Putinas pažadino Ukrainą. Trumpas pažadino Europą. Dabar ant kortos Europos saugumo ateitis.
Oksana Zabužko
rašytoja, literatūros kritikė, poetė, eseistė, publicistė
Man atrodė, kad tai visiems aišku. Paaiškėjo, kad nevisiems. Ukrainos socialiniuose tinkluose nuvilnijo beviltiškų žinučių banga, maždaug „ojojoj, Zelenskis sužlugdė derybas, dabar JAV mus paliks, okasdabarrbusaaa! – su ilgomis, tarsi logiškomis paklodėmis ar net ištisais ritiniais be perstojo – apie tai, kad jei Zelenskis būtų tylėjęs, Trumpas greitai būtų pats pamatęs, kad tai ne mes, o Putinas – nesukalbamas, būtų ant jo supykęs ir būtų perėjęs į gėrio pusę (nejuokauju, savo akimis mačiau, ką mokslo daktarai rašo!), o jeigu dar vietoj Zelenskio būtų buvęs kitas derybininkas, tai iš vis būtų buvę ohoho!.. (ir jas rašo ne prorusiški botai, ar perrašinėja rankomis belaukdami, kol raškai bus panaikintos sankcijos, o patys ukrainiečiai, kartais kitais klausimais netgi labai sąmoningi).
Ir apėmė mane liūdesys nuo šio reginio, ir darėsi didžiai gaila – nes su realybe šios beviltiškos fantazijos, tarsi įsikibę į karnizo kraštą pirštai, turi tiek pat bendro, kiek Putino – apie Austrijos generalinio štabo išgalvotą Ukrainą bei jos nacistinę chuntą, ir iš esmės jos turi tą patį psichologinį šaltinį kaip ir Putinas: BAIMĘ. Mažo žmogaus baimė dėl kažkur nesuvokiama linkme nubėgusios realybės – ir noras bet kokia kaina (tik, aišku, tam kiekvieno savi skirtingi resursai!) tą realybę „sugrąžinti į buvusią vietą“.
Suprantu, kad visi esame „Holodomoro palikuonys“ (3-4 kartos), todėl visuose mumyse giliai įsišaknijęs genetiškai, o nuo 2014-ųjų ir biografiškai, pamatinis SAUGUMO POREIKIS. Taip pat puikiai suprantu, kad visų dabartinių ukrainiečių kartų pasaulėžiūros formavosi po kolonijine „dvipolio pasaulio“ kepure ir mitu apie „didįjį ir galingąjį dėdę Semą“, kuris kadaise gynė ir saugojo silpnuosius ir prispaustuosius (t.y. įvaizdžiu 1950-80-ųjų supervalstybės, kokios jau seniai nėra ir kurią, beje, Trumpas savo rinkėjams žadėjo sugrąžinti „again“) – tai dalis mūsų asmeninės mitologijos, poreikis tikėti „namų vyresniuoju“, „geruoju Reiganu“, kuris yra „mūsų pusėje“ (skaityk – neleis Kremliui mūsų genocido antrą kartą, jei būsime mandagūs).
Tai paternalizmas, taip. Ir postkolonializmas, žinoma. Neišmatuojamai daliai mūsų tėvynainių jau krentant bomboms teko atsikratyti tų paaugliškų „didžios ir stiprios Rusijos“ kompleksų (ir atrasti, kad ji visai nėra nei puiki, nei stipri, kaip buvo sakoma, kad tai melas!), – o dabar ką, tą patį daryti su Amerika? Gal dėdė mums atleis, ant mūsų nepyks?..
Neee, kur kas dabar daaaug lengviau užsipulti tą vaikiną iš mūsų kiemo, kuris susiėmė su peraugusiu dėde, jei visu kiemu užsipultume, galbūt dėdulė mums atleistų ir ant mūsų nepyktų?
Gydykimės, tautiečiai. Suaukim. Suprantu, kad oi kaip baisu – bet negalima tiesiog paslėpti galvos šiltame, jaukiame naminių kiaušinių maiše, nes kol ieškosite, kaip šiame neramiame istorinių epochų sandūros pasaulyje išsaugoti savo patogią „kepurėlę iš folijos“, galite ir neišgirsti, kaip jūsų „kepurėle“ pasinaudos priešai, kad jus pribaigtų. Mes jau 2014-aisiais ir 2022-aisiais pasauliui ir sau įrodėme, kad galime būti drąsūs. O drąsa apima, kaip privalomą punktą, blaivų požiūrį į dalykus ir jų vadinimą tinkamais vardais.
Taigi, kad nespėjantiems vytis istorijos, būtų lengviau pajudėti realybės link, siūlyčiau pradėti nuo paprasto pratimo: galite užsidaryti vonioje ir, žvelgdami į save veidrodyje (taip nebus gal baisu!), garsiai ištarti (būtinai garsiai!):
– JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ PREZIDENTU TAPO CH…LO BENDRININKAS (sako, net KGB agentas, bet to galima nesakyti, kam jau labai baisu!)), JO UŽDUOTIS – GELBĖTI RUSIJĄ, KAD ŠIOJI NESUBYRĖTŲ.
Pakartokite kelis kartus. Neskubėkite, kad įsisąmonintumėte, jog tai tiesa. (Nes tai tiesa, 2021-aisiais Kapitolijaus šturmas prižiūrint „rusakalbiams Amerikos piliečiams“ tebuvo repeticija, nuoširdžiai užjaučiu Amerikos žmones ir linkiu jiems, kad daugiau kaip prieš dvidešimt metų Bušo jaunesniojo pradėtas Amerikos demokratijos klibinimas iš vidaus nebūtų lemtingas šiai šaliai). Šiuo supratimu nusivalykite savo mentalinius akinukus – ir pamatysite, kaip visi dėlionės gabaliukai iškart sukris į savo vietas.
…Ir iš karto po to (TIK po to!) pasakykite sau – lygiai taip pat garsiai, iš diafragmos, ištiesindami pečius:
UKRAINA NEPASIRAŠĖ KAPITULIACIJOS
UKRAINA NETAPO 1938-ųjų ČEKOSLOVAKIJA.
Mes dabar čia.
Taigi ką? Ar pajutote? Pajutote, kaip – vos ištraukus galvą iš šilto, kudakuojančio maišelio – ausyse šniokščia istorijos vėjas?
(Žinoma, baisu. Bet nesakykite, kad jūsų neperspėjo – prasidėjo turbulencijos era, prisisekite tvirčiau! – štai ji ir prasidėjo, toliau kratys dar labiau, kol nesibaigs Didysis Perkrovimas…)
Mes suteikiame – ar Dievas duoda per mus – žmonijai galimybę ištaisyti praeities klaidas. Tai kryžius, bet kartu ir misija – kurios šį kartą neturime teisės sužlugdyti. Nes statymas čia – „viskas arba nieko“: ne tik mums, bet ir žmonijai.
Putinas pažadino Ukrainą. Trumpas pažadino Europą. Šiandien ne mažiau epochinis susitikimas istorijai, nei buvo 2025-02-28 – ant kortos ateities Europos saugumas, iš 1429-ųjų Lucko mums mojuoja didysis kunigaikštis Vytautas, procesų tektonika gilėja, girdite dudenimą?.. (pamenantys 1990-1991-ųjų streikus, mane supras!)
— Nebijokite! – pasakė vienas padorus (skirtingai nei dabartinis) popiežius. Štai ką mes visi turime tvirtai sau pasakyti. (Ir, žinoma, prisisegti saugos diržus!)
Gerbkime vieni kitus (c).
Pagal Ukrinform.ua parengė LL, redagavo V.K.