„Karys“ 2023 m. Nr.3 (2023-03-08)

Baimę nugali žinojimas ir pasirengimas

Plk. Aleksiejus Gaiževskis

Nuo baimės nepabėgsi, nes ji visada laukia plačiai išskėstomis rankomis… Privalome pasinaudoti Ukrainos išmoktomis pamokomis. Ypač tomis, kurios gali būti naudingos mūsų kasdieniame gyvenime. Tačiau prieš tai būtina suprasti, kas tvyro kitoje pusėje – už „niekieno žemės“ arba, kaip sako ukrainiečiai, už „nulinės zonos“.

Pripažinkime, kad ten, kur karaliauja Rusijos valdžios diktatūra, tvyro chaosas ir betvarkė. Tai akivaizdu laikinai okupuotose Ukrainos teritorijose Luhanske, Donecke, Mariupolyje. Kodėl iš šių Rusijos okupuotų teritorijų žmonės bėga į Ukrainą? Be abejo, ne tik dėl maisto trūkumo ar kokybiškesnės buitinės, elektroninės įrangos, nors tai neabejotinai vilioja, žinant Rusijos nekokybiškas prekes. Rusijos okupuotose teritorijose įgytų mokslo diplomų niekas nepripažįsta – nei pačios okupantės Rusijos moksliniai centrai, nei kitos mokymo įstaigos – juk visi profesoriai, kvalifikuoti specialistai nuo 2014 metų yra pasitraukę iš okupuotų teritorijų į nepriklausomą Ukrainą ir ten tęsia savo veiklą. Ten mokytis apsisprendžia ir jaunimas iš Rusijos užimtų Ukrainos žemių, nes nori įgyti tokią kvalifikaciją, kuri būtų vertinama visame pasaulyje. Maža to, Rusijos okupuotose teritorijose išduoti santuokos liudijimai negalioja – žmonės vyksta tuoktis į Ukrainą.

Šeima, visuomenė, valstybė

1939 m. išleistoje generalinio štabo majoro Vytauto Bulvičiaus knygoje „Karinis valstybės rengimas“ teigiama: „Valstybės gynybos planuose svarbus vaidmuo tenka visuomenei, todėl pačios visuomenės rengimas arba rengimasis savo valstybės gynybai yra vienas iš svarbiausių uždavinių“. Privalome įsisąmoninti, kad valstybė gali turėti pačius genialiausius planus, pačius moderniausius ginklus, didžiausius indėlius bankuose, tačiau jie bus beverčiai, jei visuomenė nebus pasirengusi valstybės gynybai. Visa tai arba pavirs pelenais, arba bus atimta. Kaip kad dabar yra plėšiama bei prievartaujama Ukraina. Atminkime, kad kiekvienas iš mūsų esame galingos gynybos dalis. Ir tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, ar ji veiksminga.

Ar nesitreniravę įveiktume maratoną? Ar niekada nesimaudę šaltame vandenyje šoktume į eketę ir išbūtume ten tam tikrą laiką, o paskui dar sugebėtume atlikti kokias nors gyvybiškai svarbias užduotis? O gal niekada nešaudę iš ginklo pirmu šūviu pataikytume, kaip sakoma, į dešimtuką? Teoriškai taip, praktiškai – šnipštas. Tas pats ir su mūsų gebėjimais elgtis sudėtingose arba krizinėse situacijose.

Kai žinai, kokia grėsmė gali kilti, turi pradėti jai ruoštis, kadangi pasirengimas lemia sėkmę. Tai prasideda namuose – šeimoje. Būtina įsisąmoninti, kad bet kokio amžiaus žmogui labai svarbu autoritetas. Tarp karių itin populiarus posakis „Vadovauk asmeniniu pavyzdžiu“. II pasaulinio karo legenda, Jungtinių Amerikos Valstijų generolas George’as S. Pattonas patardavo: „Vadovauk man, sek paskui mane arba dink man iš kelio“ (Angl. Lead me, follow me, or get out of my way).

Kaip ugdomas atsparumas grėsmėms? Iš pradžių trumpas atsakymas: skatinant pilietiškumą ir patriotiškumą. Viskas prasideda namuose. O tam lyg ir daug nereikia. Jei esi patriotiškas, vadinasi, myli savo tėvynę. Pakanka gerbti valstybinius simbolius, švęsti ir minėti valstybines šventes. Svarbiausia, to nesigėdyti nei šeimoje, nei darbe, nei tarp draugų ar kaimynų. Visko pagrindas yra valstybė, jos istorija ir kultūra. Gali būti svetimtautis, svetimšalis, tačiau jei jauti pagarbą krašto, kuriame gyveni, kalbai, visiškai nesvarbu, kokios tautybės žmogus esi, – tu esi šalies, kurioje gyveni, patriotas. Be abejo, ir mūsų vaikai, mūsų mažieji veidrodėliai, jei juos nuo vaikystės ugdysime pilietiškumo dvasia, kartu su jais dalyvausime valstybinių švenčių minėjimuose, kartu prie Sausio 13–osios atminimo laužų vaišinsimės arbata, užaugę elgsis taip pat. Net tada, kai mūsų nebebus. Todėl ir gajus posakis „Vadovauk asmeniniu pavyzdžiu“, kadangi būti autoritetu per prievartą neįmanoma, negalima elgiantis veidmainiškai iš kitų reikalauti nuoširdumo.

