Karas žengia į iš esmės naują fazę: Dabar rusijos tolimasis užnugaris yra toks pat pažeidžiamas raketomis ir dronais, kaip ir Ukrainos užnugaris. Ukraina pasiekė paritetą su rusija pagal tolimojo nuotolio dronus, o artimiausiu metu turėtų prisivyti Maskvą ir pagal raketas. Karo eigą spalio 12 d. televizijos kanale „Freedom“ komentavo karinis apžvalgininkas, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgenas Dykyj.
– Šiandien su mumis buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas Evgen Dykyj. Evgenai, malonu jus matyti ir pasveikinti. .
– Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Na, šiandienos naujiena, taip, vėl Baškirijoje, Ufoje. Betgi ir anksčiau buvo informacijos apie padidėjusį tolimojo nuotolio dronų-raketų efektyvumą. Beje, tas operacijas vykdo Ukrainos saugumo tarnyba. Taigi, 1 400 km… Priminsiu, rugsėjo 27 d. (sau susirinkau informaciją) Ukrainos saugumo tarnybos specialiųjų operacijų centro tolimojo nuotolio dronai atakavo siurblinę Konartos kaime, Čiuvašijos Respublikoje. Bet iki ten 1 200 km, o dabar 1 400 km iki naftos perdirbimo gamyklos Orske, Orenburgo srityje, rusijoje.
Noriu jūsų paklausti. Ne dėl optimizmo, o tiesiog dėl aiškumo. Kiek suprantu, Ukrainai šiandien jau 1 000 km, o galbūt 1 500 km nebe riba?
– Tiesą sakant, daugiau. Reikalas tas, žinoma, kad kai žinome, jog kažkas atskrido į objektą už 1 400 km, tai nereiškia, kad skrido tiesia linija kaip žemėlapyje. Priešingai, niekada neskrendama tiesia linija kaip žemėlapyje. Kad būtų apeita rusijos oro gynyba, kad skrendantys dronai būtų mažiau pastebimi, jie nukreipiami gana, sakykim, sudėtingais maršrutais. O jei tikslas yra už 1 400 km, tai reiškia, kad dronas nuskrido vidutiniškai maždaug dvigubai daugiau.
Taigi, iš esmės pataikymas Ufoje reiškia, kad turime aparatus, kurių maksimalus skrydžio nuotolis iš principo siekia iki 3 000 km. O toliau jau priklauso nuo parinkto maršruto, kuris, kaip sakiau, lyginant su tiesiąja žemėlapyje būna ir netgi dvigubai ilgesnis. Kadangi jie skrenda virš upių, jie skrenda ten… Na, trumpai tariant, yra daug įvairių, sakykim, metodikų, kaip išvengti oro gynybos. Jei skristų tiesiai, būtų daug daugiau numušta.
Išties, 3 000 kilometrų zonoje jokio taško rusijoje nelaikyčiau saugiu. Tai yra, visko, kas bent jau iki Uralo ir net šiek tiek toliau. Taigi.
Ir su tuo rusija, žinoma, seniai nesusidūrė. Ko gero paskutinį kartą tokia grėsmė buvo, na, dėl Amerikos raketų Šaltojo karo metu. Na, jos aprėpė visą Sovietų Sąjungos teritoriją, bet būtent to ir buvo siekiama, kad, grubiai kalbant, jei pasaulio pabaiga, pasaulinis karas, tai tada ir atskristų.
O visuose kituose karuose, ne pasauliniuose, prieš JAV rusija visada buvo įsitikinusi, kad turi nepasiekiamą gilų užnugarį ir kad tas nepasiekiamas gilus užnugaris prasideda, na, tiesiog už Maskvos. Tačiau pasirodo, kad taip nėra. Geriausiu atveju dabar tai yra už Uralo, geriausiu rusams atveju, bet net ir tai, sakykim, ne visiškai.
Tačiau, tiesą sakant, čia svarbu kai kas kita. Pirmiausia atkreipiau dėmesį ne į skrydžio nuotolį. Mes išties tokį nuotolį pasiekėme jau seniai. Tai ne naujiena. Naujiena ta, kad tie mūsų smūgiai tampa kasdieniais ir kad juose panaudojama dešimtys, o kai kuriais atvejais – šimtai dronų.
