rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj gruodžio 12-osios rytą „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie JAV reikalavimus, kad Ukraina skubiai kapituliuotų prieš rusijos federaciją, kokia esminė to susitarimo grėsmė, kiek dar Ukraina turėtų kovoti, kad gautų realią taikos galimybę, taip pat kodėl gilūs raketų smūgiai į rusijos federacijos užnugarį – geriausias Ukrainos koziris šiame kare.
– Sveikinu jus, žmonės ir šlovė Ukrainai. Speciali „Radio NV“ transliacija tęsiasi. Esu Tetiana Ivanska. Penktadienio rytą pradedame kartu su jumis. Kodėl be galo džiugu? Aptarsime svarbias naujienas, stebėsime, kaip vystosi tas derybų takelis, kaip į Trumpo pareiškimus jau pradėjo reaguoti Europos lyderiai. Ir matom, kad kažkur jiems jau pradeda trukti kantrybės, bet kantrybė dar nesibaigė. Ir, kaip sakoma, galima daug kalbėti, daug nervintis, o išties svarbiausia yra daryti. Ir mes būtent tuo ir užsiimame. Tiksliau, ne mes, o mūsų Ukrainos ginkluotosios pajėgos būtent tai daro. Siūlyčiau nuo to ir pradėti.
Ką mes darome? Kas vyksta fronte? Kas vyksta Ukrainos ginkluotosiose pajėgose? Kalbamės su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktoriumi Evgenu Dykyj.
Pone Evgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti. Šlovė Ukrainai!
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Pone Evgenai, na, kaip tik mano pirmasis klausimas jums ir apie derybas, ir apie Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Prieš dieną Ukrainos prezidento trumpojoje spaudos konferencijoje vienas žurnalistų užduotų klausimų kaip tik buvo apie kariuomenę ir tą derybų momentą. Ir jis pasakė, kad dabartinėse taikos plano versijose Ukrainos ginkluotųjų pajėgų skaičius numatomas 800 000 žmonių, koks šiuo metu ir yra realus karių skaičius. Jis sako, kad buvo įvairūs skaičiai, tačiau šiuo momentu 800 000 yra suderinti su kariškiais. Norėčiau, kad jūs įvertintumėte šį skaičių, nes išties tiek teko skaityti ir girdėti, tiek ir pažįstami kariškiai sako: „Tai išties geras skaičius, tai ne kokia niekinga išdavystė, tai mažytė pergalė“. Bet išdavystė galėtų būti nesugebėjime išlaikyti tokią kariuomenę?
– Na, aš čia iškart matau išdavystę visai kitaip, jei jau mes naudojame tokią terminologiją. Esmė ta, kad jau pats faktas, jog mes aptarinėjame kokį nors konkretų skaičių, šiame kontekste visai nesvarbu, ar tai 800 000, ar 80 000, pats faktas, kad taip yra, reiškia, kad mes pralaimėjome. Na, apskritai, atleiskit, bet išties mes visi esame suaugę žmonės. Tokios karo veiksmų nutraukimo sutartys, kuriose vienai iš šalių nustatoma maksimali tos šalies ginkluotųjų pajėgų riba, vadinama tos šalies kapituliacijos sutartimis. Na, gerai, mes tai žinome.
Karą pralaimėjusiai pusei nugalėtojai nustato, kiek ginkluotųjų pajėgų jie gali turėti. Dar daugiau, visi istoriniai precedentai iki mūsų turėjo dar vieną punktą: ginkluotųjų pajėgų skaičiaus apribojimai buvo uždėti tai šaliai, kuri pradėjo karą, o paskui pralaimėjo. Kad ji nebebūtų agresyvi, kad Dievas neduotų ragų patrakusiai ožkai. Dėl to kariuomenei nustatomi apribojimai. Tuo jie buvo grindžiami, pavyzdžiui, Vokietija po jos pradėtų ir pralaimėtų karų.
Todėl, atleiskit, manęs čia visiškai nedomina konkretus skaičius. Išties siaubingas jau pats faktas, kad mes rimtai svarstome tokią taikos sutarties sąlygą. Tai reiškia, kad mes išties rimtai diskutuojame apie savo kapituliacijos sąlygas ir bandome derėtis dėl kai kurių, na, priimtinesnių ar mažiau priimtinų, bet būtent tame ir yra esmė.
