Kas kitas? Europa? Karybos analitikas Evgenas Dykyj aiškina, kodėl po Ukrainos Putinas gali patraukti į Lietuvą, Estiją ar Norvegiją. Suvalkų koridorius, Narva, Talinas – visi pavojaus zonoje, jei JAV su Trumpu daugiau nebenorėtų „žaisti NATO“. Ar realu, kad nesuveiktų NATO 5 straipsnis? Ir kaip pasikeistų pasaulis, kai JAV nebegarantuotų Europos saugumo?
Apie puolimo scenarijus, Europos atsaką, karinį pasirengimą ir kodėl karas Ukrainoje iš tikrųjų yra paskutinė Vakarų galimybė nepralaimėti civilizacijų karo Rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ būrio vadas E. Dykyj balandžio 14 d. kalbėjo su Serhiy Mamajevu jo Youtube naujienų ir analizės kanale.
– Atidžiai skaitant, ką kalba Europos politikai ir ypač kariškiai, galima pastebėti, jog jie labai susirūpinę, kad sustojus karui Ukrainoje galėtų nutikti taip: Putinas gana greitai atstatytų jėgas ir pradėtų pulti ne Ukrainoje, o, pavyzdžiui, Suvalkų koridoriuje arba link Talino, iki kurio 200 km. O labiausiai, na, tiesą sakant, nelabai skyriau dėmesio, betgi link Vilniaus, Lietuvos sostinės, kuris tik 35 km nuo Baltarusijos sienos. Ir didelis klausimas, kaip pasielgtų Trumpas, ar iš vis NATO kalbėtų apie kokią nors apsaugą?
Be to, mano nuomone, didžiausia Putino klaida buvo tai, kad jis puolė Ukrainą. Jei būtų puolęs Baltijos šalis, jau seniai jas būtų okupavęs ir būtų buvę beveik taip pat.
– Na, aš su paskutiniuoju teiginiu nesutinku. Manau, kad jei jis prie Bideno būtų veržęsis į Baltijos šalis, būtų buvęs aktyvuotas 5 straipsnis. Kad ir labai nenoriai, bet būtų buvęs aktyvuotas. Tačiau prie Trumpo tai visiškai kita istorija. Prie Trumpo toli gražu neaišku, ar 5 straipsnis būtų aktyvuotas. O jei jis nebūtų aktyvuotas, tai reikštų, kad daugiau NATO iš viso nebeegzistuoja.
Todėl, kad NATO buvo kuriamas būtent lyderiaujant Amerikai. Ir jei lyderis sako: „man gana, aš daugiau nebežaidžiu“, na, klausimas, kokia tos organizacijos prasmė? Betgi išties…
– Beje, atleiskite, tik pridėsiu vieną detalę. Labai buvau nustebintas, ne tiek nustebintas, kiek nuoširdžiai prajuokintas Trumpo pareiškimo, jog štai, jei Zelenskis bus nenuolankus, tai jūs į NATO neįstosite, nes ten tokių nereikia.
– Na taip. ir pirmiausia, įdomu tai, kad iki tol jis jau ne kartą buvo pareiškęs, kad į NATO mes neįstosime. Bet apskritai, ką NATO reprezentuoja epochoje, kurios vos prieš metus ir įsivaizduoti nebuvo įmanoma. Kai pagrindinė NATO šalis tiesiogiai pareiškia, kad ketina aneksuoti dalį kitos NATO šalies teritorijos (aš kalbu apie Grenlandiją), dar vieną NATO šalį kviečia prisijungti prie savęs kaip 51-ąją valstiją. Na, atleiskite, koks dar NATO? Žiūrėkime į dalykus realistiškai. Beje, žinot, niekšiškiausia toje istorijoje tai, kad vienintelis kartas, kai iš tikrųjų buvo aktyvuotas penktasis Atlanto chartijos straipsnis, buvo… Pamenate?
– Rugsėjo 11-oji.
– Kada net ne kokia nors šalis, o tiesiog teroristinė organizacija smogė Jungtinėms Valstijoms. Tada buvo aktyvuotas penktasis straipsnis. Ir viskas, ir nė vienas sąjungininkas nenuvylė.Visos NATO šalys tuomet metėsi padėti JAV dorotis su nusikaltėliais. Na, o dabar Jungtinės Valstijos skelbia, kad Grenlandiją perims, Kanada turės tapti 51-ąja valstija, o Europa lai pati gvildena savo problemas. Na, nuostabus naujas pasaulis. Na ką gi, viskam savas laikas. Vadinasi ir vietoj NATO reikės statyti kažką naujo. Ypač atsižvelgiant į tokias klaidas kaip konsensuso principas, atsižvelgiant į tokią klaidą, kai krūva šalių iš tikrųjų perdavė savo saugumą kitai šaliai, o ta kita šalis vėliau pasakė: „o kaip ten katė paliko savo kačiukus?“ Na, jei tik todėl, betgi šiame keistame naujame pasaulyje tikimybė, kad Rusija užpuls dar ką nors be mūsų, tikrai nėra nulinė.
