Spalio 13-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgen Dykyj kalbėjo „Radio NV“ specialiojoje laidoje.
– Sveiki visi. Pradedame naują savaitę. Šiandien pirmadienis, spalio 13-oji. Pradedame „Radio NV“ specialiąją laidą. Esu Pavlo Novikov. […].
Kiekvieną laidą pradedame analizuodami situaciją kare. Yra naujų Ukrainos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo duomenų. Taigi, vakar dieną, na, neblogai… Taip, minus 1140 okupantų personalo, minus 3 tankai, o tai nutinka retai. Šarvuotų kovos mašinų nuostolių nėra, bet minus 21 artilerijos sistema, minus 2 salvinio paleidimo reaktyvinės sistemos. Ir, pavyzdžiui, minus 232 operatyviniai-taktiniai dronai.
Jau užmezgėme ryšį su pokalbio svečiu. Tai rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos tyrimų centro direktorius Evgenas Dykyj. Pone Evgenai, sveiki eteryje. Šlovė Ukrainai.
– Didvyriams šlovė. Labą rytą.
– Praeitą savaitę Feodosijoje naftos terminale ir naftos bazėje dar ne viskas išdegė. Nors degė 5 dienas. Šiąnakt, tiksliau, praeitą naktį, kažkas ten vėl atskrido. Krymo gauleiteris Aksionovas pareiškė, kad buvo numušta 20 nepilotuojamų orlaivių, bet aš jau mačiau ir nuotraukas, ir vaizdo įrašus iš ten. Ten vis dar gan neblogai dega. Taip pat gvardiečiai ką tik naujienoms pasisakė. Iš ten rusai į Ukrainos teritoriją leido šachedus“, „gerberas“, „giran“ ir visokią kitokią bjaurastį. Be to, pranešama, jog ten sandėliuose taip pat buvo daug triukšmo. Na, ir Simferopolio šiluminė elektrinė. Tai įdomus dalykas. Lemputė mirksėjo. Ką turėtume tame įžvelgti?
–Karą. Ką tame pamatysi? Karą, kuriame mes kovojame, karą už mūsų išlikimą. Karą, kuriame sėkmingiausias dalykas, ką mes iš tikrųjų darome – maksimaliai išplėtojame vadinamųjų tolimųjų smūgių kampaniją, tai yra smūgius į rusijos okupuotų teritorijų gilumą. Tiesą sakant, visos rusijos teritorijos iš tikrųjų yra jos okupuotos, bet turiu omenyje, kad dabar dirbame tose teritorijose, kurias rusija neseniai okupavo, ir tose teritorijose, kurias rusija okupavo prieš šimtmetį. Tai išties tai, kas formaliai laikoma kaip jų. Mes tai matome kiekvieną dieną, iš esmės kiekvieną naktį. Taigi šiandien tai duoda didžiausią rezultatą.
Iki šiol, išties, būtent mūsų kampanija smogė, apskritai, naftos transportavimo ir naftos perdirbimo kompleksams. Tai yra, na, sakyčiau, pats strategiškiausias dalykas, ką dabar darome. Feodosijos naftos bazė (beje, aš ją žinau, aš ten buvau daug kartų prieš Krymo okupaciją) tiesiog labai didelė, todėl logiška, kad iš karto ji ne visa sudegė. O, tai, kad ten teko įžiebti šiek tiek daugiau ugnelės, tai ne dėl to, kad jie jau būtų suspėję atsistatyti po ankstesnio antskrydžio. Visiškai ne. Tiesiog ankstesnis smūgis išdegino vieną jos dalį. Tada pažiūrėjome į gautas nuotraukas, išanalizavome ir nusprendėme, kad tai, kas liko, verta aplankyti dar kartą. Ten iš tikrųjų yra strategiškai svarbi bazė, kuri, kaip sakoma, gerais rusams laikais, aprūpindavo beveik visą Juodosios jūros laivyną naftos produktais. Na, o dabar akivaizdu, kad ji nebevykdys tos funkcijos.
– Na, taip, tos funkcijos ji nebevykdys dar ir dėl to, kad daugumos Juodosios jūros laivyno laivų jau nebėra laikinai okupuotame Kryme, nors, na, jie vis dar kažką ten gabena laivais. Dar svarbiau, kad vis dar yra naftos ir naftos produktų perkrovimo terminalas tiek į laivus, tiek iš laivų, tiek į geležinkelio cisternas ir iš jų. Man atrodo, kad ši nuoroda mums galėtų būti įdomiausia.
