Ką prieš metus portalui bernardinai.lt pasakojo tuometinis LKKSS valdybos pirmininkas, signataras, a.a. Saulius Pečeliūnas
2023-09-15 bernardinai.lt
Ugnė Gavelytė, Kostas Kajėnas, Martynas Stankevičius, Domantas Kaminskas
Prisiminimais apie atkuriamą Lietuvos valstybę, įtemptą derybinį laikotarpį, rusų ir lietuvių gudrybes derybų posėdžiuose ir sutarčių tekstuose bei už Atlanto sutiktą rugpjūčio 31-ąją dalinasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, Lietuvos valstybinės derybų su Rusijos Federacija dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos delegacijos narys SAULIUS PEČELIŪNAS.
Dėdės įtaka
S. Pečeliūnas sako, kad į Sąjūdžio veiklą įsitraukė vedamas daugelio faktorių, bet turbūt didžiausią įtaką padarė artima aplinka – į politiką patraukė pastūmėtas dėdės Povilo Pečeliūno. „Daug šeimyninių dalykų, kurie lėmė, kad kitaip ir negalėjo būti. Mano dėdė prisidėjo prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimo, aštuonerius metus kalintas lageryje už pogrindinę literatūrą. Jis išleido almanachą „Alma mater“, skirtą universiteto 400-ųjų metų jubiliejui. Saugumui buvo daug galvosūkių. Kai mano dėdę suėmė, jau buvo išėję trys almanacho numeriai, o jam dalyvaujant teisme išėjo ketvirtas.
Iškilęs Sąjūdis atkūrė Lietuvos valstybę. Parlamento rinkimai vyko vasario 24 d. Vasario 23-iąją dėdė pasitraukė iš rinkimų kovos. Jei ne jo mirtis, jis tikrai būtų tapęs signataru“, – sako pašnekovas. Signataras neslepia, kad šeimoje buvo kalbamasi atvirai: „Lietuvos istorija, trėmimai, KGB namuose nebuvo paslaptis.“
Nacionalinis saugumas
S. Pečeliūnas pasakoja, kaip iš kelininko inžinieriaus reikėjo virsti Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku: „Kai mane išrinko į Aukščiausiąją Tarybą, patekau į Krašto apsaugos vidaus reikalų komisiją (dabar – Nacionalinio saugumo komitetas). Buvo labai daug darbų. Iki pučo komisijoje buvo tik septyni nariai, nors vietų buvo keturiolika. Žmonės suprato, kad tai pavojingas darbas. Jokių garantijų, kad mums pavyks, nebuvo. Jei nebūtume laimėję, geriausiu atveju mus būtų palydėję iki artimiausios tarpuvartės. O Kazachstane atnaujinti lageriai buvo skirti ne mums, o mūsų šeimų nariams.“
Signataras primena, kad derybos dėl okupacinės kariuomenės išvedimo galėjo prasidėti tik nustačius tarpvalstybinius Lietuvos ir Rusijos Federacijos santykius. O į derybas Lietuva žengė lygia greta pelnydama didžiųjų valstybių pasitikėjimą ir įvertinimą: „Darėm daug visokių operacijų. Mūsų tarnybos įgijo NATO valstybių pasitikėjimą, nes jie pamatė, kad Lietuva sugeba daryti rimtus dalykus. Kiekvienos tarnybos istoriją galima pradėti pasakoti nuo nulio, kaip jos po trupinėlį formavosi, tobulėjo įgyjant pasitikėjimą partnerių akyse. Lietuva žengė gana sparčiais ir gerais žingsniais į priekį. Tokie atėjom į derybas.“
Kartais ta kalba turėjo būti labai konkreti ir griežta, nes kitos kalbos jie iš esmės nesupranta. Jie supranta tik jėgos kalbą. Tai nebūtinai fizinė, bet ir politinė, diplomatinė jėgos kalba. Bet koks elegantiškumas jiems atrodo kaip silpnybė, tada stengiasi užlipti ant galvos ir sumindyti.