Mokykloje vaikai susiduria su kitais „autoritetais“, kurie, tikėtina, turi kitokią ar net priešingą nuomonę, nei ta, kurią mes bandome įdiegti savo atžaloms. Taigi mūsų pareiga paaiškinti, kad pasaulyje yra daugybė spalvų ir daugybė skirtingų žmonių, vadinasi, ir nuomonių. Reikia vaikus mokyti atskirti pelus nuo grūdų, taip pat kad nebūtinai reikia, tiksliau, negalima sau leisti valstybėje kilus krizei susirinkti daiktus ir pasitraukti ten, kur gal saugiau nei tėvynėje. Privalome giliai suvokti, kas yra pareiga ne tik šeimai, bet ir įsipareigojimai valstybei, kurioje gyveni.

Kas tu esi: karys, policininkas, gaisrininkas, medikas, valstybės tarnautojas, atliekantis gyvybiškai svarbias funkcijas arba atsakingas už jų įgyvendinimą, O gal tu rezervistas, prireikus pasiruošęs mobilizuotis valstybės gynybai, arba sanitarinės technikos specialistas? Kas bebūtum, privalai pats suprasti savo svarbą valstybėje, savo pareigas ir kuo gali būti naudingas – štai tau ir atsakymas, kas tu toks.

Egzistuoja geležinė taisyklė, kuria vadovaujamasi nuo civilizuoto žmogaus atsiradimo: pirmiausia privaloma pasirūpinti šeima, kad ji būtų saugi. Nes šeima tai ir yra Tėvynė, dėl kurios visi turi būti pasiryžę kovoti. Nepakanka vien tik mokėti susikrauti „išgyvenimo“ kuprinę. Vienas mūšyje – ne karys, todėl reikia puoselėti bendruomeniškumą.

Ne rytoj, o šiandien

Ukrainoje karas. Tėtis mobilizuotas, mama išėjo į parduotuvę nusipirkti maisto, Rusijos okupantų antskrydis — bomba ir mamos nebėra. Namuose likę 3 vaikai iki 12 metų. Ką daryti? Aplink viskas dega, brangi kiekviena minutė, kad būtų išsaugota vaikų gyvybė, kad jie, apimti panikos, neišbėgtų į lauką, kur tyko didžiausias pavojus, ieškoti mamos, kurios veikiausiai jau gyvos nebėra… Rizikuodami savo gyvybe į pagalbą skuba kaimynai.

Ta pati situacija tik kita šeima. Tarkim, esate intravertas ir jūsų pavyzdžiu sukurta šeima visiškai nesociali, tiesiog su niekuo nebendraujanti, nes taip geriausia… Tuosyk „sveikinimai“ – jūsų dėka šeimos situacija kritiška: nėra draugų, niekam jūs nerūpite, todėl vaikai palikti likimo valiai, maža tikimybė, kad išgyvens… Kai nepažįsti, galvos neskauda…

„Esi atsakingas už tuos, kuriuos prisijaukini“, – sakė lapė, Antoine’o de Saint–Exupery knygos „Mažasis princas“ veikėja. Taigi, tarkim, sėdate į automobilį, grūstė prigrūstą asmeninių daiktų, – šeima jau pasirengusi išvykti. Staiga pamatote prie netoliese esančio namo langų susigūžusius, baimės apimtus vaikus. Kaip pasielgsite? Jei nežinote, kas jie tokie, kas jų tėvai, veikiausiai tiesiog išvažiuosite ir tiek. Tačiau jei vaikus pažįstate, jūs negalėsite išvažiuoti nepaklausę, ar jiems nereikia pagalbos. Juk sau niekada to neatleistumėte: vakar pas jus namuose šie vaikai su jūsiškiais organizavo „pižamų vakarėlį“, jūsų širdyse jie tapo mylimi ir saugomi. Be abejo, tiek jūs, tiek jūsų šeimos nariai būtinai paklausite, ar jiems nereikia pagalbos, prireikus išmesite iš savo mašinos visus drabužius, prabangiąją elektroniką, kad tilptų tie vaikai, pasirūpinsite, kad jie būtų pavalgę, netgi žinosite, kokių vaistų jiems gali prireikti, kadangi su tėvais esate kalbėję apie jų atžalų ligas… Mes ne banderlogai, gaujomis negyvename, bet ir nesame niekšai, kad išduotume mums brangius žmones, o paskui likusį gyvenimą sau neatleistume.

Būna, kai prarandi tikėjimą ir pasitikėjimą. Dažniausiai tai įvyksta pamačius artimo žmogaus negyvą kūną. Tada atrodo viskas – Dievo nėra, teisybės nėra… Bet jei dar galvoji, jei kvėpuoji ir gali tai suvokti, vadinasi dar esi gyvas, ne viskas prarasta, o tai jau Dievo dovana. Svarbiausia yra nepasiduoti savigraužai. Lengviausia pasinerti į savigailos transą, o dar paprasčiau išmaukti degtinės butelį ir pasiduoti ne tik psichologinei, bet ir alkoholinei depresijai. Bet prieš tai darant vis tik reikėtų apmąstyti: gal tave mato vaikai, žmona, ligoninėje guli paliegę mama ar tėtis, kuriais, be tavęs, niekas nepasirūpins, gal tu esi vienintelis, kuris gali suteikti pagalbą ir padėti išgelbėti kaimyno šeimą, gal kaip tik tu esi tas, kuris gali ištraukti žmogų iš po nuolaužų, o gal tu gali su ginklu rankose stoti ginti tų, kurie dar turi ką prarasti, nors tau atrodo, kad tu jau nebeturi dėl ko kovoti. Kerštas nėra gerai, jis aptemdo sąmonę, tačiau jei keršto pojūtis padeda neleisti atimti sau gyvybės, – tebūnie, kad ir ši, nors kraštutinė, priemonė. Tačiau visada reikia pagalvoti apie kitus ir atsakymą, kaip elgtis, tikrai gausi. Pasitikėk savo instinktais. Išgyventi norintis žmogus arba keršto siekiantis gali labai daug. Neprarask tikėjimo ir pasitikėjimo savimi. Ukrainoje žmonės po nuolaužomis išbūna savaitėmis laukdami pagalbos, pabėgėliai šimtus kilometrų nueina, kadangi tiki ir pasitiki, kadangi visada yra dėl ko gyventi, net jei depresijos ar panikos apimtas to dar nesuvoki. Truputį, atsikvėpk, palauk, kol viskas praeis, ir pirmyn. Judėjimas – gyvybė.

