Vasario 12-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje kalbėjo apie masinę raketų ataką prieš rusiją, smūgius Vyriausiosios raketų- ir artilerijos valdybos arsenalui Kotlubane Volgogrado srityje, apie priešo nuostolius fronte ir masinę ataką prieš Ukrainą.
– Sveikinu visus. Ketvirtadienis, vasario 12-oji. Pradedame specialią „Radio NV“ transliaciją. Esu Pavlo Novikovas […].
Mielieji, kiekvieną transliaciją pradedame nuo situacijos kare analizės. Yra nauja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo suvestinė ir, beje, yra įdomių duomenų, tačiau įdomiau netgi ne tai, ką Generalinis štabas pateikia skaičiais, o tai, kas dedasi pelkėse. Dabar pacituosiu Volgogrado srities gubernatorių Andrejų Bočarovą: „Šiąnakt (dabar tiesiog verčiu iš rusų kalbos), rusijos gynybos ministerijos oro gynyba atmuša raketų (dėmesio!) ataką Volgogrado srities teritorijoje. Dėl krentančių nuolaužų kilo gaisras gynybos ministerijos objekto teritorijoje netoli Kotlubano kaimo. Gaisro gesinime dalyvauja regiono, nepaprastųjų situacijų ministerijos ir gynybos ministerijos priešgaisrinės tarnybos“. Betgi toliau įdomiausias vykstantis dalykas – evakuacija. Jau ten nusiųsti autobusai evakavimui Na, kažkodėl nuspręsta iš artimiausios Kotlubano gyvenvietės evakuoti civilius gyventojus. Vietiniai praneša, kad sprogimai griaudėjo visą naktį ir ryte nesibaigia. Vyriausiosios raketų ir artilerijos valdybos sandėlis, arsenalas –tai toks labai rimtas taikinys. Ilgokai nematėme tokių epizodų. Na, pradėkime pokalbį nuo to.
Turime ryšį su rusijos ir Ukrainos karo veteranu, buvusiu bataliono „Aidar“ kuopos vadu, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktoriumi Evgenu Dykyj. Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai!
–Didvyriams šlovė! Labą rytą! Žinote, sunku susilaikyti. Norisi pradėti niūniuoti seną, seną, seną dainą apie rožinį flamingą „Saulėlydžio vaikas“. Taigi, matomai, tiesiog pulkas tų paukščių išties atskrido į Volgogrado sritį ir vietoj saulėlydžio jie ten surengė tokią ilgą, ilgą aušrą, nes kai arsenalas sprogsta, jis šviečia daugeliui kilometrų aplink. Tai gana ryškus šou. Na, aišku, kad oficialaus patvirtinimo teks šiek tiek palaukti.
Faktas yra tas, kad, kaip jau minėjome eteryje, čia yra niuansas, skirtumas tarp raketinių ginklų panaudojimo ir dronų. Na, kadangi dronas visą laiką transliuoja tiesiogiai, todėl patvirtinimą galima duoti nedelsiant. Išties, kai dronas atvyksta, drono operatorius tai mato ir iš karto praneša vadovybei, o toliau tik vadovybė nusprendžia, kada tai paviešinti. Gi raketa vaizdo netransliuoja, todėl patikrinimas visada užtrunka, kol gaunamos nuotraukos iš palydovų.
Betgi šiuo atveju gubernatoriaus dėka iš tikrųjų galime pasakyti, kad taikinys yra kliudytas. Tiesą sakant, Volgogrado srities gubernatorius sutaupė mums laiko, patvirtino, kad atskrido ir suveikė. Ir jūs esate visiškai teisus, kad senokai nebuvo tokio riebaus tikslo. Arsenalas suveikė galingai. Pamenate, kai pirmą kartą sugebėjome vieną iš jų kliudyti, tai kai kurie išsigandę stebėtojai iš vis klausinėjo, ar tai ne branduolinis sprogimas. Tada pelkėse išaugo gan gražus grybukas.