Derybos ir gudrybės
S. Pečeliūnas sako, kad derybos prasidėjo nuo susitarimo derėtis pagal tarptautinę teisę. Pašnekovas prisimena pirmojo posėdžio metu prasidėjusias rusų kalbas, besitęsusias iki pat derybų pabaigos: „Pirmasis derybų delegacijų susitikimas įvyko „Draugystės“ viešbutyje. Buvo derinamas protokolas dėl derybų pradžios. Atrodė, kad viskas vyko lyg ir tvarkingai, tekstą kaip ir suderinom. Sugrįžus po pertraukos vienas generolas pasiprašė žodžio. Jis pradėjo pasakoti „teisingą“ seną sovietinę pasaką – kad mes patys pasiprašėm, patys įstojom į Sovietų Sąjungą. Tada Sergejus Šachrajus atsisuko į jį ir pasakė: „Vėlai vakare taip giliai mąstyti aš jau nepajėgus, palikim taip, kaip suderėjom.“ Bet šitas naratyvas per visas derybas vienokiu ar kitokiu būdu vis atsikartodavo. Tokios buvo visos derybos.“
Derybininkas juokiasi: „Derybose rusai gudravo, kaip tik įmanoma, bet jie patys save apgavo, nors jų diplomatija siekia šimtmečius patirties ir gudrybių. Mūsų delegacija buvo nustačiusi labai aiškius principus. Pirmiausia turim išspręsti savo klausimus, tik juos išsprendę galim kalbėti apie šalutinius dalykus ir į viską žiūrėti per tarptautinės teisės principą. Tai buvo du kertiniai postulatai, prieš kuriuos rusai neturėjo ginklų. Jie visaip gudravo. Dangstėsi, kad neturi, kur tuos karininkus dėti, jiems reikia pastatyti tą ir aną. Mes iš karto stabdydavom ir tardavomės, kada ir kaip išvedam, o tada jau galim kalbėti, ar mes galim kuo padėti, ar negalim.“
Vokietijos pavyzdys ir jėgos kalba
S. Pečeliūnas sako, kad keletą derybinių aspektų Lietuva pritaikė sau pagal Rytų Vokietijos pavyzdį: „Mano grupė tvarkė kariuomenės išvedimo tvarkos ir sąlygų dokumentus. Mūsų sąlygos ir tvarka buvo parengtos pagal Rytų Vokietijos derybų modelį. Bet, palyginus Vokietijos ir Lietuvos sutartis, mūsų sąlygos buvo keleriopai griežtesnės. Mano vertinimu, mes viską atlikom geriau nei kokybiškai. Vokiečių ambasadorius yra pralošęs lažybas – sakė, kad iš Lietuvos rusų kariuomenė išeis ne anksčiau nei iš Vokietijos. Įvyko atvirkščiai.
Kitas dalykas, ką paėmėm iš vokiečių patirties – tranzitą į Karaliaučių. Mes tas taisykles pritaikėm Lietuvai, jas patvirtino mūsų Vyriausybė. Tai reiškė, kad pažeidus taisykles Vyriausybė nutrauks tranzitą, mums nieko su niekuo nereikės derinti. Rusai norėjo, kad tai būtų tarpvalstybinė sutartis. Tada pažeidimų atveju reikėtų siųsti notas, denonsavimus – žodžiu, prasidėtų politinis ir diplomatinis turgus. O tai užimtų daug laiko. Dabar galėjom iš karto viską sustabdyti ir tik paskui turgavotis.
Panašiai padarėm ir su oro erdve. Seime sudarėm komisiją, ji priėmė nutarimą vieną mėnesį nutraukti visus karinius rusų skrydžius virš Lietuvos. Per tą laiką jie turėjo į visus lėktuvus įdėti atsakiklius ir visus pilotus išmokyti anglų kalbos. Juokingiausia, kad po šio mėnesio visus skrydžių planus jie pradėjo derinti, visi pilotai kalbėjo angliškai, ir buvo sudėti visi atsakikliai.“
Derybininkas akcentuoja – derybose su Rusija buvo svarbiausia nenusileisti ir žinoti, kaip reikia kalbėtis. „Reikėjo parodyti savo jėgą, nebijoti, kad kažkam tai nepatiks. Kai kas gal pyko, kad mes su Rusija norėjom bendrauti, kalbėtis. Kartais ta kalba turėjo būti labai konkreti ir griežta, nes kitos kalbos jie iš esmės nesupranta. Jie supranta tik jėgos kalbą. Tai nebūtinai fizinė, bet ir politinė, diplomatinė jėgos kalba. Bet koks elegantiškumas jiems atrodo kaip silpnybė, tada stengiasi užlipti ant galvos ir sumindyti“, – sako pašnekovas.
Linksmakalnis ir formuluotės
Apie didelę formuluočių ir protokolų svarbą derybiniame procese S. Pečeliūnas pasakoja prisimindamas derybų dėl Linksmakalnio, kur sovietmečiu buvusiame dvare buvo įkurtas KGB radiotechnikos užsienio žvalgybos ir diplomatinio ryšio su Vakarų Europa dalinys, epizodą: „Atsimenu, kai atvažiavo generolai derėtis. Galvojau, kad reikia pastiprinimo. Derybiniai dalykai yra viena, bet techniniams klausimams man reikėjo šalia turėti tai išmanantį žmogų, aš juk ne ryšininkas. Pasikviečiau seną sąjūdietį Romualdą Krukauską. Jis atėjo į posėdį, o per pietų pertrauką atėjęs manęs klausė, kam jį pasikviečiau, jei nieko apie ryšius nešnekam. Sakiau jam, kad čia visai kitas lygis, niekas daiktų tikrais vardais nevadina, todėl kalbamės literatūriniais motyvais, kuriuos atitinka mūsų situacija.