Be abejo, visi žinome, kad sportuoti reikia, bet, deja, prisigalvojame tūkstančius priežasčių, kad tik to nedarytume. Tai vis dėlto kuo gi čia dėtas sportas? Juk jei reikia ruoštis karui, tai sportuoti kaip ir nebelieka laiko. Tik ar tikrai? Kaip save motyvuoti fiziniam parengtumui? Ir kam to reikia? Atsakyti galima pavyzdžiais: karo bėglė mama su vaikais ir daug nešulių (dokumentai, pienas, maistelis, sauskelnės, vanduo, drabužiai ir t. t.) Ukrainoje šimtus kilometrų ėjo pėsčiomis, kad išvengtų bombardavimo. Prieš įvažiuojant rusų tankams į vieną iš miestelių, dalis gyventojų spėjo persikelti per upę, kas plaukte, kas dar kaip išmanydamas, šitaip išvengė garantuotų kankinimų bei mirties. Be abejo, galima retoriškai galvoti: kodėl rusų kareivis turėtų mane nušauti ar kankinti, aš juk nieko jam blogo nepadariau?.. Ukrainiečiai tikrai nieko blogo nepadarė, tačiau jų žemėje dabar tūkstančiai civilių aukų… Bet grįžkime prie jūsų fizinės ištvermės: kaip greitai jūs eitumėte, jei nesportavote ir nesate geros fizinės formos? Tarkim, jau esate visiškai išvargęs ir galiausiai nespėjote į paskutinį traukinį, autobusą… Net jei bandydamas išsaugoti savo gyvybę nuspręstumėte kolaboruoti su okupantu, jokių garantijų, kad jūsų neišprievartaus, o paskui nenužudys. Nebūkime naivūs, Rusijos armijos karys (nusikaltėlis), įvykdęs nusikaltimą padarys viską, kad jus, kaip liudininką, sunaikintų. Jei esate geros sportinės formos, didesnė tikimybė, kad pavyks pabėgti, juk esate sveikesnis, greitesnis, ištvermingesnis, net po nuolaužomis išgyventi ilgiau veikiausiai galėtumėte. Galų gale nebūsite kitiems našta – kam gi smagu vilkti nepaeinantį žmogų (ypač jei tai ne tavo artimasis) rizikuojant savo gyvybe? Kita vertus, geros fizinės formos žmogaus stipresnė ir imuninė sistema. Jei nesate sportavęs ir nešiojęs sunkių nešulių, nuėjęs 15 km išmesite daug savo asmeninių daiktų, o atėjus vakarui tiesiog sušalsite be šiltų drabužių, kuriuos išmetėte, nes nebegalėjote panešti dėl nuovargio. Taigi, sportuokite šiandien. Ne nuo rytojaus. Ne kartą per savaitę, o kasdien. Ryte atsikėlus – pritūpimai, atsispaudimai, porą kartų per savaitę pabėgiokite gryname ore. Negalite prisiversti? Paprastas patarimas: eikite į sporto klubą ir užsiregistruokite į treniruotes su asmeniniu treneriu. Pinigai atsipirks puikia sveikata ir su ja susijusia dar geresne nuotaika. Sportiški žmonės gražūs, o tai visada motyvuoja.

Pareiga ir motyvacija

Informacija valdo viską. Tam, kad žinotum kaip elgtis, kur eiti, ko klausti, kokių imtis priemonių, pirmiausia privalai suprasti, kas vyksta aplinkui. Elektros nėra, internetas neveikia, telefono baterija nusėdusi… Pirmiausia yra artimiausi draugai, kaimynai. Ir be jokių VBS (viena bobutė pasakė). Pirmiausia reikia pagalvoti apie tą, kas pasakė: ar jis jums žinomas, ar juo galima pasitikėti? Kada, kur galima pasitikslinti dėl informacijos teisingumo? Elementari logika: visada reikia naudotis keletu šaltinių. Žmogus nebūtinai gali meluoti, tačiau jo emocinė būklė afekto būsenoje jį verčia išsikalbėti, o tada ir pasipila… visos prielaidos virsta nepatvirtintais faktais. Neskubėkime priimti sprendimų, ieškokime, kas turi radiją, prieigą prie interneto, gaudykite eteryje valstybinius kanalus, visada žinokite, kad paraleliai bus skleidžiama priešiška propaganda, todėl būkite labai įtarūs. Siekiant sužinoti, kur ir kokie saugiausi evakuacijos keliai, kur veikia valdžios institucijos, reikia pasitikėti tik oficialiais šaltiniais, ten galima gauti informacijos ir reikalingiausios pagalbos.