– Na, taip, tai buvo Toropeco gyvenvietė, dabar jau Kotlubano. Bet vyriausioji raketų ir artilerijos valdyba išties, na, kaip tik ten laikė didžiulį sprogmenų kiekį.
– Taip, ten turėjo būti saugoma amunicija visai armijai. Ne kažkoks brigados, ne divizijos sandėlis, tai sandėlis daugeliui metų. Tokiam sandėly, na realiai turėjo būti šimtai tūkstančių ar milijonai sviedinių. Va tokio masto sandėlis. Kas ten konkrečiai buvo? Palaukime žvalgybos duomenų.
Na, aš tikrai nežinau, kaip kas tiksliai paskirstyta po Vyriausiosios raketų ir artilerijos valdybos arsenalus, bet kiekviename iš tų arsenalų yra būtent didžiuliai rezervai.
Taigi jūs teisingai pastebėjote, kad to senokai nebuvo ir tai nėra atsitiktinumas. Faktas yra tas, kad po pirmųjų kelių sėkmingų, sakykim, mūsų operacijų, jie vis tiek sugebėjo ištraukti kažkokius savo oro gynybos likučius į tokius objektus kaip vyriausiosios raketų ir artilerijos valdybos arsenalai. Pakankamus numušti lėtai skraidančius dronus. Tačiau, kaip matome, jų nepakanka, kad būtų numuštos sparnuotosios raketos. Taigi. Tik tiek.
Štai ir prasideda naujas šio karo raundas, kai jie vos sugebėjo prisitaikyti prie mūsų ankstesnių galimybių. Na, o mes tą laiką išnaudojome ir padidinome galimybes. Na, taip tai ir veikia.
– Daugiau naktinių žinučių. Mičiurinske anot stebėtojų portalų, tęsiasi gamyklos „Progress“ dekomunizacija. Ten jau buvo nuskrista prieš kurį laiką, bet dabar aišku, kad jie vėl pradėjo kažką ten daryti. Ir beje toje gamykloje gaminama giroskopinė įranga – tam tikra komponentų bazė aviacijai ir raketoms. Taip pat įdomi istorija. Na, ir gana toli. Mičiurinskas nėra arti, tai apskritai Tambovo sritis. Na, buvo smūgių ir į laikinai okupuotas teritorijas. Luhansko sritį, tačiau ten veikta ir prieš 220 kV Kirovsko pastotę.
– Taip. Bet jūs sakote, kad Mičiurinskas nėra arti. Ne, viskas, laikas priprasti prie to, kad ir į patį tolimiausią, patį atokiausią Kotlubaną anksčiau ar vėliau ateis Toropec. Va taip.
Štai mes pagaliau įveikėme rusijos geografiją, įveikėme tas rusiškas platybes 8 200 varstų tuštumos, kaip tūlas iš jų dainavo. Va ir viskas, per tą tuštumą dabar gali nuskristi visur.
– Taip. Na, dar viena istorija, kurią norėjau aptarti su jumis. NATO pagal savo metodiką apskaičiavo rusijos nuostolius nuo plataus masto invazijos pradžios. Na, jie gauna netgi šiek tiek didesnius skaičius, nei nurodo Ukrainos generalinis štabas.
Taigi apie tuos duomenis rašo „Deutschewele“, cituodamas aukšto rango NATO pareigūną. Nuo 2022 metų Rusija neteko 1 300 000 žuvusiais ir sužeistaisiais. Vien per 2025-uosius metus okupantų nuostoliai yra 400 000 žuvusiais ir sužeistaisiais. Ir atitinkamai ten dar atskira dėmesio verta dalis. Mus stebina, sako tas pareigūnas, žuvusiųjų dalis rusijos nuostoliuose. rusai patiria neproporcingai didelius nuostolius.