Vadinasi, mūsų vadovybės, o tiksliau šiuo atveju mūsų brangiųjų (na, tiesiog nesiverčia liežuvis pavadinti „sąjungininkais“) partnerių požiūriu mes jau esame blogoje padėtyje, tad tokiu atveju nugalėtoja yra rusijos federacija, kurios visa pergalė išties grindžiama ne karine sėkme ir ne veiksmų teisingumu, o kad šalis agresorė, šalis, pažeidusi visus tarptautinius įstatymus, po rinkimų JAV įgijo naują sąjungininką ir, pasinaudodama tuo, kad dabar turi tokį galingą sąjungininką, laimėjo šį karą.
Štai kaip iš tikrųjų atrodo tos sąlygos. Ir labai konkretus skaičius čia nieko nereiškia. Pats faktas, kad faktiškai esame padaryti kaltais dėl šio karo ir kaip agresoriui ateičiai apribojamas mūsų kariuomenės dydis ir kariuomenės dydį nustatome ne mes, o mums nustato.
Na, tai vadinama kapituliacija, tai vadinama pralaimėtu karu. Nors, tiesą sakant, nesu tikras, kad, sakykime taip, tik apskritai dėl vienintelės priežasties dar vis ramiai žiūriu į visa tą absoliučiai gėdingą veiksmą, į visus tuos, na, pasibjaurėtinus dalykus, besisukančius aplink tai, kas priimta vadinti derybų takeliu, tuo derybų procesu.
Vienintelė priežastis, kodėl į tai žiūriu gana ramiai – ta, kad, atvirai kalbant, esu įsitikinęs, jog rusija vis tiek nieko nepasirašys. rusija reikalauja absoliučios kapituliacijos visais klausimais. Na, o mes būgtai sutinkame tik su 20 iš 28. Jau, kad sutinkame su 20 iš 28, yra gėdinga.
Tai absoliučiai iškreiptas pasaulis, kuriame auka tapo kalta dėl agresijos, kur jos nusikaltėliams atleidžiama absoliučiai viskas. Vien todėl, kad jie yra ganėtinai stiprūs ir dar turi stiprų sąjungininką. Taip, visi tie dalykai išties yra nepriimtini [ir neleistini]. Tai yra tie 19–20 punktų, tie 24, kuriuos paišė europiečiai. Visa tai susiję su vienu ir tuo pačiu dalyku, apie kurį, na, nesinori net kalbėti.
Tai apie absoliučiai baisų iškreiptą pasaulį, kuriame iš tikrųjų mums nebūtų vietos. Ir tai, kad mūsų sunaikinimas bus trumpam sustabdytas, visiškai nekeičia proceso esmės. Bet sakau, kad bent jau vienintelė priežastis optimizmui yra tai, kad čia matau tik vieną. Kadangi mes kartu su mūsų Europos partneriais bandome dar kažką išsiderėti, tuos 19-20 punktelių, o rašką tenkina tik arba visas paketas, arba nieko.
Todėl manau, kad galų gale nieko nebus, kad rusija vis tiek nepasirašys, net ir tų absoliučiai siaubingų kompromisų, kuriuos spaudžiama mūsų pusė jau yra pasirengusi padaryti. Taigi.
Beje, norėčiau tarti keletą žodžių gindamas mūsų vyriausybę ir mūsų pareigūnus, nepaisant, kad nuolat juos daugokai kritikuoju. Bet jei tai priklausytų tik nuo jų valios, jie viso to nežaistų. Tačiau mus spaudžia ne tik Jungtinės Valstijos.
Mūsų brangūs Europos partneriai, viena vertus, viena ranka padeda mums priešintis putinui ir Trumpui. Bet nė vienas iš jų nesiryžta tiesiog imti ir tiesiai pareikšti tai, ką dabar mes kalbame. Kad iš principo tokio formato susitarimai – net tik, kad apie juos net neturėtų būti kalbama, bet, kad jie visiškai iš esmės nepriimtini, o ne kokie atskiri punktai. Ten iš visų punktų tik vienas priimtinas. Dėl apsikeitimo belaisviais. Tik tiek. Visų kitų dalykų negalima netgi svarstyti.