Ką daryti, jei labai baisu? Pirmiausia – pripažinti, kad baimė yra natūrali būsena, o ją dažniausiai sukelia nežinomybė. Jei turi laiko, surašyk savo baimės priežastis ir prie kiekvienos iš jų nurodyk sprendimo būdus. Pavyzdžiui, bijau mirties, kadangi pradėjus kaukti sirenoms bus raketų ataka. Vadinasi, privalau žinoti, kur yra artimiausia slėptuvė, kur yra mano paruoštas „išgyvenimo krepšys“: dokumentai, vaistai, vanduo, maistas, žvakės, degtukai, peilis ir kt. Tai padės man apsisaugoti ir išgyventi. Ko dar bijai, parašyk šiandien, nusipirk patogų kelioninį krepšį, susidėk į jį pagrindinius daiktus, patartina, negendančių produktų ir visada žinosi, kad esi pasiruošęs krizei bei realiai išgyventum iki to laiko, kol būtų suteikta pagalba. Visada apgalvok, kokios priemonės tau reikalingos, kad galėtum išgyventi. Žinosi savo baimę, žinosi ir sprendimo būdą.

Kodėl svarbu vienybė su valstybe? Juk daug kur nepopuliaru mėgti valdžią. Privalome suvokti, kad krizės metu valdžia būtų vienintelė, kuri užtikrintų valstybės gyvavimą, gynybos garanto – kariuomenės – funkcionavimą, taip pat ir visų gyvybiškai svarbių institucijų, nevyriausybinių organizacijų veiklą, sąveikumą su sąjungininkais, pagalba pagal svarbą ir pan. Prieš Rusijos armijos invaziją į Ukrainą šios šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis buvo „peršamas“ su kas antru Ukrainoje esančiu oligarchu, formuojamas jo prorusiškas įvaizdis, o kai valstybėje prasidėjo tikras karas ir reikėjo spręsti daug krizinių situacijų, jis tapo lyderiu, kurio tautai reikėjo. Jis nepabėgo, niekur neperbėgo ir iki šios dienos valdo valstybę ne blogiau nei bet kuris įgudęs politikas.

Nepasitikėdamas savo valstybe, pradedi realiai kolaboruoti su okupantu, nes jo tikslas yra įvaryti kiekvienam piliečiui nepasitikėjimą savo paties išrinkta valdžia, kad vėliau galėtų piršti savo, kaip geradario, saugumo laiduotojo, viziją. Tada labai nesunku būtų primesti marionetinę vyriausybę.

Patarimas visiems valdžios kritikams: jei balsavai ir tau nepatinka valdžia, palauk 4 metus ir balsuok už tuos, kuriais pasitiki. O jei nebalsuoji už nieką, reiškia tu nedalyvauji valstybės valdyme ir tavo nuomonė yra bevertė, kadangi tu nieko nepadarei, kad būtų išrinkta ta valdžia, kuria tiki bei pasitiki. Valdžia, kaip ir mes, tokie pat žmonės. Galima sau leisti nusivilti žmogumi, bet ne Tėvyne. Ji yra tokia, kokie esame kiekvienas iš mūsų.

Kokia kiekvieno iš mūsų pareiga valstybės gynyboje? Iš filmų, kuriuose daug kovinių epizodų, susidaro įspūdis, kad taip ir pats galėtum kovoti. Ar tikrai? Jei nesi mokęsis karybos, nesvarbu, taikos ar karo sąlygomis, turi prisipažinti, kad tikrai nesi karys. Kad ir kaip gerai apie save benorėtum galvoti. Gali būti pats kiečiausias karatistas, bet 9 mm pistoleto kulka, paleista net ir labiausiai paliegusio pėstininko, padarytų tavo tvirtame kūne mažytę, bet mirtiną skylutę. Ar užtenka tik motyvacijos, kad eitum ginti tėvynės?

Patriotiškumas, be abejo, skatina motyvaciją. Tačiau vien jos neužtenka, reikia dar ir žinių, reikia patirties: mokėti valdyti ginklus, individualių karinių įgūdžių, kurie formuojami per ilgas ir alinančias treniruotes, daug sykių kartojant tą patį. Reikia lavinti gebėjimus naudoti granatas, minas, sprogmenis, prieštankinius ginklus, valdyti kovinę techniką, koreguoti ugnį, mokėti parinkti ir užimti tinkamas gynybines pozicijas, išvystyti taiklaus šaudymo įgūdžius. Ir tai tik mažytė dalis to, ką turi gebėti karys. Labai svarbu kolektyviškas darbas, apimantis grandį, skyrių, būrį, kuopą, taip pat būtina gebėti vykdyti manevrą, kai nuo tavo ugnies palaikymo priklauso tavo padalinio karių gyvybė. Atpažinti priešininką ir jo techniką, kad savų neiššaudytum.

„Duokite man ginklą, esu pasiryžęs ginti tėvynę, mano valia kovoti ir žūti“, – atėjus dienai X pasakyti gali daugelis. Sveikintina, tačiau ar profesionaliems kariams ir tėvynei reikia žuvusio? Kokia iš tavęs nauda, jei žuvai, nespėjęs net iššauti? Mokytis mūšio metu – „prabanga“, kurios kaina yra mirtis, geriausiu atveju, sužeidimas. O kariuomenei reikia kario, kuriam nereikėtų 10 kartų kartoti, ką daryti, kaip judėti, kaip saugiai perduoti informaciją ir t. t.

Dar vienas labai svarbus aspektas, susijęs su tikrai gerbtinu patriotizmo jausmu, kuris dažniausiai ir atveda patriotą prie karinės komendantūros slenksčio. Karo metu nėra nei laiko, nei sąlygų patikrinti kiekvieno medžiotojo, piliečio, turinčio ginklą savigynai, lojalumo valstybei. Tiesiog neįmanoma. Karo metu kiekvienas ginkluotas nekarinės organizacijos asmuo yra potencialiai įtartinas, negalintis sau leisti švaistytis ginklu. Jis tampa potencialiu taikiniu ne tik priešui, tačiau galima grėsme ir draugiškoms pajėgoms. Tas pats „motyvuotas“ pilietis, neduok Dieve, dar ir padauginęs „velnio lašų“, gali būti palaikytas diversantu, šnipu, o laiko aiškintis gali ir nebūti…

Norint tapti kariu ir su ginklu ginti tėvynę, įgūdžius reikia pradėti formuoti, kol dar yra laiko. Tai ne tik suteiks didesnę galimybę išgyventi mūšio lauke, bet kariniai įgūdžiai gali lemti sėkmę ir pergalę mūšio lauke.