– Taip. Ir mes, beje, dabar kalbamės su jumis ir iš tikrųjų tiksliai nežinome, kaip teisingiau sakyti –ar ten yra naftos perkrovimo terminalas, ar buvo naftos perkrovimo terminalas? Tiesą sakant, šiandienos atakos rezultatai dar neišanalizuoti.
– Gerai, tada pakalbėkime apie situaciją vietose. Na, visų pirma, per pastarąsias kelias dienas Generalinio štabo suvestinėse pradėjo rodytis pranešimai apie sunaikintą rusijos šarvuotą techniką, o kartais net kažkokias sąmoningas jų apimtis. Ką tai galėtų reikšti? Tai, kad rusai, arba prikaupė, ar dabar „rovė“ tarsi į paskutinį mūšį, nes jiems skubiai prireikė ką nors padaryti?
– Manau, kad ne. Manau, kad tai susiję su oro sąlygomis. rusai jau pradėjo šiek tiek tikėtis, kad oras, kuris, na, dabar realiai žiūrint pro langą vėl panašus į vadinamąjį auksinį rudenį, bet paskutinės dienos, sutikit, buvo, sakykim, ne auksinės. Tai niaukus, sakykim, lietingas ruduo, tai ne tik tai, kai žiūrime pro langą ir pasiduodame depresijai. Pirmiausia, karo požiūriu toks ruduo – tai toks oras, kai FPV dronai blogai skraido. Taigi ir rusai nusprendė, kad oras FPV dronams jau toks blogas, kad jie galėtų pabandyti išridenti šarvuotą techniką. Jie ilgą laiką ja nesinaudojo, nes žinojo, kad ji ne tik neišliktų mūšyje, bet ir iki mūšio nenuriedėtų. Tačiau dabar jie nusprendė, kad oras leidžia jiems pabandyti pasivažinėti. Mano galva, jie nusprendė šiek tiek per anksti.
– Taip, na, žiūriu į Konstantino Mašoveco iš Informacinio pasipriešinimo grupės šio ryto apžvalgą. Jis ten aprašo naujausią, kaip sakoma, naujausią situaciją prie Dobropilijos. Jis labai, labai skeptiškai vertina tai, kad ten, na, kaip sako kai kurie mūsų stebėtojai, ten vyksta Ukrainos kontrpuolimas. Yra net tokia frazė: „Parodykit, kur tai būtų galima laikyti kontrpuolimu“. Tačiau jis nurodo kai kuriuos Ukrainos gynybos pajėgų laimėjimus. Na, pirma, tai retas atvejis su kelių puolimo kuopų pajėgomis ir šarvuočiais. Kaip jis rašo, bent pusantros dešimties rusų vienetų bandė įsiveržti. Taigi. Na, jie ten iškėlė 76 savo puolimo taškus. Pusė jų buvo sunaikinta labai greitai. Tada Ukrainos gynybos pajėgos taip pat smogė netoliese esantiems taškams, kur rusai bandė koncentruotis, kad padidintų savo pasiekimus. Na, išties, kaip rašo Mašovecas, jie patyrė didelių nuostolių. Jie buvo priversti sustabdyti tolesnį veržimąsi. Ta švytuoklė Dobropilijos kryptyje, nesibaigianti Pokrovsko istorija. Ką tame matote?
– Na, vėlgi, tiesą sakant, nelabai suprantu klausimo. Aš matau ten karą, jis toks yra, tiesą sakant, be jokių didelių puolimų ar didelių kontrpuolimų iš abiejų pusių. Vyksta tokia įnirtinga kova dėl kiekvieno, norėjau pasakyti, kvadratinio metro, bet ne, ne dėl kvadratinių metrų žemėlapiuose, o dėl kiekvieno atraminio punkto, dėl kiekvieno taško, kuriame būtų galima kažkaip įsitvirtinti.
Tiesą sakant, ištisinė fronto linija su apkasais jau seniai išnyko. Jau ne kartą apie tai kalbėjome. Taigi, ir dėl dviejų priežasčių. Tokia apkasų linija, kokia buvo naudinga abiem pusėms 2023-aisiais, dabar yra tokia pažeidžiama dronų, kad iš jos maža naudos. Kita vertus, abi pusės dronų turi daugiau, bet vis tiek abi pusės neturi pakankamai žmonių, kad turėtų kažkokias ištisines linijas. Todėl išties vyksta karas dėl kiekvieno atraminio punkto, dėl kiekvieno taško, kur įmanoma kažkaip tinkamai apsisaugoti nuo dronų, kažkaip apsikasti. Ir tie punktai gana reguliariai eina iš rankų į rankas.
