie lendlizą ir „Vakarų frontą” kiek vėliau. Be to, dar reikėtų įsisąmoninti, kad labai reikšmingas mūsų sėkmės Ukrainos Šiaurėje ir net Charkivo regione komponentas buvo ir tebėra sėkmingi smūgiai priešo užnugariui ir ryšiams. Donbase tai iš esmės nerealu, ten už priešo armijos nugaros yra visiškai kontroliuojamas užnugaris iki Ramiojo vandenyno, su visaverte ir apsaugota logistikos parama, o fronto linija yra beveik ištisinė, kurią gerai apmokyta žvalgybos grupė gal kur nors ir pereitų, bet apie bet kokius rimtus reidus už fronto linijos. net ne kalbos nėra. Mūsų ugniai ten pasiekiami tik pirmoje puolančios armijos linijoje esantys priešai, ir dabar jiems tikrai kliūna pagal pilną programą. Nė vieno kvartalo Donbase mūsiškiai neatidavė be kovos. Tačiau tokiomis sąlygomis, kai priešas sustabdė frontalinius puolimus, o pėstininkai eina tik į tiesiogine prasme artilerijos ir bombų perraustą teritoriją, gynybos galimybės yra itin ribotos. Gynėjų nuostoliai tokiame techniškai nelygiame kare bent jau prilygsta užpuolikų nuostoliams (tai esminis pokytis, lyginant su ankstesniu karo etapu, kai santykis buvo kelis kartus mūsų naudai). Nesuprantu, kam leistis į neįtikinamas kalbas apie „ne atsitraukimą, o manevrinį karą“. Common, mano katytės ir zuikučiai, jūs ir aš neseniai pamatėme, kaip atrodo manevrinis karas – būtent manevriniame kare mes visiškai nugalėjome orkus Polesėje, o dabar spaudžiame juos prie Charkivo. Donbase vyksta atsitraukimas, tą reikėtų ramiai ir nuoširdžiai pripažinti. Atsitraukimas organizuotas ir labai lėtas. Nenustebkite, mano katytės ir zuikučiai, bet atsitraukimas yra tokia pat neišvengiama karo dalis kaip ir puolimas, ir tik blogame filme viena pusė visą laiką žengia į priekį, realiame gyvenime jiems kartais tenka susikeisti vietomis. O laikinas miestų ir kaimų atidavimas okupantams – itin nemaloni, tačiau neišvengiama didžiojo karo dalis, pagal kurios išdavas sprendžiamas ne tik šių miestų ir miestelių, bet ir visos šalies likimas. Gali kilti klausimas – ar nevertėtų iš karto pasitraukti iš viso Donbaso, o ne laikyti jį aukščiau aprašytomis priešiškos taktikos sąlygomis? Ar verta mums dabar patirti tokius nuostolius? Deja, taip, verta, o atiduoti visą Donbasą būtų ne išeitis, o, priešingai, lemtinga klaida, kurios, laimei, niekas nepadarė (ir, kiek žinau, niekas iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų to rimtai nesvarstė, kitaip nei diskusijose užnugariuose). Viskas labai paprasta: priešas neketina sustoti prie „išgalvotų respublikų“ sienų, tad pasidavus Donbasui, ta pati išdegintos žemės taktika iš karto būtų taikoma ir kitiems fronto sektoriams. Todėl daug protingiau gynybą laikyti gerai įtvirtintuose ir jau 8 metus žinomuose antiteroristinės operacijos/jungtinių pajėgų operacijos miestuose ir miesteliuose Donecko srityje, kol tai fiziškai įmanoma, o už jų statyti kitas gynybos linijas. Ir tik tada, kai budintis sektorius iš principo taps netinkamu buvimui, iš jo atsitraukti į kitą paruoštą vietą. Ar galime manyti, kad pralaimime Donbase? Taip nesakyčiau, nepaisant to, kad mes tikrai ten mūšiais traukiamės, atiduodami miestus ir labai tikėtina, kad gana greitai būsime priversti trauktis iš paskutinių abiejų sričių teritorijų. Svarbiausia suprasti, kad karas vyksta ne dėl Donbaso, o dėl Ukrainos. Ir kovas, aukas ir atsitraukimus reikėtų vertinti tik viso karo kontekste. Mūšis dėl Donbaso suteikė laiko ir atlaisvino išteklių visiems kitiems fronto sektoriams, o pagrindinis išteklius yra laimėtas laikas. Laikas mobilizacijai ir, svarbiausia, ginkluotei, laikas dideliam lendlizui. Svarbus aspektas: atsitraukimas vyksta tokiu greičiu, kuris leidžia civiliams iš anksto palikti karo veiksmų vietas ir miestus, kuriuos gali užimti priešas. Laiko evakuacijai pakanka, o jei kas nors rizikuoja pasilikti, tai daugiausia dėl savo asmeninio pasirinkimo, Ukrainos