Evgen Dykyj: Pastabos apie  mūsų „Maratoną“ – 3. Tęsiame situacijos apžvalgą. Dabar apie šiek tiek nelinksmus dalykus, bet kuriuos reikia įvertinti blaiviai.

 

Pagal rugpjūčio 9 d. 11:53 Ukrainos savanorio, LSSSS VAS garbės nario Evgen Dykyj įrašą Facebook sienoje

 

3. Chersonas: Kaip nepapulti į spąstus

 

Pastarosiomis savaitėmis tik visiški tinginiai iki panagių negvildeno informacijos iš įvairių pusių apie rengiamą Ukrainos kontrpuolimą Pietuose, kurį anonsavo būrys ekspertų ir netgi dalinai valstybės vadovai. Daugelis jau sutarė, kad kitą ar dar kitą dieną eisime išvaduoti Chersono. Komentatorių ambicijos įvairios – nuo bent jau dešiniojo Dniepro kranto išlaisvinimo (jei įmanoma, su daugiatūkstantiniu „katilu“ a la Stalingradas), iki visiško netikėlių išvarymo bent jau iki 2022-02-23 linijos. Krymo likimas vertinamas skirtingai, priklausomai nuo eksperto žvalumo ir radikalumo.

Man yra akivaizdus tokio SĖKMINGO kontrpuolimo poreikis. Šalies pietų išvadavimas, be akivaizdžių paties šimtų tūkstančių ukrainiečių išlaisvinimo iš okupacijos fakto privalumų, turės didelę karinę ir dar didesnę politinę reikšmę.

Jau nebebus įmanoma nuslėpti okupacinės kariuomenės pralaimėjimo net ir rusijos „lochtorato“ akyse, nekalbant apie išorinį pasaulį. Po tokios tarpinės pergalės pagaliau už mus bus tvirtai statoma, kaip už viso karo laimėtojus, kalbos apie raškos „nenugalimumą“ bus galutinai atmestos, o pagrindiniu taps mūsų naratyvas „užspausk bjaurybę“, ir pasaulio lošėjai tarsis, kaip jie galėtų po to pasirūpinti raška.

Greitai iki soties būsime pripumpuoti ginklų, kad galėtume greičiau užbaigti tvarkytis su agresoriumi, mums bus suteikta tinkamo lygio makrofinansinė pagalba. Tuo tarpu tos šalys, kurios dabar išlieka neutralios ir pelnosi iš sankcijų prieš rašką režimo, sudarydamos jame spragas, nuo Erdogano iki Xi, pasirinks prisijungimą prie Vakarų ir nebestatys už pasmerktą Kremliaus diktatorių.

Raktas į visa tai paslėptas Chersone. Tai aišku visiems, todėl visa Ukrainos ir Vakarų žiniasklaida jau iki panagių gvildena mūsų būsimo kontrpuolimo galimą tempą ir mastą.

Tačiau kalbėdamas apie mūsų kontrpuolimą ne veltui žodį SĖKMINGAS parašiau didžiosiomis raidėmis. Nesėkmingas bandymas, sužlugęs kontrpuolimas mums turės ne mažiau pražūtingų pasekmių nei raškai mūsų sėkmė.

Jau nekalbant apie didžiulius žmonių nuostolius (primenu, kad atakuojant kaktomuša, praradimų santykis yra 1:5 gynėjų naudai, ir tai esant vienodam apginklavimui, o jis toli gražu nėra lygus), nepavykęs puolimas taptų „aiškiu įrodymu“ žiniai apie rusijos federacijos „nenugalimumą“ kare, ir tada spaudimas mums susitarti dėl taikos rusijos sąlygomis taps daug stipresnis, o karinės ir finansinės pagalbos čiaupas gali būti prisuktas beveik iki nulio.

Anonsuotas, pradėtas ir priešo sėkmingai atmuštas puolimas gali mums brangiai kainuoti – net iki poreikio pasirašyti taiką ne mūsų sąlygomis.
Priešai puikiai supranta problemos kainą. Štai kodėl net iš Donbaso, kur iki šiol raškai kare labiausiai sekasi ir kur dabar bando tęsti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų išstūmimo už „pasakų respublikų“ sienų operaciją, dešimtys tūkstančių okupantų permetami prie Chersono ir Zaporižės.