Kaip tapti tėvynės gynėju? Atsakymai paprasti: jei esi dirbantis ir nenori keisti savo gyvenimo ritmo, įstok į Lietuvos šaulių sąjungą. Jei esi tarnavęs kariuomenėje, sulauk šaukimo į rezervo karių mokymą ir atnaujink įgūdžius. Jei amžius dar leidžia, pakanka sveikatos ir gali sau leisti bent kartą per mėnesį savaitgaliais dalyvauti pratybose, rinkis Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Jei esi jaunas žmogus, bet negauni šaukimo į kariuomenę, tai ateik savanoriu į nuolatinę pradinę privalomąją karinę tarnybą. Jei dėl sveikatos ar amžiaus negali laikyti ginklo, tai dalyvauk paramoje organizuojant valstybės ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą. Jei tik yra noro, tai galimybių ir būdų bus 1 001.

Ne kiekvienas iš mūsų galime, o ir privalome mokytis karybos. Yra unikalių profesijų, kurios yra labai svarbios ir be ginklo rankoje: gydytojai, gaisrininkai, energetikai, elektrikai, inžinieriai… Kariams reikia daugybės paslaugų. Pavyzdžiui, karys parduotuvėje perka prekes, o kažkas tas prekes turi ne tik atvežti, bet ir pagaminti. Kiekvienas turi savo vietą ir pareigą valstybėje. Todėl turime suvokti, kad pasipriešinimas (rezistencija) gali būti aktyvus (valstybė ginama ginklu) arba pasyvus (eidami savo pareigas darome viską, kad saviems piliečiams būtų gerai, o priešui kuo blogiau).

Jei kariai bendradarbiauja su priešu, jie yra išdavikai. Jei civiliai bendradarbiauja su priešu, dirba su priešiškos valstybės marionetiniais vadovais, jie yra kolaborantai. Terminas „kolaborantas“ aiškinamas trejopai: 1) išdavikas; 2) asmuo, bendradarbiaujantis su visuomenės daugumos neremiama valdžia; 3) šalies pilietis, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia.

Siekiant išgyventi priešo okupuotoje teritorijoje ir vengiant kolaboravimo, visais įmanomais būdais, kiek leidžia sugebėjimai reikia kenkti priešui ir nesudaryti jam sąlygų jaustis patogiai, visada padėti savo piliečiams. Tarkim, esi paštininkas. Rusijos okupanto pavogto unitazo siunta juk gali nukeliauti ne į Maskvą, o į Sankt Peterburgą, pinigų perlaida gali „netyčia“ užstrigti dėl techninių kliūčių; jei esi mokytojas, būsi verčiamas mokyti okupacinės valdžios naratyvais sukurtų legendų, bet juk nestovės prie tavęs nuolat su automatu – tarp eilučių visada gali ugdyti tautos gynėjus. 1 001 būdas.

Jei nusprendei save ir savo šeimą išgelbėti – pasirinkai tarnauti okupacinei valdžiai, kadangi gyvybė svarbiau už viską, vadinasi, nutarei kolaboruoti: atmink ir įsisąmonink, kad savo gyvybę ir ateitį jau esi pasmerkęs amžiams. Tu tapsi taikiniu ne tik mūsų kariuomenei, bet ir kiekvienam savo kaimynui, tik ir laukiančiam progos tau pakenkti. Ir jei „netyčia“ užsiliepsnos tavo turtas, tai nei jis, nei jo šeima tikrai nepadės gesinti, į veidą šypsosis, o už nugaros galąs peilį, o tu nuolat jausi baimę bei įtampą… Ir jis bus teisus, nes tu esi teisėtas taikinys, už tai kaimynas ne tik kad nebus nubaustas, bet, jei pakenks kolaborantui, vėliau net bus apdovanotas kaip partizanas, pasipriešinimo prieš okupantus dalyvis. O atsiskaityti už savo veiksmus juk reikės… Kiek pažįstame dabar stribų, kurie pasigirtų, ką darė? O kiek partizanų, kurie yra mūsų nacionaliniai didvyriai? Rinkis, kurioje pusėje būtum. Teisybė vis vien nugalės, net jei reiktų ir 50 metų palaukti…

