Europos sociologija byloja, jog ukrainiečių pasipriešinimo lygis gali tapti nepasiekiama svajone tiems, kurie dešimtmečius buvo įpratę, jog saugumas jiems užtikrinamas pagal nutylėjimą.
Pavlo Kazarin
Mano draugas prieš karą bėgiojo ultramaratonus.
Jis paaiškino, kad niekas iš tikrųjų nebėga nei 60, nei 80 kilometrų. Visi bėga „va iki to posūkio“ arba „va iki tos kalvos“. Ultramaratonų distancijos bauginančios – ir visi maršrutą suskirsto į lengvai įveikiamas atkarpas su aiškiais kontroliniais punktais. Aš jo klausiausi ir pagalvojau, kad vos ne taip pat struktūrizuota mūsų tarnyba kariuomenėje.
Mums visiems įsakyta tarnauti „iki pergalės“ – bet kiekvienas tarnauja „iki atostogų“. Arba „iki rotacijos“. Arba „iki savo gimtadienio“. Atskaitos taškai sutvarko begalybę. Jie padaro ją šiek tiek apčiuopiamesne. O jei bėgate link horizonto, simbolinės stotelės poilsiui bent šiek tiek aiškiau parodo maršrutą.
Mano pirmasis „kontrolės punktas“ kariuomenėje buvo po 14 mėnesių. Tokiam laikotarpiui būdavo mobilizuojama antiteroristinės operacijos metu. Iki 2022-ųjų vasario netarnavau, todėl visada jaučiausi lyg gyvenčiau skolon. Lyg į ateitį jočiau ant pirmąjį karo laikotarpį ištempusiųjų pečių. Vasario 24-ąją atsirado proga grąžinti tą skolą, tad mano pirmoji simbolinė distancija tęsėsi iki 2023-ųjų gegužės.
Toliau kilo pagunda palaukti trečiųjų mobilizacijos metinių. Prezidentas užsiminė apie tarnybos laiko apribojimą, pažadėdamas nuspėjamumą ir rotaciją. Trečiosios invazijos metinės buvo kupinos lūkesčių. Kaip paaiškėjo, jie neišsipildė. Kareivių nusivylimas lėmė termino „išsisukinėtojas“ atsiradimą ir savavališkų pasišalinimų iš tarnybos skaičiaus augimą. Tapo aišku, kad bėgsime neribotą laiką. Vienintelis dalykas, kuris keitėsi, tai atstumas tarp simbolinių poilsio stotelių. Kiekvieną kartą jis trumpėjo. Vidutiniškai tarp mano „įkalnių“ ir „posūkių“ praeina ne daugiau kaip mėnuo.
Mūsų kuopa ruošiasi persikelti – mūsų laukia kovos dėl Donbaso. Pagavau save begalvojant, kad paskutinį kartą Kramatorske buvau 1923-iųjų pavasarį. Prieš trejus metus. Prieš karą į tokį laikotarpį paprastai tilpdavo dvi ar trys šalys, keli nuotraukų albumai, porą jaudinančių istorijų ir naujas darbas. O per pastaruosius trejus metus vieninteliai mano pokyčiai – nebent kledaras ir daugiau žilų plaukų.
Kartais jaučiuosi lyg pastaruosius ketverius metus dalyvaučiau realybės šou. Kiekvieno sezono pabaigoje dalyvavimas pratęsiamas dar metams. Ir atrodo, kad viskas aplinkui – vienas didelis nukrypimas, ir vos tik karas baigsis, grįši į prieškario normą. O tada prisimeni, kad prieškario realybės nebėra. Pasaulis pasikeitė tau nedalyvaujant, ir kol tu įgijinėjai naujų įgūdžių, tavo civilinė tapatybė pamažu nunyko. Gyvenimas po karo bus kitoks. Tavo pokarinis „aš“ – taip pat. Viskas, ką čia darei, visiems kitiems ne daugiau kaip papildoma užduotis prie pagrindinio scenarijaus. Dauguma pasirinko ją praleisti.
