Agresorius, ir auka yra priversti kariauti „per discipliną“. Kiekvienas kitas žingsnis reikalauja vis didesnės pajėgų įtampos. Gebėjimas nepralaimėti priklauso nuo pasirengimo priimti nepopuliarius sprendimus.
Pavlo Kazarin
2025 metų pradžioje kažkas galėjo tikėtis, kad Donaldas Trumpas užbaigs rusijos karą prieš Ukrainą. Metų pabaigoje tapo aišku, kad jo pergalė tik stimuliuoja rusijos agresiją.
Amerikos prezidentas nesiėmė įvedinėti naujų sankcijų rusijai, susilpnino jau įvestų sankcijų laikymąsi, nutraukė humanitarinę pagalbą Kyjivui ir nesuteikė naujų karinės paramos paketų. Jei Vašingtono politika būtų tęsusi Joe Bideno liniją, maskva šiandien turėtų mažiau išteklių karui.
Tačiau ne viskas taip aišku, kaip bando įtikinti vladimiras putinas.
Vienu metu rusiją įtakoja keli faktoriai. Pirma, maskva negali pasigirti sėkmėmis mūšio lauke. Į pagalbą ateina matematika: 2014-aisiais rusijos federacija užėmė 8 % Ukrainos teritorijos. Per pirmąjį 2022-ųjų pusmetį – dar 13 %. Tuomet Ukrainos kariuomenė sugebėjo išlaisvinti 3 % okupuotų teritorijų. O per pastaruosius dvejus metus rusijos federacija užėmė tik apie 1 % Ukrainos teritorijos.
Per tą laiką, projekto „Noriu gyventi“ duomenimis, vien per aštuonis 2025-ųjų mėnesius rusija neteko 281 550 žmonių kaip žuvusių, sužeistų ir dingusių be žinios. Vidutiniškai per mėnesį netenka 35 193 žmonių ir 7 700 ginklų bei įrangos vienetų, iš kurių negrįžtami nuostoliai – 1 643 vienetai. Iš tikrųjų fronto linija pradėjo panašėti į Pirmąjį pasaulinį karą – kai didžiulių puolančios kariuomenės nuostolių nelydi gynybos pralaužimas.
Be to, rusijos federacijai baigiasi SSRS laikais sukaupta šarvuota technika. Sandėliavimo bazėse liko 684 tankai , teoriškai tinkami atstatymui, tačiau jų būklė reikalauja daugelio mėnesių kruopštaus darbo. Tačiau geros būklės tankų sandėliuose nebeliko. Sovietiniai rezervai didžiąja dalimi buvo sudeginti mūšio lauke, ir siųsti į frontą to, kas liko, rusijos kariuomenė nerizikuoja.
Kita rusijos federacijos silpnoji vieta yra ekonomika. 2025-ieji bus paskutiniai metai, kai biudžeto deficitą dar bus galima padengti iš Nacionalinio gerovės fondo prieškarinių santaupų. Kitais metais planuojamas 5,7 trilijono rublių deficitas, kurį galima padengti tik vidiniu skolinimusi arba įjungiant spausdinimo mašiną. Tačiau pinigų spausdinimas veda prie infliacijos, o skolinimasis turi būti aptarnaujamas (kreditavimo norma yra 17 %), o tai gali sukurti valstybės finansinę piramidę.
Be to, rusijos federacijoje mažėja pajamos iš naftos ir dujų, jos naftos perdirbimo gamyklas reguliariai atakuoja Ukrainos dronai, o civilinė ekonomikos dalis žlunga. Faktiškai karo tiglyje kremlius tirpdo tas atsparumo atsargas, kurias rusijos ekonomika sukaupė per pastaruosius dvidešimt metų.
2026-aisiais karas rusijai gali tapti veiksniu, kuris negrįžtamai deformuotų jos ekonomiką, lemtų viešųjų finansų degradavimą ir įstumtų šalį į neišvengiamą sisteminę krizę. Jei maskva vadovautųsi racionaliais sumetimais, to visiškai pakaktų, kad būtų ieškoma progos sustabdyti aktyviąją karo fazę.
Ukrainoje iki 2025-ųjų pabaigos prisikaupė savų skaudulių.
Skirtingai nei rusijos federacijai, ekonominės problemos oficialiajam Kyjivui kelia mažiau rūpesčių. Taip yra todėl, kad nuo invazijos pradžios kolektyviniai Vakarai ėmėsi Ukrainos ekonomikos užnugario vaidmens. Būtent jie finansuoja biudžeto deficitą. Būtent jie investuoja pinigus į šalies finansų sistemą. Tiesą sakant, Ukrainos ekonomika buvo prijungta prie išorinės gyvybės palaikymo sistemos, ir dabar visas valstybės išlaidas, išskyrus karines, finansuoja Europos mokesčių mokėtojai.