10 pamokų
Šios esminės pamokos – labai skaudi ukrainiečių patirtis

1. Evakuacija. Kol taika, neva neaktualu saugumas. Manome, kad jei kiltų karo grėsmė, yra kariuomenė, kariai ir pasakys, ką turime daryti. Ar tikrai? Dar keistesnė nuostata: esu medžiotojas, turiu ginklą ir savo šeimą tikrai apginsiu. Ar tikrai? Nesinori griauti pasitikėjimo savimi, tačiau nenustebkime, kai sužinosime, kad kariuomenė tiesiogiai ne tik kad nedalyvauja organizuojant evakuaciją, bet neturi laiko nei planuoti, nei vykdyti su ja susijusių dalykų. Karo metu kariuomenė kariauja! Be abejo, miestuose būtų komendantiniai vienetai, šauliai, savanoriai, bet didžioji dalis kovinių padalinių būtų prie gynybinių pozicijų, vykdytų valstybės saugumo uždavinius… Dar visai neseniai stebėjome tūkstančius Ukrainos žmonių, kurie užkimšo autobusų, traukinių stotis. Karo pabėgėlių srautai paralyžiavo eismą.
   Visuomenės branda, susitelkimas, organizuotumas, praktinis mokymas leidžia valstybiniu mastu suvaldyti evakuacijos chaosą. Tam reikalinga numatyti priemones, kelius, būdus, paskirti vadovaujančius asmenis, treniruoti atsakingas institucijas. Kariuomenė turi specialius CIMIC (angl. Civil Military Cooperation,; liet. karių ir civilių bendradarbiavimo) padalinius, kurie užtikrina sąveikumą su valstybinėmis institucijomis, nevyriausybinėmis, tarptautinėmis, vyriausybinėmis organizacijomis tiek taikos, tiek ir karo metu. Kasmet Lietuvos kariuomenė organizuoja mokymus „Perkūno bastionas“ – treniruojamas sąveikumas su savivaldybėmis ir jose esančiomis vyriausybinėmis bei nevyriausybinėmis organizacijomis. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi savęs paklausi, kuo galėtų prisidėti asmeniškai. Atsakymas paprastas – jei eini vadovaujamas pareigas, tai ir esi tas, kuris atsako už savo žmonių saugumą bei vadovavimą jiems krizės metu. Tam būtina turėti planą, būtina dalyvauti pratybose, jas organizuoti, numatyti veiksmus ir viską išbandyti praktiškai per treniruotes. Priešingu atveju vasario 24 dienos 4 valanda ryto ateis „netikėtai“. Todėl dabar kiekvienas pagalvokime, kiek kartų per metus jūsų kolektyvas darbovietėje treniruojasi veikti kilus gaisrui. Tiems, kam ši mintis kelia šypseną, derėtų pagalvoti, kad gaisras juk realiai gali įvykti, tai ar ne geriau labai aiškiai žinoti visus evakuacijos kelius, visus atsarginius išėjimus? Tas pats ir karo ar krizės atveju: nori būti pasirengęs, planuok ir treniruokis.