Tačiau tarp mūsų partnerių tokių nėra nė vieno. Jie visi šoka aplink tą rusvą beždžionę su granata. Jie visi bando ją kažkaip sušvelninti, kažkaip kažką jai įsiūlyti.
Na, nors iš tikrųjų jie jau viską supranta. O štai paskutinis žurnalo „Der Spiegel“ tai labai puikiai parodo. Ant jo viršelio klasikinio stiliaus iš pasaulinių karų ar Šaltojo karo laikų karikatūra, kurioje putinas ir Trumpas kartu peiliu pjausto pyragą su Europos Sąjungos vėliava, ir antraštė „Bendras dviejų niekšų tikslas“.
Taigi, jie viską supranta, bet atleiskit už grubumą, neturi kiaušių, kad galėtų daiktus pavadinti tikraisiais vardais.
Ir tokioje situacijoje, žinoma, mūsų vadovybės galimybės yra labai ribotos, ir ji taip pat priversta žaisti tą gėdingą žaidimą. Taigi, taip pat yra priversta derėtis dėl atskirų punktų to, kas iš esmės yra nepriimtina.
Bet aš sakau, kadangi vladimiras vladimirovičius, berods neskaitė pasakos apie auksinę žuvelę arba prastokai išmano istoriją, na, manau, kad vladimiras vladimirovičius dabar labai… Taip, jis, beje, gali gauti viską. Jis turi šansą, jis gali laimėti, bet gali nutikti ir taip, kaip nutiko su „genosse“ Hitleriui. Kai „tovarišč“ Stalinas 1942 m. pasiūlė „genosse“ Hitleriui labai palankias taikos sąlygas, davė jam Baltijos šalis, Baltarusiją, Ukrainą, na, tiesą sakant, jis grįžo prie 1918 metų Bresto taikos sąlygų. O „genosse“ Hitleris nepanorėjo, nes siekė užbaigti karą netgi Urale. Na, galų gale baigė jį bunkeryje Berlyne. Taigi.
Man atrodo, kad dabar vladimiras vladimirovičius padarys būtent tokį pasirinkimą, kad arba viskas, arba nieko. Arba visi 28 punktai, arba aš visai nepasirašau, mes toliau kariaujame. Ir aš manau, bei patarčiau mūsų klausytojams taip pat manyti, jog mums teks toliau kariauti.
– Pone Evgenai, Na, atvirai kalbant, man atrodo, kad ukrainiečiai tai supranta, jog reikėtų tuo vadovautis. Ir čia matome, kad, na, atleiskit, bet visas pasaulis dabar kažkiek yra Donaldo Trumpo ir gal net jo demencijos ir jo būklės įkaitu. Ir matome, kaip mūsų partneriai Europoje kažkiek bando žaisti šį žaidimą. Ir mus taip pat verčia kažkiek žaisti. Taip, bet išties viskas dabar sprendžiasi mūšio lauke.
Dabar pakalbėkime apie tai, kaip mes jį plečiame, kad būtų ne tik negatyvumas, nes kaip jau ten bebūtų, mums reikia atsilaikyti dieną ilgiau už tą teroristinę federaciją. Ir mūsų Ukrainos ginkluotosios pajėgos padeda mums susitikti kiekvieną rytą. Ukrainos ginkluotosios pajėgos iš tikrųjų dabar yra lemiamas veiksnys tose derybose. Ir man atrodo, kad būtent jos apspręs, kas bus su šiuo pasauliu toliau.
Kas gero? Trečiadienį Voroneže buvo paskelbta apie raketų grėsmę. Ten po to pranešimo pasigirdo sprogimai. Mieste prasidėjo elektros ir vandens tiekimo sutrikimai. Leidinys „Astra“ spėja, kad buvo atakuota šiluminė elektrinė ir įmonė „Voronežsintezkaučuk“. Klausimas, kas ten nuskrido? Nejaugi turime pretekstą manyti, kad buvo panaudotos [balistinės raketos] „Sapsan“? Taigi, kalbant apie mūsų tolimojo nuotolio ginklus, kaip dažnai jie dabar naudojami ir kiek mums jų vis dar trūksta? Na, žinoma, norėtųsi, kad jų būtų pagaminama kuo daugiau…
– Na, pirmiausia, tiesiog keliais žodžiais dar užbaigsiu ankstesnę temą, nes ji labai glaudžiai susijusi su tuo, apie ką kalbame. Visose tose derybose, tame šokyje su būgnais apie rusvą beždžionę su granata yra vienas didelis neigiamas aspektas.