Prie to pačio, ar turime resursų GARANTUOTAM pergalingam puolimui? Bent jau aš tuo labai abejoju. Mobilizavome pakankamai daug žmonių, tačiau paskubomis parengti naujokai su kalašais ir granatsvaidžiais– ne ta kariuomenė, galinti pralaužti priešo ešeloninę gynybą, beje dar turinčią pranašumą sunkiąja technika ir amunicija.

Vakarų pagalba vis dar ateina „iš pasaulio po siūlelį“ ir vargu ar kompensuoja pasibaigusią amuniciją sovietinei sunkiajai „geležiai“ .
Himers‘ai labai padeda, jie kartais apsunkino įsibrovėlių logistiką ir padidino jų nuostolius, tačiau 16 transporto priemonių tūkstančio kilometrų fronte nėra „super ginklas“, galintis stebuklingai pakeisti karo eigą.

Ir galiausiai, pulti dideliais atstumais pėsčiomis kažkaip nebetinka, o kokia aprūpinimo transportu padėtis žino kiekvienas bent kartą dalyvavęs savanoriškoje mūsų gynėjų „automobilizavimo“ akcijoje. Ir jei džipais bei sunkvežimiais savanoriai dar kažkaip gali aprūpinti, bet šarvuota technika, deja, jiems neįkandama.

Šiame tekste nevertinsiu, kiek esame pasiruošę ar nepasiruošę sėkmingam puolimui. Pirma, aš neturiu visos informacijos, realybė gali būti ir daug geresnė, ir daug blogesnė, nei man atrodo, antra, ne viską, ką žinau, tiktų dėstyti viešai – viskam savas laikas. Apskritai, šis tekstas ne apie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasirengimą ar nepasirengimą.

Tekstas yra apie mus, užfrontininkus, ir skiriamas mums. Apie tai, kas priklauso nuo mūsų ir kaip iš geriausių ketinimų galėtume pasitarnauti priešui ir tapti mūsų pralaimėjimo veiksniu.

Faktas yra tas, kad būtent pas mus užfrontėje informacinis laukas buvo taip prisotintas anonsų apie Chersono puolimą, kad jis sukūrė didelių lūkesčių ir nepagrįsto „užmėtymo kepurėmis“ atmosferą.

Taip išalkome gerų naujienų, kad džiaugsmingai ryjame ne tik tikras naujienas, bet ir teigiamas naujienas – neįvertindami jų tikroviškumo.
Išlaisvinto Chersono vizija taip pripildė mūsų širdis, kad mūsų smegenyse susilpnėjo kritinio mąstymo funkcija. Mums buvo pažadėtas Chersonas arbūzų sezonui – ir mes, kaip vaikai, susirinkome į ratą laukdami stebuklo iš Senio Šalčio.

Toks išpūstas visuomenės lūkestis, deja, nėra tik mūsų suvokimo problema. Tai tampa politinių sprendimų priėmimo veiksniu, nes net ir karo metu išliekame demokratija, ir mūsų valdžia yra labai priklausoma nuo mūsų nuotaikų, reikalavimų ir lūkesčių.

Apskritai tai yra nuostabu, ir mes ne kartą visuomenės spaudimu privertėme valdžią vengti klaidingų sprendimų– prisiminkime Stambulo derybų istoriją. Tačiau dabar būtent mes savo spaudimu galime sąlygoti klaidingus sprendimus ir įsakymus, kurių rezultatai būtų katastrofiški.

Savo laiku Stalinas įsakė užimti Kijevą iki lapkričio 7 d. – bolševikų perversmo metinių. Įsakymas buvo įvykdytas, tik dėl „šventinės dovanos“ žuvo trys šimtai tūkstančių Raudonosios armijos karių. Tada tai buvo tirono valia, bet dabar mes su jumis galėtume pasireikšti kaip kolektyvinis draugas Stalinas, reikalaudami Nepriklausomybės dienai mums pateikti išlaisvintą Chersoną. Pareikalavimo kaina galėtų būti didelė, tada mes po to reikalautume, kad mums būtų išduotas karinės katastrofos kaltininkų pirmininkas– bet iš tikrųjų tai būtume mes su per dideliais lūkesčiais.