ginkluotosios pajėgos suteikė galimybę evakuotis beveik visiems. Mariupolio, Bučos ir Irpinės gyventojai neleis meluoti – tai jau savaime labai brangu ir visiškai pateisina nuožmias kovas bei aukas. Ir galiausiai net ir išskirtinai mūšio dėl Donbaso kontekste nesakyčiau, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos jį pralaimėjo. Laimėjimą ar pralaimėjimą pirmiausia lemia tai, kokius tikslus šalys išsikelia sau. Ir šiuo požiūriu, paradoksalu, laimi mūsų besitraukiantieji. Nežinau, ar mūsų kariams kada nors buvo pavesta neribotą laiką išlaikyti Donbasą. Jei taip, vadinasi, reikalauta akivaizdžiai nerealaus, tikiuosi, kad niekas to nereikalavo. Tačiau Donbaso gynėjai gana sėkmingai vykdo užduotis kuo ilgiau ištverti, leisti civiliams gyventojams išvykti, padaryti priešui maksimalius įmanomus nuostolius ir tuo pačiu neleisti savęs apsupti bei išvengti savo dalinių pralaimėjimo. Užtat priešų užduotys Donbase mums gerai žinomos, Kremlius niekada jų neslėpė. Nuo įsiveržimo pradžios rf tikslas buvo visiškai apsiausti visą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų grupę Donbase į milžinišką katilą, kuris faktiškai apimtų beveik visą kairiojo kranto Ukrainą. Fronto linija, jei ji iš viso būtų buvusi išsaugota, dabar turėtų eiti per Dniepro ir Zaporižės apylinkes, o orkai šio tikslo siekė ne tik pirmosiomis karo savaitėmis, bet net ir atsitraukdami iš šiaurės ir perkeldami karius iš ten į Donbasą. Vėliau dėl Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasipriešinimo, orkų apetitas pamažu nuslūgo. Pastarosiomis savaitėmis kaip apie maksimumą buvo kalbama apie „regioninį katilą“, turėjusį apsiausti pagrindinę Ukrainos ginkluotųjų pajėgų grupę maždaug palei Barvenkovo–Ugledaro liniją. Galiausiai, vietoj visų tų Napoleono planų, po trijų mėnesių sunkių kovų ir už didelę kainą orkams pavyko „išspausti“ mažų vietinių „katilų“, iš kurių didžiausias būtų Severodoneckas ir Lisičanskas, o kitas – tik Avdeevka, grėsmę. Tiesą sakant, nėra pagrindo tikėtis, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos leisis būti apsuptos – verčiau bus priverstos organizuotai trauktis ir „besikandžiodamos“ pereis į kitą gynybos ribą, kuri orkų strategų planuose jau seniai turėjo būti jų išsvajoto „didelio katilo” dugne. Nėra jokios kalbos apie besitraukiančių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalinių nugalėjimą – jie traukiasi lėtai, išlaikydami vadovybę, įrangą ir personalą. Taigi, jokio panašumo į Kemliaus paskelbtą strateginį planą? Ir, žinoma, išėjimas prie administracinių Donecko ir Luhansko sričių sienų arba „išgalvotų respublikų išlaisvinimas“, kalbant orkų terminologija, pradžioje turėjo įvykti per kelias dienas, vėliau per savaites, paskui iki pergalėkvaičio dienos gegužės 9-ąją… Tikriausiai birželį, po keturis mėnesius trukusio didžiulio antrosios pasaulio kariuomenės puolimo, „respublikų“ teritorijos visiškai pateks į laikiną okupaciją – ar jaučiate skirtumą nuo pirminių užmanymų? Paskaičiuokite patys, kiek procentų priešo planų išsipildė, o kiek buvo sužlugdyta toje pačioje vietoje – ir padarykite išvadas apie nugalėtojus ir pralaimėjusius mūšyje dėl Donbaso. Ir, žinoma, pagrindinis mūsų karių laimėjimas Donbase – laikas likusios šalies gynybos organizavimui. Visų pirma, laikas lendlizui. Ir čia prieiname prie kitos išdavikiškiausios išdavystės ir apgailėtino liūdesio. Kur mūsų stebuklingi „super ginklai“, kai šimtas NATO haubicų stebuklingai nusveria visą rusijos armijos artileriją ir kodėl niekšiški Vakarai reikalavo mūsų pasidavimo? Tam, mano katytės ir zuikučiai, bus skirtas mūsų kitas skyrius. Apie Vakarų frontą, koks jis yra – bet jau rytoj, nes „longread“ (publikuojamos informacijos apimtis) jau ir taip išsitęsė proporcingai esamos fronto linijos ilgiui. Pagal facebook.com/evgen.dykyj 2022-05-28 13:33 obozrevatel.com 2022-05-28 15:09 novynarnia.com 2022-05-28 21:07