Štai jūs tai užtikrintai, na, jau nekalbant apie esmę, jūs taip užtikrintai pasakėte, kad mes, ukrainiečiai, puikiai suprantame, jog turime toliau kovoti. Bėda ta, kad yra visiškai ne taip. Visos tos su derybomis susijusios nesąmonės, deja, labai susilpnino visuomenę. Taigi iškilo ta staigaus konflikto įšaldymo iliuzija. Nepavadinsi to taika, bet staigaus įšaldymo iliuzija yra labai galinga.
Tad aiškiai pasakykime – ne, to nebus. Turime suprasti, kad norint bent jau įšaldyti konfliktą, tai turės padaryti net ir tie mūsų bendrapiliečiai, kurie jau seniai iš savo žodyno išmetė žodį „pergalė“, nors, mano nuomone, visiškai veltui jie per anksti jį išmetė. Taigi. Bet net ir tie, kuriems įšaldymas jau būtų savotiška pergalė, kad visa tai tik baigtųsi, net ir jie turi suprasti, kad net ir dėl įšaldymo turime dar metus ar dvejus labai sunkiai pakovoti, ir tada bent jau įšaldymas taptų tikrai įmanomas. Labai svarbu tai perteikti.
Ir tame metų-dviejų prakariavime išties lemiamą vaidmenį vaidina būtent mūsų giluminiai smūgiai. Vadinasi, visiškai akivaizdu, kad fronte, na, kažkokioje perspektyvoje, kurią galima daugiau ar mažiau įsivaizduoti, tai yra, ateinantį pusmetį, metus, mėnesius, duok Dieve, kad mes tiesiog sustabdytume priešo puolimą. Kad tik sustabdytume priešo puolimą, kad tik padarytume jiems maksimalių nuostolių, kad juos permaltume.
Kol kas nerealu frontui iškelti kitokių, tiesą sakant, užduočių. O štai per tolimuosius smūgius kad ir į ne visiškai neartus dirvonus, betgi į jau pradėtus arti laukus, iškart pasipila galingas derlius.
Mes ką tik pradėjome tuos dirvonus arti, o jau matyti rezultatai. Ir todėl, kad pagal mano terminologiją nugalėtume rusiją, o pagal skeptikų ir pesimistų – pasiektume, kad rusija sutiktų bent jau su įšaldymu ir taika, būtent mūsų smūgiai rusijos teritorijoje vaidina svarbų vaidmenį. Tai tikrai, na, beveik pagrindinis dalykas, kurį dabar darome.
Mes tai darome labai sistemingai. Jūs klausiate, kaip dažnai, atsakymas – kiekvieną dieną. Taip, būtent kiekvieną dieną. Ir vyksta didžiulis mūsų gaminamos produkcijos gamybos koregavimas.
Taigi prie raketų dar sugrįšime. Vis tik per labai trumpą laiką mums tenka nueiti labai ilgą kelią. Plataus masto karo pradžioje mes išvis neturėjome jokių priemonių, kurios skristų toliau nei 200 km, o 200 km galėjo nuskristi tik raketa „Neptun“, kurios turėjome tik 8 vienetus. Tai tiek, kad suprastumėt, kokia buvo pradinė padėtis.
Šiandien vien tik kompanijos „FirePoint“ tolimojo nuotolio dronų FP-1, kurie yra pagrindinė masinio poveikio priemonė… Taigi kažkodėl dabar tas kiekis jau išslaptintas. Šiandien jų gaminami po 200 vienetų per dieną, pabrėžiu. Taigi. Ir tai nėra vienintelis modelis, kurį naudojame. Antroje vietoje yra Antonovo „Liutyj“ ir yra dar bent keturi modeliai. Tai tie, apie kuriuos žinau, sakykim taip.