Neraginu „atšaukti Chersono puolimo“ – neturiu tam tinkamos kompetencijos. Manyčiau , kad visiems mums vertėtų visiškai nustoti iki smulkmenų gvildenti karo veiksmų eigą, anonsuoti vienus ar kitus puolimus, smūgius į užnugarį, „žaisti Zalužną“ ir piešti rodykles žemėlapiuose
.
Chersono puolimas įvyks – kaip ir Melitopolio, Berdjansko, Mariupolio, Krymo, Donecko ir Luhansko. Bet kada ir kaip tai įvyks – palikime profesionalams.
Svarbiausia, kam visus kviečiu, nesukurti viešo ir politinio poreikio konkretiems Ukrainos ginkluotųjų pajėgų veiksmams. Tik kariuomenės reikalas –nustatyti, kada, kur ir kaip padaryti didžiausią žalą priešui. Mūsų darbas – kasdien finansiškai ir morališkai padėti kariuomenei, kuriai iš ties labai sunku, o ne „pripjaustyti jai užduočių“ ir reikalauti rezultatų „iki datos“.

Jei paaiškėtų, kad Chersoną galėtume paimti per savaitę, patikėkite, jį paimtų. Bet jei paaiškėtų, kad būtume pasiruošę tik rugsėjį ar net spalį, tai netaptų tragedija. Ir net jei paaiškėtų, kad nespėjame iki rudeninio purvo ir žiemos šalčių ir teks ruoštis pavasariui, tai irgi jokia nelaimė. Tačiau ankstyvas ir nesėkmingas puolimas būtų ir katastrofa, ir tragedija.

Natūralu, kad dar yra ir mūsų sąjungininkai. Anonsuotas ir išpijarintas „pietinis kontrpuolimas“ sukūrė tam tikrą didelių lūkesčių atmosferą ne tik mūsų žiniasklaidos erdvėje. Ir tai gali tapti neabejotina problema, jei atsirastų stiprus ryšys tarp būsimų stambesnių ginkluotės perdavimų ir šio kontrpuolimo sėkmės.

Taip, tai primena seną anekdotą apie baseiną pamišėlių prieglaudoje, į kurį prileidžiama vandens tik po to, kai pacientai parodo, kaip gražiai jie ten šokinėja. Deja, būtent šis modelis iš dalies apibūdina vakarietiškų technologijų pristatymo mums logiką.

Tačiau vis dėlto „visuose Ramštainuose“ sprendimą pirmiausia priima profesionalūs kariškiai arba politikus atstovaujantys kariškiai. O jiems akivaizdūs daug dalykų, kurių nepastebi žurnalistai ir bulvarinių leidinių skaitytojai. Ir jie palaikys bet kokį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sprendimą – pulti dabar, pulti po mėnesio ar pulti pavasarį – jei tam bus grynai profesionalūs kariniai argumentai. Ir jie sugeba tuos argumentus paaiškinti savo politikams.

Beje, mūsų ilgamečio draugo Kurto Volkerio paskutinis pasisakymas rodo, kad vadinamoji „gili valstybė“ (Deeep State), profesionalių karininkų, pareigūnų ir diplomatų ratas Vašingtone, jokiu būdu neketina mūsų raginti, yra pasirengęs laike ilgam palaipsniniam mūsų pergalės rengimo procesui.

Taigi, kaip dažnai nutikdavo, mes, Ukrainos užfrontės visuomenė, jau tampame pagrindine grandimi. Būkime subalansuoti ir kantrūs, o mūsų gynėjai tegul dirba taip, kaip jiems atrodo – tada džiaugsimės jų pergalėmis. Pradėtume juos ir politinę vadovybę spausti tema „mums pažadėjo Chersoną“ – sukeltume beprotišką riziką ir tuo galėtume pasitarnauti priešui.

Beje, Ukrainos ginkluotosios pajėgos mums nieko panašaus nežadėjo. Ir dėl „ekspertų“ pažadų mūsų gynėjams nereikėtų rizikuoti. Galų gale tie „ekspertai“ turi pilną teisę patys paimti automatą ir mums visiems bei Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms parodyti, kaip, jų nuomone, Chersono sritis „lengvai“ ir „greitai“ išlaisvinama.

Na, o atsakymą į klausimą, dėl kurio pastarosiomis dienomis žurnalistai man tiesiogine prasme priekaištavo – kodėl staiga, vietoj mūsų kontrpuolimo, atrodo, kad visomis kryptimis prasideda rusijos puolimas (spoileris: ir kodėl mums ne taip blogai), išdėstysiu šiek tiek vėliau.