Ukrainos karo korespondento Anatolijaus Stepanov 2026-01-15 pasakojimas ir nuotraukos
Aštrus vėjas kapoja lietaus lašais. Kojos slydinėja skystu moliu. Su kiekvienu gūsiu oras prisipildo traškesio, plazdėjimo, šiurenimo – tarsi šimtai sužeistų paukščių mojuotų sparnais. Kur bežvelgsi – visur Ukrainos vėliavos.
Dvi jaunos merginos eina nuo kapo prie kapo, skaitydamos pavardes ant kryžių. Jos sustoja prie pažįstamo kapo, padeda gėles ir kurį laiką stovi. Viena jų tyliai verkia, vėjas taršo plaukus. Antroji prieina prie kaimyninio kapo ir deda nedidelį butelį degtinės ir lydyto sūrio.
Tolėliau prie kito kapo liūdna kompanija. Dviese keičia vėjo jau suplėšytą vėliavą į naują. Tada vienas jų, apsirengęs karine uniforma, atsargiai sulanksto tai, kas liko iš senos vėliavos, ir paslepia maiše. Lėtai slenku toliau.
Čia jau senesnis sektorius, su paminklais. Beveik nuo kiekvieno jų nugaros į mane žvelgia kareiviai. Jauni ir vidutinio amžiaus, besišypsantis ir nebe tokie jauni. Gyvos akys. Kažkas su kulkosvaidžiu, o va ten kažkas taikosi su „Javelin“. Plytelėmis grįstu taku einu link dar vienos liūdnos kompanijos. Dėmesį patraukia iš metalo visu ūgiu išlietas kareivis. Besišypsantis veidas, kulkosvaidis, šalmas. Šalia ant stelos raudoni kryžiai – jo apdovanojimai. Nukreipiu žvilgsnį į dešinę, į stelą, prieš kurią stoviu. „Hromadskyj Oleh Viačeslavovyč 1973 03 28 — 2022 02 24“. Užgniaužia kvapą, išpila karštis.
Prieš pusantros savaitės Sumuose naktinėje pamainoje bekalbėdami su mobiliosios grupės kariais prisiminėm Hromadskyj. Pamenu susitikimą 2016-ųjų vasarą Avdijivkoje, kur Oleho Viačeslavovičiaus vadovaujamas atskirasis 16-asis mechanizuotasis batalionas „Poltava“, kovojo už „Promką”, ir kovotojų rodytą pagarbą savo bataliono vadui. Kažkokios man nežinomos jėgos atvedė mane prie jo kapo…
Nuo kapo prie kapo lėtai vaikštinėja karys. Prasilenkdamas su manimi, jis dėbteli į fotoaparatą ir nusisuka. „Manęs nefotografuok“, – griežtai burbteli. Nežinia kodėl kviečiu jį prie Hromadskyj kapo ir pradedu pasakoti, kad šį žmogų pažinojau nuo 2016 metų, kaip jo dalinyje gėrėm kavą, kad jis žuvo pirmąją plataus masto invazijos dieną, kad jį su kitais kariais prisiminiau vos prieš savaitę, ir net nežinojau, kur jis palaidotas, o dabar stoviu prie jo kapo… Karys žvelgia į mane susvetimėjusiu žvilgsniu: „Nereikia fotografuoti. Buvau nelaisvėje.“
Dabar klausausi aš. Jis pats kilęs iš Kupjansko apylinkių. Greitai atsidūrė okupacijoje ir pirmosiomis dienomis netgi bandė perdavinėti informaciją Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, kai dar buvo galima pagauti internetą. Telefono nesinešiojo – slėpė jį toli nuo namų. „Bet panašu, kad rusai jau turėjo sąrašus su duomenimis apie visus… Policininkai – mūsiškiai, kurie ėmė tarnauti okupantams – mane suėmė.“ Lėtai vaikštinėjame tarp kapų. „Aš pradėjau tarnauti dar prieš invaziją. Ir buvau sunkiai sužeistas Donbase. Laiku evakuotis nesuspėjau. Kai atėjo rusai, pamaniau, kad galėčiau atnešti daugiau naudos. Bet kur tau…“ – „Kameroje mūsų buvo tiek daug, kad nuo dešimčių žmonių kvėpavimo plastikiniuose buteliuose sušildavo vanduo. Mes juo prausėmės tiesiog kameroje. Atvežė vaikinuką su sutraiškytais vidaus organais. Jį pagavo turintį telefoną. Jis taip pat perdavinėjo informaciją. Jis pajuodo ir mirė ant mūsų rankų. Nuo pirmųjų dienų prasidėjo ujimas. Ypač stengėsi tie patys policininkai. Kasdieniai mušimai. Už ausies tampė betoninėmis grindimis…” Atidžiai klausausi, bet jis tai pakartoja kelis kartus: „Matai, tik už vienos ausies – jie tempė betoninėmis grindimis.“ – „O žinai, kas yra „skambutis putinui“? Kai laidai pritvirtinami prie sėklidžių ir pradedama sukti lauko telefono rankenėlė.“ … – „Maniau, kad neištversiu. Bet jie mane iškeitė.“ Stovime šalia eilės tvarkingų kapų, datuojamų 2015-aisiais. „Jie buvo nuostabūs žmonės“, – sako jis nulenkdamas galvą, tarsi išspausdamas kiekvieną žodį iš savęs. Tada, dar kelias minutes pastovėjęs prie kapų, jis lėtai nueina.
Tolėliau prie kapo stovi šeima. Motina švelniai ir liūdnai žvelgia į granite išgraviruotą besišypsantį jaunuolio veidą. „Pavlikui buvo 22 metai, kai jis žuvo. Buvo jaunas karininkas“, – sako ji. Šalia močiutė, senelis ir sesuo. Visi susikabinę rankomis. Prašau, kad leistų nufotografuoti ir greitai spragtelnu keletą kadrų. Orą perskrodžia tolima salvė. Po to nugriaudžia dar dvi. Senelis tyliai verkia.
Lėtai vaikštinėju tarp kapų. Mane plaka šlapdribos sniegas ir lašai. Vėjas verkia ant mėlynų ir geltonų sparnų. Jie smogia į pečius, į galvą, į veidą. Springstu ašaromis…
Parengė LL, redagavo VK.