2. Mobilizacija. Niekada nebus taip, kad savanoriškumo principu visi susirinks kariauti. Būtų visko: vieni gali būti per klaidą pakviesti, kiti, atvirkščiai, ateiti ir nerasti savo duomenų. Juk per kibernetinę ataką įmanoma duomenis ištrinti, o tada bandyk įrodyti, kad tu – ne dramblys. Realybėje mobilizavus kariuomenės aktyviojo rezervo karius (atlikę tarnybą ir per pastaruosius 10 metų išleisti į atsargą) ar parengtojo rezervo karius (į parengtąjį rezervą patenka praėjus 10 metų po to, kai būna išleistas į atsargą ir iki kol šiam asmeniui sukanka 60 metų) yra visiškai įmanoma, kad jų sveikata bus netinkama, tačiau vien tik iš išvaizdos, neturint reikalingų dokumentų, tą įrodyti ne visada būtų paprasta. Siekiant išvengti problemų, būtina turėti reikiamus dokumentus, jei ne originalus, tai bent jų kopijas. Ukrainoje susidarė eilės norinčiųjų kariauti, tačiau daugelis jų neturėjo jokio karinio parengimo. Iškilo dilema – motyvacija didžiulė, o realiai mokytis mūšio metu sąlygų nebėra, tai kokia tikimybė išgyventi?
3. Komendanto valandos. Visuomenė privalo būti sąmoninga ir nerizikuoti gyvybe. Ukrainoje buvo likviduota daug diversinių grupių, pasinaudojus būtent komendantinių valandų suteiktais judėjimo apribojimais. Tik pilietinis sąmoningumas ir draugiškas, griežtas patarimas kaimynui, o vaikams – visiškas draudimas palikti gyvenamąją vietą komendanto valandomis. Tai leidžia ne tik išsaugoti gyvybes, bet ir padeda saugumo organizacijoms likviduoti diversines priešininkų grupes. Svarbu suprasti, kad stresą patiria ne tik civiliai. Nakties metu kariniam patruliui, matant artėjantį žmogų, rankose laikantį kažką panašaus į granatą ar ginklą, geriau dėl visa ko atlikti prevencinį šūvį, kad nereikėtų iš posto rankioti savo karių kūno dalių… Juo labiau kad komendanto valandomis buvo draudžiama būti viešose vietose be specialaus leidimo. Diversinių grupių judėjimo ir veiklos ribojimai bei užkirtimai įmanomi tik įvedus nepaprastąją padėtį.
4. Elementari savisauga. Ukrainiečiai per pirmuosius invazinio karo mėnesius susikūrė „kaimyninius pokalbius“ socialiniuose tinkluose ir dalijosi patarimais, kur reikia slėptis, kai vyksta apšaudymai, sprogimai, kaip geriau apsisaugoti, kur saugūs keliai, kuriuose Rusijos okupantų postuose sušaudo, kuriuose prievartauja moteris… Atrodo, viskas logiška ir elementaru, bet ar tikrai visi žinome, kad sprogimų metu neturėtume būti šalia stiklo — ne tik langų, bet veidrodžių, lempų, stiklinių pertvarų ir panašiai? Turime žinoti, kad reikia pašalinti visus stiklinius daiktus, juos uždengti paklodėmis, kad sprogimo metu būtų kuo mažiau šukių, kurios žalotų. Kilus pavojui reikia būti visiškai apsirengusiam ir nebijoti į namus „prinešti purvo“, kadangi vėliau apsiauti batų gali nebebūti kada. O kojas odos batai nuo skeveldrų nors kažkiek apsaugo. Slėptis geriausia yra koridoriuje, galima vonioje, kadangi ten nėra langų.
5. Vanduo ir maistas. Be maisto galite išgyventi beveik savaitę, be vandens – apie 3 dienas. Vaikai turi nuo mažumės įsisąmoninti: jei namuose dėl kokių nors priežasčių nebeveiktų elektra, sutriktų vandentiekis ir negalėtume išeiti iš namų, tai pasinaudojus tualetu jokiu būdu nereikia nuleisti vandens. Bakelyje yra apie 4–5 litrus vandens, kurio užteks keletui dienų. Ukrainiečiai vandenį leido iš radiatorių ir jį gėrė. Tai vienas iš pavyzdžių, o jų yra 1 001.
6. Ginklai. Grėsmės akivaizdoje didžiausias saugumo garantas yra ginklas. Tačiau ar visada reikia kiekvienam piliečiui duoti ginklą? Savigynos būrių organizavimas tikrai nėra blogai, tai yra puikūs pavyzdžiai, tačiau masinis žmonių ginklavimas, ginklų išdalinimas net prašalaičiams, pasak pačių ukrainiečių, nebuvo visiškai pasiteisinęs. Tai nelaikytina gerąją praktika. Kodėl? Pirmiausia dėl konkrečios struktūros, vadovo atskaitomybės vyresniajai organizacijai nebuvimo lyderystę labai greitai gali perimti „neformalūs lyderiai“. Nėra kontrolės, nėra ir atsakomybės už savo veiksmus. Žmonių psichika skirtinga. Tarkim, vaiką susprogdino rusų lėktuvo numesta bomba, ar dukrą išprievartavo ir nužudė rusų karys ir tėvui dėl to pakriko psichika, o jis yra gavęs ginklą… Gali būti, kad šaudys visus rusakalbius. Bet ar visi, kurie kalba rusiškai, turi būti sušaudyti? Išprotėjusio tėvo galvoje gal ir taip. Tačiau ar tikrai kiekvienas turėtų turėti ginklą? Pavyzdžiui, nusikalstamos struktūros, kurių recidyviniam mąstymo lygiui mentalinis supratimas diktuoja tik 3 pagrindinius primato poreikius: valgyti, miegoti ir daugintis. Kas tokiam sutrukdys šaudyti, jei jis turi tam skirtų priemonių – automatą ir nemažai šovinių, o moralė nulinio lygio? Tokia situacija gali tapti nevaldoma papildoma grėsme bendram visuomenės ir valstybės saugumui.
7. Internetas, socialiniai tinklai. Sveiki atvykę į XXI amžių. Ukrainos pamokos: geroji praktika, kai žmonės filmavo, fotografavo priešo techniką, karius ir tai Ukrainos kariuomenei sudarė sąlygas prioretizuoti taikinius, gauti tikslias vietas pagal geolokacinius telefonuose esamus duomenis ir sėkmingai naikinti okupacines Rusijos karių gretas. Tačiau buvo ir kitų, blogųjų praktikų, kai pasidarius „fainą selfį“ prie Ukrainos kariuomenės tanko ar su kariais, priešo žvalgyba susekdavo taikinius iš šių nuotraukų socialiniuose tinkluose – į tas vietas jau po akimirkos lėkė jų raketos. „Nekaltas selfis“… Fotografuojant, filmuojant „streeminant“ ne tik gyvai, bet ir dedant senesnius įrašus, išduodami strateginiai objektai, žmonių telkimosi vietos, svarbūs objektai ir pan. Priešas naikina ne tik karinius objektus, jis siekia sukelti paniką ir žmonių nepasitenkinimą, naikindamas civilius, infrastruktūrą. Rusija taiko „išdegusios žemės“ principą, kai naikinama viskas. Mirtinais išpuoliais gąsdinami gyventojai, bet kokiomis priemonėmis ir būdais siekiama, kad jie patys bandytų tai nutraukti — protestais ar bandant palenkti savo vyriausybes kapituliuoti. Priešas siekia palaužti valią priešintis.
8. Informacijos sklaida. Kariuomenė ne tik nesidalija informacija, ji maksimaliai stengiasi, kad būtų apribota jos sklaida ne kariniais tinklais. Kariniai ryšio tinklai visada turi vadinamuosius saugumo raktus, kurie neleidžia lengvai prisijungti ir perimti informaciją. Ne karinėms organizacijoms dar taikos metu reikalinga susikurti vietinio ryšio (radijo ar fiksuoto) linijas vietinio valdymo organizavimui bei kontrolei. Kitu atveju tiesiog strigs valdymas. Visuomenėje yra tiesiog būtina vystyti bendruomeniškumą, kad būtų galima užsitikrinti savitarpio pagalbą net ir elementariems poreikiams tenkinti: apsirūpinti maistu, pastoge, gauti patikimą informaciją, užtikrinti sau ir savo šeimai saugumą ir pan. Socialiniai tinklai šiuo atveju yra didžiulė pagalba: Signal, Viber, Messenger, Telegram ir kiti informacijos pasidalijimo priedėliai padeda koordinuoti veiksmus ir rasti sau pagalbą bei padėti vieni kitiems.
9. Savanoriai. Yra labai daug savanorių, kurie nenuilstamai dirba Ukrainos labui. Tai yra tiek Lietuvos, tiek Ukrainos piliečiai. Jų pastangomis išgelbėta daugybė sužeistų žmonių gyvybių, jiems parūpinta vaistų, maisto ir pan. Vieni veža iš Europos humanitarinę pagalbą iki Lvivo, Kyjivo ar kitų miestų, kiti savanoriai išvežioja tą pagalbą į priešakines fronto linijas. Ne už medalius, ne už padėkas, o todėl, kad jie mato, kaip ta pagalba reikalinga. Kaip pasakoja vienas savanoris, grįžęs iš eilinės „misijos“ Ukrainoje, jis atvežė duonos ir miltų močiutei, kuri jau 2 mėnesius nebuvo ragavusi duonos, kadangi regione vyko mūšiai. Ji tą duoną bučiavo ir verkė, nedrįsdama atsikąsti. Kad suprastume, kodėl savanoriai rizikuoja savo gyvybe, reikia pamatyti iš dėkingumo verkiančius tėvus, kurių vaikas, sergantis diabetu, nebuvo gavęs vaistų jau keletą mėnesių. O žmonės gyvena ir miršta taip ir nesulaukę pagalbos. Yra ir kitos savanorių grupės, kurios prisideda padėdamos kariams: gamina maistą, tvarko buitį, valo ginklus, taiso, remontuoja avalynę, mezga, siuva liemenes… 1 001 darbą atlieka savanoriai, trokšdami ukrainiečių pergalės. Jie tiesiog skatina kovoti, pavyzdžiui, į frontą atveža iš namų vaiko piešinėlį, kuriame parašyta: „Ačiū, kary, kad mane gini – brangus, mylimas tėti, mama“… Apsiverkia susijaudinęs karys ir žino, kad joks vado įsakymas jo taip nemotyvuos kovoti, kaip to vaiko žodis „ačiū“. O mes ar galime prisidėti? Žinoma. Juk savanoriai daug mūsų daiktų į Ukrainą nuveža.
10. Mūšiai apgyvendintose vietovėse (angl. Fight in build up areas, FIBUA). Karas Ukrainoje išgrynino tam tikrus mūšių būdus. Pačiu pirmuoju punktu yra pažymėta „evakuacija“. Jei kariuomenė davė nurodymą evakuotis, tai, patikėkite, geriau nedelsiant iš karto palikti savo gyvenamąsias patalpas. Kad ir koks brangus buvo remontas, tačiau gyvybė brangesnė. Namą visada gali pasistatyti kitą, o kitos gyvybės nebus, koja ar ranka neatauga. Mūšiai vyksta visur: ore, ant žemės, vandenyje, kibernetinėje erdvėje. Ukrainoje sugriauti miestai, miesteliai, kaimai. Kariuomenė įsitvirtina ten, kur jai yra geriausios pozicijos. Kariai – ne savižudžiai. Karo menas yra ne tik kaip sunaikinti priešą, tačiau ir kaip išgyventi. Miestai ir jų infrastruktūra yra pati geriausia gynybinė fortifikacija. Pastatai atlieka tiek dengimo, tiek ir maskavimo funkcijas. Kariai gali užimti patogias priešo naikinimo pozicijas. Jei gynyboje standartinis priešo ir besiginančiųjų santykis yra 1:3, tai miesto gynyboje – 1:5. Tam tikrais atvejais galima išlaikyti ir daug didesnį santykį. Miesto gynėjai gali labai ilgai gintis, alinti priešą iš jiems patogių pozicijų. Atsiminkime „Azovstal“ didvyrius, kurie nepasidavė, kovėsi 82 dienas, iki tol, kol jiems neįsakė pasiduoti vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas. Miesto infrastruktūra yra pati puikiausia priedanga nuo artilerijos, aviacijos, priešui ribojamas judėjimas ir matomumas, O gynėjui, dar jei gerai pažįsta miestą, tai unikali galimybė naikinti priešą ilgai ir nuobodžiai.