Tuo pat metu valdžia jau derasi, kad ES prisiimtų dalį kariuomenės finansavimo išlaidų. Be to galėtų kilti sunkumų mokant atlyginimus kariuomenei, o apie jų indeksavimą apskritai net nekalbama. Tačiau pagrindinės šalies problemos dabar susijusios ne su biudžeto rodikliais, o su mobilizacijos kiekybe ir kokybe.
Skirtingai nei rusijos federacija, Ukraina kareivių neperka, o juos šaukia. Oficialiai valdžia teigia, kad kas mėnesį į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas įstoja iki 30 000 žmonių. Tačiau tuo pačiu metu anot Vieningos nusikalstamų veikų ataskaitos smarkia auga savavališkų pasišalinimų iš tarnybos vietos lygis. Per visus 2022-uosius tokių atvejų buvo 7 000, 2023-aisiais– 17 000, 2024-aisiais – beveik 68 000, o per pirmuosius septynis 2025-ųjų mėnesius – 110 000, tai yra daugiau nei per visus trejus ankstesnius karo metus kartu sudėjus.
Daugiau nei pusė jų yra naujokai, kurie bijo tarnauti kariuomenėje labiau, nei tai sugeba pateisinti, ir bėga iš mokymo centrų. Likę – tie, kurie tarnauja pakankamai ilgai, kad perdegtų ir nuspręstų, jog jau apmokėjo visas skolas tėvynei. Padėtį apsunkina tai, kad pastebimai prastėja mobilizacijos kokybė – daugelis naujokų neatitinka nei intelektualinių, nei fizinių reikalavimų, kuriuos diktuoja karo pobūdis.
Tuo pačiu metu rusijos rederacija daro viską, kad palaužtų kolektyvinę Ukrainos užnugario valią. Ji niokoja energetikos sektorių, vandens tiekimą, dujų paskirstymo stotis ir komunalinių paslaugų įmones. Viliantis, kad anksčiau ar vėliau gyventojai pradės reikalauti, jog valdžia sutiktų bet kokia kaina nutraukti karą.
Iš tiesų, abi šalys atsidūrė situacijoje, kai jose kaupiasi metalo nuovargis – tas pats, kuris tam tikru momentu gali sąlygoti šiurpius lūžius. Tiesiog rusijos federacijoje tai ekonomikos ir finansų, o Ukrainoje – mobilizacijos ir žmonių nusiteikimo.
Be to, rusijos federacijoje dauguma respondentų taip pat jau seniai pritaria karo veiksmų nutraukimui, tiesiog maksva, kaip autoritarinė valstybė, gali ignoruoti šį veiksnį. O Ukraina išlieka demokratija – su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Ir tai tos pradinės sąlygos, su kuriomis abi priešiškos šalys žengia į 2026-ųjų žiemą. Ir svarbiausia, kurioje šalyje pirmiausia suveiks „metalo nuovargio“ faktorius.
rusijos federacijoje tikimasi, kad Ukrainoje pritrūks kareivių. Todėl jie nenustoja malę savo batalionus į miltus beprasmiškose, jei matuoti teritoriniais laimėjimais, atakose. Tuo pat metu maskvoje gali būti tikimasi, kad Kyjivas nesiims nepopuliarių žingsnių mobilizacijai sustiprinti, nes Ukrainos valdžia nėra pasirengusi ignoruoti galimų rinkimų faktoriaus.
Kita vertus, Ukraina tikisi, kad kremlius nenorės įvaryti jos ekonomikos į negrįžtamų pasekmių spiralę – ir todėl tam tikru momentu pristabdys karą. Problema ta, kad ši prognozė pagrįsta prielaida, jog vladimiras putinas priima sprendimus, remdamasis racionaliais argumentais. Tačiau jei taip būtų, plataus masto invazija galėjo ir neįvykti.
Tiesą sakant, atsidūrėme situacijoje, kai ir agresorius, ir auka yra priversti kariauti „per discipliną“. Kai kiekvienas kitas žingsnis reikalauja vis didesnės pajėgų įtampos. Kai gebėjimas nepralaimėti priklauso nuo pasirengimo priimti nepopuliarius sprendimus. Kai valią laimėti lemia tai, kiek esi pasiryžęs paaukoti, kad priešas palūžtų pirmas.
Mūsų laukia dramatiški 2026-ieji metai.
Pagal obozrevatel.com parengė LL, redagavo VK.