Na, bet būsiu sąžiningas, žinau apie viską, kas yra masinėje gamyboje. O kiek prototipų dar baiginėjama, galbūt nežinau. Bet net ir masinėje gamyboje, sakau, yra keturi modeliai ir iš jų masiškiausi gaminami šimtais per dieną.
Tiesą sakant, žinau, kokios sutartys sudarytos kitiems metams. Neturiu teisės atskleisti skaičių, bet galiu pasakyti, kad jie geresni. Jie žymiai geresni nei šių metų. Kitaip sakant, modeliai jau nėra tobulinami. Jie jau ištobulinti, jie gana geri savo klasėje. Beje, taktinėmis techninėmis eksploatacinėmis savybėmis jie nėra prastesni net už naujausias „šachedų“ modifikacijas. Būtent tai ir vyksta – masinis gamybos didinimas, kad kasdien skraidytų ne šimtai, o tūkstančiai.
Na, mūsų klausytojams galėtų kilti logiškas klausimas: „Palaukit, jei kasdien skrenda šimtai, kodėl nematom šimtų pataikymų?“ Na, rusų oro gynybos taip pat niekas nepanaikino. Jos nuolat vis pamažiname, bet jos vis dar yra. Ir lygiai taip pat, kaip kai vyksta masinis „šachedų“ antpuolis prieš mus, na, šimtai vienetų skrenda, o mes toliau kalbame apie dešimtis smūgių, nes dauguma jų numuša mūsų oro pajėgos.
Taigi kol kas su raška situacija yra absoliučiai simetriška. Kiekvieną dieną mums tenka paleisti šimtus vienetų, iš kurių dešimtys pasiekia savo taikinius. Ir tai jau neblogai, bet atitinkamai, pirma, kai skris tūkstančiai vienetų, atitinkamai šimtai pasieks taikinius. Pagal tą pačią proporciją toks pat procentas. Na, o antra, dar ir procentas keičiasi. Tiesą sakant, rusų zenitinių raketų atsargos pasirodė taip pat ne beribės. Ir jie realiai dabar su tuo turi problemų.
Tiesą sakant, mums labai gerai pažįstama problema. Mes žinome, ką reiškia, kai baigiasi zenitinės raketos ir kai matai, kad atskrenda, o neturi kuo numušti. Taigi, rusai labai sparčiai vystosi, pavadinkime tai taip, ta kryptimi. Jų oro gynyba ta kryptimi labai sparčiai progresuoja. Ir 2026-ieji metai jiems šia prasme bus daug blogesni nei 2025-ieji. O ten kol kas taip, labiausiai paplitęs dronų komponentas.
Tačiau kuo iki šios išsiskyrė rusijos atakos? Tai tuo, kad jos kombinuotos, nes ji iš sovietų sąjungos paveldėjo raketų gamybą, todėl lygiagrečiai su dronais skrenda sparnuotosios raketos ir skrenda balistinės raketos. Ir čia mes esame stadijoje tų, kurie yra priversti labai greitai vytis.
Taigi, pagal sparnuotąsias raketas mes vejamės. Na, sakykim, yra keli modeliai. Na, tarkim, mano požiūriu, mes turime tik dvi pilnavertes sparnuotąsias raketas. Na, betgi dauguma pasaulio šalių išvis negamina jokių raketų, ar ne? Ne, bet apskritai visai ne taip. Tos šalys, kurios gamina sparnuotąsias raketas, jų pagamina iki 10 [vienetų per metus].
Taigi, o mes tokių turime „tik“ dvi. Būtent „Neptun“, beje, trijose skirtingose modifikacijose skirtingoms užduotims. Ir būtent „FirePoint“ kompanijos „Flamingo“, kurių masinė gamyba jau vyksta, tačiau vis dar yra nedidelės apimties. Tai yra, apskritai gaminama jau nebe vienetai, o dešimtys vienetų. Prototipų stadija jau praeityje, tad atitinkamai kitais metais užduotis – gaminti jas dešimtims vienetų. Ne apskritai, o dešimtimis vienetų per dieną. Na, taip, būtent čia slypi iššūkis – pradėti didelio masto gamybą.