Tiesą sakant, tas santykis netgi ne trys sužeistieji vienam žuvusiam, kaip rašoma knygose, kaip plataus masto operacijos pradžioje kalbėjo, na, visi kariniai ekspertai ir visi kariniai apžvalgininkai. Dabar jiems taip būna, kad iš dešimties vienas lieka sužeistas. Būtent nuo devynių iki aštuonių žuvusių vienam sužeistajam. Sužeistųjų mažiau nei žuvusiųjų.
Kokia gali būti to priežastis?
– Na, mes puikiai žinome, su kuo tai susiję. Faktas yra tas, kad mes ir rusai susidūrėme su ta pačia problema, tačiau į ją žiūrėjome visiškai skirtingai. Problema tokia. Dabar ir mums, ir jiems labai sunku evakuoti sužeistuosius. Šiame kare, kuris klaidingai vadinamas dronų karu, nes iš tikrųjų kovoja ne dronai, kovoja žmonės, o žmonės kovoja visiškai naujomis sąlygomis, kurias sukuria tas dronų dominavimas.
Taigi, tai nėra dronų karas, tai yra pėstininkų karas, bet pėstininkų karas dronų amžiuje. Tai visiškai kitaip. Ir dėl to dronų dominavimo, dėl to, kad dabar neturime pilkos zonos ir tiesioginio kontakto zonos, bet turime tą plačią neutralizavimo zoną (kill zone) – baisus pavadinimas, bet jis tikrai atitinka tikrovę. Tai yra zona, kurioje tiesiog išgyventi jau yra superužduotis. Taigi, toje neutralizavimo zonoje sužeistojo evakuacija taip pat yra superužduotis.
Na, tai baisi problema. Jei pamenate, karo pradžioje mes tiesiog perėmėme tai, ko mums labai trūko. Mes priėmėme vakarietišką paramedicinos praktiką. Deja, mūsų šalyje tai buvo blogai surėdyta. Na, o rusai visai neturėjo. Bet mes dabar kalbame apie save. Tuo metu daug dėmesio skyrėme, kaip bebūtų keista, šiuo atveju be ironijos, teisingų NATO pirmosios pagalbos standartų įvedimui.
Pamenate tą auksinės valandos koncepciją? Tai yra, kad per valandą toks žmogus būtų pristatytas į evakuacijos punktą. Ir tada visiškai kitokios galimybės išgyventi, kad nereikėtų amputacijos ir pan. Taigi, mes įsidiegėme tą auksinę taisyklę, tačiau ji jau nuo praeitų metų nebeveikia. Ją praėjusiais metais teko pamiršti.
Daugiau nebėra jokios auksinės valandos. Na, jei pavyksta evakuoti žmogų per parą, vėlgi, per parą, tai laikoma, kad labai gerai. Tam žmogui pasisekė. Yra atvejų, kai sužeistuosius pavyksta išvežti po trijų parų. Na, labai blogais atvejais būna, kad po savaitės. Tai tikrai baisi problema, bet mes bandome ją spręsti.
Mes būtent performuojame tuos paramedicinos standartus nuo to, kad žmonės buvo mokomi bet kokia kaina sustabdyti kraujavimą ir per valandą išvežti. O dabar ne.
Dabar mes mokome žmones, kaip laikyti sužeistąjį, palaikyti jį dieną, dvi ar tris, kol bus galima evakuoti. Ką daryti, kad vis tik sumažėtų amputacijos tikimybė? Kaip uždėti tuos pačius turniketus ne tik kaip buvo mokoma karo pradžioje, bet ir kaip juos atlaisvinti po kiek laiko ir, kaip juos uždėti vėliau.
Tai visiškai nauja, jau labai sunki, ta nauja pirmosios paros medicina, sakykim taip. Taigi. Bet mes prie to tik prisitaikome. Ir vėlgi, mes ieškome, kaip būtent ištraukti žmones.
Beje, dabar daug dėmesio skiriame įvairiems dronams, bet kažkodėl mažiausiai antžeminiams. Bet dabar antžeminių robotų jau turime. Visa eilė kompanijų teikia įvairius variantus būtent sužeistųjų evakavimui. Būtent medicininio evakavimo robotus. Tai jie šiandien, sakykim taip, suteikia daugiausia šansų normaliai ištraukti žmogų.