* * *

Taigi, kas atsakingas už pasirengimą minėtoms situacijoms? Galima teigti, kad kiekvienas iš mūsų. Ir ne nuo rytojaus, o nuo vakar. Mes patys turime ieškoti informacijos, privalome kaupti žinias, lavinti savo įgūdžius, kad būtume kuo geriau pasirengę iššūkiams ir gebėtume dar geriau organizuoti savo, savo šeimos ir kitų žmonių saugumą, valstybėje kilus bet kokiai krizei.

Lietuvos kariuomenė yra identifikavusi daugybę pamokų, jos yra diferencijuojamos pagal įvairius lygius ir temas, pvz.: kovinis pajėgumas, kovinės paramos pajėgumai, logistika, civilinė sauga, darbas su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Kariai mokosi, kaupia ir analizuoja patirtį, daro išvadas, be to, kiek leidžia karinės informacijos saugumo reikalavimai, patirtimi dalijasi su visuomene.

Karas Ukrainoje dar nesibaigė ir veikiausiai greitai nesibaigs. Ukrainiečių didvyriškumo ir gyvybių kaina Rusijos karinė galia silpsta, bet tai nereiškia, kad ji jau nugalėta. Jei ne mūsų narystė NATO, tai nemaža tikimybė, kad šiandien tas pats vyktų Lietuvoje. O jei taip būtų, tai ir mes, kaip dabar ukrainiečiai, būtume dėkingi už kiekvieną išgelbėtą šeimą, į mokyklą priimtą vaiką, pagydytą karį, numegztas šiltas kojines. O Ukrainai, dabar kariaujančiai su didžiule Rusijos kariuomene, kuri karui ruošėsi daug metų, reikia daug ginklų, amunicijos – dar daugiau. Jei mes šiandien padėsime jiems, tai rytoj turėsime moralinę teisę priimti pagalbą ir iš jų.

Karas baigiasi, o žmogų, patyrusį jo baisumus, karo šmėkla persekioja visą gyvenimą.