Išties tas palyginimas su švytuokle yra gana aktualus, nes visą laiką frontas, tarsi ta sąlyginė punktyrinė linija, šiek tiek išsilenkinėja. Vienoje vietoje rusai paspaudžia – pajuda į priekį. Mes pritraukiame rezervus iš kaimyninio sektoriaus – išspaudžiame juos atgal. Arba jei jie, kaip Dobropilijoje, per giliai įeina, tada mes jų net neišspaudinėjame, o priešingai, net neleidžiame jiems grįžti atgal ir likviduojame.
Betgi tuo pačiu metu gynyba atitinkamai nukenčia kai kuriuose kitose kryptyse, iš kur mes paėmėme žmones ankstesnės skylės užkimšimui. Ten pradeda riedėti rusai. Lygiai taip pat, jei vis dar turime pajėgų, mes vėl ką nors metame tos skylės uždarymui. Štai kaip ten išties išrodo karas.
Žinoma, nėra net kalbos apie kokį nors didelį kontrpuolimą. Taigi artimiausiu metu tai nepavyks, nes, atleiskite, nėra kam kontratakuoti. Bet tą patį galima pasakyti ir apie rusų puolamuosius veiksmus. To ne tik kad dideliu, bet net ir vidutiniu puolimu nelabai galima pavadinti. Tai toks nuolatinis čiupinėjimas ir nuolatinis, sakykim, šliaužimas ten, kur yra susilpnėjusi mūsų gynyba. Jie nuolat bando išsiaiškinti, iš kur paėmėme žmones ankstesnės skylės užkamšymui. Kai jie užčiuopia, atsiranda nauja skylė. Ir vėl tas pat, betgi gerai, kad kol kas jos vis dar sėkmingai užkamšomos. Taigi, štai ką matau.
–Gerai. Na, dar viena žinutė. Zaporižios kryptyje buvo išlaisvinti Mali Ščerbyky ir iš dalies Stepovė. Apie tai pranešė 24-asis atskirasis šturmo batalionas „Aidar“. Jie ten dirbo kartu su broliais iš 33-iojo atskirojo šturmo pulko. Tai yra, iš esmės pietūs taip pat negali būti laikomi ramiais, kaip aš suprantu?
– Kaip ramiais? Dieve, gelbėk. Ne, na, fronto ir ramybės sąvokos iš vis yra iš skirtingų semantinių laukų. Apskritai, jos jokiu būdu neturi tarpusavio ryšio. Mes neturime ramaus fronto sektoriaus. Net tame rajone, kur iki šiol neįmanoma akis į akį susidurti su priešu, Dniepro žemupyje, kur tarp mūsų ir jų teka upė, net ten nėra ramybės, nes nuo abiejų krantų kažkas nuolat skrenda į kitą pusę. O visuose tuose rajonuose, kur tarp mūsų ir jų nėra upės, ir kur yra tiesioginė, tiesą sakant, galimybė susidurti, na, visą šį laiką vyksta nuolatinės kovos. Vienintelis klausimas, kur kiek žmonių ir technikos dalyvauja, kur daugiau, kur mažiau. Bet niekur nėra net jokios užuominos apie taiką.
–Gerai. Kita naujiena apie taip vadinamą vamzdžių karą. Mes pamename Sudžos istoriją. Mes pamename vamzdžių istoriją Kupjanske. Taigi, rusai, rusų karo korespondentai rašo, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos užtvindė kanalizaciją, kad sustabdytų okupantus, kurie bando kažkaip pasistūmėti, tiksliau, prašliaužti, prasibrauti, patekti į Pokrovską. Kolektoriai yra užkimšti statybinėmis šiukšlėmis, dujotiekiai užminuoti. Na, ar tai reiškia, kad tą vamzdžių karą, rusai jau kažkada bandė ir dabar, na, kiekviename mieste jis vyks kaip reikiant?