Tokiu būdu mes visi visais lygmenimis, pradedant nuo medicininių protokolų keitimo ir tęsiant specialios robotikos diegimą, mes ištraukinėjame savo sužeistuosius, mes juos gelbėjame. Mūsų išgyvenamumas yra beveik toks pat kaip ir anksčiau.
Tiesą sakant, deja, amputacijų procentas žymiai padidėjo. Jis labai padidėjo, nes vis dėlto, gerai, valanda ir diena yra didžiulis skirtumas ir ne viską galima kompensuoti.
Betgi gerai, matote, jog dabar tai yra mūsų pastangų centre tiek, kad net aš, nebūdamas gydytoju, bet matot, kiek daug aš jau žinau apie tai.
rusai turi tą pačią problemą – sužeistųjų evakuacijos problemą. Jie ją sprendžia visiškai radikaliai. Va kur pasireiškia mentaliteto skirtumas. Čia matyti dvi visiškai skirtingos civilizacijos. Jie šią problemą sprendžia labai paprastai. Jie išvis nustojo dirbti su medicinine evakuacija ir vaistais pirmosiomis valandomis.
Taigi, išties jie iš karto nurašo savo sužeistuosius kaip žuvusius. rusams 300 ir 200 yra beveik vienodi skaičiai.
Išties viskas, ką jie daro, tai faktiškai geriausiu atveju kažkokius vaistus numeta dronu, jei sužeistas žmogus kažkokiu būdu sugeba paprašyti pagalbos. Taigi. Ir daugeliu atvejų išties išgyvenusių rusų sužeistųjų procentas – tai tie, kurie kažkaip sugebėjo išgyventi patys.
Tai absoliučiai siaubinga, bet kai jie pamatė, jog išgelbėti sužeistuosius tapo labai sunku, jie nusprendė: „Na, gerai, tiesiog nesivarginkime“. Kaip filme sakė maršalas Šeremetevas: ‚Bobos dar prigimdys!“
Tokia yra situacija su sužeistaisiais fronte per pastaruosius metus, čia ji taip ryškiai pasireiškia, kad mes su jais esame… Na, žinot, mes jau priklausome dviem skirtingoms biologinėms rūšims.
– Na, galima pasakyti ir taip, jei vis tik tęsime šią temą. Aš nuolat apie tai kalbu su savo sūnumi, kuris kaip tik yra karo medikas, ir jis papasakojo daug įvairių dalykų, taip pat ir apie tokius atvejus, kai donoro kraujas dronu buvo pristatytas tiesiai į pozicijas ir tiesiog ten buvo perpiltas, kad sužeistasis būtų stabilizuotas, kol jį bus galima išvežti. Net tokių istorijų pasitaiko.
– Na, matot, jūs šiuo metu žymia kompetentingesnis už mane.
Taigi, dabar labai sunkiai kovojame dėl kiekvieno sužeistojo. Neįprasta, na, betgi daug sunkiau nei, pavyzdžiui, prieš metus. Ir rusai šią problemą išsprendė paprastai: jeigu nėra sužeistųjų, nėra ir problemos.
– Gerai, dabar pereikime prie kitų įvykių. Lvive prieš dieną – dvi „Kinžal“ raketos. Lvivo meras Andrijus Sadovyj sakė, kadangi vidury dienos, tai vadinasi „Kinžal“us pavyko numušti. Bet tokia nestandartinė, kaip tai vadinama, taktika, kurią rusai naudojo šiąnakt Kyjive, iš to, ką mačiau, maždaug aštuonios balistinės raketos. Atskirai Odesoje, atskirai dar keliuose kituose regionuose. Ką matote už to? rusai bando šaudyti, na, nežinau, kaip Dievui į langus, kaip į monetą, o gal kažkas kažkur ir nuskris?