Vakare vyko derybų delegacijos posėdis, kur Česlovui Stankevičiui parodžiau sudarytą protokolą. Jis į mane piktai pažiūrėjo ir pasakė, kad viskas labai blogai. Aš apsidžiaugiau, nes pamačiau, jog akis krypsta ten, kur ir planuota, kad jos kryptų. Tame protokole buvo du kertiniai sakiniai. Vienas – kad Rusija neturi jokių teisių kontroliuoti mūsų vyriausybinį ryšį, kuris eina per Linksmakalnį. Antrą pridėjo rusai (už ko Stankevičius ir užsikabino) – jei mes norim, jie mūsų ryšininkus galėtų pamokyti kokių nors specialiųjų dalykų. Bet ten parašyta – jei mes norim. O mes galim niekada nenorėti.
Po šito protokolo Vyriausybė priėmė sprendimą uždaryti Linksmakalnį, nes rusai neturėjo į jį jokios teisės – jų generolai viską tvarkingai pasirašė. Taip po truputį viską ir iškirtom. O tuščiose kareivinėse, kur viskas išjungta, rusų kareiviai būna kaip atostogose, negali dirbti jokio darbo. Paskui jie patys pradėjo prašytis, kad juos iškeltų. Šie kareiviai iš Lietuvos išėjo dviem mėnesiais anksčiau, nei parašyta grafike. Tokių specifinių operacijų buvo daug.“
Apdovanojimas
S. Pečeliūnas neslepia nusivylimo dėl uždelsto derybinės delegacijos narių apdovanojimo valstybiniu lygmeniu. Jis sako, kad apdovanojimo klausimas ilgą laiką buvo nustumtas į šoną: „Kai buvo minimas okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 25-metis, kalbėjau su Krašto apsaugos ministerija, sakiau jiems, kad man tų apdovanojimų nereikia, bet jų nebuvimas – valstybės gėda. Dabar jau buvęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis vis dėlto suorganizavo apdovanojimų teikimus ministerijos lygmeniu. Kai kuriems mūsų, negavusiems apskritai jokio įvertinimo, tai suteikė daug emocijų, žmonės graudinosi. Gaila, kad nėra jokio valstybinio apdovanojimo.“
Rugpjūčio 31-oji už Atlanto
Paklaustas, kaip sutiko dieną, kai paskutinis rusų tankas išvažiavo iš Lietuvos, S. Pečeliūnas šypsosi: „Buvau pakviestas į Jungtines Amerikos Valstijas, ten vyko darbinė kelionė, kur susipažinom su visa grandine – nuo kareivio iki Baltųjų rūmų. Žiūrėjom, kaip veikia visa sistema. Tos kelionės antroje pusėje lankėmės Sent Luise. Ten ir sužinojom, kas įvyko. Nors buvo laiko skirtumas dar aišku – pas mus tuo metu buvo vakaras, vis tiek nuėjom į restoraną. Tuo metu Sent Luiso beisbolo komanda laimėjo rungtynes, visi šurmuliavo, džiaugėsi, gėrė alų. Mes užsisakydami gėrimų pasakėm, ką švenčiam. Teko gerai paaiškinti, kol ten mus suprato. Taip tą įvykį paminėjom, nors buvom toli nuo Lietuvos. O sugrįžom į jau laisvą Lietuvą. Gaila, kad neteko dalyvauti popiežiaus vizite.“
Laisvės kaina
Pasak S. Pečeliūno, Lietuvai Antrasis pasaulinis karas baigėsi sulig paskutinio okupacinio kareivio išvedimu. „Tai buvo kertinis lūžis. Po to, kai mes tapom visiškai laisvi, tiek narystė NATO, tiek Europos Sąjungoje parodė, kad nėra neįmanomų dalykų, jei labai nori“, – džiaugiasi signataras.
Derybininkas taip pat prisimena vieną iš pokalbių su kunigu Alfonsu Svarinsku: „Jis vis skundėsi, kaip viskas brangiai kainuoja. Teko su juo gan griežtai kalbėtis. Pasakiau jam: „Dabar tokia laisvės kaina, anksčiau mes už laisvę mokėjom krauju, dabar šito nėra, bet laisvė visada kainuoja.“
S. Pečeliūnas džiaugiasi, kad dabar Lietuva gyvena kaip niekad gerai, bet norėtų, kad daugiau žmonių suvoktų, jog kelyje į laisvę valstybė turėjo peržengti kritinius taškus, kuriuose visa tauta susitelkė. „Norėčiau palinkėti visiems būti pilietiškiems. Mylėti ne valdžią, o valstybę, ją ginti ir auginti. Nes valstybė yra mes visi“, – linki jis.