– O, tikrai taip. Būtent tai ir reiškia rusams apskritai. Na, beje, ne tik rusams, būkime sąžiningi. Kai kažkam kažkas pavyksta, visada kyla pagunda pakartoti, ir vėlgi, tiek mes, tiek jie kartojame bet kurią iš savo sėkmingiausių praktikų iki tol, kol ji nustoja būti sėkminga. Tai yra, kol priešinga pusė nesukuria kažko prieš tą, kol kažko nesugalvoja. Na, o vamzdžių atveju tikrai nereikia kažko išradinėti. Na, juos tiesiog reikia užversti arba užtvindyti. Ir dabar, taip, dabar, deja, aišku, kad bet kokiu atveju, kai frontas pasieks tam tikrą gyvenvietę, ir, deja, iš to, ką dabar matau fronte, na, dar ne iki vienos iki šiol karo neapimtos gyvenvietės, manyčiau, ta fronto linija palaipsniui prišliauš. Taigi, kai tik miestas tampa pafrontės miestu, pirmiausia reikia užpilti arba užtvindyti visus tunelius, kuriais rusai potencialiai galėtų judėti. Būtent jie iš tikrųjų tai įdiegė į savo, taip sakant, standartines operacijas.
– Gerai. Na, o apie okupacinės kariuomenės sunkumus jau minėto Konstantino Mašoveco išvadose. Tai jis pažymi. Atitinkamų vadovavimo struktūrų veiksmai labai menkai koordinuojami. rusijos 8-osios jungtinės ginkluotųjų pajėgų armijos jūrų pėstininkų pastangos, na, būtent ten, Dobropilijės kryptyje, akivaizdžiai menkai tebuvo paremtos pačios 51-osios jungtinės ginkluotųjų pajėgų armijos, nors ta ir užėjo per jūrų pėstininkų sektorių. Tai taip pat yra reikšmingos kovinio pajėgumo problemos. Na, kaip jis rašo, gana konkretus, specifinis ir šios 51-osios kombinuotųjų pajėgų armijos vadovybės supratimas apie einamąją operatyvinę ir taktinę situaciją. Vietoj visiškai logiško ir suprantamo sprendimo dėl prasiveržimo viena kryptimi, jie manė, kad gali pasielgti kažkaip kitaip, kaip rašo Mašovecas, jog kažkaip elgiasi neprotingai, nes patiria labai didelių nuostolių.
Nuo tokios koordinacijos tarp kaimynų, tarpusavio paramos istorijos, manyčiau, ir mes, mūsų kariuomenė, ne visai esame išsigydę.
Betgi gerai, kai bendraujame su kaimynais, matau, kad pirmiausia, ką reiktų padaryti, tai susidraugauti su kaimynais, išgerti kavos, apsitarti, ir tik taip tai gali suveikti. Kaip jūs matote šiuos dalykus?
– Jūs visiškai teisus pabrėždamas, kad mes taip pat turime tą problemą ir ją sprendžiame. Bet va kur tikrai įdomus skirtumas tarp tų dviejų mentalitetų. Dviejų tautų psichologija, taip sakant, tikrai skiriasi. Akivaizdu, kad psichologija – individualus dalykas, tačiau vidutiniškai rūmuose vis tik yra tam tikra temperatūra. Ir ta vidutinė rūmų temperatūra skirtinga.
Faktas yra tas, kad bendravimas tarp mūsų padalinių išties taip pat turi daug problemų, tačiau jos sprendžiamos tiksliai taip, kaip jūs apibūdinote. Galvoti karininkai tiesiog, netgi dažnai galvoti seržantai tiesiog eina ir užmezga horizontalius ryšius. Tai, beje, nėra numatyta jokiose instrukcijose, jokiuose kariniuose statutuose.
Tiesą sakant, jokiuose, sakykim, veiksmų protokoluose niekur nėra užsiminta, kad turėtumėte eiti ir gerti kavą su kaimynu. Ne, išties jūs turite įsakymą laukti. Taigi, jūs turite bendrauti su savo kaimynu vertikaliai, yra adresas, slaptažodžiai, susitikimai ir pan. O realiame gyvenime visi puikiai supranta, kad jei vertikalė kartais nesuveikia, tai geriau eiti horizontaliai, kaip teisingai sakote, gerti kavos, bendrauti ir užmegzti horizontalius ryšius.
Žinoma, tų horizontalių ryšių efektyvumą riboja tai, su kuo susiduriate. Kur jums pasitaiko normalus kaimynas, o kur, atleiskite, idiotas. Žinote, gyvenimas yra toks. O kariuomenėje, kaip ir visuomenėje, yra visokių, nuo labai protingų iki labai kvailų. Ir lygiai tokia pačia proporcija kaip ir tarp civilių. Taigi.