–Aš taip nemanau. Vis dėlto balistinės raketos jiems tebėra ir gana brangios, ir gana deficitinės. O, taip, jų yra daug daugiau nei karo pradžioje. Jie, deja, sugebėjo kelis kartus padidinti balistinių raketų gamybą. Ir tai yra rodiklis, kad sankcijos vis dar nėra galutinai įgyvendintos, nes jie neturi nė vienos balistinės raketos, kurioje importo būtų galima atsisakyti ar kaip nors pakeisti.
Tai reiškia, kad jie faktiškai įsigudrino apeiti sankcijas, jog gautų unikalius vakarietiškus komponentus, be kurių raketos neskrenda. Deja, tai prie klausimo, kad sankcijų režimas vis dar skylėtas. Jie reguliariai pramušinėja tas skyles.
Taigi taip, jie daug kartų padidino raketų gamybą, tačiau tai vis tiek yra vienetinis produktas, vis dar absoliučiai ne toks masinis, kaip dronai. Ir būtent todėl manau, kad vis tiek, gerai, jie negali sau leisti laidyti jas tiesiog į plotus. Manau, kad jie vis tik turėjo tikslus. Greičiausiai tai civiliai taikiniai. Greičiausiai tai ne kariniai taikiniai, o tas pats mūsų energetikos sektorius.
Pagrindinis raketų smūgių objektas – mūsų energetikos sistema. Jie dar neprarado vilties, kad šį mėnesį, kol generolas šaltis vis dar yra jų pusėje, tas jų istorinis sąjungininkas. Ir bet kokiu atveju kovą generolas šaltis vis tiek išeis į atsargą, paprasčiausiai todėl, jog prasidės pavasaris.
Taigi, kol generolas šaltis paskutinį mėnesį su jais, jie bando mus prispausti, kad kapituliuotume. Ir prispausti kapituliacijai jie stengiasi ne mūsų kariuomenę, nes žino, kad tikrai nieko neišeis, bet bando prispausti mus – užnugarį.
Na, tai visiškai nieko naujo. Mes jau daug kartų apie tai kalbėjome. Ir netgi čia niekas nepasikeitė, išskyrus tai, kad dabar jie taip pat skuba. Jie skuba mus užspausti, kol šalta. Jie supranta, kad kuo bus šilčiau, tuo būsime atsparesni. Jie tikisi, kad mūsų civiliai gyventojai palūš būtent dabar, vasario mėnesį. Taigi.
Atkreipkite dėmesį, kad net laike sutampa su tuo, kad jie kviečia mūsų derybininkus, kviečia mūsų delegaciją nusilenkti maksvoje. Kad ir gera važinėtis po visokius Abu Dabius, atvykite ten, kur priimami sprendimai. Na, ir taip toliau, ir panašiai.
Tai yra, jie visais kanalais, visomis priemonėmis bando išspausti mūsų kapituliaciją. Ir raketos jiems dabar yra pagrindinė tam priemonė. Todėl manau, kad jos visos skrido į konkrečius taikinius.
O štai kodėl jos nepataikė į tuos taikinius? O dėl to jau reikia dėkoti mūsų oro pajėgoms, mūsų oro gynybai. Taigi.
Na, bet čia yra ir dar vienas niuansas. Neatmetu galimybės, kad jie tokiais smūgiais taip pat galėtų ir tikrinti. Jie vis tik turi neblogą žvalgybą, nors ir neidealią. Taigi jie čiupinėja, kas pas mus dengiama būtent „Patriot“ sistemomis, o kas ne. Jie puikiai žino, kad mūsų šalyje balistiką numuša tik „Patriot“. Taip pat jie puikiai žino, kaip žinome ir mes visi, kad mes neturime pakankamai „Patriot“ sistemų, kad aprėptume visą šalies teritoriją. Taigi jie bando iščiupinėti, kas yra po „Patriot“ ir kas ne po „Patriot“. Taigi.