Ir, beje, toli gražu, neaišku, kad Baltijos šalys būtinai būtų pirmosios. Beje, Baltijos šalių užpuolimas Putinui būtų tam tikru mastu simbolinis. Viena vertus, tai [Sovietų] Sąjungos atkūrimas maksimaliose jos ribose, bet kita vertus, jis, Putinas, dabar turi daug interesų Arktyje. Ir dabar tie patys norvegai labai rimtai svarsto, ar jie nebus kiti, nes yra tiesioginės teritorinės pretenzijos į Svalbardo archipelagą, dar žinomą kaip Špicbergenas. Jis ten turi didžiulių ekonominių interesų, o branduolinis Šiaurės laivynas yra čia pat. Štai kodėl norvegai dabar, beje, labai rimtai svarsto tą perspektyvą.
Kaip reaguotų kolektyviniai Vakarai? Na, dabar matome, kad tokių nėra. Todėl čia pirmiausia turėtume kalbėti apie tai, kaip reaguotų Europa. Kolektyvinė Europa, nepaisant Orbano ir Fico, vis dar daugiau ar mažiau egzistuoja.
Nors žinote, prieš daug metų, iš tikrųjų 2014-aisiais, kai prasidėjo mūsų karas su Rusija, kalbėjausi su vienu iš Lietuvos aukščiausių diplomatų. Na, be jo sutikimo aš jo neįvardinsiu. Iš ties jis yra labai garsus, labai gerbiamas žmogus. Ir jis man tada, dar 2014-aisiais pasakė, štai ką:
„Na, klausyk, tave stebina reakcija į Krymo okupaciją? Kaip žmogus, daug nuveikęs dėl Lietuvos įstojimo į ES, NATO, aš tau nuoširdžiai pasakysiu. Jei rusai patrauktų į Paryžių, 100 procentų suveiktų penktasis straipsnis. Dėl Berlyno jau turėčiau abejonių, kokių 50 prieš 50. O jeigu ryt bombarduotų Vilnių, beveik neturiu jokių abejonių, jog 5-ojo straipsnio nebūtų.“
Na, todėl išties visą tą laiką buvo didelis klausimas, kiek, sakykim, tie dideli ir stiprūs Tolimuosiuose Vakaruose suvokia tuos naujus narius Rytų Europoje kaip savus. Ir tą klausimą provokuojančiai jiems uždavė Putinas. Tai iš tikrųjų buvo vienas mėgstamiausių jo klausimų Vakarų lyderiams: Ar esate pasirengę kariauti dėl Narvos?
Priminsiu. Narva yra Estijos miestas, tačiau jame yra nemažai etninių rusų, rusakalbių gyventojų. Tai yra ideali situacija Krymo tipo operacijai. ir jis jau seniai trolino Vakarų lyderius tokiu klausimu: „Ar jūs pasiryžę mirti už Narvą?“
Na, neatmetu, kad jei būtume pralaimėję karą, tai šis klausimas būtų tapęs visiškai suprantamas. Kitas dalykas yra tai, kad mes dar visiškai nepralaimėjome šio karo. Ir, atvirai kalbant, nematau jokios priežasties, kad galėtume jį pralaimėti.
Jei, atleiskite, mes čia užnugaryje šiek tiek… Atleiskit mano prancūziškas manieras, bet aš jau pavargau ieškoti politiškai korektiškų formuluočių. Taigi, jei mes čia atplėšime savo sėdimąsias ir galiausiai pradėsime dirbti taip, kaip priklausytų būtent karo metu, o ne toliau naudosimės gyvenimo malonumais už savo gynėjų nugarų, tarsi karo beveik nebūtų, tada iš tikrųjų matau visas prielaidas, kad galėtume laimėti šį karą.
Ir tada Narvos klausimas taip ir liktų teorinis.
– Na, o baisiausia toje istorijoje su Baltijos šalimis, kad iš tikrųjų labai lengva įsivaizduoti, jog, pavyzdžiui, to paties Vilniaus apšaudymas iš 35 km yra nesunkiai įmanomas, turint omenyje dabartinės Rusijos kariuomenės patirtį su dronais. Tai, mano nuomone, Europą šiuo metu gąsdina labiausiai.