Bet apskritai, tie horizontalūs ryšiai gana daug kur mums gelbėja, jie kompensuoja, sakykim, centralizuoto valdymo problemas. Tai yra mūsų Maidanas, tas gebėjimas savarankiškai organizuotis ir nelaukti, kol kažkas bus nuspręsta iš viršaus, o tiesiog eiti ir tarpusavyje tartis, kaip geriau.
rusai to tikrai neturi. Taigi, jie veikia vertikaliai, jie veikia pagal taisykles, ir tai taip pat gerai nesuveikia. Be to, dabar rusija turi galimybę tartis horizontaliai ir spręsti savo problemas, ko valstybė ten nepridėjo, ko Gerasimovas generaliniame štabe nesužiūrėjo, tai spręskite tas problemas patys. Tai, pirmiausia, elementaru, na tai nėra aiškiai nurodyta.
Kaip bebūtų keista, jie turėjo kai kuriuos to elementus tuo metu, kai LLR, DNR daliniai dar vaidino svarbų vaidmenį karo veiksmuose. Buvo toks tam tikras paradoksas, kad tie žmonės, kurie perėjo į rusijos pusę, nuoširdžiai laikė save rusų pasaulio dalimi. Turėjo idėjų, kurios nebuvo nupirktos už pinigus, bet tuo pat metu jie psichologiškai buvo artimesni mums. Tai tiesiog jų buvimas Ukrainos dalimi įskiepijo jiems gebėjimą nuspręsti patiems, bent jau ką nors patiems daryti.
Na, visi jau seniai žuvę. Dabar kariauja gryni rusai. Ir jiems to nėra duota. Tiesiog BIOS-e nėra tokios sampratos tartis horizontaliai ir pakeisti neveikiančią būseną. Tai viena problemos pusė. O ant jos užsiklojantis antrasis veiksnys taip pat yra labai galingas. Didžiuliai nuostoliai, kuriuos jie vis dar kompensuoja biomase, bet labai ilgą laiką nekompensavo karininkais ir seržantais. Tiesiog rinko naujus šturmuotojus, vienkartinius, tuos kurie eitų ir žūtų mūšyje dėl eilinės aukštumos. Tokiam rinkimui vis dar pakanka jų mobilizacijos sistemos. Tačiau kariniai specialistai iškrenta ir jų niekas nepakeičia. Karininkai iškrenta ir jų niekas nepakeičia. Seržantų sudėtis sumenko, tai yra, šią rėkiančią problemą jie turi faktiškai jau ne pirmus metus. Ką ten berėksi, vis tiek nieko net iš principo neįmanoma padaryti, nes naujų, patyrusių, apmokytų karininkų ir seržantų niekaip iš karto neprigimdysi.. Ir kuo toliau, tuo labiau tai vyksta jiems taip kariaujant. Kuo toliau jie eina, tuo daugiau jiems tenka kautis, na, pagal principą, nuo sienos iki sienos, tiesiog veržtis minia pirmyn. Ne tik todėl, kad jie negaili nuostolių, bet ir todėl, kad tiesiog neliko žmonių, kurie suprastų, kad galima kariauti ir kitaip.
–Gerai. Na, tada turime pakalbėti ir apie kitą pusę. Vos prieš porą dienų perskaičiau įrašą apie tai, kaip rusai analizuoja įvykius fronto linijoje. Turiu omeny techninę analizę, kai kurias dronų charakteristikas, kai kurias vaikinų savybes. Jie momentaliai standartizuoja kai kuriuos savo pasiekimus, aprašo juos ir išsiuntinėja po dalinius. Ta veikla pagrįsta tuo, kad net jei jie nuo mūsų nusižiūrėjo ir suprato, jog tai veikia, tai momentaliai tai aprašo ir išplatina, paleidžia į, na, masinę gamybą. Aš manyčiau, kad būtent to turėtume iš priešo pasimokyti.
– Ir taip ir ne. Įdomu, kad ir mes taip pat panašiai keičiamės informacija, bet vėlgi, kaip ką tik pasakėme, tai vyksta per aplinkraščius.
Jie tikrai turi specialius padalinius, specialiai apmokytus žmones, kurie analizuoja mūsų naujoves, na ir neskaitlingas jų naujoves, kurias kažkam pas juos pavyksta sumąstyti, o tai ir pas juos pasitaiko. Ir tada visa tai patenka į aplinkraštį ir nuleidžiama iš viršaus.