Na, tai iš tikrųjų yra labai svarbi informacija, nes raketų smūgiai nesibaigs ir jie gali bandyti apskaičiuoti, kur būtų logiška juos nukreipti, kur jos vis tik nebus numuštos.
– Deja, turime tai užfiksuoti ir aiškiai suprasti, kad rusija neatsisakys savo idėjos bandyti daryti spaudimą Ukrainos užnugariui.
Pakalbėkime apie rusų problemas dėl ryšio. Vakar net putino atstovas spaudai Peskovas pasakė, kad kaip gali būti, kad fronte kažkoks svarbus ryšys būtų užtikrinamas per „Telegram“.
„Taip negali būti, reikia laikytis įstatymų“ – štai ką jis pasakė.
Na, gerai, „Starlink“ jiems atjungtas, „WhatsApp“ jie užblokavo, „Telegram“ jie labai sulėtino. Na, ir su tuo siejama tam tikra Ukrainos gynybos pajėgų sėkmė, beje, Zaporižios srityje Huliajpolės rajone. Iš ten yra tokių, žinot, atsargių pranešimų, nors dabar jie neigia 16 km proveržį. Atseit: „Ne, ne, ne, gerai, nefantazuokime ir nepieškime sau kokio nors paveikslėlio rožiniais akiniais“. Tačiau nepaisant to, vyksta tam tikri kontrpuolimo veiksmai, atstumiantys [priešą] nuo kai kurių gyvenviečių būtent Huliajpolės ir Zaporižios kryptyse.
Ką turime suprasti apie tai, kas ten vyksta? Ir ar toks ryšių išsikraipymas galėtų tapti galimybe mūsų gynybos pajėgoms?
– Tai, ką pavadinote ryšių išsikraipymu iš tikrųjų yra ryšių fronto linijoje krachas, yra labai reikšmingas veiksnys. Tiesą sakant, aš netgi šiek tiek, netgi ne šiek tiek, aš beprotiškai apgailestauju, kad mes negalime to iki galo išnaudoti. Tai labai didelis pažeidžiamumas. Tai padalinių tarpusavio ryšio pažeidimas, tai baisus pažeidžiamumas.
Jei dabar turėtume daugiau žmonių, daugiau rezervų, tada „Starlink“o atjungimo metu būtume galėję kontratakuoti. Na, deja, mes tiesiog neturime kam kontratakuoti per visą frontą. Šia prasme netgi galima pasakyti, kad mums dar per anksti išjungti tuos „Starlink“, tiesą sakant? Nes tuo momentu, kol jie kažkaip prie to neprisitaikė, jie yra labiausiai pažeidžiami.
Dabar jiems realiai šia prasme reikia pilnai atstatyti visą vadovavimą ir karių kontrolę fronto linijoje. Tai, švelniai tariant, užduotis ne iš lengvųjų. Ilgą laiką jie kūrė modernų normalų ryšį, remdamiesi pavogtais ir nelegaliai atsivežtais „Starlink“ais. Rikiavo, užvedinėjo, o čia staiga Fedorovas sutiko su Musku ir viskas „užsilenkė“.
Ir tuo momentu, kai viskas „užsilenkė“, jeigu būtume turėję kitokią situaciją su karinių vienetų skaičiumi, na, išties jų frontas galėjo subyrėti ir sugriūti. Na, fiziškai mes nieko neturime. Ir todėl, deja, mes esame priversti naudoti net tokią didelę priešo silpnybę gynyboje, o ne puolime.
Betgi, matyt, lokaliai, bent viename rajone, mes įstengėme pereiti prie kontrpuolimo veiksmų. Taip pat neskubėsiu daryti jokių pareiškimų apie proveržius. Na, tiesą sakant, tos neutralizavimo zonos sąlygomis, daugelio kilometrų gilūs prasiveržimai iš esmės yra labai sudėtingi. rusams jie yra visiškai neįmanomi, bet manyčiau, kad jie nebūtų tokie paprasti ir mums.