Taigi, jei pagal kokybę mūsų dronai jau seniai susilygino su sąlyginai rusiškais, bet iš tikrųjų iranietiškais „šachedais“, tai tvyrojo klausimas, ar sugebėsime padidinti gamybą taip, kaip rusijai padarė Iranas ir Kinija. Pasirodo, sugebame. Tai yra, pagal tolimojo nuotolio dronus, dabar jau esame netoli pariteto ne tik pagal mašinų kokybę, bet esame arti pariteto ir pagal kiekybę, o tai šiuo atveju labai svarbu. Vis tik tai ne tokio masto karas, kurį būtų galima laimėti tiksliniais smūgiais. Čia svarbus būtent pats smūgių mastas. Na, kai kalbame apie tokius skaičius, kad visa rusijos naftos perdirbimo pramonė sumažinta 20 procentų, būtent tokio masto mums ir reikia.
Taigi, pagaliau pasiekėme tokį mastą. Iki šiol tokį gamybos mastą pasiekėme tik su dronais. Raketos vis dar atsilieka. Na, tai visiškai aišku. Kur gi rusijoje gaminamos raketos? Sovietų Sąjungos pastatytose gamyklose. Gamyklose, kurios gamino tas raketas visą tą laiką. Ir tiesiog tereikėjo padidinti gamybos apimtis.
Mūsų raketų programa prasidėjo „nuo nulio“ 2022-aisiais. Iki 2022-ųjų teturėjome vieną savo sparnuotųjų raketų „Neptun“ versiją, kurių veikimo nuotolis siekė du šimtus kilometrų, ir buvo pagaminta aštuoni vienetai. Taigi, lygiai aštuoni vienetai ir viskas. Šiandien yra trys „Neptun“ modifikacijos.
Šiandien turime novatorišką „Flamingo“, sukonstruotą absoliučiai „nuo nulio“. Raketa gerai sukonstruota, gerai skrenda, gerai sprogsta. Dabar esminis klausimas, užduotis – padidinti jos gamybos apimtis. Šiuo klausimu dabar ir dirbame. O dronų gamybą padidinti jau pavyko.
Šiuo metu rusai turi vieno tipo tolimojo nuotolio dronus – keletą įvairių „geran“ modifikacijų. Tai išties „šachedai“. Taigi. Mes turime kelis tolimojo nuotolio dronų modelius. Labiausiai paplitęs – FP1. Taigi FP1 funkciškai (ne pagal konstrukciją, konstrukcijoje panaudota kitokia schema), pagal technines charakteristikas yra visiškas „šachedų“ analogas. Jie sudaro maždaug du trečdalius visų mūsų gaminamų tolimojo nuotolio bepiločių orlaivių. Antroje vietoje yra „Liutyj“, o trečioje –„Bobr“. Na ir yra dar keletas modelių, kurių gamyba dar neišplėtota.
Iš viso tų mūsų tolimojo nuotolio dronų, tų trijų jų pagrindinių tipų, jau bendrai pagaminama beveik tiek pat, kiek rusija šiuo metu pagamina „geran“. Tai yra, mes kokybe pralenkėme ir baigiame prilygti kiekybe.
Užduotis 2026-iesiems – kad mes taip pat prilygtume ir raketomis, kad pagaliau galėtume dirbti ne tik su dronų smūgiais, bet ir su tais kombinuotais smūgiais, kuriuos, būkime atviri, rusija pirmoji panaudojo ir pademonstravo jų efektyvumą, kai vienu metu eina šimtai dronų, o paskui juos, jau esant perkrautai oro gynybai, atskrenda dešimtys sparnuotųjų raketų ir bent kelios balistinės raketos, na, ką tikrai sunku atmušti.
Taigi, bet kokį žaidimą galima žaisti dviese. Mes jau pasiekėme paritetą pagal dronus. Užduotis 2026-iesiems – prisivyti pagal raketas, kad galėtume vykdyti kombinuotus smūgius. Beje, jums leidus, pridėsiu jums skaičių. Du, be kokių 20 procentų.