– Europa bijo daugelio dalykų. Sakykim taip, Europa iš tikrųjų tik dabar išsigando. Deja, ne 2022-aisiais. Deja, 2022-aisiais Europa pasipiktino, Europa suprato, kad Rusija yra priešas, bet tuo pat metu ji vis tiek visiškai pasikliovė tuo, kad ją apgins tokios didelės ir galingos Jungtinės Valstijos.
Ir tik atėjus Trumpui Europa suprato, kad negins, kad jeigu ką, tai teks gintis pačiai. O tas „jeigu ką“ kasdien darosi vis labiau ir labiau tikėtinu. Europa dabar tai tikrai suvokė. Tik jau po sausio 20-osios, tik atėjus Trampuliui ir po jo atitinkamų veiksmų. Dar daugiau, daug kas buvo nurašoma kaip rinkiminės kampanijos išdavos. Tik tada, kai po sausio 20-osios paaiškėjo, kad jis visai nemelavo savo rinkiminėje kampanijoje, o atvirkščiai, kažką net sumenkino, o dabar visa tai pasileido ir pasklido iki galo. Europa dabar pagaliau suvokė, koks rimtas pavojus jai gresia.
Bet nuo pavojaus supratimo iki pasiruošimo jį atremti, deja, reikia kelerių metų. Dabar jie karštligiškai bando tapti pasirengę gintis. Dabar jie tam meta didelius pinigus ir daug pastangų. Daugumoje šalių yra atitinkama politinė valia, bet laikas yra laikas, tai tokia materija, kurios tiesiog už pinigus nenusipirksi. Jų gynybos pramonė dabar užsisukinėja iki maksimumo,
Betgi kompensuoti 30 metų snūduriavimą per kelis mėnesius fiziškai neįmanoma. Jiems reikia bent trejų metų, greičiausiai penkerių. Ir taip, tie, kurie ir iš tikrųjų yra pakankamai išmintingi, jie tiesiog galvoja, kad tuos metus jiems iš tikrųjų laimime mes.
Kitas dalykas yra tai, kad aš kategoriškai nepritariu kai kurių šį faktą konstatuojančių mūsų politikų pozicijai, kad mes laimime Europai tuos kelerius metus, kurių jai reikia pasirengimui, ir iš to darantiems išvadą: „Kam mes taip elgiamės? Tegul Europa pati kovoja už save, o mums reikia nedelsiant pasirašyti taiką. Mes savo jau atkariavome.“
Betgi neseniai vienas mūsų parlamentaras beveik pažodžiui pasakė štai ką: „Mes jau savo atkariavome, o dabar tegul visa kita jie padaro patys“. O tai už mūsų nugarų – šaunu, taip, šaunu slėptis už mūsų nugarų.
Taip, visų pirma, jie už mūsų nugarų dar ir užtikrina mums realų užnugarį. Ir tai, ką mes absoliučiai, ir tai, aš jau nekalbu apie finansus, kuriuos jie mums duoda ir kurie nemaža dalimi užtikrina, kad per karą čia visai neprastai gyventume, vos ne pusę Ukrainos biudžeto.
– Apie tai pamirštame. Pusę biudžeto.
–Taip, pusę. Taigi ir karinę pagalbą, kokią gali.
Taip, jos turi daug mažiau nei Valstijos, bet būtent Europoje yra šalių, kurios, pavyzdžiui, tiesiog ėmė ir visą savo artileriją atgabeno mums. Ir dar daugiau. Jeigu imtume ne pagal savo poreikį, o procentais nuo to, ką kiekviena šalis uždirba, tai būtent mažosios Europos šalys mums atiduoda daugiausia. Būtent nuo kiekvieno savo, taip sakant, rinkėjo, nuo kiekvieno savo mokesčių mokėtojo.
Betgi tai ne pagrindinis dalykas. Svarbiausia, kad mes kovojame ne už Europą. Taip, Europa yra naudos gavėja. Jiems pasisekė, kad dabar sulaikome tą ordą ir, jie turi laiko persiginklavimui.. Bet mes kariaujame ne už juos. Svarbiausia čia yra persimaišymas. Mes kovojame, nes mums reikalinga ne rusiška taika, o tokia taika, kuri mus tenkintų. Ir dėl to turėsime toliau kariauti. Ir tai, kad Europa taip pat iš to turi naudos, visiškai nereiškia, kad mes kovojame dėl Europos. Mes kovojame už save. Ir tai pirmiausia reikia suprasti.
– Taip, kad ir kaip keistai tai atrodytų, tereikia išklausyti Putiną ir Trumpą, ir viskas.
– Kaip bebūtų keista, taip.
– Ačiū, kad žiūrėjote.
Parengė LL, redagavo V. K.