Sociologai teigia, kad 2022-ųjų vasarį eilėse prie karinių komisariatų rikiavosi tie, kuriems saviraiškos vertybės buvo svarbiausios. Tie, kuriems buvo labai svarbu priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę. Veikti pagal principus ir nepasiduoti spaudimui. Per pastaruosius ketverius metus visi jie jau mobilizavosi, todėl dabar brigadų reklama, paremta pasiekimų motyvacija, kviečianti žmones „išreikšti save“ ir „įrodyti save“, adresuojama neegzistuojančiai auditorijai. Į tuos, kurie liko, reikia kreiptis racionalių argumentų, atlyginimų ir nuspėjamumo kalba. Tai gana sunku, turint omenyje, kad prieš save jie mato pirmosios savanorių bangos pavyzdį – visus tuos, kurie labiausiai vertino laisvę – ir galiausiai ją labiausiai prarado.
Ginčai apie mūsų visuomenės kokybę dabar tapo pagrindiniu diskusijų objektu. Kalbame apie piliečių ir gyventojų santykį. Apie teisių ir pareigų balansą. Apie tai, kiek žmonių gyvena skolon ir kiek žmonių stengiasi ištempti save ir kitus. Tačiau galutiniam verdiktui trūksta svarbiausio dalyko: mamos draugės šalies.
Norint teigti, kad neišlaikėme egzamino, reikėtų žinoti ką nors, kam tai pavyko. Šalį, kurioje buvo daugiau neabejingų. Daugiau tų, kurie buvo pasiryžę palikti savo senąjį gyvenimą ir neribotam laikui apsivilkti uniformą. Tačiau esmė ta, kad senosios Europos sociologija rodo, jog konkurentų mums gali ir nebūti. Kad rizikuojame užimti aukščiausią vietą reitinguose. Kad mūsų pasipriešinimo lygis gali tapti nepasiekiama svajone tiems, kurie dešimtmečius buvo įpratę, jog saugumas jiems užtikrinamas pagal nutylėjimą.
Visuomenė niekada nebūna homogeniška – susitelkusių į išlikimą visada bus daugiau. Klausimas tik, kiek bus susitelkusių į ką nors kita. Ir gali paaiškėti, kad santykis, kurį laikome nepakankamu, mūsų kaimynams atrodys kaip didžiausia svajonė, nepasiekiamas idealas invazijos atveju. Kol mes bėdavojame dėl „išsisukinėtojų“ kiekio, visi kiti su susižavėjimu stebi mūsų mobilizacijos skaičius.
Kai tik mane apima pagunda viską mesti, pagalvoju apie tai. Kad kiti galbūt nebūtų atsilaikę. Kad mūsų pasipriešinimas kelia pasididžiavimą, o ne neviltį. Žinoma, labai norėčiau, kad mūsų piliečių ir paprastų gyventojų santykis būtų kitoks, bet jis ir dabar galėtų būti pavyzdžiu mūsų Europos kaimynams.
Tiesa, visi šie samprotavimai bus prasmingi tik tuo atveju, jei atsilaikysime. Jei ištempsime iki užšaldymo – be kolapso fronte ir gynybos žlugimo. Nes ketvirtųjų metų pabaigoje vis dažniau pastebi, jog karas vis labiau tave paverčia fatalistu. Tu žinai, kad prezidentas ir toliau kalbės su tauta apie taiką, o ne karą. Kad politikai ir toliau gyvens dėl perrinkimo, o ne dėl fronto. Kad išsisukinėtojai ateis į rinkimus, o ne į karinius komisariatus. Kad užnugaris iš paskutiniųjų vengs žiūrėti aukštyn.
Kitas mano „kontrolinis taškas“ – ketvirtosios mobilizacijos metinės. Iki jų liko šešios savaitės. Mūsų dalyvavimas seriale pratęstas penktajam sezonui.