Berods vakar pasirodė informacija, ne iš mūsų, o iš rusijos šaltinių, kad 59-iuose rusijos federacijos regionuose fiksuoti benzino pardavimo sutrikimai. Na, palyginimui, rusijos federacijoje yra 89 regionai. Tai yra, lygiai du trečdaliai rusijos regionų jau tiesiogiai patyrė savo šalies vykdomo agresyvaus karo pasekmes. Na, ir, kaip ten už „porebriko“ sakoma, „tai mes dar iš tikrųjų nepradėjome“. Tiesą sakant, tai mūsų tolimųjų smūgių kampanija. Ji ilgą laiką buvo pristabdyta mūsų Vakarų sąjungininkų prašymu ir visu pajėgumu atnaujinta tik šių metų birželį. Taigi, skaičiuojame liepą, rugpjūtį, rugsėjį – taigi ketvirtas mėnuo. Taigi, po keturių mėnesių darbo du trečdaliai rusijos regionų benzino laukia eilėse. 20 proc. naftos perdirbimo gamyklų sustabdytos.
Atitinkamai pridėkime dar keturis mėnesius, ekstrapoliuokime, pridėkime dar keturis mėnesius ir suprasime, kad 2026-aisiais rusijai gali tekti masiškai persėsti ant asilų, kaip jie tai padarė fronte, paprasčiausiai todėl, kad ji daugiau neturės kuo…
– Na, matote, ir rusijoje, kai kurie žmonės tai jau pripažįsta, kreipiasi. Štai rusijos degalų sąjunga (aš netgi specialiai susiradau) kreipėsi į vicepremjerą Aleksandrą Novaką. Taip, prašoma kažką nuspręsti. O sprendimo, ypač, sakyčiau, ne tokiems miestams kaip Maskva ir Sankt Peterburgas, taip, nes juos ir toliau aptarnauja didelės naftos kompanijos, vis tik kol kas turinčios nusistovėjusias tiekimo grandines… O daugelyje regionų nemažą rinkos dalį sudaro, na, nepriklausomos degalinės, perkančios degalus biržoje arba pagal sutartis. Štai kur ir iškilo problemų.
Matau, kad yra sunkiai pasiekiamų gyvenviečių, kuriose šiuo metu padėtis labai prasta dėl benzino trūkumo. Mažos įmonės „Intech“ generalinė direktorė Smirnova jau parašė prašymą, nurodydama, kad tai vienintelis tiekėjas, tiekiantis benziną į 100 sunkiai pasiekiamų Komijos Respublikos kaimų. Na ir jie nieko negalį padaryti, nes neturi benzino. Na, išties…
– Oi.
– išties kažkaip reikėtų pristatyti, na kažkaip. Ant rankų juk neatneši, ar ne?
– Na, aš jums štai ką pasakysiu. Reikia suprasti, kad tokia yra rusijos imperija. Na, didžiajam imperatoriui visiškai nerūpi, ar Komijos Respublika žiemą užšals. Realiai jam į tai nusispjaut. Štai Maskvos, Sankt Peterburgo civiliais gyventojais dar domisi, o dėl visų kitų išties jie tą problemą pradės traktuoti rimtai, tik kai degalų pradės trūkti būtent jau kariuomenei ir valstybei.
Betgi išties tai šis klausimas aktualus jau mėnesį, taigi dar ne metus. Tai kelių mėnesių to darbo, kurį jau atliekame, klausimas. Taip, į gyventojus jiems nusispjaut, kad ir visi gyventojai stovėtų eilėse. Nors, vėlgi, išskyrus sostines, jie nerimauja dėl nuotaikų sostinėse.
Taigi, visiškai aišku, kaip vystysis situacija. Pagal tai, kaip daužysime gamyklas, rusija grims į miglą, o kažkur provincijoje viskas tiesiog užšals, bet jie iki pat galo išlaikys tiekimą Maskvai ir Sankt Peterburgui visų kitų sąskaita. Ir iki pat galo aprūpins kariuomenę. Ir tik tada, kai pritrūks sostinei ir kariuomenei, tik tada būtent rusija kaip tokia, kaip visuomenė, pripažins, kad, oi, pasirodo, mums kažkas negerai nutiko.
– Taip, išties dar, 2014-aisiais, nors ir daug anksčiau. Na, mums, Ukrainai, 2014-aisiais kažkas nutiko ne taip.
Evgenai, labai ačiū.
Kalbėjomės su buvusiu bataliono „Aidar“ būrio vadu Evgen Dykyj.