Mūsų šalyje toks pat keitimasis informacija vyksta horizontaliai per socialinius tinklus, per tikralaikius rašytinius pokalbius. Aš pats turiu tik telefono numerį, tiesą sakant, kuriuo dabar kalbame, dalyvauju keliuose tokiuose specializuotuose tikralaikiuose rašytiniuose pokalbiuose, kur vyksta toks apsikeitimas informacija.
Na, apskritai, šalyje vyksta nedideli grupiniai tikralaikiai pokalbiai, bet apskritai, manau, jie apima beveik visą terpę, kuri mūsuose vienaip ar kitaip įsitraukusi arba į karo veiksmus, arba į tų karo veiksmų palaikymą. Tai yra, tūkstančiai žmonių keičiasi informacija tarpusavyje horizontaliai. Štai kaip tai veikia čia.
Ir paaiškėja, kad mūsų šalyje tai veikia greičiau, nes kol bus praleista per karinę biurokratiją, informacija jau suspės pasenti, o eidama per socialinius tinklus pasenti nespėja. Tai turi savo trūkumą, nes dalis to iškart ištransliuojama į išorę, tai yra, pradedama viešai aptarinėti. rusams tai vyksta mažesniu mastu, nors daug kas prasiskverbia ir į viešąją erdvę.
Bet kalbant apie faktinį įvairių naujų produktų gamybos mastą, šiandien mes jau praėjome tą stadiją. Ar pamenate, mes ne kartą kalbėjome, jog, atrodė, „kulybinų“ (išradėjų), šalyje galybė ir nė vieno Henry Fordo su konvejeriu. Taigi, ačiū Dievui, tą mes jau seniai persirgome. Tai praėjęs etapas.
Dabar iš tikrųjų vyrauja tokia aiški darvinistinė atranka. Daugelio garažų startuolių ar pačių garažų nebeliko. O kiti pasiekė jau tokį lygį, kai gamybos masto padidinimo klausimas yra tik pinigų klausimas. Mūsų gamintojai išmoko didinti gamybos mastus. Pavyzdžiui, pažvelkite į tuos pačius FP1 dronus. Taigi šiandienos pokalbį su jumis pradėjome nuo Feodosijos naftos bazės. Gamybos masto padidinimas buvo įsisavintas.
Dabar, tiesą sakant, vienintelis apribojimas – tai, kiek produkcijos valstybė yra pasirengusi nupirkti. Tiesą sakant, tiek, kiek bus nupirkta, tiek bus ir pagaminta. Ir dabar būtina išspręsti šį klausimą, tai yra, faktiškai išmušti tuos mūsų šalyje likusius dar kažkam kitam, o ne karui naudojamus pinigus. Išmušti tuos pinigus ir nukreipti juos į gamybą.
– Gerai. Na, ir išties apie tą Ukrainos biurokratiją. Kaip tik kompanijos, gaminančios ir FP1 ir „Flamingo“, ir dar anonsuojančios Ukrainos balistiką, vyriausiasis inžinierius gaminančios įmonės vyriausiasis inžinierius… Aš tiesiog skaičiau jo didelį interviu. Taigi, be kita ko…
– Tai „Tyla veidrodyje“?
–Taip.
– Beje, primygtinai patariu mūsų klausytojams perskaityti tą interviu.
– Taigi jis tiesiog pripažįsta, kad tam, jog jiems pasisektų, iš tikrųjų buvo kažkokia išskirtinė situacija, kai valstybės biurokratija jiems netrukdė, o valstybė, priešingai, palengvino. O gal turėtume manyti, kad tokie, pavyzdžiui, nurodymai dabar turėtų būti dalijami valstybininkams kaip meilės rašteliai?
– Na, ten, beje, aiškiai paaiškinta, kaip tiksliai tai įvyko. Prasidėjo nuo to, kad būtent daliniai pradėjo reikalauti būtent jų produkcijos. Ir tokiu būdu, sakykim, biurokratija nustojo trukdyti. Nes kai vienas, antras, trečias ir dešimtas karinis vienetas sako: „Nupirkite mums būtent tai“, na, galų gale, vis tiek nereikėtų galvoti, kad turime kažkokį aktyvų sabotažą. Mūsų biurokratija yra lėta ir neskubanti, bet tai nėra nesąmoningi kenkėjai. Ir kai yra labai aiškus, absoliučiai aiškus prašymas iš fronto, tais prašymas patenkinamas.
–Aišku. Labai ačiū, kad kalbėjote su mumis. Labai ačiū už paaiškinimus.
Priminsiu, kad su mumis bendravo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, o dabar Nacionalinio Antarktidos mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Parengė LL, redagavo VK.