Tai tiek apie sparnuotąsias raketas. Taigi pagal sparnuotąsias raketas galima teigti, kad 2026-aisias mes aiškiai su rusais susilyginsime.
Na ir kaip tik galiausiai prieiname prie to, nuo ko jūs pradėjot, prie „Sapsan“. „Sapsan“ – tai mūsų balistinė raketa. Na, kiek ji galinga? Tai „Iskander“ lygio balistinė raketa, galbūt net geresnė nei „Iskander“. Betgi būtent todėl aš esu labai atsargus dėl tokių technologiškai sudėtingų produktų. Na, būkime sąžiningi, dažniausiai tai trunka dešimtmečius.
Kitas dalykas, kad formaliai tai ir truko dešimtmečius. „Sapsan“ kompleksas buvo pradėtas kurti labai, labai seniai, tačiau lėšos nebuvo skirtos, todėl jis buvo kuriamas popieriuje ir netgi prototipas nebuvo pagamintas. Visiškai pripažįstu, kad mes padarėme tą šuolį, tai yra, finansavome tai, kam dešimtmečius buvo prašoma pinigų ir kam jau buvo brėžiniai.
Taigi mes nuėjome kelią nuo brėžinių iki gamyklinio prototipo. Manyčiau, kad mes jau galėjome jį praeiti. Bet tokiai sudėtingai produkcijai, kelias nuo prototipo testavimo iki masinės serijinės gamybos, na, taip pat nėra lengvas. Nemanyčiau, kad mūsų atveju tai užtruks dešimtmečius. Manyčiau, kad mūsų atveju tai truks mėnesius. Bet vis dėlto dabar aš dar nesitikėčiau „Sapsan“ raketų. Tikiuosi 2026-aisias pamatyti jų kovinį panaudojimą. Labai to tikiuosi. O dėl masinės gamybos – na, pamatysim.
Ir, tiesą sakant, kol kas daugiau vilčių dedu į kitą „FirePoint“ produktą, nes jis yra paprastesnis. Kol kas „FirePoint“ labiau kūrė ne savą „Iskander“, o savas kopijas S-300, S-400 raketų. O, mes pamenam, kad rusai S-300, S-400 skirtas zenitines raketas, perdarė smūgiams į antžeminius taikinius. Todėl „FirePoint“ nuėjo tokiu keliu, nes nukopijuoti S-300, S-400 skirtą raketą, padaryti nelicencijuotą jos kopiją ir paleisti jos masinę gamybą yra nepalyginamai lengviau nei „Iskander“ ar „Sapsan“. Pagal taktines technines charakteristikas tai bus toli gražu ne „Iskander“, bet bus absoliučiai lygiavertė amerikietiškoms ATACAMS, kurių, pamenat, mes maldavom dvejus metus, o tada jie stačiai kažkiek vienetų mums atskaičiavo, o dabar prie Trumpo jie vėl kategoriškai jų mums nebeduoda. Na, tiesą sakant, sąlygiškai savos ATACAMS, S-300, S-400 pagrindu testavimą „FirePoint“ turėtų pradėti iki Naujųjų Metų ir 2026-aisias pradėti masinę gamybą.
Ta istorija, man atrodo, turėtų klostytis daug greičiau nei „Sapsan“ istorija. Na, kadangi tai skirtingi produktai, jų negalima palyginti. Būtent „Sapsan“ kelias daug ilgesnis, nes galų gale tai yra absoliučiai visavertis „Iskander” konkurentas. Betgi taip, 2026-aisiais metais mes visa tai pamatysim.
– Čia, pone Evgenai, leiskite man dar kartą pabrėžti, kad kalbame apie 2026-uosius metus, nes išties nei jūs, na, nei aš netikime, kad tas derybų takelis nuvestų link kokio nors pasirašymo, nes visų pirma pačiam putinui yra nenaudinga sustabdyti karą. Tai pavojinga jam ir nenaudinga visai teroristų federacijai. Todėl verta prisiminti, kad turime padėti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ir padėti joms nuolat. Ir jei dabar nesate kariuomenėje, tuomet turite būti dėl kariuomenės. Ir atminti, jog būtent jie mus apsaugo.
Pone Evgenai, labai ačiū.
Su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgen Dykyj.