Bet pats faktas, kad mes ten apsikeitėme vietomis, kad mums pavyko perimti iniciatyvą, ir jie jau yra gynyboje, o mes puolime, reikšmės neturi. Čia lemia ne kilometrai. Čia daug svarbiau, kiek mes sugebėsime jų sunaikinti tame puolime. O, kokias mes sugebėsime užimti patogesnes pozicijas tolesnei gynybai? Ar kas nors iš jų bus apsuptas ten, kad galėtume papildyti belaisvių atsargas? Tai daug svarbiau nei neoficialus kilometrų skaičius.
Betgi svarbiausia, kad mes ten apsikeitėme vietomis su jais ir perėmėme iniciatyvą. Žinoma, tai negalėjo atsitikti vien dėl „Starlink“. Visų pirma, ten turėjo būti sutelktos mūsų atitinkamos pajėgos ir priemonės, tai yra mūsų atitinkami daliniai, kuriuose kaip tik buvo tvarka ir vadovybė, tai yra, operacija turėjo būti gerai suplanuota. Tačiau priešo ryšio žlugimas yra idealus momentas, kai tai galima daryti.
– Na, kaip sakoma, pasinaudoti priešo bėdomis. Na, o dabar apie tolimus smūgius. Reguliariai peržiūrime bepiločių sistemų pajėgų ataskaitas. Praėjusią naktį jie pranešė apie iš karto keturių zenitinių raketų kompleksų sunaikinimą. Trys „Tora“ ir viena „Osa“. Donecko ir Chersono srityse – laikinai okupuotose teritorijose. Kaip suprantu, ta vidutinių smūgių saga taip pat yra kita, na, tokia galima sritis, kurioje bus augimas. Kaip tai vertinate?
– Taip ir klostosi. Tai ir yra augimas. Būtent čia kuriama daug naujų sprendimų. Na, tai būtent ta sritis, kuri seniau buvo nusmukusi.
Mums tiesiog labai gerai sekėsi su artimojo nuotolio FPV dronais, kuriais iš tikrųjų buvo įmanoma apsiginti. Ir buvo gana neblogai su tolimojo nuotolio smūgių dronais. Su vidutinio nuotolio dronais buvo ne kas. Bet būtent į tai ir kreipėme dėmesį.
Faktiškai gamintojų buvo prašoma: „Uždarykite tą nišą 100-200 km“. Ir daugelis gamintojų jau pradėjo uždarinėti tą nišą. Tas pats „Fire Point“ su FP, kuris FP-1 pagrindu padarė FP-2. Labai galingą vidutinio nuotolio smūgiams. Tas pats „Abris“. Na, trumpai tariant, ilgai galėtume daug ką išvardyti.
Yra įvairių koncepcijų, nuo perdirbtų tolimojo nuotolio dronų, kaip UFP, iki faktinių rusiško „Lancet“ analogų. Ir šiuo atveju visiškai nėra ko gėdytis dėl to, kad, sakykim, mes nusižiūrėjome kažką nuo priešo. Tai yra teisingas dalykas, kurį reikia daryti kare. Taigi yra FP-2, „Bulava“, yra „Abris“, na, trumpai tariant, apie tuziną modelių, kurie gaminami serijiniu būdu.
Taip pat kuriami labai geri programinės įrangos sprendimai tų vidutinio nuotolio smūgių valdymui. Na, apsieikime be detalių, kiek žinau, tai dar nebuvo paskelbta, tačiau faktas yra tas, kad mūsų IT specialistai dabar taip pat vaidina ne mažesnį vaidmenį nei patys dronų specialistai.
Taigi, kalbant apie vidutinio nuotolio smūgius, sakyčiau, kad tai yra viena iš pagrindinių sričių, kurioje šiais metais pakeisime karo eigą.
– Labai ačiū, kad prisijungėte prie transliacijos. Ačiū už paaiškinimus.
Priminsiu auditorijai, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgen Dykyj.